Category: Palengvinimui

Vienuolikta stotis

~ kzL ~ Leave a comment

Apsidžiaugiau, kad skaitytojų klubas “Skaitymai tarp eilučių” (pavadinimo niekaip neatsimenu, vis turiu pagooglint, kad tiksliai užrašyčiau…) pasirinko skaityti seniai mano bokštuose dulkančią knygą, kurią vis išsumia kokia šviežesnė ir labiau dažais kvepianti. Iš tikro, nesu didelė distopijų fanė, sunku pradėt juos skaityti, kai žinai, kad nieko gero ten nelaukia – greičiausiai tik padidinsi savo paranojų sąrašėlį, nes dar nebūsi pagalvojus apie ką nors, ką autorius sugalvojo galint įvykti.

Kosint ir snargliuojantis nelabai smagu skaityti apie Gruzinišką gripą, išpjovusį devym devynis procentus žmonijos – pasaulis staiga virsta akmens amžiaus džiunglėmis, kuriose, visų išgyvenusių nelaimei, kai kurie dar vaidina pranašus ir laksto apsiginklavę, deja, ne kuokomis. “Vienuolikta stotis” kiek primena Cormac McCarthy “The Road” – nes šioje knygoje didžioji dalis veikėjų taip pat nuolat kelyje, taip pat būna baisu ir nebūna ką valgyt.

Kartu ši knyga – kaip trileris, kurį norisi sugraužt per naktį ir sužinoti, kas ten kam atsitiko ir kaip susiję prieš ir po gyvenantys žmonės. Tas laiko ir veikėjų pynimėlis žavingai sudėliotas – labai patiko leistis autorės vedamai išnarpliojimo link.

Dabar laukiu skaitytojų klubo susitikimo, kur vakaro vedėja išnarstys knygą po kaulelį ir gal net parodys kažką, ką praleidau ar nespastebėjau. O knygą rekomenduoju. Kad ir kaip bebūtų keista – nusiminusiems ir viltį praradusiems, nes, gali būt net neįsivaizduojat, kaip gali būt blogiau. O įsivaizdavus, gal naujom spalvom nušvis kasdienybė, ir iš atsukto vandens čiaupo bėgantis vanduo bus tai, už ką verta padėkoti laikams ir aplinkybėms, kuriose gyvenam.

Maitintoja

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for deborah ellis maitintoja

Koks gražus knygos viršelis ir labai įdomi viršelio istorija! Jį nupiešė lietuvis berniukas, kuris mėgsta skaityti ir piešti. Perskaitė knygą ir nupiešė, kaip įsivaizduoja pagrindinę knygos veikėją Parvaną.

Parvana gyvena Afganistano sostinėje Kabule, kuris, aprašomuoju laikotarpiu yra valdomas talibų, kurių įsakymai visiškai paralyžuoja moterų ir mergaičių gyvenimą – jokių mokyklų, jokių universitetų, jokio išėjimo iš namų be vyro / brolio / tėvo palydos, jokio darbo, jokių pajamų ir t.t. Bet kaip išgyventi šeimai, kuri neturi vyriškos lyties šeimos nario? Arba vyras / tėvas / sūnus yra suimtas ar iš viso dingęs… Gyventi kažkaip reikia, ir žmonės visose šalyse, ir visais laikais randa, kaip draudimus galima apeiti.

Ką sugalvojo šios knygos moterys, nepasakosiu, paskaitykite, duokite vaikams paskaityti. Knyga iškels daug klausimų apie šiandieninį pasaulį ir dar kartą primins susivokti, kokioje geroje šalyje gyvename ir kaip dažnai apie tai pamirštame.

Tiesa, knyga rašyta kanadiečiams / amerikiečiams, nes knygos pabaigoje paaiškinama, kad Afganistanas yra maža šalis Azijoje. Na, kam maža, o kam didelė. Apie tai irgi galima su vaikais padiskutuot.

Berniukas nuryja visatą

~ kzL ~ 1 Comment

Image result for berniukas nuryja visata

Gal mes visi kur kas geriau susikalbėtume, jei dažniau prikąstume liežuvį.

