Category: Palengvinimui

Seserų varpai

~ kzL ~ Leave a comment

Lars Mytting antroji knyga lietuviškai (pirmoji – labai patikusi “Plauk su skęstančiais”) prastumdė eilėje laukiančias knygas ir padovanojo man keletą gero skaitymo vakarų. Gan spalvingas, žaismingai atrodantis knygos viršelis išradingai perteikia knygoje pasakojamą istoriją, bet kartu ir kažkaip apgaulingas, nes spalvų knygoje mažai, man apskritai knyga labai niūri, bet tas niūrumas labiausiai nulemtas atšiaurios Norvegijos gamtos, kuri atšiauriu paverčia ir kaimą, vasaros metu beveik visiškai atkirstą nuo pasaulio.

Tokiam kaime – laikas visiškai sustojęs, gal tiksliau, tiesiog sukasi gamtos ratu, savos tradicijos, savi prietarai ir taisyklės, todėl naujai atvykusiam pastoriui – nelengva. Ypač, kai sugalvoja perstatyti vos ne tūkstantį metų kaime stovinčią bažnyčią (kad geriau įsivaizduot, kokia ji, spauskit linką). Bažnyčia, kurioje kabo Siamo dvynių Heknių Halfridos ir Gunhildos atminimui XVI amžiuje nulieti varpai, bus išardyta ir kaip istorinė vertybė perkalta į Drezdeną, o stabuklingais laikomi varpai bus pakeisti naujais.

Heknių Astrida, jauna, prie kaimo tamsumų visiškai nederanti ir nenorinti derėti mergina, atstūmusi jau kelis jaunikius, jaučia, kad varpus reikia gelbėti. Bet kokiomis priemonėmis. Tik tos priemonės ir planai susijaukia į kaimą atvykus jaunam architektui (kilmės iš Mėmelio nuo Baltijos), kuriam priskirta paruošti bažnyčios eskizus, prižiūrėti išardymą. Dalinti pažadus charizmatiškajai Astridai į jo pareigas tikrai neįėjo.

Tai va. Du varpai, du vyrai ir, kaip sufleruoja viršelis – du vaikai, kurie gal simbolizuoja siamo dvynes, o gal ir ne. Toks maždaug siužetas, o aplink jį apipintos vietinių gyvenimo ypatybės, medinio viduramžių architektūros šedevro paslaptys, nebyli kova dėl meilės sukuria ypatingą knygos aurą, kuri garantuotai sužavės skandinaviškos literatūros mėgėjas ir mėgėjus.

Man labai patiko, įtraukiau į geriausių preitų metų knygų sąrašą.

2019

~ kzL ~ 3 Comments

Imdama kiekvieną knygą, prisimindavau, kad šiemet, brangindama savo laiką, labiausiai siekiu skaitymo malonumo ir kokybės. “It’s ok” knygoms neturiu laiko! Jų, žinoma, buvo – ne visada pataikiau gerai su pasirinkti, bet summa summarum galiu tik pasidžiaugti, kad šiemet pavyko ne tik su kiekybe, bet ir su kokybe.

Kadangi padariau nesąmonę ir į metų pabaigą nepasiėmiau savo knygų knygelės (nes ir taip apsikrovę išvažiavome), tai statistikos bus mažai – aš net nežinau, kiek tiksliai perskaičiau knygų, bet, atrodo, ir vėl sumušiau rekordą perskaitydama 100+ knygų (kažkur 105 gal), kuo pati save nustebinau, nes jau galvojau, kad daugiau nei pernai (80) perskaityti man tiesiog neįmanoma.

Kadangi metai buvo turtingi, tai ir vienos geriausios knygos nebus. Bus keletas geriausių knygų, kurias skaitant visada galvojau, kad skaitau geriausią metų knygą, tad tebūnie jos visos geriausios. O paskui dar ilgiausias sąrašas labai gerų.

2019 metų geriausios

Trent Delton “Berniukas nuryja visatą” – už tai, kad berniukas toje visatoje nuryja ir mane. Knyga – juodoji skylė, kurioje su malonumu pradingsti.

Eka Kurniawan “Grožis lyg žaizda” – už visiškai naują netikėtą pasaulį ir realybės ir fantazijos žaismą

Guzel Jachina “Mano vaikai” – už tai, kad skaityčiau kiekvieną šios autorės parašytą eilutę.

