Category: Palengvinimui

Amžinybės fjordo pranašai

~ kzL ~ 1 Comment

Amzinybes-fjordo-pranasai_large

Pirmiausia bravo keliauja knygos vertėjai Ievai Toleikytei ir dailininkui Taurui Stalnioniui – knygos tekstas, iliustracijos ir apipavidalinimas yra tiesiog wow.

Ilgai galinėjausi su šia knyga – su visokiais kitų knygų intarpais ir ruošimuosi egzaminui, kai visai nesakaičiau grožinių kūrinių – gavosi viso kokie du su puse mėnesio. Būdavo pavargstu nuo tiek daug teksto, būdavo prailgdavo ir norėdavos kažko kito, o paskui štai – per pirmą labai šaltą ir vėjuotą koronos karantino savaitgalį įkritau ir pabaigiau. Ir žinot, tas visiškai natūralistinis Grenlandijos pasaulis nebeatrodė toks tolimas – sėdim uždaryti namuose ir nepaisant skrydžių į kosmosą ir tobulėjančio artificial inteligence esame visiškai bejėgiai prieš gamtą. Taip pat bejėgiai, kaip XVIII amžiaus pabaigoje gyvenantys knygos herojai. Skaitai ir džiaugiesi, kad turi šildymą, elektrą ir maisto, kurio apsipirkimas savotiškai priartėja prie akmens amžiaus medžioklės – grįši sveikas namo, o gal jau ir nebe?

Labai rūstus šis romanas. Bet ir gyvenimo sąlygos Grenlandijoje nesuvokiamai rūsčios. Ir dar pagrindinis veikėjas toks negailestingai ciniškas, kad net skaitytojui stebint jo kančias jo negaila. Keistas toks jausmas skaityt ir visiškai nejaust empatijos veikėjui. Lyg žiūrėtum į jį vietinio inuito akimis, visiškai aiškiai suvokdama, kad tam baltam krikščioniui ir jo bandomam įpiršti gyvenimo būdui ir pasaulio suvokimui čia ne vieta.

Nepaisant įspūdingų aplinkos aprašymų ir plačios romano geografijos, pagrindinė kelionė vyksta veikėjo viduje. Nuo naiviai ryžtingų misionieriaus užmojų vietinius atversti į tikėjimą, bandymo užgniaužti savo gaivališką prigimtį, iki suvokimo, kad negali gyventi savo nuodėmes užpudravusioje visuomenėje Danijoje. Tad nenustebino Morteno Falko veržimasis grįžt į Grenlandiją. Labai priminė iš karštųjų pasaulio taškų grįžtančius šiuolaikinius karius, kurie paprastoje kasdienybėje neranda sau vietos, jiems trūksta adrenalino ir nuolatinio pavojaus, kovos už išgyvenimą.

Taip netikėtai taikliai autorius savo paties gyvenimo kelionę (perskaičius knygą ir interviu su autorium, išryškėja daug paralelių), o kartu ir skaitytoją, perkelia kelis amžius atgal. Pabandykite. Įveikus knygą (dėl apimties) apima nugalėtojos jausmas, o dėl herojaus gyvenimo – išsipildymo. Įspūdingas kūrinys.

American Dirt / Amerikos purvas

~ kzL ~ 2 Comments

Na, ką, perklausiau skandalingąją knygą. Yra du variantai kaip galima būtų apie ją parašyti. Be konteksto ir su kontekstu.

Be konteksto. Nors knyga kiek ilgesnė nei standartinė (standartinė būtų apie 10 valandų klausymo, šioji gal keturiolika), perklausiau greit, tikrai stengiausi ištaikyti kiekvieną klausymui palankų momentą. Veiksmas vyksta, įtampa didelė. Tačiau ši knyga buvo viena iš nedaugelio, gal net vienintelė, kurios neklausydavau prieš miegą – tiesiog nenorėdavau užbaigti dienos kokia nors baisia scena, o kartais net nenorėdavau žinot, kuo viskas baigsis, nes tos įtampos jau būdavo limitas, kiek noriu patirti (su įsibėgėjančiom coronos naujienom). Šiaip nesu bijotoja skaityti nepatogias knygas, bet šiuo atveju, labai aiškiai jauti, kad, nors skaitai grožinę knygą, realiai tai yra migrantų kasdienybė ir šiuo metu žmonės vienaip ar kitaip šią istoriją realiai išgyvena.

