Month: November 2019

Vienuolikta stotis

~ kzL ~ Leave a comment

Apsidžiaugiau, kad skaitytojų klubas “Skaitymai tarp eilučių” (pavadinimo niekaip neatsimenu, vis turiu pagooglint, kad tiksliai užrašyčiau…) pasirinko skaityti seniai mano bokštuose dulkančią knygą, kurią vis išsumia kokia šviežesnė ir labiau dažais kvepianti. Iš tikro, nesu didelė distopijų fanė, sunku pradėt juos skaityti, kai žinai, kad nieko gero ten nelaukia – greičiausiai tik padidinsi savo paranojų sąrašėlį, nes dar nebūsi pagalvojus apie ką nors, ką autorius sugalvojo galint įvykti.

Kosint ir snargliuojantis nelabai smagu skaityti apie Gruzinišką gripą, išpjovusį devym devynis procentus žmonijos – pasaulis staiga virsta akmens amžiaus džiunglėmis, kuriose, visų išgyvenusių nelaimei, kai kurie dar vaidina pranašus ir laksto apsiginklavę, deja, ne kuokomis. “Vienuolikta stotis” kiek primena Cormac McCarthy “The Road” – nes šioje knygoje didžioji dalis veikėjų taip pat nuolat kelyje, taip pat būna baisu ir nebūna ką valgyt.

Kartu ši knyga – kaip trileris, kurį norisi sugraužt per naktį ir sužinoti, kas ten kam atsitiko ir kaip susiję prieš ir po gyvenantys žmonės. Tas laiko ir veikėjų pynimėlis žavingai sudėliotas – labai patiko leistis autorės vedamai išnarpliojimo link.

Dabar laukiu skaitytojų klubo susitikimo, kur vakaro vedėja išnarstys knygą po kaulelį ir gal net parodys kažką, ką praleidau ar nespastebėjau. O knygą rekomenduoju. Kad ir kaip bebūtų keista – nusiminusiems ir viltį praradusiems, nes, gali būt net neįsivaizduojat, kaip gali būt blogiau. O įsivaizdavus, gal naujom spalvom nušvis kasdienybė, ir iš atsukto vandens čiaupo bėgantis vanduo bus tai, už ką verta padėkoti laikams ir aplinkybėms, kuriose gyvenam.

Maitintoja

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for deborah ellis maitintoja

Koks gražus knygos viršelis ir labai įdomi viršelio istorija! Jį nupiešė lietuvis berniukas, kuris mėgsta skaityti ir piešti. Perskaitė knygą ir nupiešė, kaip įsivaizduoja pagrindinę knygos veikėją Parvaną.

Parvana gyvena Afganistano sostinėje Kabule, kuris, aprašomuoju laikotarpiu yra valdomas talibų, kurių įsakymai visiškai paralyžuoja moterų ir mergaičių gyvenimą – jokių mokyklų, jokių universitetų, jokio išėjimo iš namų be vyro / brolio / tėvo palydos, jokio darbo, jokių pajamų ir t.t. Bet kaip išgyventi šeimai, kuri neturi vyriškos lyties šeimos nario? Arba vyras / tėvas / sūnus yra suimtas ar iš viso dingęs… Gyventi kažkaip reikia, ir žmonės visose šalyse, ir visais laikais randa, kaip draudimus galima apeiti.

Ką sugalvojo šios knygos moterys, nepasakosiu, paskaitykite, duokite vaikams paskaityti. Knyga iškels daug klausimų apie šiandieninį pasaulį ir dar kartą primins susivokti, kokioje geroje šalyje gyvename ir kaip dažnai apie tai pamirštame.

Tiesa, knyga rašyta kanadiečiams / amerikiečiams, nes knygos pabaigoje paaiškinama, kad Afganistanas yra maža šalis Azijoje. Na, kam maža, o kam didelė. Apie tai irgi galima su vaikais padiskutuot.