Guillermo Arriage “Laukinis” – už dar vieną pasaulį mano galvoje

Alina Bronsky “Paskutinė babos Dunjos meilė” – už visišką netikėtumą ir dzen reakciją į pasaulį

David Mitchel “Prižiūrėtojas” – už dar vieną įrodymą, kad žmogaus fantazija yra beribė

Juozas Baltušis “Sakmė apie Juzą” – už tai, kad negalėjau patikėti, kad buvau neskaičius

2019 metų labai geros

Philip Roth “Kiekvienas žmogus” – už atvirumą ir žodžio tikslumą

Emily St. John Mandel “Vienuolikta stotis” – už priminimą apie civilizacijos trapumą

Olga Tokarčiuk “Bėgūnai” – už tai, kad nudžiugino nunešdama premijas, už galvoje apsigyvenusią bėgūnų idėją, kuri dabar amžiams mano galvoje

Kent Haruf “Mūsų sielos naktyje” – už žodžius apie senatvę, kuri atima pasirinkimo laisvę

Kazuo Ishiguro “Dienos likučiai” – už tai, kad tiek ilgai laukė būti mano suprasta ir įvertinta

Graham Swift “Motinų sekmadienis” – už koncentruotą jausmo blyksnį

Romain Gary “Aušros pažadas” – už atsisakymą patikėti realybe

George Saunders “Linkolnas Bardo” – už suvaldytą kokofoniją

Elisabeth Harthy Winthorp “Paskutinė malonė” – už nutylėjimus, kurie yra istorijos esmė

Sally Hepworth The Mother in Law arba “Anyta” – už priminimą, kiek daug nedrįstame pasakyti, o paskui būna per vėlu (bet vis tiek nedrįstame)

Delia Owens Where the Crawdads Sing – už pelkynų Mauglę

Nora Ikstena “Motinos pienas” – už slogią tarybinę realybę ir džiaugsmą, kad tai praeitis

Kamila Shamsie Home Fire – už kitą perspektyvą

Naomi Alderman The Power / “Galybė” – už sukrečiantį “kas būtų, jeigu būtų” ir ne mažiau sukrečiantį “o kaip yra dabar?”

Elif Shafak 10 Minutes 38 Seconds in this Strange World – už tai, kad labai gera

Lars Mytting “Seserų varpai” – už istoriją ir nuotaiką, kurioj paskęsti

Negrožinė

Dovydas Pancerovas, Birutė Davidonytė “Kabinetas 339” – už viską, apie ką parašiau poste

Bea Uusma The Expedition. Solving Mystery of a Polar Tragedy – už neįtikėtina, kad buvo taip įdomu

Malcolm Gladwell Talking to Strangers – už visokių faktų išknisimą ir susimąstyti verčiančias išvadas

Yuval Noah Harrari “Sapiens” – už kelionę laiku atgal

Young Adult

Kotryna Zylė “Sukeistas” – už geriausią knygą, kurią norėčiau padovanoti sau trylikametei

Clementine Beauvais “Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja” – už šviesų požiūrį į potamsį paauglystės pasaulį

Lietuvių autorių

Virginija Kulvinskytė “kai aš buvau malalietka” – nes vėl pavaikščiojau savo malalietkiniais batais

Kristina Sabaliauskaitė “Petro Imperatorė” – už istorijos nutildytos moters istoriją

Grafinė novelė

Gerda Jord “Daugiabutis” – už juoko vitaminus ir visas primintas istorijas, kurias išgyvenau daugiabučiuose

Geriausios iliustracijos

Maja Lunde “Sniego sesė” – už paveikslus, sudėtus į knygą

Metų poezija

Apskritai džiaugiuosi, kad jos skaičiau daugiau nei bet kada ir tai yra metų pasiekimas!

Sakiau, kad gavau ir kokybės, ir kiekybės!

