Category: Palengvinimui

Mano kova. Mylintis žmogus

~ kzL ~ 2 Comments

Kai perskaičiau pirmąją serijos dalį, pagalvojau, kad gal užteks ir vienos – na, maždaug įsivaizdavimui, apie ką čia kalba ir kas per reikalas ta autofiction. Skaičiau 2014 metais ir niekaip netikėjau, kad kokia nors leidykla imsis tokios apimties kūrinio vertimo. Ir štai 2020 m. – ir knyga išversta, ir tęsiu skaitymą, ir galvoju – kodėl.

Labiausiai tikriausiai iš smalsumo. Dėl tos pačios priežasties, kaip spoksau į instagraminių žmonių stories, kur balansuoju ant ribos – ar tikrai man tikrai reikia/trūksta/duoda žinojimas, kas juose yra transliuojama? Ypač kai transliuojama va taip intymiai? O ir dabar atrodo jau, kad auditoriją sudominti ir tegalima štai tokio lygio intymumu, kokio pradininku ir tapo Karl Ove Knausgard.

Ir dar tas atvirumas – ar peržengia ribą, ar ne? Iš jo pusės – tikriausiai, kad ne, bet iš žmonos, ypač, kai atkleidžiamos jos vyrui patikėtos paslaptys, dalykai, kur šiaip niekam nepasakoji? Kaip autoriui apsinuogint prieš skaitytoją su savo gyvenimu neapnuoginant žmonių, su kuriais gyveni? Tikriausiai neįmanoma ir vienintelė išeitis (kuri nelabai išeitis) – būt visų nesavanorių knygos veikėjų prakeiktam.

Ir kodėl vis tiek skaitom? Dėl to paties atvirumo – gal matydamas, kaip pasaulinio lygio literatūros žvaigždė kamuojasi su žemiškais dalykais, kaip netiki savo darbais, kaip visiškai panikuoja, kai reikia kalbėti auditorijai, save ramina, kad va ir jam nelengva, kad ir jį užknisa buitis, bamba žmona, būti visą dieną su vaikais nuobodu ir t.t.

Viena tikrai aišku – autoriui tikrai negalioja patarimas “jei gali nerašyti – nerašyk”. Nu, negali žmogus tikrai. O aš tikriausiai negaliu toliau neskaityt, padaryt “unfollow” Knausgard iš savo lentynos. Vis tiek smalsu, kaip ten ta vaikystė trečioje knygos dalyje. Tai – to be continued… O atsvarai tikriausiai reiktų žmonos Lindos kokią knygą perskaityt. Jos tikriausiai irgi niekas nebūtų vertęs, jei ne skandalistas vyras. Jei leistų kas pasirinkt, įdomu, kaip būtų pasirinkus?

Kirtis

~ kzL ~ Leave a comment

Belindos Bauer “Kirtis” – knyga iš Man Booker longlist sąrašo, kas iš tikro stebina, nes kažkaip visai ne Booker stiliaus sakyčiau, o ir ar tikrai veža iki Booker lygio? Tokia nuoroda gal tik užkelia lūkesčius knygai. O ir pats, sakykim, psichologinis trileris nu nėra kažkos super duper stebuklingas. Normalus pager-turner (puslapių vertikas-ėdikas), tikrai kuo puikiausiai susiskaito ir gerai palaiko intrigą, o bet tačiau keli momentai knygoje (pvz., stebuklingas tėvo atsiradimas) tokie, hmm, nelabai įtikinami.

Bet, jei nesate labai priekabūs skaitytojai, tai, ai, atsiduodi tam skaitymo malonumui ir skaitai sau, nekeldama per daug klausimų ir mėgaujiesi istorija (kiek įmanoma žiaurybėmis mėgautis), sergi už geriečius ir tikiesi, kad žudikas kuo greičiau bus pagautas. Autorė neblogai pažongliruoja skaitytojo lūkesčiais – jau atrodo, kad kaip ri aiškus žudikas, o paskui jis gal jau ne toks ir blogas vyrukas, o gal visi baisumai tik netikslūs vaiko prisiminimai?

O jei nuo pradžių: trys vaikai karštą vasaros dieną pakelėje paliktame prikaitusiame automobilyje laukia savo pagalbos ieškoti išėjusios mamos. Deja, nesaulaukia. O ir nusikaltimas lieka ilgai neišaiškintas. Kol į nuošalią provinciją neatvažiuoja Londone “prisidirbęs” detektyvas, žmogžudysčių tyrėjas, kuris benarpliodamas vieną bylą, išsprendžia visai kitą.