Pati istorija pasakoja apie motinos ir vaiko kelionę į Valstijas po to, kai kartelis susidoroja su visa jų šeima. Ši knyga labiausiai yra veiksmo knyga – kas bus toliau, kas bus toliau. Ar pavyks paimt pinigus, ar sutikti žmonės nuoširdūs, ar kartelio vadas jų ieško, ar pavyks užšokt ant traukinio, ar sąžiningi bus migracijos skyriaus darbuotojai, ar nesušals naktį, ar užteks vandens, ar ar ar…

Nors taip ir neaprašiau Valeria Luiselli “Lost Children Archive” (nes pavarčius knygą knygyne supratau, kad audio, kurį perklausiau, yra pats netinkamiausias formatas tokiai knygai su iliustracijomis (dabar kaip tik bandau knygą parsisiųst į Kindle)), klausydama nuolatos galvojau apie būtent šitą knygą, daug subtiliau perduodančią, o gal atspindinčią kaip veidrodis kitoje Meksikos-JAV sienos pusėje esančią situaciją. Didžioji “American Dirt” knygos dalis vyksta Meksikoje ir kelionėje į šiaurę, o “Archyve” iš dalies matome tokių kelionių per sieną pasekmes. Iš tikro po “American Dirt” labai noris grįžt prie “Archive”, perskaityt su vaizdais ir kitokiu supratimu.

Su kontekstu. Truputį pasiskaitynėjau apie tą skandalą. Skandalas kilo Oprah’ai pasirinkus knygą savo Knygų klubui, bei Lotynų kilmės autoriams, aktyvistams ir veikėjams sureagavus į pirmines knygą giriančias apžvalgas (kai kuriems knygos apžvalgininkams net teko jas koreguoti).

Knyga kaltinama rasizmu, šališkumu, steriotipiniu meksikiečių vaizdavimu, neteisingu simbolių interpretavimu, gremėzdiškais ir netikroviškais google translate lygio intarpais ispanų kalba, cultural appropriation (kurio net nežinau, kaip išverst) ir t.t. Latinos yra pasipiktinę, kad knyga neatspindi tikrosios situacijos ir realiai atrodo, kad šie du iš Meksikos norintys pabėgti žmonės tiesiog yra du baltieji amrikiečiai turintys sunkumų grįžt į savo šalį (ir čia jie yra teisūs, nes nors ir sunkus kelias, jis tikrai yra “palengvintas” su pradiniu kapitalu kišenėj ir teisingai sutiktais pakeleiviais).

Knyga sukėlė didžiulę diskusiją apie tai, kas apie ką gali rašyti. Pati autorė mini, kad gal nėra geriausias žmogus istorijai papasakoti. Vieni kaltina Oprah, kad ji pasirinko šią, o ne kokią nors kitą ta pačia tema parašyta Latino autoriaus knygą, kad iš jos knygos reklamos vėl uždirbs ir šiaip pasiturinčiai gyvenanti baltoji autorė, kai tuo tarpu Meksikos autoriai vos suduria galą su galu ir Oprah jų knygų nereklamuoja. Daėjo iki tokio lygio, kad autorė turėjo teisintis, kad jos močiutė yra Puerto Rikietė ir kad ji yra ne 100 procentų baltaodė.

Bet žinot, kad ir kaip teisios/neteisios būtų visos pusės, ypač apie ką gali/turi ar negali rašyti rašytojas, man viską autorės nenaudai damušė jos manikiūras knygos viršelio motyvais. Seriously? Manikiūras su spygliuotom vielom? Knygos, kurios tikslas papasakoti, koks siaubingas yra migrantų kelias, viršelio motyvais? Kažkas šioj vietoj prasilenkia ir nesusieina. Rizikinga rašyti apie tautą, kurios atstovu nesi, kai net negyveni toj šaly, kai garantuotai ta tauta perskaitys, įvertins ir badys pirštu į visus knygos trūkumus (čia biškį susišaukia, kaip Rūta Šepetys pylavojama už “Tarp pilkų debesų”) – vienas komentaras net paminėjo, kad istorija atrodo kaip sukurta laboratorijoje. Tai va. Tokia tad situacija – knyga be konteksto – viskas fine. Su kontekstu – kaip ir nelabai fine. Kuo tikriausias konfūzas.

Ir vis tiek manau verta paskaityt. Kaip kad vakarams davė supratimo R ūtos Šepetys knyga, taip ir mums sudaro, gal ir netikslų, bet vaizdą, apie tai, kas dedasi prie Meksikok-JAV sienos. Be to, tokia knyga gali būti pirmas žingsnis toliau gilintis į situaciją, perskaityti originalias #OwnVoice istorijas.