Jau nekantrauju susitikti su 2020-ųjų geriausiomis! Bokštuose prie lovos laukia puikūs metai 🙂

Kabinetas 339

~ kzL ~ Leave a comment

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „339 kabinetas“

Ėmiausi skaityti be jokių didelių lūkesčių, o ir pagiriamųjų žodžių ant knygos nugarėlės nepuoliau skaityti. Nepuoliau, o jau kai įpuoliau, tai ir prapuoliau. Su džiaugsmu, beje, kad knyga gerai surašyta, puikiai skaitosi ir, mano kolegėms darbe vėl teko apie ją klausytis mano emocingų kalbų.

Įdomiausia, kad skaitant taip įsijauti, lyg skaitytum trilerį. Karts nuo karto vis teko atsikvošėti, kad čia joks trileris, o gyvenimas, o nelinksmiausia, kad ne už jūrų marių, kur palinguojam galvą ir pamirštam, o mūsų panosėj. Tokia suraityta sumanipuliuota, fake news išblurinta post trump’inė nauja realybė.

Man labai patiko du dalykai – pirmiausia buvo įdomu skaityti, kaip žurnalistai dirba tiriamąjį darbą, kokia darbo specifika ir niuansai, visokie slapti informatoriai tikrai primena šnipų žaidimą. O antra, labai patiko, kad autoriai atskleidė savo emocijas – kaip būna sunku, kaip dusina neapibrėžtumas ir nežinomybė, koks nerimas dėl to, ar teisingai viskas surašyta, ar pakankamai surinkta faktų, įrodymų, ar atsijoti pelai nuo grūdų. Kiek reikia drąsos, proto aštrumo tinkamai formuluojant klausimus ir teiginius, ištvermės, kantrybės ir motyvacijos nenuleisti rankų!

Žodžiu, labai rekomenduoju. Tik rezervuokitės laiko, geriausia savaitgalį, nes kitaip gali laukt bemiegė naktis prieš darbą, kaip kad su geru trileriu. Na, o šiaip, žinote – The House of Cards. Jei ne baisoka, tai tikrai nelinksma (nebežinau, kur čia turi būt kartu, o kur atskirai).

Kombinio moteris

~ kzL ~ Leave a comment

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „kombinio moteris“

Furukura dirba visą parą veikiančioje parduotuvėje – kombinyje. Labai tiesiogiai pasaulį suvokianti asmenybė, vis nepataiko į taktą su visuomene, kol galiausiai nutaria apskritai kuo mažiau kalbėti (ir taip surezonuoja su savanoriškai nekalbančiu Ilajaus broliu iš “Berniukas nuryja visatą”). Limituotas kalbėjimas neišvaduoja Furukuros iš keistuolių gretų, bet bent jau taip visiems “saugiau”. Visas gyvenimas iki darbo kombinyje jai paskendęs miglose, nes tik pradėjus kombinyje dirbti – “Tą akimirką pirmą kartą gyvenime tapau šio pasaulio dalele. Pamaniau, kad gimiau dabar. Aš, kaip normali pasaulio detalė, iš tikrųjų gimiau šiandien.”

Atrodo, visiems tereiktų lengviau atsipūsti, kad, va, pagaliau žmogus savo vietoje. Tačiau neilgam – valandinis darbas kobinyje nelaikomas rimtu, tuoj visi aplink pradeda zirst, kad reikia ieškoti nuolatinio darbo ir nuolatinio vyro. Tik niekas nepagalvioja, kad tam, kad atrodytu normali, Furukuma priverčiama užkulisiuose dar nenormaliau elgtis. Bet čia jau niekam nematant, tai niekam ir nerūpi.

Skaitant šią knygą labiausiai ir užstrigo, kaip labai visuomenė stengiasi visus įrėminti ir taip pasilengvinti gyvenimą (nes gi papraščiau matuoti pagal vieną kurpalių).  Kaip nepakenčiami visokie niekam netrukdantys visuomenės įsitikinimu “keistuoliai” yra visokiu įmanomu spaudimu spaudžiami į vienintelį teisingą kelią.

Kitas įdomus knygos aspektas Furukuros santykis su kombiniu. Bet nesakysiu, kad labai užstrigo – na, patinka žmogui tame kombinyje – ir ko čia dabar plėšt ją lauk ir draskyt? Lyg visi pavydėtų surastos laimės ir ramybės, ot, niežti nagai visiems…

Na, o pridėtas autorės (visaip pripažinta ir apdovanota autorė irgi dirba valandinį darbą kombinyje) laiškas kombiniui, parašytas meilės dieną, – kas jis toks? Meilės prisipažinimas ar provokacija robotukinei visuomenei? Kai paskaitysit, parašykit, kaip jums pasirodė. Ir šiaip manau, kad konservatyviems žmonėms geriau gal su šia knyga neprasidėti – sunervins ir bus “nesąmonė”.