Kiekvienas žmogus

~ kzL ~ Leave a comment

Philip Roth yra totaliai mano rašytojas – su džiaugsmu šią knygą statau į garbės lentyną. Nors pačioje knygoje tai džiaugsmo mažai. Kažkurioje vietoje, greičiausiai skaitydama detaliai vardijamas ligas, procedūras ir visokius medicininius terminus, atsiverčiau knygos priekį, pažiūrėti, kada knyga išvydo šį pasaulį – autorius jau buvo tikrai garbaus amžiaus ir į pagrindinio veikėjo lūpas ir mintis sudėjo savo pamąstymus apie senatvę (“Senatvė – ne kova, senatvė – skerdynės”) ir nenumaldomai artėjančią pabaigą. Matyt, nemažai savo kasdienybės atspindėjo.

Philip Roth tai padarė taip meistriškai, kad aš absoliučiai įsijaučiau į seną, ligų kamuojamą, praėjusio gyvenimo besiilgintį “tris kart išsiskyrusį buvusį serijinį sutuoktinį”, kuris bando susivokti, kaip atsidūrė tokioj praktiškai absoliučioj vienatvėj, kuri tikriausiai net labiau skausminga, nei nukriošęs stentų prikištas kūnas. Šis dabar jau nelabai simpatiškas senis, kartais iki apsikvailinimo bandantis įsivaizduot vis dar besąs jaunas eržilas, kažkada galėjęs turėti bet kurią moterį ir tuo naudojęsis, ir per tą užtikrintumą praradęs tai, kas būtų padėjęs stumt vienodai nuobodžias pensininko dienas – mylinčią šeimą.

Man labai patiko, kaip knygoje sudėliojama laiko juosta – pradedant pagrindinio veikėjo laidotuvėmis ir baigiant jo apsilankymu kapinėse prieš pat mirtį. Knyga plonytė, tad tuo nuostabiau, kai su tiek teksto yra pasakoma tiek daug – taupiai ir nė vieno nereikalingo žodžio. Pone Rothai, dabar jau tikrai žinote, ar išeinant būna taip, kaip aprašėte savo knygoje.

Berniukas nuryja visatą

~ kzL ~ 1 Comment

Image result for berniukas nuryja visata

Gal mes visi kur kas geriau susikalbėtume, jei dažniau prikąstume liežuvį.

Jei visos knygos būtų tokio kalibro, tai, sakyčiau, užtektų dvylikos knygų metams. Smaguriauji tokią visą mėnesį ir būtum visai patenkinta.

Nuostabi knyga. Verta iš visų pusių lekiančių pagyrų. Puikiai parašyta, puikiai išversta. Visą dieną stengiuosi sugalvoti, ką turėčiau parašyti, kuo knyga yra tokia ypatinga. Daug kuo – net sunku išskirti.

Pirmiausia, personažai yra kosminiai, kaip ir priklauso personažams, sugebantiems praryti visatą. Antra, visas siužetas susuktas kosmiškai – na, pradžioje tie patys kosminiai personažai pamėto visokių kosminių frazių, kurios, atrodo, nei į tvorą, nei į mietą, kaip ir ant viršelio ta frazė “negyva mėlynoji karetaitė”, tupinti lyg ir ant šūvio paliktos skylės, kuri lyg ir žiedais kažkokiais skleidžas į baltąsias skyles (nu, nes ne juodos gi). Tai visą laiką skaitai ir stebiesi, į ką viskas išsivers ir ar išsivers iš viso, ar čia klejonės kokios, ar koks velnias. Bet autorius niekaip neišsisukinėja ir puikiausiai visas gijas suveda, karetaites sugaudo ir sutupdo ten, kur jos turi tupėti ir t.t.