Naršymo metas

~ kzL ~ 6 Comments

narsymo metas

Ši knyga suveikia panašiai kaip Marie Kondo maniakinio tvarkymosi knyga, tik šiuo atveju norisi išjungti visus aparatus, suvaldyti savo priklausomybes (su Kondo buvo taip, kad keliaus naktį mest popierių lauk) ir išvalyti smegenis.

Nėra taip, kad knyga būtų labai daug kažkokių naujienų papasakojus, bet jos gėrybė yra ta, kad viskas labai koncentruotai ir trumpai – žodžiu, kaip mūsų smegenys vis dar yra medžiotojų-rinkėjų lygyje ir kaip technologijų / facebookų kūrėjai naudojasi visokiausiom žmogaus smegenų fizinėm ir cheminėm (hormoninėm) prigimtinėm savybėm, susiformavusiom per tūkstančius metų.

Įdomūs tyrimai ir pastebėjimai apie tai, kaip mobilūs įrenginiai blaško dėmesį net tada, kai tiesiog guli ant stalo arba ramiai (nors mums nuo to tik neramiau) egistuoja kitam kambaryje. Kaip manipuliuojama mūsų dopamino lygiu kol lėėėėtai atidarinėjama programėlė ir kaip mes, kaip bezdžionėlės banano, laukiame like’ų. Žodžiu, nekoks vaizdelis, nekoks, dėl to tikrai verta išsiplaut biškį smegenis. Ir griežtai riboti šitą reikalą vaikams. Nes:

“Dėl automatizavimo ir dirbtinio intelekto nebeliks daugybės darbų, o likusioji tikriausiai reikalaus didelės koncentracijos. Ironiška, kad skaitmeniniame pasaulyje koncentracija yra reikalingiausia ir tuo pat metu nykstanti savybė.”

 

 

 

Undinės

~ kzL ~ Leave a comment

U – tai undinės. Čia viršelis.

Su apsakymais man sekas įvairiai. Didžiausias iššūkis su jais būna, kad autorius kaip nors mandrai-susuktai užbaigia ir lieku it musę kandus – nieko nesupratus. Nesakau, kad “Undinėse” viską supratau, kaip turėjau, bet nelabai ir svarbu, nes tekstas toks apžavingas – suskaičiau viską praktiškai vienu ypu. Na, gerai, dviem. Ir kai pradėjau galvoti, kaip čia reiks parašyti, kas patiko-nepatiko, tai pagalvojau, kad man Jurgos Tumasonytės apsakymai priminė Elizabeth Srtout “Olive Kitterige” – kai atrodo, kad galėtų knyga būt be pabaigos – skaityčiau ir skaityčiau. Nes, nors autorės pasaulis dažnai iš kitos realybės, gal paralelinės, o gal tiesiog papraščiausiai kaimyninės, ta realybė perteikta super įtaukiančiai ir įtikinimai. Bet čia jau reikia mėgt magiškai realiuosius dalykus ir pasiduot jų nuotaikai, kitaip gresia didis susinervinimas ir nesusipratimas.

Tai va, knyga tokiems magams, kurie mėgsta persikūnyti į personažus, pabūt jų skūroj ir nesupykt, jei ne visada iki galo supranti “kas iš to?”. Nes gal nieko, gal tik gražus žodžių žaismas ir malonumas paplūduriuot tarp tų gražiai suskambėjusių žodžių, aplipusių mirguliuojančiais undinių žvynais.

Nekantraudoma laukiu Jurgos Tumasonytės romano.

#leidyklosdovana

Olive Kitteridge / Olive, Again

~ kzL ~ 4 Comments

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „olive kitteridge book“

Tokiu greituoju būdu suklausiau dvi audioknygas, jei būtų daugiau, galėčiau ir toliau klausyt be pabaigos. Kadangi šias knygas ir jose esančius visiškai atskirai galinčius gyvuoti apsakymus (short stories) (audioknygos pabaigoje net minimi leidiniai, kuriuose šie apsakymai buvo publikuoti) jungia viena veikėja – Olive Kitteridge – tai ir jungiu jas čia kartu, labai jau organiškai jos kartu sugyvena.