A Good Neighborhood

~ kzL ~ Leave a comment

Maximum Shelf: A GOOD NEIGHBORHOOD | Macmillan Library

Gražiam geram amerikietiškam priemiesty gyveno šeima – juodaodė mama Valerie ir jos talentingasis sūnus Xavier. Jie gyvena vieni, berniuko tėvas mirė dar jam mažam esant. Tėvas buvo baltasis.

Į greta esantį, prieš tai nugriovę senąjį ir pastatę prabangų naują namą, atsikėlia vietinė verslo žvaigždė, savo turtus ir gyvenimo būdą demonstruojantis Brad Whitman su žmona ir dviem dukrom. Pradžioje piešiamas kaip geraširdis vyriškis, pamilęs ir iš skurdo ištraukęs vienišą Julia ir jos dukterį Juniper, vėliau Whitman’as atsiskleidžia visu gražumu – jis ir seksistas, ir rasistas, ir netoli pedofilo. Nieko gero ir pakankamai pavojinga, kai sudedi šias savybes, ryšius ir pinigus.

Vietoj gražios kaimynystės nutinka štai kas: dėl didžiulių naujojo namo statybų, pažeidžamos seno Valerie kieme augančio ir su daug prisiminimų susijusio medžio šaknys, tad Valerie, pati gamtos mylėtoja, ekologijos profesorė, pasitarus su teisininkais, paduoda kaimyną ir statybų bendrovę į teismą.

Tuo tarpu Xavier susikukuoja su Juniper, kuri vos keturiolikos yra davus nekaltybės išsaugojimo iki vestuvių įžadus. Į nekaltybę mielai pasikėsintų patėvis, tad jaunimėlio susimetimas jam labai nepatinka ir po vieno incidento viskas nusivažiuoja iki kitokio pobūdžio bylos, o ta byla visus nuveda laidotuvių. Nesupykite, apie laidotuves autorė prasitaria visai knygos pradžioje, tad čia tikrai ne spoileris.

Kaimynų kova autorė bando parodyt dar vieną amerikietišką skaudulį, bet, atrodo, visai neblogai įsivažiavus, paskui visai nusivažiuoja. Pabaiga irgi nuvylė. Nebėr žmogaus, o toks jausmas, kad “gerieji” veikėjai iš to išlošė ar šiaip, pasirinko teisingą gyvenimo kelią vietoj neteisingo. Kažkaip per paprastai man ten autorė viską išrišo. Ir be to, viena užuomina, kurią gavo nelaimėlis/-ė, kuri mano manymu, kardinaliai turėjo pakeist knygos veikėjų likimus, kažkaip liko praignoruota. Na, tai summa sumarum, so so knyga. Nesikabinėjantiems susiskaitys, o norintiems rimčiau – nelabai verta prasidėt.

Polina

~ kzL ~ Leave a comment

Baletas ir knyga viename man yra tobula. Jei ne baletas, instagramas man būtų nereikalingas – ten aš spoksau į baletą ir balerinas, ypač kai būnu per daug pavargus skaityt. Tai tikriausiai nėr ką ir sakyt – “Polina” man patiko, nes tai grafinė novelė apie baleriną – nuo mažos mergaitės, pastebėtos griežtojo Bojinsky, iki suaugusios ir šokio prasme užaugusios balerinos.

Nors grafinę novelę vietomis buvo sudėtinga suprast – autorius be jokio įspėjimo ar naujo skyriaus pažymėjimo ima ir peršoka į visai kitą naują temą ar laiką – istorija gražiai pasakoja nuo didelės atrankos į baleto mokyklą, nuo juodo darbo baleto salėje (rusų baleto mokyklose tas darbas ne tik fiziškai, bet dažnai ir morališkai labai juodas), traumų, nesėkmių, draugysčių ir pykčių, iki profesinių ieškojimų, blaškymosi tarp skirtingų mokytojų ir skirtingų jų filosofijų bei tikslų, iki laisvės atradus savo sritį ir kryptį. Iki vaikystėje iš mokytojų girdėtų žodžių išsipildymo ir įprasminimo.

Ypač rekomenduoju baleto mėgėjams.

Lieku čia

~ kzL ~ 3 Comments

Va toks paskendęs bokštas iš tikro egzistuoja. Ir kažkam skauda dušią, kad turistai eina šniūrais, fotografuojasi, net nepagalvoja, kad po vandeniu paskendo gražus slėnis, žmonių gyvenimai ir atsiminimai.