Randai

~ kzL ~ 4 Comments

randai

Patiko.

Tikriausiai esat girdėję, kad per karą ypač sumažėja savižudybių. Atrodo, nepakeliamos sąlygos, nuolatinė grėsmė ir gyvenimas baimėje žmones turėtų palaužti, atimti geresnio gyvenimo viltį, galiausiai sužadinti norą viską užbaigti. Tačiau, pasirodo, yra atvirkščiai.

Apie šį faktą nuolatos galvojau skaitydama “Randus”, kurie, sakyčiau, iš abiejų pusių paliečia šią problemą. Jounas yra link penkiasdešimtmečio artėjantis islandas, kuris, žmonai pranešus apie skyrybas ir tai, kad duktė nėra jo biologinis vaikas, atrodo, praranda paskutines gyvenimo džiaugsmo kibirkštis. Jis kažkoks pavargęs ir prislėgtas, ir papraščiausia jam atrodo viską tiesiog pabaigti (nors iš šono tos priežastys nelabai įtikinamos). Tačiau planuodamas Jounas labai jaudinasi, kad jo kūną greičiausiai aptiks dukra, ir nusprendžia ją nuo šitų įspūdžių žūtbūt apsaugoti – neva išvyksta atostogauti į pačią nepatraukliausią, kokią tik įmanoma, turistams šalį (skaitydama įsivaizdavau, kad tai Sirija), kur niekam nebūtų labai įdomu, kieno čia tas lavonas.

Ir štai toje šalyje jis atsiduria priešingoje barikadų pusėje – ką tik pasibaigus karui ir gyvenimui po truputį bandant grįžt į vėžes, ten niekas negalvoja, kaip užbaigti savo būtį – mirčių per paskutinius metus ir taip buvo daugiau, nei kas nors įsivaizdavo gali būti – visi išlikusieji susitelkę į išlikimą ir išgyvenimą. Tokioje aplinkoje Jouno ketinimai tampa nesuprantama beprotyste. Aplinkybės jį tiesiog priverčia į savo gyvenimą pažvelgti iš kitos perspektyvos. O kartais Gali būti sveika gyvybei.

Sniego sesė

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for sniego sese knyga tyto alba

Visas internetas čiauška, kokia graži ši knyga. Ir tikrai, ji – iliustracijų šedevras. Vien dėl iliustracijų “Sniego sesę” verta turėti savo lentynoje ir kartas nuo karto pasigrožėti. Ką tik baigau ją skaityti sūnui, sakė, kad patiko. Kai paklausiau, ar nebuvo liūdna, sakė, kad vietomis tikrai buvo liūdna. Tikiuosi, kad ne tiek, kiek man.

Prisipažinsiu, tikėjausi visai kitokios istorijos. “Sniego sesė” – tikrai sniego, nes jei iš pirštinės ištraukta šilta ranka prie jos istorijos prisilieti – tai net gelia. Tokia ir knygos nuotaika – šviesi, ilgesinga ir gelianti. Ir labai gyvenimiška. Kalėdiška atgimimu – šeimos, meilės, draugystės. Vilties, kad gyvenimas po netekties gali tęstis ir netgi būti gražus. Ne taip, kaip seniau, bet vis dėlto gražus.

Nuostabioji Hedviga man labai priminė Anę iš Žaliastogių – tokia pati nenustygstanti vietoje, atsisakanti pripažinti bet kokias gyvenimo (net ir pomirtinio) taisykles (jei tokios yra), pilna smulkmenų džiaugsmo ir meilės. Mergaitė, sukurianti pasaką, primenanti džiaugtis kiekviena gražia diena.

Skaitykite vaikams, kalbėkitės su jais, apie tai, ką skaitote. Su ypatingai jautriais, dėl visko nerimaujačiais, skaityčiau labai atsargiai, nes knyga tikrai paveiki ir, nors pabaigoje džiaugsmas ir ramybė sugrįžta, ir gyvenimas neberieda į prarają, ta laimė vis tiek yra sąlyginė.