Man net sunku įvardinti, kodėl man taip patiko šios knygos, kol rašau bandau sugalvoti, bet tikrai verta paminėti, kaip įdomiai tie apsakymai žaidžia vienas su kitu. Tai visai nėra nuoseklus pasakojimas apie Olive gyvenimą, labiau gal tokia mozaika, iš kurios Olive paveikslas kaip ir savaime susideda. Na, pavyzdžiui, vienas apsakymas gali pasakoti apie Crosby miestelio Meino valstijoje šeimą, jos sėkmes ir nesėkmes (dažniau nesėkmes nei sėkmes), kuriame Olive sušmėžuoja net ne antraplanė veikėja, o labiau net foninė, ji tiesiog prisimenama, praeina pro šalį, mesteli repliką ar stovi šalia apsakymo veikėjo parduotuvėje. Ir tai, kaip autorė visa tai sujungia į vitražą yra tiesiog neįtikėtina ir veikia užburiančiai (vis dar esu apkerėta).

Kitas dalykas šiose knygose yra temos, kurias Elizabeth Strout paliečia – štai viename apsakyme dukra iš jau nepilno proto savo motinos supranta, kad ji išnaudojo brolį seksualiai, kas sukėlė absoliučiai tragiškas pasekmes, kitame advokatas po kliento mirties supranta, kad kliento žmonos pagalbos šauksmas nebuvo išprotėjusios moteriškės užgaida ar bandymas sulaukti dėmesio.

Labiausiai tikriausiai rezonuoja Olive kelionė senatvės ir gyvenimo pabaigos link (ir susišaukia tiek su Philip Roth “Kiekvienas žmogus” bei K. Haruf “Mūsų sielos naktyje”), tik viskas, nepaisant nemalonios realybės, atskleidžiama su kažkokia šviesa, bandant išnaudoti visas pasitaikiusias galimybes mėgautis likusiomis dienomis, mylėti ir gyventi iki galo, net jei visi gyvenimo pakeleiviai pakeliui prašapo.

Na, ir žinoma, pats Olive personažas yra absoliučiai kosminis. Stačiokė, beveik visada pirma pasakanti, o vėliau pagalvojanti, ganėtinai žemo emocinio intelekto moteriškė, buvusi matiekos mokytoja, kurios visi mokiniai bijojo, žodžiu, pasirinkit, ką tik sugalvosit nelabai faino žmoguje – beveik viską rasit pas Olive. Dėl to ji gan vieniša, nesuprantanti ir nesuprasta, bet tokia tikra ir natūrali, kad net žavinga.

Puiki. Labai rekomenduoju.

Žmona su paslaptimi / The Man in the Wooden Hat

~ kzL ~ Leave a comment

Na, kadangi sulaukiau lietuviško pavadinimo (kuris, nors ir toli nukrypsta nuo originalo, bet tikrai labiau į temą, nei pirmosios knygos pavadinimas) ir viršelio, tai prisiruošiau parašyti įspūdžius savo perklausytos knygos (tiesa, nespjaučiau ir į vertimo skaitymą).

Vis galvoju, kuri man knyga patiko labiau – “Vyras be trūkumų”, ar žmona su trūkumais, vadinamais paslaptimis, bet kaip jau su tokiom knygom būna, man jos susiliejo į vieną ir tapo nebeatskiriamos. Kas skaitėt The Old Filth (pirmoji knyga), tai žinot, kad pirmoje knygoje istorija pasakojama iš vyro perspektyvos, o šioji iš moters. Ir pirmos knygos skaitytojas net neįtara, kokia pagazuota ta pirmosios knygos protagonisto žmona, kuri šiaip pirmojoje knygoje šian bei ten šmėkstėli, kolei staiga numiršta palaiminga mirtimi.

Žodžiu, už gražaus fasado, kaip visada, paslaptys, įvykusios ir potencialios, istorijos, racionalūs ir apgalvoti poelgiai, niekam nepapasakotos istorijos, tylūs nusivylimai ir naivūs įsivaizdavimai, kad pažįsti kitą žmogų.

Įspūdingiausia knygos vieta man yra pradžioje, kai pagrindinė veikėja Betė lemiamu gyvenimo momentu atsiduria tarp dviejų vyrų ir su vienu, deja (o gal ir ne deja, istorijoj, kaip sakant, “jeigu” nebūna), susitinka viena valanda per vėlai… Tai čia, toks momentas man prisiminė, kaip mūsų su KŽG. Literatūros mokytoja, apie kurią KŽG papasakojo šiame poste, mus jaunas ir naivias mokė, kad netekėtumėme už nemylimų vyrų, nes kai sutiksime mylimą, viskas virs tragedija. Mūsų literatūros pamokos buvo apie gyvenimą.

Tad, nors knyga ir nebuvo didelis wow, bet stoja į knygų, kurias verta perskaityti lentyną, o su “Vyru be trūkumų” susiporuoja į gerą porelę, tikrai vertą dėmesio.