Nepasakyčiau, kad knyga yra literatūros šedevras, bet, kad autorius nekankino skaitytojo šimtais puslapių, buvo įdomu paskaityti Pietų Tirolio slėnio istoriją. Slėnio, kuriame gyveno vokiškai kalbantys kaip ir austrai, o bet žemės priklausė Italijai. Kaip visada, pasienių gyventojams dėl visokių pasaulio konfliktų kliūva labiausiai – vieni ateina su savo norais, kiti su savo įnoriais, o žmonėm kažkaip gyventi reikia.

Labai rekomenduočiau perskaityt, keliausiantiems į tą Alpių regioną (kada nors), o dabar pati rašau į savo svajojamų aplankyti vietų sąrašą (kada nors). Manau, kad skaičiusiems knygą ir vietovė, ir bokštas įgaus kitokius atspalvius. Dar buvo taip keista skaityti, kad kalnuose gyvenantys žmonės nuo visokių “praėjūnų” (nacių ar italų fašistų) slėpdavosi kalnuose, galima sakyti, savo noru bėgdavo į kalnų Sibirą – vis aukščiau ir aukščiau, šalčiau ir šalčiau. Tokie tad keisti istorijų panašumai…

Beprotiškai turtingi (azijiečiai)

~ kzL ~ Leave a comment

 

Žodžiu, visai nesistebėkit (man pačiai keista), bet šiuo metu ribinėms mano smegenims šita tralialiuška asian style visiškai gerai suėjo. Realiai išvažiavo ant to išprotėjusiai turtingo pasaulio, apie kurį skaitai kaip kokią pasaką – na, yra ten ir princas ant balto žirgo ir pelenė, ir pirktoji alia pamotė anyta ir visa kita bjauri giminė. Jei knyga nebūtų tokio ištęstumo (530 psl), tai iš viso, sakyčiau kelių vakarų relaksacinis smegenų masažas.

Jei jau kraipot galvą ir galvojat, kas man čia pasidarė (o pasidarė koronė karantinas), tai pasakysiu, kad buvo visai įdomu susipažinti su Azijos turtuolių socialine santvarka, taisyklėmis, tradicijomis, turtų kilme, įpročiais ir visokiomis keistenybėmis. O vargai vargeliai renkantis pariednius, vyrus, žmonas ir jachtas. Yra ko pavydėt (arba ne). Vis tiek visi tom pačiom problemom gyvena – lyginas vieni su kitais ir bijo pasirodyt prasčiokais. Tik mąstelis gal kiek skiriasi. O šiaip tai amžina kaip žemė problema – nori būt kaip vakariečiai, siunčia vaikus mokytis į vakarus, o paskui nebežino, kaip su tais suvakarėjusiais vaikais susikalbėti.

Rekomenduoju atsipalaidavimui. Jei ne korona, sakyčiau – puiki pliažo knyga. Tik neaišku, kaip su tuo pliažu šiais metais bus.

#leidyklosdovana

Amžinybės fjordo pranašai

~ kzL ~ 1 Comment

Amzinybes-fjordo-pranasai_large

Pirmiausia bravo keliauja knygos vertėjai Ievai Toleikytei ir dailininkui Taurui Stalnioniui – knygos tekstas, iliustracijos ir apipavidalinimas yra tiesiog wow.

Ilgai galinėjausi su šia knyga – su visokiais kitų knygų intarpais ir ruošimuosi egzaminui, kai visai nesakaičiau grožinių kūrinių – gavosi viso kokie du su puse mėnesio. Būdavo pavargstu nuo tiek daug teksto, būdavo prailgdavo ir norėdavos kažko kito, o paskui štai – per pirmą labai šaltą ir vėjuotą koronos karantino savaitgalį įkritau ir pabaigiau. Ir žinot, tas visiškai natūralistinis Grenlandijos pasaulis nebeatrodė toks tolimas – sėdim uždaryti namuose ir nepaisant skrydžių į kosmosą ir tobulėjančio artificial inteligence esame visiškai bejėgiai prieš gamtą. Taip pat bejėgiai, kaip XVIII amžiaus pabaigoje gyvenantys knygos herojai. Skaitai ir džiaugiesi, kad turi šildymą, elektrą ir maisto, kurio apsipirkimas savotiškai priartėja prie akmens amžiaus medžioklės – grįši sveikas namo, o gal jau ir nebe?

Labai rūstus šis romanas. Bet ir gyvenimo sąlygos Grenlandijoje nesuvokiamai rūsčios. Ir dar pagrindinis veikėjas toks negailestingai ciniškas, kad net skaitytojui stebint jo kančias jo negaila. Keistas toks jausmas skaityt ir visiškai nejaust empatijos veikėjui. Lyg žiūrėtum į jį vietinio inuito akimis, visiškai aiškiai suvokdama, kad tam baltam krikščioniui ir jo bandomam įpiršti gyvenimo būdui ir pasaulio suvokimui čia ne vieta.