 

 

 

 

 

 

Vienuolikta stotis

~ kzL ~ Leave a comment

Apsidžiaugiau, kad skaitytojų klubas “Skaitymai tarp eilučių” (pavadinimo niekaip neatsimenu, vis turiu pagooglint, kad tiksliai užrašyčiau…) pasirinko skaityti seniai mano bokštuose dulkančią knygą, kurią vis išsumia kokia šviežesnė ir labiau dažais kvepianti. Iš tikro, nesu didelė distopijų fanė, sunku pradėt juos skaityti, kai žinai, kad nieko gero ten nelaukia – greičiausiai tik padidinsi savo paranojų sąrašėlį, nes dar nebūsi pagalvojus apie ką nors, ką autorius sugalvojo galint įvykti.

Kosint ir snargliuojantis nelabai smagu skaityti apie Gruzinišką gripą, išpjovusį devym devynis procentus žmonijos – pasaulis staiga virsta akmens amžiaus džiunglėmis, kuriose, visų išgyvenusių nelaimei, kai kurie dar vaidina pranašus ir laksto apsiginklavę, deja, ne kuokomis. “Vienuolikta stotis” kiek primena Cormac McCarthy “The Road” – nes šioje knygoje didžioji dalis veikėjų taip pat nuolat kelyje, taip pat būna baisu ir nebūna ką valgyt.

Kartu ši knyga – kaip trileris, kurį norisi sugraužt per naktį ir sužinoti, kas ten kam atsitiko ir kaip susiję prieš ir po gyvenantys žmonės. Tas laiko ir veikėjų pynimėlis žavingai sudėliotas – labai patiko leistis autorės vedamai išnarpliojimo link.

Dabar laukiu skaitytojų klubo susitikimo, kur vakaro vedėja išnarstys knygą po kaulelį ir gal net parodys kažką, ką praleidau ar nespastebėjau. O knygą rekomenduoju. Kad ir kaip bebūtų keista – nusiminusiems ir viltį praradusiems, nes, gali būt net neįsivaizduojat, kaip gali būt blogiau. O įsivaizdavus, gal naujom spalvom nušvis kasdienybė, ir iš atsukto vandens čiaupo bėgantis vanduo bus tai, už ką verta padėkoti laikams ir aplinkybėms, kuriose gyvenam.

Maitintoja

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for deborah ellis maitintoja

Koks gražus knygos viršelis ir labai įdomi viršelio istorija! Jį nupiešė lietuvis berniukas, kuris mėgsta skaityti ir piešti. Perskaitė knygą ir nupiešė, kaip įsivaizduoja pagrindinę knygos veikėją Parvaną.

Parvana gyvena Afganistano sostinėje Kabule, kuris, aprašomuoju laikotarpiu yra valdomas talibų, kurių įsakymai visiškai paralyžuoja moterų ir mergaičių gyvenimą – jokių mokyklų, jokių universitetų, jokio išėjimo iš namų be vyro / brolio / tėvo palydos, jokio darbo, jokių pajamų ir t.t. Bet kaip išgyventi šeimai, kuri neturi vyriškos lyties šeimos nario? Arba vyras / tėvas / sūnus yra suimtas ar iš viso dingęs… Gyventi kažkaip reikia, ir žmonės visose šalyse, ir visais laikais randa, kaip draudimus galima apeiti.

Ką sugalvojo šios knygos moterys, nepasakosiu, paskaitykite, duokite vaikams paskaityti. Knyga iškels daug klausimų apie šiandieninį pasaulį ir dar kartą primins susivokti, kokioje geroje šalyje gyvename ir kaip dažnai apie tai pamirštame.

Tiesa, knyga rašyta kanadiečiams / amerikiečiams, nes knygos pabaigoje paaiškinama, kad Afganistanas yra maža šalis Azijoje. Na, kam maža, o kam didelė. Apie tai irgi galima su vaikais padiskutuot.

Berniukas nuryja visatą

~ kzL ~ 1 Comment

Image result for berniukas nuryja visata

Gal mes visi kur kas geriau susikalbėtume, jei dažniau prikąstume liežuvį.