Jei visos knygos būtų tokio kalibro, tai, sakyčiau, užtektų dvylikos knygų metams. Smaguriauji tokią visą mėnesį ir būtum visai patenkinta.

Nuostabi knyga. Verta iš visų pusių lekiančių pagyrų. Puikiai parašyta, puikiai išversta. Visą dieną stengiuosi sugalvoti, ką turėčiau parašyti, kuo knyga yra tokia ypatinga. Daug kuo – net sunku išskirti.

Pirmiausia, personažai yra kosminiai, kaip ir priklauso personažams, sugebantiems praryti visatą. Antra, visas siužetas susuktas kosmiškai – na, pradžioje tie patys kosminiai personažai pamėto visokių kosminių frazių, kurios, atrodo, nei į tvorą, nei į mietą, kaip ir ant viršelio ta frazė “negyva mėlynoji karetaitė”, tupinti lyg ir ant šūvio paliktos skylės, kuri lyg ir žiedais kažkokiais skleidžas į baltąsias skyles (nu, nes ne juodos gi). Tai visą laiką skaitai ir stebiesi, į ką viskas išsivers ir ar išsivers iš viso, ar čia klejonės kokios, ar koks velnias. Bet autorius niekaip neišsisukinėja ir puikiausiai visas gijas suveda, karetaites sugaudo ir sutupdo ten, kur jos turi tupėti ir t.t.

Kita knygos pusė, kuri tikriausiai labiausiai suvilioja skaitytojus, yra kažkokia nesustabdomai kosminė šviesa, kuri sklinda iš knygos. Gal ne iš kosmoso sklinda, bet iš meilės. Knygos veiksmas vyksta toli gražu ne žaliomis vejomis apsėtuose miesto priemiesčiuose ir personažai ne meškučius apsikabinę mikštuose pataluose miega, bet, kad ir kokiose situacijose pagrindinis mūsų herojus Ilajus beatsidurtų, visi jo veiksmai, visos mintys, pasakysiu banaliai, persmelktos meile, kuri neskirsto ir negrupuoja žmonių, kuri yra nutaikyta į žmogaus šerdį, kurioje kiekvienas yra geras ir trokšta tik vieno – būti besąlygiškai mylimas. Ir ta Ilajaus skleidžiama meilė rezonuoja, atliepia, atveria, suvirpina. Kitus knygos veikėjus ir skaitytoją.

Ir dar. Ir dar. Ir dar. Imkite, skaitykite, semkitės iš jos. Čia viena iš knygų, kurią tikriausiai skaitysiu dar kartą. Nes manau, kad dar ne viską iš jos pasiėmiau, ką ji gali duoti.

 

 

vienaistorija

~ kzL ~ Leave a comment

Ši grafinė novelė skyrėsi nuo visų kitų mano skaitytų ir vis galvojau – kuo. Ir sugalvojau, kad ji buvo poetiškiausia iš visų. Labai ilgesinga ir liūdnai graži istorija, kurioje susipina laiko linijos, gyvenimai ir istorijos – dėl to ir knyga “Keliautojai laiku” serijoje. Ir labai sunku parašyti apie ją, kaip sunku būna parašyti apie eilėraštį. Bet man labai patiko. Ir iš esmės labai graži knyga, gražūs piešiniai, į kuriuos žiūrint, keista, kyla graudulys kažkoks. Vienaistorija yra meno kūrinys visomis prasmėmis.

Karo kvailio istorijos

~ kzL ~ Leave a comment

Dar viena “Keliautojų laiku” serijos knyga, su kuria skaitytojas nukeliauja tiesiai į Romą, amžinąjį miestą, kuris tuo metu, antrajam pasauliniam karui persisvėrus į antrąją pusę, yra visiškai pasimetęs tiek laike, tiek istorijos vingiuose, ta prasme, kad nežinantis, į kurią pusę vingis artimiausiomis dienomis pasisuks – kas galiausiai taps paskutiniaisiais italų sąjungininkais – vokiečiai, rusai, o gal tautų katilo atstovai amerikonai, o gal nei pirmieji, nei paskutinieji, tuomet vienintelė išsigelbėjimo viltis lieka danguje ir visai ne iš krikščionių dievo.