Bitlas, Ana Orka ir aš

~ kzL ~ 2 Comments

Noriu parašyt apie knygą, ieškau, koks “aš” vardas ir nerandu. Tikriausiai per visą knygą taip ir nebuvo įvardintas “aš”! Negali gi būti, kad pramiegojau! Knygą perskaičiau tikrai greitai. Priskirčiau prie knygų, į kurias įkrenti ir geriau jau kuo greičiau perskaityt, nes kitaip gresia visokių ten rimtų darbų nenudirbimu ir viso ko atidėliojimu. O tai jau, sakyčiau, geras signalas. Ir tikrų tikriausiai tekstas parašytas pagauliai, skaitytojas pagauna ritmą ir tada jau puslapiai tik verčiasi verčiasi.

Pirmas klausimas kylantis skaitant yra – o kas gi šios knygos auditorija? Pirmoje knygos pusėje visiškai aišku, kad knyga skirta paaugliams ir visi suaugę, kurie skaito, tai iš susirūpinimo ar kažkokios baimės, kad nebesupranta savo vaikų paauglių, kad su jais nebesusišneka ir patys pamiršo, kad jais buvo ir kaip jautės. Toks jausmas, kad bet kuris knygą skaitantis suaugėlis ją skaito lyg pasislėpę žiūrėdami pro siaurą durų tarpą – gal į savo vaikų pasaulį, o gal ir į jau pamirštą savąjį.

Kodėl toks jausmas? Gal todėl, kad, mano supratimu, gerai pataikyta į paauglio kalbos toną, viskas labai organiškai skaitosi ir yra nedatempta. Vienoje vietoje jau galvojau, kad va, va, ir paslydo autorė romantizuodama, bet čia pat protagonistas tuoj pats iš savo poetinių nukrypimų pasišaipo ir skaitytoja gali lengviau atsikvėpti, kad autorė neperspaudė.

Antras klausimas, kuris pradeda kirbėti nuo knygos vidurio – ar vis dėlto knyga paaugliams, ar jų tėvams? Staiga pasikeičia pasakotojas, įeina kiti veikėjai, paauglys stumtelėjamas į šoną (ir tuo tarpu užauga), paskui sugrįžta ir labai greitai perbėga per savo gyvenimą. Antroji knygos pusė visai ne paaugliams, man tai iš viso pasirodė visai atskira knyga ir kilo mintis, kad autorei reikėjo vietoj vienos knygos rašyti dvi – paaugliams ir nepaaugliams. Dabar gavos dvi vienoje su nelabai aiškia auditorija.

Tai va po viso šio konfūzo, niekaip nesugalvoju, kaip čia jaučiuosi. Tikrausiai taip ir jaučiuosi – pirmoji dalis tiesiog puiki, na, o antroji, hmm… ne tokia puiki, biškį, nžn, kažkas ne taip. Knygos nesugadina, bet puikumą tai jo. Tai kaip įvertint pusę puikios knygos?

9 kapas

~ kzL ~ Leave a comment

Šis trileris turi viską, kas trileriui priklauso turėti, o svarbiausia, kad puslapiai tik verčias, tik verčias, kai skaitai, bet dievuliau, kiek žiaurysčių, negalėčiau dviejų tokių knygų skaityti viena paskui kitą. Tai tikriausiai ir šitą trilerių kriterijų puikiausiai išpildo. Bus įdomu autoriaus pasiklausyti per knygų mugę, gal papasakos iš kur jam kyla visos tos velnio skerdynių idėjos.

Na, o kai kurie žmonės gali ilgiausiai nešiotis skaudulius ir dar ilgiau planuoti keršto akcijas. “9 kapo” istorija prasidėjo meile konfliktų draskomoje pažadėtoje žemėje, tik kad tai meilei nebuvo lemta išsipildyti, nes įsimylėjeliai iš priešininkų pusių. O paskui, vos ne po dešimtmečio, tolimoje šiaurės šalyje pasipila žmogžudystės – nuo teisingumo ministro iki TV žvaigždės žmonos. O žudikas toks, kaip čia pasakius – mėsinėtojas, kad maža nepasirodo – kūnus net sunku sudėlioti į vieną rinkinį. Ir kodėl patyrusiems kriminalistams vis atrodo, kad byla niekaip nebaigta, nors policijos vadovybė mano kitaip?

Šeimyninės intrigos, meilės ir meilužiai, išdavystės, girtuoklystės – gyvenimas verda ir nėra laiko nei savaitgaliams, nei miegui. Tiek veikėjams, tiek skaitytojams. Jei norite prapulti knygoje – ši – pats tas.