Kita knygos pusė, kuri tikriausiai labiausiai suvilioja skaitytojus, yra kažkokia nesustabdomai kosminė šviesa, kuri sklinda iš knygos. Gal ne iš kosmoso sklinda, bet iš meilės. Knygos veiksmas vyksta toli gražu ne žaliomis vejomis apsėtuose miesto priemiesčiuose ir personažai ne meškučius apsikabinę mikštuose pataluose miega, bet, kad ir kokiose situacijose pagrindinis mūsų herojus Ilajus beatsidurtų, visi jo veiksmai, visos mintys, pasakysiu banaliai, persmelktos meile, kuri neskirsto ir negrupuoja žmonių, kuri yra nutaikyta į žmogaus šerdį, kurioje kiekvienas yra geras ir trokšta tik vieno – būti besąlygiškai mylimas. Ir ta Ilajaus skleidžiama meilė rezonuoja, atliepia, atveria, suvirpina. Kitus knygos veikėjus ir skaitytoją.

Ir dar. Ir dar. Ir dar. Imkite, skaitykite, semkitės iš jos. Čia viena iš knygų, kurią tikriausiai skaitysiu dar kartą. Nes manau, kad dar ne viską iš jos pasiėmiau, ką ji gali duoti.

 

 

vienaistorija

~ kzL ~ Leave a comment

Ši grafinė novelė skyrėsi nuo visų kitų mano skaitytų ir vis galvojau – kuo. Ir sugalvojau, kad ji buvo poetiškiausia iš visų. Labai ilgesinga ir liūdnai graži istorija, kurioje susipina laiko linijos, gyvenimai ir istorijos – dėl to ir knyga “Keliautojai laiku” serijoje. Ir labai sunku parašyti apie ją, kaip sunku būna parašyti apie eilėraštį. Bet man labai patiko. Ir iš esmės labai graži knyga, gražūs piešiniai, į kuriuos žiūrint, keista, kyla graudulys kažkoks. Vienaistorija yra meno kūrinys visomis prasmėmis.

Karo kvailio istorijos

~ kzL ~ Leave a comment

Dar viena “Keliautojų laiku” serijos knyga, su kuria skaitytojas nukeliauja tiesiai į Romą, amžinąjį miestą, kuris tuo metu, antrajam pasauliniam karui persisvėrus į antrąją pusę, yra visiškai pasimetęs tiek laike, tiek istorijos vingiuose, ta prasme, kad nežinantis, į kurią pusę vingis artimiausiomis dienomis pasisuks – kas galiausiai taps paskutiniaisiais italų sąjungininkais – vokiečiai, rusai, o gal tautų katilo atstovai amerikonai, o gal nei pirmieji, nei paskutinieji, tuomet vienintelė išsigelbėjimo viltis lieka danguje ir visai ne iš krikščionių dievo.

Jei nebūtų liūdna, baisi ir kiek graudi, ši istorija būtų komiška ir juokinga (o ir kas sakė, kad liūdna ir gradu nedraugauja su komiška ir juokinga?) – joje italiūkštis iš medžio šlapinasi į vokiečių kareivio šalmą, alkio ir keistų atsitiktinumų suvesta kompanija kuria sumestinę bendrovę kiaulei pirkti, pakeliui vis patekdama ar išgirstanti kokią neįtikėtiną įstoriją, persipinančią su kita, jau girdėta ar išgyventa, dažnai visiškai ribinę tarp gyvenimo ir mirties, o kartais net prisikėlimo.

Autorius žongliruoja personažais, laiku ir istorijomis – skaityti įdomu ir viskas man labai patiko. Vienintelė tik netinkama aplinkybė buvo, kad šią knygą skaičiau po Babos Dunjos, na, o šalia šedevrų visiems kitiems tenka dalia nublankti. Tad toks ir patarimas – skaitykit prieš babą ir jokiais būdais ne iš karto po. Leiskit atsikvėpt.

