Furukura dirba visą parą veikiančioje parduotuvėje – kombinyje. Labai tiesiogiai pasaulį suvokianti asmenybė, vis nepataiko į taktą su visuomene, kol galiausiai nutaria apskritai kuo mažiau kalbėti (ir taip surezonuoja su savanoriškai nekalbančiu Ilajaus broliu iš “Berniukas nuryja visatą”). Limituotas kalbėjimas neišvaduoja Furukuros iš keistuolių gretų, bet bent jau taip visiems “saugiau”. Visas gyvenimas iki darbo kombinyje jai paskendęs miglose, nes tik pradėjus kombinyje dirbti – “Tą akimirką pirmą kartą gyvenime tapau šio pasaulio dalele. Pamaniau, kad gimiau dabar. Aš, kaip normali pasaulio detalė, iš tikrųjų gimiau šiandien.”
Atrodo, visiems tereiktų lengviau atsipūsti, kad, va, pagaliau žmogus savo vietoje. Tačiau neilgam – valandinis darbas kobinyje nelaikomas rimtu, tuoj visi aplink pradeda zirst, kad reikia ieškoti nuolatinio darbo ir nuolatinio vyro. Tik niekas nepagalvioja, kad tam, kad atrodytu normali, Furukuma priverčiama užkulisiuose dar nenormaliau elgtis. Bet čia jau niekam nematant, tai niekam ir nerūpi.
Skaitant šią knygą labiausiai ir užstrigo, kaip labai visuomenė stengiasi visus įrėminti ir taip pasilengvinti gyvenimą (nes gi papraščiau matuoti pagal vieną kurpalių). Kaip nepakenčiami visokie niekam netrukdantys visuomenės įsitikinimu “keistuoliai” yra visokiu įmanomu spaudimu spaudžiami į vienintelį teisingą kelią.
Kitas įdomus knygos aspektas Furukuros santykis su kombiniu. Bet nesakysiu, kad labai užstrigo – na, patinka žmogui tame kombinyje – ir ko čia dabar plėšt ją lauk ir draskyt? Lyg visi pavydėtų surastos laimės ir ramybės, ot, niežti nagai visiems…
Na, o pridėtas autorės (visaip pripažinta ir apdovanota autorė irgi dirba valandinį darbą kombinyje) laiškas kombiniui, parašytas meilės dieną, – kas jis toks? Meilės prisipažinimas ar provokacija robotukinei visuomenei? Kai paskaitysit, parašykit, kaip jums pasirodė. Ir šiaip manau, kad konservatyviems žmonėms geriau gal su šia knyga neprasidėti – sunervins ir bus “nesąmonė”.
knyguziurkes.com 