A Woman is No Man

~ kzL ~ Leave a comment

Etaf Rum yra naujas balsas amerikiečių literatūroje. Parašyti knygą ją įkvėpė knygų, kurios pasakotų arabių-amerikiečių moterų gyvenimus, tiesiog nebuvimas. Bet tos moterys yra. Paslėptos po skaromis, uždarytos už durų, parinktos Amerikoje gyvenantiems sūnums tradicijos palaikymo tikslais, o iš tikro tiesiog atitemptų į tą naują kultūrą (iš Palestinos), iš kurios tikimasi laisvės gūsio, o realybėje tiesiog laukia gyvenimas su visiškai nepažįstama nauja šeima, kuri, jei tavęs nedaužo, tai dar visai pasisekė.

Knyga buvo įdomi pažintiniais tikslais. Tikrai tos moterys yra už tylos šydo ir niekada per daug apie jas nebuvau susimąsčius, nes daug garsesni yra Afro ar Latino bendruomenių balsai. Įdomi bėgimo iš konflikto zonos saugumo sumetimais ir pritapimo/nepritapimo/senos kultūros išsaugojimo, nepritapimo ir nenoro pritapti naujoje kultūroje tema. Ypač aktuli smurto artimoje aplinkoje tema – kruopščiai bendruomenės slepiama ir viešai neaptarinėjama. Ir didžiulė tų moterų vienatvė.

Iš literatūrinės pusės knyga (klausiau audio) nuo kokio vidurio jau truputį priminė užstrigusią plokštelę, kai močiutė ieško savo vos mokyklą bebaigiančiai anūkei jaunikio, o anūkė vis kartoja, kad tuoktis nenori – nori mokytis. Bet paskui pagalvojau, kad, na, taip tikriausiai tam realiam gyvenime ir būna – sukasi sukasi ta plokštelė, grodama tą patį scenarijų, kartodamasi iš kartos į kartą, kol atsiranda kažkas, kas jį drastiškai nutraukia tą kultūrinę-tradicinę plokštelę grubiai per ją brėždami adata. Bet ir tada pasirinkimas labai aiškus – arba laisvė, arba šeima. Ir niekada abu.

Seserų varpai

~ kzL ~ Leave a comment

Lars Mytting antroji knyga lietuviškai (pirmoji – labai patikusi “Plauk su skęstančiais”) prastumdė eilėje laukiančias knygas ir padovanojo man keletą gero skaitymo vakarų. Gan spalvingas, žaismingai atrodantis knygos viršelis išradingai perteikia knygoje pasakojamą istoriją, bet kartu ir kažkaip apgaulingas, nes spalvų knygoje mažai, man apskritai knyga labai niūri, bet tas niūrumas labiausiai nulemtas atšiaurios Norvegijos gamtos, kuri atšiauriu paverčia ir kaimą, vasaros metu beveik visiškai atkirstą nuo pasaulio.

Tokiam kaime – laikas visiškai sustojęs, gal tiksliau, tiesiog sukasi gamtos ratu, savos tradicijos, savi prietarai ir taisyklės, todėl naujai atvykusiam pastoriui – nelengva. Ypač, kai sugalvoja perstatyti vos ne tūkstantį metų kaime stovinčią bažnyčią (kad geriau įsivaizduot, kokia ji, spauskit linką). Bažnyčia, kurioje kabo Siamo dvynių Heknių Halfridos ir Gunhildos atminimui XVI amžiuje nulieti varpai, bus išardyta ir kaip istorinė vertybė perkalta į Drezdeną, o stabuklingais laikomi varpai bus pakeisti naujais.

Heknių Astrida, jauna, prie kaimo tamsumų visiškai nederanti ir nenorinti derėti mergina, atstūmusi jau kelis jaunikius, jaučia, kad varpus reikia gelbėti. Bet kokiomis priemonėmis. Tik tos priemonės ir planai susijaukia į kaimą atvykus jaunam architektui (kilmės iš Mėmelio nuo Baltijos), kuriam priskirta paruošti bažnyčios eskizus, prižiūrėti išardymą. Dalinti pažadus charizmatiškajai Astridai į jo pareigas tikrai neįėjo.

Tai va. Du varpai, du vyrai ir, kaip sufleruoja viršelis – du vaikai, kurie gal simbolizuoja siamo dvynes, o gal ir ne. Toks maždaug siužetas, o aplink jį apipintos vietinių gyvenimo ypatybės, medinio viduramžių architektūros šedevro paslaptys, nebyli kova dėl meilės sukuria ypatingą knygos aurą, kuri garantuotai sužavės skandinaviškos literatūros mėgėjas ir mėgėjus.