Jei visos knygos būtų tokio kalibro, tai, sakyčiau, užtektų dvylikos knygų metams. Smaguriauji tokią visą mėnesį ir būtum visai patenkinta.

Nuostabi knyga. Verta iš visų pusių lekiančių pagyrų. Puikiai parašyta, puikiai išversta. Visą dieną stengiuosi sugalvoti, ką turėčiau parašyti, kuo knyga yra tokia ypatinga. Daug kuo – net sunku išskirti.

Pirmiausia, personažai yra kosminiai, kaip ir priklauso personažams, sugebantiems praryti visatą. Antra, visas siužetas susuktas kosmiškai – na, pradžioje tie patys kosminiai personažai pamėto visokių kosminių frazių, kurios, atrodo, nei į tvorą, nei į mietą, kaip ir ant viršelio ta frazė “negyva mėlynoji karetaitė”, tupinti lyg ir ant šūvio paliktos skylės, kuri lyg ir žiedais kažkokiais skleidžas į baltąsias skyles (nu, nes ne juodos gi). Tai visą laiką skaitai ir stebiesi, į ką viskas išsivers ir ar išsivers iš viso, ar čia klejonės kokios, ar koks velnias. Bet autorius niekaip neišsisukinėja ir puikiausiai visas gijas suveda, karetaites sugaudo ir sutupdo ten, kur jos turi tupėti ir t.t.

Kita knygos pusė, kuri tikriausiai labiausiai suvilioja skaitytojus, yra kažkokia nesustabdomai kosminė šviesa, kuri sklinda iš knygos. Gal ne iš kosmoso sklinda, bet iš meilės. Knygos veiksmas vyksta toli gražu ne žaliomis vejomis apsėtuose miesto priemiesčiuose ir personažai ne meškučius apsikabinę mikštuose pataluose miega, bet, kad ir kokiose situacijose pagrindinis mūsų herojus Ilajus beatsidurtų, visi jo veiksmai, visos mintys, pasakysiu banaliai, persmelktos meile, kuri neskirsto ir negrupuoja žmonių, kuri yra nutaikyta į žmogaus šerdį, kurioje kiekvienas yra geras ir trokšta tik vieno – būti besąlygiškai mylimas. Ir ta Ilajaus skleidžiama meilė rezonuoja, atliepia, atveria, suvirpina. Kitus knygos veikėjus ir skaitytoją.

Ir dar. Ir dar. Ir dar. Imkite, skaitykite, semkitės iš jos. Čia viena iš knygų, kurią tikriausiai skaitysiu dar kartą. Nes manau, kad dar ne viską iš jos pasiėmiau, ką ji gali duoti.

 

 

vienaistorija

~ kzL ~ Leave a comment

Ši grafinė novelė skyrėsi nuo visų kitų mano skaitytų ir vis galvojau – kuo. Ir sugalvojau, kad ji buvo poetiškiausia iš visų. Labai ilgesinga ir liūdnai graži istorija, kurioje susipina laiko linijos, gyvenimai ir istorijos – dėl to ir knyga “Keliautojai laiku” serijoje. Ir labai sunku parašyti apie ją, kaip sunku būna parašyti apie eilėraštį. Bet man labai patiko. Ir iš esmės labai graži knyga, gražūs piešiniai, į kuriuos žiūrint, keista, kyla graudulys kažkoks. Vienaistorija yra meno kūrinys visomis prasmėmis.

Karo kvailio istorijos

~ kzL ~ Leave a comment

Dar viena “Keliautojų laiku” serijos knyga, su kuria skaitytojas nukeliauja tiesiai į Romą, amžinąjį miestą, kuris tuo metu, antrajam pasauliniam karui persisvėrus į antrąją pusę, yra visiškai pasimetęs tiek laike, tiek istorijos vingiuose, ta prasme, kad nežinantis, į kurią pusę vingis artimiausiomis dienomis pasisuks – kas galiausiai taps paskutiniaisiais italų sąjungininkais – vokiečiai, rusai, o gal tautų katilo atstovai amerikonai, o gal nei pirmieji, nei paskutinieji, tuomet vienintelė išsigelbėjimo viltis lieka danguje ir visai ne iš krikščionių dievo.