Nepaisant įspūdingų aplinkos aprašymų ir plačios romano geografijos, pagrindinė kelionė vyksta veikėjo viduje. Nuo naiviai ryžtingų misionieriaus užmojų vietinius atversti į tikėjimą, bandymo užgniaužti savo gaivališką prigimtį, iki suvokimo, kad negali gyventi savo nuodėmes užpudravusioje visuomenėje Danijoje. Tad nenustebino Morteno Falko veržimasis grįžt į Grenlandiją. Labai priminė iš karštųjų pasaulio taškų grįžtančius šiuolaikinius karius, kurie paprastoje kasdienybėje neranda sau vietos, jiems trūksta adrenalino ir nuolatinio pavojaus, kovos už išgyvenimą.

Taip netikėtai taikliai autorius savo paties gyvenimo kelionę (perskaičius knygą ir interviu su autorium, išryškėja daug paralelių), o kartu ir skaitytoją, perkelia kelis amžius atgal. Pabandykite. Įveikus knygą (dėl apimties) apima nugalėtojos jausmas, o dėl herojaus gyvenimo – išsipildymo. Įspūdingas kūrinys.

American Dirt / Amerikos purvas

~ kzL ~ 2 Comments

Na, ką, perklausiau skandalingąją knygą. Yra du variantai kaip galima būtų apie ją parašyti. Be konteksto ir su kontekstu.

Be konteksto. Nors knyga kiek ilgesnė nei standartinė (standartinė būtų apie 10 valandų klausymo, šioji gal keturiolika), perklausiau greit, tikrai stengiausi ištaikyti kiekvieną klausymui palankų momentą. Veiksmas vyksta, įtampa didelė. Tačiau ši knyga buvo viena iš nedaugelio, gal net vienintelė, kurios neklausydavau prieš miegą – tiesiog nenorėdavau užbaigti dienos kokia nors baisia scena, o kartais net nenorėdavau žinot, kuo viskas baigsis, nes tos įtampos jau būdavo limitas, kiek noriu patirti (su įsibėgėjančiom coronos naujienom). Šiaip nesu bijotoja skaityti nepatogias knygas, bet šiuo atveju, labai aiškiai jauti, kad, nors skaitai grožinę knygą, realiai tai yra migrantų kasdienybė ir šiuo metu žmonės vienaip ar kitaip šią istoriją realiai išgyvena.

Pati istorija pasakoja apie motinos ir vaiko kelionę į Valstijas po to, kai kartelis susidoroja su visa jų šeima. Ši knyga labiausiai yra veiksmo knyga – kas bus toliau, kas bus toliau. Ar pavyks paimt pinigus, ar sutikti žmonės nuoširdūs, ar kartelio vadas jų ieško, ar pavyks užšokt ant traukinio, ar sąžiningi bus migracijos skyriaus darbuotojai, ar nesušals naktį, ar užteks vandens, ar ar ar…

Nors taip ir neaprašiau Valeria Luiselli “Lost Children Archive” (nes pavarčius knygą knygyne supratau, kad audio, kurį perklausiau, yra pats netinkamiausias formatas tokiai knygai su iliustracijomis (dabar kaip tik bandau knygą parsisiųst į Kindle)), klausydama nuolatos galvojau apie būtent šitą knygą, daug subtiliau perduodančią, o gal atspindinčią kaip veidrodis kitoje Meksikos-JAV sienos pusėje esančią situaciją. Didžioji “American Dirt” knygos dalis vyksta Meksikoje ir kelionėje į šiaurę, o “Archyve” iš dalies matome tokių kelionių per sieną pasekmes. Iš tikro po “American Dirt” labai noris grįžt prie “Archive”, perskaityt su vaizdais ir kitokiu supratimu.

Su kontekstu. Truputį pasiskaitynėjau apie tą skandalą. Skandalas kilo Oprah’ai pasirinkus knygą savo Knygų klubui, bei Lotynų kilmės autoriams, aktyvistams ir veikėjams sureagavus į pirmines knygą giriančias apžvalgas (kai kuriems knygos apžvalgininkams net teko jas koreguoti).