Man labai patiko, įtraukiau į geriausių preitų metų knygų sąrašą.

2019

~ kzL ~ 3 Comments

Imdama kiekvieną knygą, prisimindavau, kad šiemet, brangindama savo laiką, labiausiai siekiu skaitymo malonumo ir kokybės. “It’s ok” knygoms neturiu laiko! Jų, žinoma, buvo – ne visada pataikiau gerai su pasirinkti, bet summa summarum galiu tik pasidžiaugti, kad šiemet pavyko ne tik su kiekybe, bet ir su kokybe.

Kadangi padariau nesąmonę ir į metų pabaigą nepasiėmiau savo knygų knygelės (nes ir taip apsikrovę išvažiavome), tai statistikos bus mažai – aš net nežinau, kiek tiksliai perskaičiau knygų, bet, atrodo, ir vėl sumušiau rekordą perskaitydama 100+ knygų (kažkur 105 gal), kuo pati save nustebinau, nes jau galvojau, kad daugiau nei pernai (80) perskaityti man tiesiog neįmanoma.

Kadangi metai buvo turtingi, tai ir vienos geriausios knygos nebus. Bus keletas geriausių knygų, kurias skaitant visada galvojau, kad skaitau geriausią metų knygą, tad tebūnie jos visos geriausios. O paskui dar ilgiausias sąrašas labai gerų.

2019 metų geriausios

Trent Delton “Berniukas nuryja visatą” – už tai, kad berniukas toje visatoje nuryja ir mane. Knyga – juodoji skylė, kurioje su malonumu pradingsti.

Eka Kurniawan “Grožis lyg žaizda” – už visiškai naują netikėtą pasaulį ir realybės ir fantazijos žaismą

Guzel Jachina “Mano vaikai” – už tai, kad skaityčiau kiekvieną šios autorės parašytą eilutę.

Guillermo Arriage “Laukinis” – už dar vieną pasaulį mano galvoje

Alina Bronsky “Paskutinė babos Dunjos meilė” – už visišką netikėtumą ir dzen reakciją į pasaulį

David Mitchel “Prižiūrėtojas” – už dar vieną įrodymą, kad žmogaus fantazija yra beribė

Juozas Baltušis “Sakmė apie Juzą” – už tai, kad negalėjau patikėti, kad buvau neskaičius

2019 metų labai geros

Philip Roth “Kiekvienas žmogus” – už atvirumą ir žodžio tikslumą

Emily St. John Mandel “Vienuolikta stotis” – už priminimą apie civilizacijos trapumą

Olga Tokarčiuk “Bėgūnai” – už tai, kad nudžiugino nunešdama premijas, už galvoje apsigyvenusią bėgūnų idėją, kuri dabar amžiams mano galvoje

Kent Haruf “Mūsų sielos naktyje” – už žodžius apie senatvę, kuri atima pasirinkimo laisvę

Kazuo Ishiguro “Dienos likučiai” – už tai, kad tiek ilgai laukė būti mano suprasta ir įvertinta

Graham Swift “Motinų sekmadienis” – už koncentruotą jausmo blyksnį

Romain Gary “Aušros pažadas” – už atsisakymą patikėti realybe

George Saunders “Linkolnas Bardo” – už suvaldytą kokofoniją

Elisabeth Harthy Winthorp “Paskutinė malonė” – už nutylėjimus, kurie yra istorijos esmė

Sally Hepworth The Mother in Law arba “Anyta” – už priminimą, kiek daug nedrįstame pasakyti, o paskui būna per vėlu (bet vis tiek nedrįstame)

Delia Owens Where the Crawdads Sing – už pelkynų Mauglę

Nora Ikstena “Motinos pienas” – už slogią tarybinę realybę ir džiaugsmą, kad tai praeitis

Kamila Shamsie Home Fire – už kitą perspektyvą

Naomi Alderman The Power / “Galybė” – už sukrečiantį “kas būtų, jeigu būtų” ir ne mažiau sukrečiantį “o kaip yra dabar?”