Jei nebūtų liūdna, baisi ir kiek graudi, ši istorija būtų komiška ir juokinga (o ir kas sakė, kad liūdna ir gradu nedraugauja su komiška ir juokinga?) – joje italiūkštis iš medžio šlapinasi į vokiečių kareivio šalmą, alkio ir keistų atsitiktinumų suvesta kompanija kuria sumestinę bendrovę kiaulei pirkti, pakeliui vis patekdama ar išgirstanti kokią neįtikėtiną įstoriją, persipinančią su kita, jau girdėta ar išgyventa, dažnai visiškai ribinę tarp gyvenimo ir mirties, o kartais net prisikėlimo.

Autorius žongliruoja personažais, laiku ir istorijomis – skaityti įdomu ir viskas man labai patiko. Vienintelė tik netinkama aplinkybė buvo, kad šią knygą skaičiau po Babos Dunjos, na, o šalia šedevrų visiems kitiems tenka dalia nublankti. Tad toks ir patarimas – skaitykit prieš babą ir jokiais būdais ne iš karto po. Leiskit atsikvėpt.

4*

Talking to Strangers: What We Should Know about the People We Don’t Know / Bendravimas su nepažįstamaisiais

~ kzL ~ 6 Comments

Atrodė, kad prisiskaičiau jau Gladwello ir užteks, bet kažkaip geri atsiliepimai ėmė girdėtis apie knygą, tai smalsu pasidarė.

Ši knyga žiauroka, emociškai nėra labai lengva per ją keliauti. Gladwell knygą pradeda scena (ir visos jos realūs įvykiai), kai juodaodė mergina Sandra Bland Teksase yra sustabdoma policininko už tai, kad persirikiuodama iš vienos eismo juostos į kitą, neįjungia posūkio signalo. Atrodo, niekuo neypatinga situacija, bet po kelių dienų viskas baigiasi merginos savižudybe areštinėje. Sukrėstas šio ir daugelio kitų panašių įvykių, kai, atrodo, paprasčiausios gyvenimiškos situacijos virsta į mitingus išsirutuliojančiomis tragedijomis, Gladwellas nagrinėja, kodėl mes taip vieni su kitais nesusikalbame, kaip neteisingai interpretuojame kūno kalbą ir vienas kito elgesį.

Knygoje daug pasakojama apie šnipus. Mes visi įsivaizduojame, kad jau šnipai žmones mato kiaurai, tačiau Gladwello surinktos istorijos – priešingos šiam įsivaizdavimui. Iš tikro šnipai juodai išdūrinėja šnipus ir šią knygos dalį tikrai įdomu skaityti, nepaisant to, kad tie krūtieji šnipai knygoje – komunistai.

O perkaičius knygą, išvada tai toks įdomi peršas – pasaulis surėdytas taip, kad mes tikime ir pasitikime tuo, ką mums sako mūsų (ne)pažįstamas pašnekovas, tačiau tas tikėjimas ir pasitikėjimas nenuveda teisingu keliu. Vieni kitus dažniausiai nuskaitome neteisingai, visiškai nesugebame identifikuoti melagių, tad, kaip čia išeina – blefuotojai visada laimi?

Paskutinė babos Dunjos meilė

~ kzL ~ Leave a comment

O, kad daugiau tokių knygų – kokia puiki knyga! Patiko – ne tas žodis. Mažutė, vos 130 puslapių, bet skaitydama tik ir galvojau, kad norėčiau, kad puslapių būtų penki šimtai. Galėtų ir dar daugiau.

Baba Dunja gyvena Černovo kaime. Kaimas – Černobylio mirties zonoje. Jame vos keli gyventojai, ir toks jausmas, kad kuo mažiau aplink tave žmonių, tuo lėtesnis yra tavo laikas. Taip ir baba Dunja gyvena nežinodama, kas šiam pasauly vyksta, nes pasaulis babos Dunjos Černovą aplenkia lanku, o ir artimiausia civilizacija – autobuso stotelė iki kurios reikia keliauti pėsčiomis, senstant vis labiau tolsta.