Knyga kaltinama rasizmu, šališkumu, steriotipiniu meksikiečių vaizdavimu, neteisingu simbolių interpretavimu, gremėzdiškais ir netikroviškais google translate lygio intarpais ispanų kalba, cultural appropriation (kurio net nežinau, kaip išverst) ir t.t. Latinos yra pasipiktinę, kad knyga neatspindi tikrosios situacijos ir realiai atrodo, kad šie du iš Meksikos norintys pabėgti žmonės tiesiog yra du baltieji amrikiečiai turintys sunkumų grįžt į savo šalį (ir čia jie yra teisūs, nes nors ir sunkus kelias, jis tikrai yra “palengvintas” su pradiniu kapitalu kišenėj ir teisingai sutiktais pakeleiviais).

Knyga sukėlė didžiulę diskusiją apie tai, kas apie ką gali rašyti. Pati autorė mini, kad gal nėra geriausias žmogus istorijai papasakoti. Vieni kaltina Oprah, kad ji pasirinko šią, o ne kokią nors kitą ta pačia tema parašyta Latino autoriaus knygą, kad iš jos knygos reklamos vėl uždirbs ir šiaip pasiturinčiai gyvenanti baltoji autorė, kai tuo tarpu Meksikos autoriai vos suduria galą su galu ir Oprah jų knygų nereklamuoja. Daėjo iki tokio lygio, kad autorė turėjo teisintis, kad jos močiutė yra Puerto Rikietė ir kad ji yra ne 100 procentų baltaodė.

Bet žinot, kad ir kaip teisios/neteisios būtų visos pusės, ypač apie ką gali/turi ar negali rašyti rašytojas, man viską autorės nenaudai damušė jos manikiūras knygos viršelio motyvais. Seriously? Manikiūras su spygliuotom vielom? Knygos, kurios tikslas papasakoti, koks siaubingas yra migrantų kelias, viršelio motyvais? Kažkas šioj vietoj prasilenkia ir nesusieina. Rizikinga rašyti apie tautą, kurios atstovu nesi, kai net negyveni toj šaly, kai garantuotai ta tauta perskaitys, įvertins ir badys pirštu į visus knygos trūkumus (čia biškį susišaukia, kaip Rūta Šepetys pylavojama už “Tarp pilkų debesų”) – vienas komentaras net paminėjo, kad istorija atrodo kaip sukurta laboratorijoje. Tai va. Tokia tad situacija – knyga be konteksto – viskas fine. Su kontekstu – kaip ir nelabai fine. Kuo tikriausias konfūzas.

Ir vis tiek manau verta paskaityt. Kaip kad vakarams davė supratimo R ūtos Šepetys knyga, taip ir mums sudaro, gal ir netikslų, bet vaizdą, apie tai, kas dedasi prie Meksikok-JAV sienos. Be to, tokia knyga gali būti pirmas žingsnis toliau gilintis į situaciją, perskaityti originalias #OwnVoice istorijas.

Naršymo metas

~ kzL ~ 6 Comments

narsymo metas

Ši knyga suveikia panašiai kaip Marie Kondo maniakinio tvarkymosi knyga, tik šiuo atveju norisi išjungti visus aparatus, suvaldyti savo priklausomybes (su Kondo buvo taip, kad keliaus naktį mest popierių lauk) ir išvalyti smegenis.

Nėra taip, kad knyga būtų labai daug kažkokių naujienų papasakojus, bet jos gėrybė yra ta, kad viskas labai koncentruotai ir trumpai – žodžiu, kaip mūsų smegenys vis dar yra medžiotojų-rinkėjų lygyje ir kaip technologijų / facebookų kūrėjai naudojasi visokiausiom žmogaus smegenų fizinėm ir cheminėm (hormoninėm) prigimtinėm savybėm, susiformavusiom per tūkstančius metų.

Įdomūs tyrimai ir pastebėjimai apie tai, kaip mobilūs įrenginiai blaško dėmesį net tada, kai tiesiog guli ant stalo arba ramiai (nors mums nuo to tik neramiau) egistuoja kitam kambaryje. Kaip manipuliuojama mūsų dopamino lygiu kol lėėėėtai atidarinėjama programėlė ir kaip mes, kaip bezdžionėlės banano, laukiame like’ų. Žodžiu, nekoks vaizdelis, nekoks, dėl to tikrai verta išsiplaut biškį smegenis. Ir griežtai riboti šitą reikalą vaikams. Nes:

“Dėl automatizavimo ir dirbtinio intelekto nebeliks daugybės darbų, o likusioji tikriausiai reikalaus didelės koncentracijos. Ironiška, kad skaitmeniniame pasaulyje koncentracija yra reikalingiausia ir tuo pat metu nykstanti savybė.”

 

 

 

Undinės

~ kzL ~ Leave a comment

U – tai undinės. Čia viršelis.