Jei nebūtų liūdna, baisi ir kiek graudi, ši istorija būtų komiška ir juokinga (o ir kas sakė, kad liūdna ir gradu nedraugauja su komiška ir juokinga?) – joje italiūkštis iš medžio šlapinasi į vokiečių kareivio šalmą, alkio ir keistų atsitiktinumų suvesta kompanija kuria sumestinę bendrovę kiaulei pirkti, pakeliui vis patekdama ar išgirstanti kokią neįtikėtiną įstoriją, persipinančią su kita, jau girdėta ar išgyventa, dažnai visiškai ribinę tarp gyvenimo ir mirties, o kartais net prisikėlimo.

Autorius žongliruoja personažais, laiku ir istorijomis – skaityti įdomu ir viskas man labai patiko. Vienintelė tik netinkama aplinkybė buvo, kad šią knygą skaičiau po Babos Dunjos, na, o šalia šedevrų visiems kitiems tenka dalia nublankti. Tad toks ir patarimas – skaitykit prieš babą ir jokiais būdais ne iš karto po. Leiskit atsikvėpt.

4*

Talking to Strangers: What We Should Know about the People We Don’t Know / Bendravimas su nepažįstamaisiais

~ kzL ~ 6 Comments

Atrodė, kad prisiskaičiau jau Gladwello ir užteks, bet kažkaip geri atsiliepimai ėmė girdėtis apie knygą, tai smalsu pasidarė.

Ši knyga žiauroka, emociškai nėra labai lengva per ją keliauti. Gladwell knygą pradeda scena (ir visos jos realūs įvykiai), kai juodaodė mergina Sandra Bland Teksase yra sustabdoma policininko už tai, kad persirikiuodama iš vienos eismo juostos į kitą, neįjungia posūkio signalo. Atrodo, niekuo neypatinga situacija, bet po kelių dienų viskas baigiasi merginos savižudybe areštinėje. Sukrėstas šio ir daugelio kitų panašių įvykių, kai, atrodo, paprasčiausios gyvenimiškos situacijos virsta į mitingus išsirutuliojančiomis tragedijomis, Gladwellas nagrinėja, kodėl mes taip vieni su kitais nesusikalbame, kaip neteisingai interpretuojame kūno kalbą ir vienas kito elgesį.

Knygoje daug pasakojama apie šnipus. Mes visi įsivaizduojame, kad jau šnipai žmones mato kiaurai, tačiau Gladwello surinktos istorijos – priešingos šiam įsivaizdavimui. Iš tikro šnipai juodai išdūrinėja šnipus ir šią knygos dalį tikrai įdomu skaityti, nepaisant to, kad tie krūtieji šnipai knygoje – komunistai.

O perkaičius knygą, išvada tai toks įdomi peršas – pasaulis surėdytas taip, kad mes tikime ir pasitikime tuo, ką mums sako mūsų (ne)pažįstamas pašnekovas, tačiau tas tikėjimas ir pasitikėjimas nenuveda teisingu keliu. Vieni kitus dažniausiai nuskaitome neteisingai, visiškai nesugebame identifikuoti melagių, tad, kaip čia išeina – blefuotojai visada laimi?

Paskutinė babos Dunjos meilė

~ kzL ~ Leave a comment

O, kad daugiau tokių knygų – kokia puiki knyga! Patiko – ne tas žodis. Mažutė, vos 130 puslapių, bet skaitydama tik ir galvojau, kad norėčiau, kad puslapių būtų penki šimtai. Galėtų ir dar daugiau.

Baba Dunja gyvena Černovo kaime. Kaimas – Černobylio mirties zonoje. Jame vos keli gyventojai, ir toks jausmas, kad kuo mažiau aplink tave žmonių, tuo lėtesnis yra tavo laikas. Taip ir baba Dunja gyvena nežinodama, kas šiam pasauly vyksta, nes pasaulis babos Dunjos Černovą aplenkia lanku, o ir artimiausia civilizacija – autobuso stotelė iki kurios reikia keliauti pėsčiomis, senstant vis labiau tolsta.