Būtent ta laiko tėkmė, kaimo gyventojai, įskaitant ir žmonių bei gyvūnų vėles, pasakojimas iš babos Dunjos pusės, per jos prizmę, įvilioja skaitytoją į tokią savotišką makabrišką atmosferą ir žaidimą laiku. Į bet kokius išorinio pasaulio įvykius ir žmones babos Dunjos reakcija yra ramiai, lėtai ir švelniai vienoda. Nekrikštyta ir neapsikrikštijusi santvarkai griuvus baba yra tarsi panirus į savotišką dzen būseną, kur niekas neteisiamas ir priimamas toks, koks yra. Jei atklydėlis taikus, tai priimamas šiltai, su meile, dėmesiu ir vaišėmis (radioktyviomis). Kai tuo tarpu skaitytojas jaučia, kad aplink viskas tiesiog verda ir kunkuliuoja (tam mūsiškiame pasaulyje ir laike, kuris už mirties zonos), kai į įvykius įsitraukia milicija, advokatai ir net tarptautinės organizacijos.

Dešimt balų iš penkių.

 

Piplioteka??? Lapė bibliotekoje

~ kzL ~ Leave a comment

Šiam vakarui nauji priešmieginiai skaitiniai apie knygų pelę, knygų virštą (aha!) ir knygų lapę. Lapė gaudo pelę, pelė slepias bibiotekoj – ji bibliotekos fanė, mylėtoja ir saugotoja. Biblioteka yra “vieta su daug knygų, jas galima pasiskolinti. O knygų reikia, kad ką nors patirtum. Kad šio to išmoktum. Ir kad kiltų kitokių minčių”.

Lapei pamačius paveikslėlių knygą, užeina noras ne tik paveikslėlius “skaityti”, bet ir raides. Lapė suserga knygų liga ir tampa lape – knygų žiurke 🙂 Ir… supranta, kad knygose – visas pasaulis.

Nerealios iliustracijos (pralenkiačios teksta, mano manymu), nereali pelytė. Geras motyvacinis skaitinys dar neskaitantiems, bet tuoj tuoj pradėsiantiems mokintis skaityti ne tik iš paveikslėlių. Tik gal lapė kiek padykus ir nelabai laikos bibliotekos taisyklių – tai vieta padiskutuot su vaiku, ar gražiai lapė elgias ir, kad gal reiktų pelytės klausyt (arba bibliotekininkės).

Dienos likučiai

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for dienos likučiai

“Dienos likučius” bandžiau skaityti labai seniai, dar patį pirmą leidimą, bet buvo viena iš retų knygų, kurias mečiau šalin. Liokajus man pasirodė visiškas lėtapėdis kvailys, kurio galva prikišta kažkokių senovinių nesuprantamų įsitikinimų ir manierų. Visiškai neturėjau knygai jokio konteksto ir niekaip ji mano galvoje nesivyniojo į mano “filmą”. Matyt, buvo lemta sulaukti “Downton Abbey” ir taip susipažinti su angliško dvaro kasdienybe bei visai kitom akim pažiūrėti į pagrindinį Kazuo Ishiguro knygos veikėją.

Žinoma, nuo to knygos eiga nepagreitėjo. Ji tikrai yra lėta ir jokiais būdais neišklystanti iš ritmo, bet po serialo tas ritmiškumas įgauna kitokią pasmę ir perspektyvą (knygos “skubą” ir dvaro riualus gerai iliustruoja filmo scena, kai Lady Violet sako nespėsanti persirengti vakarienei, o jos anūkė replikuoja -“Senele, bet tau tik reikia nusiimti skrybėlaitę”).

