Apsidžiaugiau, kad skaitytojų klubas “Skaitymai tarp eilučių” (pavadinimo niekaip neatsimenu, vis turiu pagooglint, kad tiksliai užrašyčiau…) pasirinko skaityti seniai mano bokštuose dulkančią knygą, kurią vis išsumia kokia šviežesnė ir labiau dažais kvepianti. Iš tikro, nesu didelė distopijų fanė, sunku pradėt juos skaityti, kai žinai, kad nieko gero ten nelaukia – greičiausiai tik padidinsi savo paranojų sąrašėlį, nes dar nebūsi pagalvojus apie ką nors, ką autorius sugalvojo galint įvykti.
Kosint ir snargliuojantis nelabai smagu skaityti apie Gruzinišką gripą, išpjovusį devym devynis procentus žmonijos – pasaulis staiga virsta akmens amžiaus džiunglėmis, kuriose, visų išgyvenusių nelaimei, kai kurie dar vaidina pranašus ir laksto apsiginklavę, deja, ne kuokomis. “Vienuolikta stotis” kiek primena Cormac McCarthy “The Road” – nes šioje knygoje didžioji dalis veikėjų taip pat nuolat kelyje, taip pat būna baisu ir nebūna ką valgyt.
Kartu ši knyga – kaip trileris, kurį norisi sugraužt per naktį ir sužinoti, kas ten kam atsitiko ir kaip susiję prieš ir po gyvenantys žmonės. Tas laiko ir veikėjų pynimėlis žavingai sudėliotas – labai patiko leistis autorės vedamai išnarpliojimo link.
Dabar laukiu skaitytojų klubo susitikimo, kur vakaro vedėja išnarstys knygą po kaulelį ir gal net parodys kažką, ką praleidau ar nespastebėjau. O knygą rekomenduoju. Kad ir kaip bebūtų keista – nusiminusiems ir viltį praradusiems, nes, gali būt net neįsivaizduojat, kaip gali būt blogiau. O įsivaizdavus, gal naujom spalvom nušvis kasdienybė, ir iš atsukto vandens čiaupo bėgantis vanduo bus tai, už ką verta padėkoti laikams ir aplinkybėms, kuriose gyvenam.
knyguziurkes.com 