Būtent ta laiko tėkmė, kaimo gyventojai, įskaitant ir žmonių bei gyvūnų vėles, pasakojimas iš babos Dunjos pusės, per jos prizmę, įvilioja skaitytoją į tokią savotišką makabrišką atmosferą ir žaidimą laiku. Į bet kokius išorinio pasaulio įvykius ir žmones babos Dunjos reakcija yra ramiai, lėtai ir švelniai vienoda. Nekrikštyta ir neapsikrikštijusi santvarkai griuvus baba yra tarsi panirus į savotišką dzen būseną, kur niekas neteisiamas ir priimamas toks, koks yra. Jei atklydėlis taikus, tai priimamas šiltai, su meile, dėmesiu ir vaišėmis (radioktyviomis). Kai tuo tarpu skaitytojas jaučia, kad aplink viskas tiesiog verda ir kunkuliuoja (tam mūsiškiame pasaulyje ir laike, kuris už mirties zonos), kai į įvykius įsitraukia milicija, advokatai ir net tarptautinės organizacijos.

Dešimt balų iš penkių.

 

Piplioteka??? Lapė bibliotekoje

~ kzL ~ Leave a comment

Šiam vakarui nauji priešmieginiai skaitiniai apie knygų pelę, knygų virštą (aha!) ir knygų lapę. Lapė gaudo pelę, pelė slepias bibiotekoj – ji bibliotekos fanė, mylėtoja ir saugotoja. Biblioteka yra “vieta su daug knygų, jas galima pasiskolinti. O knygų reikia, kad ką nors patirtum. Kad šio to išmoktum. Ir kad kiltų kitokių minčių”.

Lapei pamačius paveikslėlių knygą, užeina noras ne tik paveikslėlius “skaityti”, bet ir raides. Lapė suserga knygų liga ir tampa lape – knygų žiurke 🙂 Ir… supranta, kad knygose – visas pasaulis.

Nerealios iliustracijos (pralenkiačios teksta, mano manymu), nereali pelytė. Geras motyvacinis skaitinys dar neskaitantiems, bet tuoj tuoj pradėsiantiems mokintis skaityti ne tik iš paveikslėlių. Tik gal lapė kiek padykus ir nelabai laikos bibliotekos taisyklių – tai vieta padiskutuot su vaiku, ar gražiai lapė elgias ir, kad gal reiktų pelytės klausyt (arba bibliotekininkės).

Dienos likučiai

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for dienos likučiai

“Dienos likučius” bandžiau skaityti labai seniai, dar patį pirmą leidimą, bet buvo viena iš retų knygų, kurias mečiau šalin. Liokajus man pasirodė visiškas lėtapėdis kvailys, kurio galva prikišta kažkokių senovinių nesuprantamų įsitikinimų ir manierų. Visiškai neturėjau knygai jokio konteksto ir niekaip ji mano galvoje nesivyniojo į mano “filmą”. Matyt, buvo lemta sulaukti “Downton Abbey” ir taip susipažinti su angliško dvaro kasdienybe bei visai kitom akim pažiūrėti į pagrindinį Kazuo Ishiguro knygos veikėją.

Žinoma, nuo to knygos eiga nepagreitėjo. Ji tikrai yra lėta ir jokiais būdais neišklystanti iš ritmo, bet po serialo tas ritmiškumas įgauna kitokią pasmę ir perspektyvą (knygos “skubą” ir dvaro riualus gerai iliustruoja filmo scena, kai Lady Violet sako nespėsanti persirengti vakarienei, o jos anūkė replikuoja -“Senele, bet tau tik reikia nusiimti skrybėlaitę”).

Nors skaitymas ir nebuvo labai didelis malonumas ir džiaugiausi, kad pagaliau užverčiu paskutinį puslapį, o liokajus Stivenas yra ganėtinai erzinantis ir nesusipratęs personažas, knyga kažkaip niekaip neišeina iš galvos, sukuria labai išbaigtą paveikslą, nuostabiai išpildo savo pavadinimą ir taip pat nuostabiai puslapis po puslapio atskleidžia neišsipildžiusio Stivenso paveikslą, į knygos ir savo kelionės pabaigą lyg ir suvokiančio, kad kažką svarbaus gyvenime praleido, pražiūrėjo, ne ten susifokusavo, o dabar jau belikę tik likučiai. Tiek dienos, tiek gyvenimo.

Puiki knyga. Nekantrauju skaityti pačią naujausią. Tikiuosi autorius vėl nustebins.