Su apsakymais man sekas įvairiai. Didžiausias iššūkis su jais būna, kad autorius kaip nors mandrai-susuktai užbaigia ir lieku it musę kandus – nieko nesupratus. Nesakau, kad “Undinėse” viską supratau, kaip turėjau, bet nelabai ir svarbu, nes tekstas toks apžavingas – suskaičiau viską praktiškai vienu ypu. Na, gerai, dviem. Ir kai pradėjau galvoti, kaip čia reiks parašyti, kas patiko-nepatiko, tai pagalvojau, kad man Jurgos Tumasonytės apsakymai priminė Elizabeth Srtout “Olive Kitterige” – kai atrodo, kad galėtų knyga būt be pabaigos – skaityčiau ir skaityčiau. Nes, nors autorės pasaulis dažnai iš kitos realybės, gal paralelinės, o gal tiesiog papraščiausiai kaimyninės, ta realybė perteikta super įtaukiančiai ir įtikinimai. Bet čia jau reikia mėgt magiškai realiuosius dalykus ir pasiduot jų nuotaikai, kitaip gresia didis susinervinimas ir nesusipratimas.

Tai va, knyga tokiems magams, kurie mėgsta persikūnyti į personažus, pabūt jų skūroj ir nesupykt, jei ne visada iki galo supranti “kas iš to?”. Nes gal nieko, gal tik gražus žodžių žaismas ir malonumas paplūduriuot tarp tų gražiai suskambėjusių žodžių, aplipusių mirguliuojančiais undinių žvynais.

Nekantraudoma laukiu Jurgos Tumasonytės romano.

#leidyklosdovana

Olive Kitteridge / Olive, Again

~ kzL ~ 4 Comments

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „olive kitteridge book“

Tokiu greituoju būdu suklausiau dvi audioknygas, jei būtų daugiau, galėčiau ir toliau klausyt be pabaigos. Kadangi šias knygas ir jose esančius visiškai atskirai galinčius gyvuoti apsakymus (short stories) (audioknygos pabaigoje net minimi leidiniai, kuriuose šie apsakymai buvo publikuoti) jungia viena veikėja – Olive Kitteridge – tai ir jungiu jas čia kartu, labai jau organiškai jos kartu sugyvena.

Man net sunku įvardinti, kodėl man taip patiko šios knygos, kol rašau bandau sugalvoti, bet tikrai verta paminėti, kaip įdomiai tie apsakymai žaidžia vienas su kitu. Tai visai nėra nuoseklus pasakojimas apie Olive gyvenimą, labiau gal tokia mozaika, iš kurios Olive paveikslas kaip ir savaime susideda. Na, pavyzdžiui, vienas apsakymas gali pasakoti apie Crosby miestelio Meino valstijoje šeimą, jos sėkmes ir nesėkmes (dažniau nesėkmes nei sėkmes), kuriame Olive sušmėžuoja net ne antraplanė veikėja, o labiau net foninė, ji tiesiog prisimenama, praeina pro šalį, mesteli repliką ar stovi šalia apsakymo veikėjo parduotuvėje. Ir tai, kaip autorė visa tai sujungia į vitražą yra tiesiog neįtikėtina ir veikia užburiančiai (vis dar esu apkerėta).

Kitas dalykas šiose knygose yra temos, kurias Elizabeth Strout paliečia – štai viename apsakyme dukra iš jau nepilno proto savo motinos supranta, kad ji išnaudojo brolį seksualiai, kas sukėlė absoliučiai tragiškas pasekmes, kitame advokatas po kliento mirties supranta, kad kliento žmonos pagalbos šauksmas nebuvo išprotėjusios moteriškės užgaida ar bandymas sulaukti dėmesio.

Labiausiai tikriausiai rezonuoja Olive kelionė senatvės ir gyvenimo pabaigos link (ir susišaukia tiek su Philip Roth “Kiekvienas žmogus” bei K. Haruf “Mūsų sielos naktyje”), tik viskas, nepaisant nemalonios realybės, atskleidžiama su kažkokia šviesa, bandant išnaudoti visas pasitaikiusias galimybes mėgautis likusiomis dienomis, mylėti ir gyventi iki galo, net jei visi gyvenimo pakeleiviai pakeliui prašapo.

Na, ir žinoma, pats Olive personažas yra absoliučiai kosminis. Stačiokė, beveik visada pirma pasakanti, o vėliau pagalvojanti, ganėtinai žemo emocinio intelekto moteriškė, buvusi matiekos mokytoja, kurios visi mokiniai bijojo, žodžiu, pasirinkit, ką tik sugalvosit nelabai faino žmoguje – beveik viską rasit pas Olive. Dėl to ji gan vieniša, nesuprantanti ir nesuprasta, bet tokia tikra ir natūrali, kad net žavinga.