Nors skaitymas ir nebuvo labai didelis malonumas ir džiaugiausi, kad pagaliau užverčiu paskutinį puslapį, o liokajus Stivenas yra ganėtinai erzinantis ir nesusipratęs personažas, knyga kažkaip niekaip neišeina iš galvos, sukuria labai išbaigtą paveikslą, nuostabiai išpildo savo pavadinimą ir taip pat nuostabiai puslapis po puslapio atskleidžia neišsipildžiusio Stivenso paveikslą, į knygos ir savo kelionės pabaigą lyg ir suvokiančio, kad kažką svarbaus gyvenime praleido, pražiūrėjo, ne ten susifokusavo, o dabar jau belikę tik likučiai. Tiek dienos, tiek gyvenimo.

Puiki knyga. Nekantrauju skaityti pačią naujausią. Tikiuosi autorius vėl nustebins.

Ask Again, Yes

~ kzL ~ 9 Comments

Image result for ask again yes

Į knygą atkreipiau dėmesį oro uosto knygyne, pavarčiau pažiūrėti, ar nebus sunku klausytis ir klausiausi audio. Nepasakyčiau, kad kažkokia super stogą nuraunanti knyga, bet gi neturi kiekviena tokia būti – buvo įdomu, klausiau praktiškai kiekvieną dieną, visai patiko, labai tnkama klausyti audio. Sakyčiau, vertinčiau kokiais visais 4-/5. Jau išmokau su audio – jei kelias dienas važiuojant į darbą netraukia klausyt ir neklausau prieš miegą, matyt ir nelemta, grąžinu knygą ir ieškau kitos.

Ši knyga iš “likimas ar atsitiktinumas” skyriaus. Užmiesčio kaimynystėje apsigyvena dvi policininkų šeimos. Lena, Francio žmona, užmiestyje jaučias labai vieniša, tad apsidžiaugia atsikrausčius Brian’ui su Anne. Tačiau kaimynų atsikraustymas Lenos nuo vienatvės neišgelbsti – Anne keistoka, uždara ir į dideles draugystes nesileidžia, tad ir gyvena visi šalia, geriausiu atveju iš tolo pasimojuodami.

Tačiau suaugusiųjų šaltumai nė motais vaikam – vienmečiai Kate ir Peter susidraugauja, auga, tampa neatskiriamais geriausiais draugais, kol šeimų neištinka “likimas ar atsitiktinumas” įvykis, kuris, savame suprantama, apverčia visų gyvenimus, o labiausiai dviejų geriausių draugų. Kur nukrenta sugriuvusio kortų namelio kortos? Kur išsibarsto veikėjų likimai? Kas atlaiko, kas sugniūžta, kas prisiima atsakomybę, o kas pabėga – rutuliojasi dviejų šeimų, kurios norėtų kuo toliau viena nuo kitos laikytis (nesėkmingai), gyvenimai. Skaudulingai, neįmanomai, gyvenimiškai. Jei nulemta, tai lemta?

Nuotaika gal kiek primena “Mother in Law”, tik, žinoma, čia nei trileris, nei detektyvas. Rekomenduoju ir galvoju, ar lietuviškas vertimas knygos nesupaprastintų ir nesubanalintų. Gal ir ne, bet jei galit, skaitykit originalą, žinoma. Ir dar va, užmačiau, kaip apie knygą sako autorė:

Ask Again, Yes is like if Romeo and Juliet lived and had to deal with it.

Būtent! Juk labai įdomu tas “o jeigu?”.

Kvapų vaistinė: magija tvyro ore

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for kvapų vaistinė

Knyga iš serijos “Kaip pavydžiu dabarties jauniesiems skaitytojams”. Pavydžiu nuostabių spalvotų knygų viršelių, begalinių Hario Poterio istorijų, burtų, stebuklų ir nesibaigiančių nuotykių. Taip atrodo, kad mūsų kartos stebuklai daigiausia gyveno pasakose ir, kad ir kaip man patinka Pasaulinė pasakų serija, tarybiniu spalvingumu jai toli iki šiandieninių spalvų.