4*

Talking to Strangers: What We Should Know about the People We Don’t Know / Bendravimas su nepažįstamaisiais

~ kzL ~ 6 Comments

Atrodė, kad prisiskaičiau jau Gladwello ir užteks, bet kažkaip geri atsiliepimai ėmė girdėtis apie knygą, tai smalsu pasidarė.

Ši knyga žiauroka, emociškai nėra labai lengva per ją keliauti. Gladwell knygą pradeda scena (ir visos jos realūs įvykiai), kai juodaodė mergina Sandra Bland Teksase yra sustabdoma policininko už tai, kad persirikiuodama iš vienos eismo juostos į kitą, neįjungia posūkio signalo. Atrodo, niekuo neypatinga situacija, bet po kelių dienų viskas baigiasi merginos savižudybe areštinėje. Sukrėstas šio ir daugelio kitų panašių įvykių, kai, atrodo, paprasčiausios gyvenimiškos situacijos virsta į mitingus išsirutuliojančiomis tragedijomis, Gladwellas nagrinėja, kodėl mes taip vieni su kitais nesusikalbame, kaip neteisingai interpretuojame kūno kalbą ir vienas kito elgesį.

Knygoje daug pasakojama apie šnipus. Mes visi įsivaizduojame, kad jau šnipai žmones mato kiaurai, tačiau Gladwello surinktos istorijos – priešingos šiam įsivaizdavimui. Iš tikro šnipai juodai išdūrinėja šnipus ir šią knygos dalį tikrai įdomu skaityti, nepaisant to, kad tie krūtieji šnipai knygoje – komunistai.

O perkaičius knygą, išvada tai toks įdomi peršas – pasaulis surėdytas taip, kad mes tikime ir pasitikime tuo, ką mums sako mūsų (ne)pažįstamas pašnekovas, tačiau tas tikėjimas ir pasitikėjimas nenuveda teisingu keliu. Vieni kitus dažniausiai nuskaitome neteisingai, visiškai nesugebame identifikuoti melagių, tad, kaip čia išeina – blefuotojai visada laimi?

Paskutinė babos Dunjos meilė

~ kzL ~ Leave a comment

O, kad daugiau tokių knygų – kokia puiki knyga! Patiko – ne tas žodis. Mažutė, vos 130 puslapių, bet skaitydama tik ir galvojau, kad norėčiau, kad puslapių būtų penki šimtai. Galėtų ir dar daugiau.

Baba Dunja gyvena Černovo kaime. Kaimas – Černobylio mirties zonoje. Jame vos keli gyventojai, ir toks jausmas, kad kuo mažiau aplink tave žmonių, tuo lėtesnis yra tavo laikas. Taip ir baba Dunja gyvena nežinodama, kas šiam pasauly vyksta, nes pasaulis babos Dunjos Černovą aplenkia lanku, o ir artimiausia civilizacija – autobuso stotelė iki kurios reikia keliauti pėsčiomis, senstant vis labiau tolsta.

Būtent ta laiko tėkmė, kaimo gyventojai, įskaitant ir žmonių bei gyvūnų vėles, pasakojimas iš babos Dunjos pusės, per jos prizmę, įvilioja skaitytoją į tokią savotišką makabrišką atmosferą ir žaidimą laiku. Į bet kokius išorinio pasaulio įvykius ir žmones babos Dunjos reakcija yra ramiai, lėtai ir švelniai vienoda. Nekrikštyta ir neapsikrikštijusi santvarkai griuvus baba yra tarsi panirus į savotišką dzen būseną, kur niekas neteisiamas ir priimamas toks, koks yra. Jei atklydėlis taikus, tai priimamas šiltai, su meile, dėmesiu ir vaišėmis (radioktyviomis). Kai tuo tarpu skaitytojas jaučia, kad aplink viskas tiesiog verda ir kunkuliuoja (tam mūsiškiame pasaulyje ir laike, kuris už mirties zonos), kai į įvykius įsitraukia milicija, advokatai ir net tarptautinės organizacijos.

Dešimt balų iš penkių.