Puiki. Labai rekomenduoju.

Žmona su paslaptimi / The Man in the Wooden Hat

~ kzL ~ Leave a comment

Na, kadangi sulaukiau lietuviško pavadinimo (kuris, nors ir toli nukrypsta nuo originalo, bet tikrai labiau į temą, nei pirmosios knygos pavadinimas) ir viršelio, tai prisiruošiau parašyti įspūdžius savo perklausytos knygos (tiesa, nespjaučiau ir į vertimo skaitymą).

Vis galvoju, kuri man knyga patiko labiau – “Vyras be trūkumų”, ar žmona su trūkumais, vadinamais paslaptimis, bet kaip jau su tokiom knygom būna, man jos susiliejo į vieną ir tapo nebeatskiriamos. Kas skaitėt The Old Filth (pirmoji knyga), tai žinot, kad pirmoje knygoje istorija pasakojama iš vyro perspektyvos, o šioji iš moters. Ir pirmos knygos skaitytojas net neįtara, kokia pagazuota ta pirmosios knygos protagonisto žmona, kuri šiaip pirmojoje knygoje šian bei ten šmėkstėli, kolei staiga numiršta palaiminga mirtimi.

Žodžiu, už gražaus fasado, kaip visada, paslaptys, įvykusios ir potencialios, istorijos, racionalūs ir apgalvoti poelgiai, niekam nepapasakotos istorijos, tylūs nusivylimai ir naivūs įsivaizdavimai, kad pažįsti kitą žmogų.

Įspūdingiausia knygos vieta man yra pradžioje, kai pagrindinė veikėja Betė lemiamu gyvenimo momentu atsiduria tarp dviejų vyrų ir su vienu, deja (o gal ir ne deja, istorijoj, kaip sakant, “jeigu” nebūna), susitinka viena valanda per vėlai… Tai čia, toks momentas man prisiminė, kaip mūsų su KŽG. Literatūros mokytoja, apie kurią KŽG papasakojo šiame poste, mus jaunas ir naivias mokė, kad netekėtumėme už nemylimų vyrų, nes kai sutiksime mylimą, viskas virs tragedija. Mūsų literatūros pamokos buvo apie gyvenimą.

Tad, nors knyga ir nebuvo didelis wow, bet stoja į knygų, kurias verta perskaityti lentyną, o su “Vyru be trūkumų” susiporuoja į gerą porelę, tikrai vertą dėmesio.

Bitlas, Ana Orka ir aš

~ kzL ~ 2 Comments

Noriu parašyt apie knygą, ieškau, koks “aš” vardas ir nerandu. Tikriausiai per visą knygą taip ir nebuvo įvardintas “aš”! Negali gi būti, kad pramiegojau! Knygą perskaičiau tikrai greitai. Priskirčiau prie knygų, į kurias įkrenti ir geriau jau kuo greičiau perskaityt, nes kitaip gresia visokių ten rimtų darbų nenudirbimu ir viso ko atidėliojimu. O tai jau, sakyčiau, geras signalas. Ir tikrų tikriausiai tekstas parašytas pagauliai, skaitytojas pagauna ritmą ir tada jau puslapiai tik verčiasi verčiasi.

Pirmas klausimas kylantis skaitant yra – o kas gi šios knygos auditorija? Pirmoje knygos pusėje visiškai aišku, kad knyga skirta paaugliams ir visi suaugę, kurie skaito, tai iš susirūpinimo ar kažkokios baimės, kad nebesupranta savo vaikų paauglių, kad su jais nebesusišneka ir patys pamiršo, kad jais buvo ir kaip jautės. Toks jausmas, kad bet kuris knygą skaitantis suaugėlis ją skaito lyg pasislėpę žiūrėdami pro siaurą durų tarpą – gal į savo vaikų pasaulį, o gal ir į jau pamirštą savąjį.

Kodėl toks jausmas? Gal todėl, kad, mano supratimu, gerai pataikyta į paauglio kalbos toną, viskas labai organiškai skaitosi ir yra nedatempta. Vienoje vietoje jau galvojau, kad va, va, ir paslydo autorė romantizuodama, bet čia pat protagonistas tuoj pats iš savo poetinių nukrypimų pasišaipo ir skaitytoja gali lengviau atsikvėpti, kad autorė neperspaudė.