Trylikametė Liucė ką tik su tėvais atsikraustė į seną, mamos požiūriu – nuostabų, namą. Liucei, žinoma, namas bjaurus ir ji niekaip nesupranta, nei kodėl namuose tvyro toks keistas kvapas, nei to, kodėl namu taip domisi visi miestelio gyventojai. Kaimynai taip pat keistoki, kažkokie, kaip iš senovės ir šiaip, nepasakysi, kad labai draugiški. O dar visokie slapti stalčiukai, rakteliai, butelaičiai, kuriuos Liucė užtinka name – kam visa tai reikalinga? Ir kodėl staiga ant vienintelio namo gatvėje užslenka žiema, o miestelio gyventojai pradeda keistai elgtis, apie tėvus iš viso galima patylėti…

Puikiausias skaitinys vaikams nuo kokių 7-8 m. Puikiausiai tiks tiems, kuriems dar per sunku savarankiškai skaityti (mama ar tėtis gali paskaityti prieš miegą) tokį tekstą, o paskaitantiems tiks nuo tokio amžiaus iki begalybės. Mano ankstyvei paauglei irgi kuo puikiausiai susiskaitė. Lauksim kitų knygos dalių, gal jau pakeliui?

Jaunosios skaitytojos įspūdžiai:

Liucija atsikrausto į keista ,,Evijos” vila. Pastatas senas ir visur tvyro keistas kvapas. Šalia namo buvo didelis šiltnamis, bet į jį eiti draudžiama. Pirma diena Liucija išeina į kepykla ir sutinka du berniukius. Jie su ja pasisveikina, paklausia ar jinai nauja mieste. Ji jiems pasako, kad ji vakar atsikraustė į ,,Evijos” vilą. Vienas iš jų labai domisi ,,Evijos” vilą.

Grįžusi namo ji su savo mažuoju broliuku Benu tyrinėja namą. Jie atranda biblioteką su keistu gaubliu. Gaubys neįprastas ant jo pavaizduotas ne žemėlapis, o kažkoks planas, kuriame pavaizdata gėlės ir jų pavadinimai. Staiga Liucija randa raktą, bet nėvienos durys name nėra juo užrakintos. Tada jinai pagalvoja apie šiltnamį. Bet raktas ir jam netinka. Tada ji pabando įeiti į paslaptingajį šiltnamį. Vienas iš langų buvo pravertas, tad ji su Benu ir Mačiu įėjo į vidų ir surado slaptą kambarį, kuriam tiko tas raktas. Kambaryje jie atranda daugybę flakonų pripldytų įvairių spalvų skysčiais. Ant kiekvieno priklijuota etiketė ir ant jos užrašytas keistas pavadinimas.

I liked this book… short off. Man patiko ši knyga.

😀

Prižiūrėtojas

~ kzL ~ Leave a comment

Kokia fantastiška knyga! Kosminė tiesiog. Tokia kosminė, kaip viršelis. Nebuvo lengva skaityti, tačiau viskas atsipirko su kaupu, o dar labiau knyga atsivėrė ir susidėliojo po šio vakaro apsilankymo skaitytojų klubo “Skaitymai tarp eilučių” knygos aptarime (gal nelabai formatas buvo aptarimas, bet visiškai nesvarbu, nes buvo labai įdomu).

David Mitchel pats yra kosminis. Kas ten per velniava jo galvoje dedasi, kad jis tokias knygas rašo, eina sau, neįsivaizduoju. Ši knyga sudėliota iš pasakojimų, kurie iš pirmo žvilgsnio kaip ir nesusiję, bet tas pirmas žvilgnis toks apgaulingas. Sektantas Okinavoje, plokštelių pardavėjas Tokijuje, pragaištinguose piniguose įsisukęs tarp vaiduoklių gyvenantis finansininkas Honkonge, arbatininkė Kinijos kalnuose, pasakos ir sakmės Mongolijoje, vagiami Ermitažo pavekslai Sankt Peterburge, pasimetėlis Londone, genijė Airijos saloje ir dirbtinis intelektas, kalbantis radijuje – kai ne kosmosas?

Skaitant buvo toks jausmas – pradedi skaityti skyrių ir – dieve mano – nieko nesuprantu, kas čia dabar, apie ką čia? O paskui pastebi – kuo labiau nesupranti pradžioje – tuo kietesnė istorija, tuo įspūdingesnis skyrius – tarsi nertum į kitą pusę – priešingą Žemės traukai.

Labai rekomenduoju mėgstantiems iššūkius, norintiems išjudint savo smegenų vingius. Visiškas kosmosas, parašytas 1999 m. Knyga, kuri nepasens. Ačiū, “Tyto alba” už leidimą, maldauju, nesustokit.

 

The Testaments / Liudijimai

~ kzL ~ Leave a comment

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „the testaments atwood“

Toks keistas jausmas rašyti apie The Testaments, panašiai toks, kaip pakomentuoti apie Silva Rerum III. Kaip Silvos susilieja į vieną knygą, taip ir The Testaments yra “Tarnaitės pasakojimo” tęsinys, gražiai išplaukiantis iš pirmosios knygos, ir dabar jau sunku gavoje beatskirti kaip atskirą darinį.

Knyga, žinoma, yra puiki ir vien tik iš smalsumo sužinoti, kaip veikė Gileadas verta paskaityti. Žinia, istorija vystosi penkiolika metų nuo pirmosios knygos pabaigos ir džiaugiuosi, kad autorė pasirinko visai kitą kampą, kaip toliau pasakoti, kas nutiko pirmosios knygos veikėjams – savotiškai apgavo skaitytoją, kuris gal tikėjosi, kad veiksmas prasitęs tiesiogiai nuo pirmos knygos pabaigos. Koks žavingas skaitytojo suvedžiojimas!

Iš tikro, tai autorė net nelabai ir pasakoja, kas su pirmosios knygos veikėjais vyksta, labiau užsimena, nes visa knygos perspektyva yra nukreipiama į visai kitus žmones ir jų balsu pasakojama. Per tris moteris, tiksliau, pagyvenusią tetą Lidiją ir dvi merginas.

Labai įdomi tetos Lidijos linija, kuri užkabina Gileado kūrimosi istoriją ir kas ten pradžioje atsitiko su moterimis, kodėl teta Lidija atidūrė ten, kur esanti. Gileado istorijai  Margaret Atwood įkvėpė “the stuggles for survival among top brass of the Soviet Union and elswhere” (maždaug, aukščiausių sovietų valdžios sluoksnių pastangos išgyventi – jei netiksliai išverčiau, būsiu dėkinga už pataisymą). Ir iš tikro, bet kas, gyvenęs tokioje sistemoje pajus propagandos, šantažo, nebaudžiamumo atspindžius iš realaus gyvenimo.

Ar knyga verta Bookerio? Žinoma, kad taip, bet skaitydama vis galvojau, kad nors metų Bookeris ir nėra teikiamas už gyvenimo nuopelnus, jei Atwood šiais metais jį laimėtų, jis tikrai būtų už gyvenimo nuopelnus ir “Tarnaitės pasakojimo” neregėtą aktualumą, toliaregiškumą, antrą gimimą ir tęstinimą per The Testament. Kaip juokdamasi sako pati Atwood, kuriai lapkričio 18 dieną sueis aštuoniadešimt, jie (leidėjai) bijo, kad tik nenumirčiau. Tad skuba.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „the testaments atwood quotes“

Summa summarum – žinoma, kad rekomenduoju. Ši knyga šalia literatūrinių reikalų taip pat yra vėliava, manifestas ir priminimas apie trapią moterų teisių padėtį. Nenorėčiau, kad istorija šioje srityje nei kartotųsi, nei rimuotųsi.

*****

Margaret Atwood ir Bookerio reikalai:

1986 m. The Handmaid’s Tale – shortlist

1989 m. Cat’s Eye – shortlist

1996 m. Alias Grace – shortlist

2000 m. The Blind Assassin – Booker!

2003 m. Oryx and Crake – shortlist

2019 m. The Testaments – shortlist (kol kas)

 

 

Sugrąžintoji

~ kzL ~ Leave a comment

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „sugrąžintoji knyga“

Patiko man šita knyga. Taip jau gavos, kad skaičiau, galima sakyti, su Ferrante knygų nuotaikom ir aplinkos įsivaizdavimu, man pasirodė, kad labai į temą.