Antras klausimas, kuris pradeda kirbėti nuo knygos vidurio – ar vis dėlto knyga paaugliams, ar jų tėvams? Staiga pasikeičia pasakotojas, įeina kiti veikėjai, paauglys stumtelėjamas į šoną (ir tuo tarpu užauga), paskui sugrįžta ir labai greitai perbėga per savo gyvenimą. Antroji knygos pusė visai ne paaugliams, man tai iš viso pasirodė visai atskira knyga ir kilo mintis, kad autorei reikėjo vietoj vienos knygos rašyti dvi – paaugliams ir nepaaugliams. Dabar gavos dvi vienoje su nelabai aiškia auditorija.

Tai va po viso šio konfūzo, niekaip nesugalvoju, kaip čia jaučiuosi. Tikrausiai taip ir jaučiuosi – pirmoji dalis tiesiog puiki, na, o antroji, hmm… ne tokia puiki, biškį, nžn, kažkas ne taip. Knygos nesugadina, bet puikumą tai jo. Tai kaip įvertint pusę puikios knygos?

9 kapas

~ kzL ~ Leave a comment

Šis trileris turi viską, kas trileriui priklauso turėti, o svarbiausia, kad puslapiai tik verčias, tik verčias, kai skaitai, bet dievuliau, kiek žiaurysčių, negalėčiau dviejų tokių knygų skaityti viena paskui kitą. Tai tikriausiai ir šitą trilerių kriterijų puikiausiai išpildo. Bus įdomu autoriaus pasiklausyti per knygų mugę, gal papasakos iš kur jam kyla visos tos velnio skerdynių idėjos.

Na, o kai kurie žmonės gali ilgiausiai nešiotis skaudulius ir dar ilgiau planuoti keršto akcijas. “9 kapo” istorija prasidėjo meile konfliktų draskomoje pažadėtoje žemėje, tik kad tai meilei nebuvo lemta išsipildyti, nes įsimylėjeliai iš priešininkų pusių. O paskui, vos ne po dešimtmečio, tolimoje šiaurės šalyje pasipila žmogžudystės – nuo teisingumo ministro iki TV žvaigždės žmonos. O žudikas toks, kaip čia pasakius – mėsinėtojas, kad maža nepasirodo – kūnus net sunku sudėlioti į vieną rinkinį. Ir kodėl patyrusiems kriminalistams vis atrodo, kad byla niekaip nebaigta, nors policijos vadovybė mano kitaip?

Šeimyninės intrigos, meilės ir meilužiai, išdavystės, girtuoklystės – gyvenimas verda ir nėra laiko nei savaitgaliams, nei miegui. Tiek veikėjams, tiek skaitytojams. Jei norite prapulti knygoje – ši – pats tas.

A Woman is No Man

~ kzL ~ Leave a comment

Etaf Rum yra naujas balsas amerikiečių literatūroje. Parašyti knygą ją įkvėpė knygų, kurios pasakotų arabių-amerikiečių moterų gyvenimus, tiesiog nebuvimas. Bet tos moterys yra. Paslėptos po skaromis, uždarytos už durų, parinktos Amerikoje gyvenantiems sūnums tradicijos palaikymo tikslais, o iš tikro tiesiog atitemptų į tą naują kultūrą (iš Palestinos), iš kurios tikimasi laisvės gūsio, o realybėje tiesiog laukia gyvenimas su visiškai nepažįstama nauja šeima, kuri, jei tavęs nedaužo, tai dar visai pasisekė.

Knyga buvo įdomi pažintiniais tikslais. Tikrai tos moterys yra už tylos šydo ir niekada per daug apie jas nebuvau susimąsčius, nes daug garsesni yra Afro ar Latino bendruomenių balsai. Įdomi bėgimo iš konflikto zonos saugumo sumetimais ir pritapimo/nepritapimo/senos kultūros išsaugojimo, nepritapimo ir nenoro pritapti naujoje kultūroje tema. Ypač aktuli smurto artimoje aplinkoje tema – kruopščiai bendruomenės slepiama ir viešai neaptarinėjama. Ir didžiulė tų moterų vienatvė.

Iš literatūrinės pusės knyga (klausiau audio) nuo kokio vidurio jau truputį priminė užstrigusią plokštelę, kai močiutė ieško savo vos mokyklą bebaigiančiai anūkei jaunikio, o anūkė vis kartoja, kad tuoktis nenori – nori mokytis. Bet paskui pagalvojau, kad, na, taip tikriausiai tam realiam gyvenime ir būna – sukasi sukasi ta plokštelė, grodama tą patį scenarijų, kartodamasi iš kartos į kartą, kol atsiranda kažkas, kas jį drastiškai nutraukia tą kultūrinę-tradicinę plokštelę grubiai per ją brėždami adata. Bet ir tada pasirinkimas labai aiškus – arba laisvė, arba šeima. Ir niekada abu.