Paauglė mergaitė, augusi pasiturinčioje šeimoje, staiga yra grąžinama savo tikriesiems biologiniams tėvams. Aplinkybės jai per daug neaiškinamos, tad mergaitė įsivaizduoja, kad ją auginusi ir mylėjusi moteris labai serga, tad negali ja pasirūpinti, tikisi, kad viskas kada nors grįš į savo vėžes. Tuo tarpu suaugusieji privengia ką nors paaiškinti, nuo nežinios tvyro tokia įtempta atmosfera, nes jauti, kad labai jau daug nutylima, tiesiog nesakoma.

Man visada patinka per daug netauškiantys tekstai. Su patylėjimais ir nutylėjimais, pažiūrėjimais ir nežiūrėjimais. Visa mergaitės grąžinimo istorija, žinoma, turi priežastis – kodėl atsitiko taip, kaip atsitiko. Viskas autorės gražiai sudėliojama ir atskleidžiama. Išlaikoma įtampa ir nuotaika. Labiausiai žvilgsnis užstringa ties mintimi – kiek žmonės sau leidžia žaisti kitų žmonių gyvenimais, kaip reikia atsargiai norėti, nes didelių troškimų išsipildymas nebūtinai atneša laimę ir pilnatvę. Knyga yra pavyzdys senolių išminties apie du galus turinčią lazdą.

Visiems, kas mėgsta subtiliai, jautriai ir gerai parašytus tekstus.

 

 

Laukinis

~ kzL ~ Leave a comment

Knyga, kuri tikrai nenusipelnė tiek ilgai gulėti eilėje prie lovos. Vis tas storumas ir plytiškumas gasdino ir neviliojo. Kokia buvau neteisi! Guillermo Arriaga “Laukinis” šauna tieisiai į geriausių ever skaitytų knygų olimpą. Labai patiko, labai rekomenduoju.

Didelės apimties knygų su džiaugsmu nesiimu, nes net keletas pastaruoju metu skaitytų vis keldavo mintį, kad knyga galėjo būti patrumpinta, kad galėtų nebūti 100-200 puslapių, kad nuklystama į nieko nepasakančius aprašinėjimus, detales ir t.t. Tai štai “Laukinio” autorius, matyt, pasiremdamas scenaristo patirtimi, šitokių teksto žabangų išvengė ir skaityti visą laiką buvo tikras malonumas. Ir dar ilgas malonumas, tai dėl to tik džiaugies.

Kartu ši knyga savo kontekstu yra iš tų, kurios skaitytoją supažindina su šalies kultūra, ypatumais, aplinka, kas mane visada labai žavi, nes sukuria dvigubą skaitymo naudą, praplečia akiratį. Iš tikro, skaitydama visą laiką galvojau, kad ši knyga yra žemiška “Grožis lyg žaizda” meksikietiška versija, pasakojanti apie gyvenimą kitoje Žemės pusėje, tokia pati įtraukianti ir užburianti (tik šį kartą be “Grožio”, kuris po mano perskaitymo vis dar keliaja per draugų rankas, makabriškų burtų).

Knygos herojus Chuanas Gilijermas dar negimęs susiduria su mirtimi, kai jo brolis dvynys miršta motinos iščiose. Dar būdamas paauglys jis netenka ir kitų brangių šeimos narių, tad atsiduria kryžkelėje tarp gyvenimo ir mieties, meilės ir neapykantos, neapleidžiančio keršto troškulio (skaitant tokio svetimo mūsiškiam šiaurietiškam gyvenimo supratimui), pavydo ir užsispyrimo, įtraukiančių herojų į uždarą susinaikinimo ciklą. Ar pavyks iš jo ištrūkti?

Lygia greta su šia istorija, atrodo, pradžioje niekaip nesusijusi anuitų medžiotojo Amaruko istorija Kanados šiaurėje. Amarukas medžioja Ypač intriguojanti, nes gi turi atsirasti kažkokie sąlyčio taškai su pagrindine istorija, tik kaip???

Puiki, puiki, puiki! Įtariu, kad šiais metais nebus geriausios metų knygos. Bus daugikaita geriausių metų knygų. Duokit dar tokių!