Elif Shafak 10 Minutes 38 Seconds in this Strange World – už tai, kad labai gera

Lars Mytting “Seserų varpai” – už istoriją ir nuotaiką, kurioj paskęsti

Negrožinė

Dovydas Pancerovas, Birutė Davidonytė “Kabinetas 339” – už viską, apie ką parašiau poste

Bea Uusma The Expedition. Solving Mystery of a Polar Tragedy – už neįtikėtina, kad buvo taip įdomu

Malcolm Gladwell Talking to Strangers – už visokių faktų išknisimą ir susimąstyti verčiančias išvadas

Yuval Noah Harrari “Sapiens” – už kelionę laiku atgal

Young Adult

Kotryna Zylė “Sukeistas” – už geriausią knygą, kurią norėčiau padovanoti sau trylikametei

Clementine Beauvais “Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja” – už šviesų požiūrį į potamsį paauglystės pasaulį

Lietuvių autorių

Virginija Kulvinskytė “kai aš buvau malalietka” – nes vėl pavaikščiojau savo malalietkiniais batais

Kristina Sabaliauskaitė “Petro Imperatorė” – už istorijos nutildytos moters istoriją

Grafinė novelė

Gerda Jord “Daugiabutis” – už juoko vitaminus ir visas primintas istorijas, kurias išgyvenau daugiabučiuose

Geriausios iliustracijos

Maja Lunde “Sniego sesė” – už paveikslus, sudėtus į knygą

Metų poezija

Apskritai džiaugiuosi, kad jos skaičiau daugiau nei bet kada ir tai yra metų pasiekimas!

Sakiau, kad gavau ir kokybės, ir kiekybės!

Jau nekantrauju susitikti su 2020-ųjų geriausiomis! Bokštuose prie lovos laukia puikūs metai 🙂

Kabinetas 339

~ kzL ~ Leave a comment

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „339 kabinetas“

Ėmiausi skaityti be jokių didelių lūkesčių, o ir pagiriamųjų žodžių ant knygos nugarėlės nepuoliau skaityti. Nepuoliau, o jau kai įpuoliau, tai ir prapuoliau. Su džiaugsmu, beje, kad knyga gerai surašyta, puikiai skaitosi ir, mano kolegėms darbe vėl teko apie ją klausytis mano emocingų kalbų.

Įdomiausia, kad skaitant taip įsijauti, lyg skaitytum trilerį. Karts nuo karto vis teko atsikvošėti, kad čia joks trileris, o gyvenimas, o nelinksmiausia, kad ne už jūrų marių, kur palinguojam galvą ir pamirštam, o mūsų panosėj. Tokia suraityta sumanipuliuota, fake news išblurinta post trump’inė nauja realybė.

Man labai patiko du dalykai – pirmiausia buvo įdomu skaityti, kaip žurnalistai dirba tiriamąjį darbą, kokia darbo specifika ir niuansai, visokie slapti informatoriai tikrai primena šnipų žaidimą. O antra, labai patiko, kad autoriai atskleidė savo emocijas – kaip būna sunku, kaip dusina neapibrėžtumas ir nežinomybė, koks nerimas dėl to, ar teisingai viskas surašyta, ar pakankamai surinkta faktų, įrodymų, ar atsijoti pelai nuo grūdų. Kiek reikia drąsos, proto aštrumo tinkamai formuluojant klausimus ir teiginius, ištvermės, kantrybės ir motyvacijos nenuleisti rankų!

Žodžiu, labai rekomenduoju. Tik rezervuokitės laiko, geriausia savaitgalį, nes kitaip gali laukt bemiegė naktis prieš darbą, kaip kad su geru trileriu. Na, o šiaip, žinote – The House of Cards. Jei ne baisoka, tai tikrai nelinksma (nebežinau, kur čia turi būt kartu, o kur atskirai).

Kombinio moteris

~ kzL ~ Leave a comment

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „kombinio moteris“

Furukura dirba visą parą veikiančioje parduotuvėje – kombinyje. Labai tiesiogiai pasaulį suvokianti asmenybė, vis nepataiko į taktą su visuomene, kol galiausiai nutaria apskritai kuo mažiau kalbėti (ir taip surezonuoja su savanoriškai nekalbančiu Ilajaus broliu iš “Berniukas nuryja visatą”). Limituotas kalbėjimas neišvaduoja Furukuros iš keistuolių gretų, bet bent jau taip visiems “saugiau”. Visas gyvenimas iki darbo kombinyje jai paskendęs miglose, nes tik pradėjus kombinyje dirbti – “Tą akimirką pirmą kartą gyvenime tapau šio pasaulio dalele. Pamaniau, kad gimiau dabar. Aš, kaip normali pasaulio detalė, iš tikrųjų gimiau šiandien.”

Atrodo, visiems tereiktų lengviau atsipūsti, kad, va, pagaliau žmogus savo vietoje. Tačiau neilgam – valandinis darbas kobinyje nelaikomas rimtu, tuoj visi aplink pradeda zirst, kad reikia ieškoti nuolatinio darbo ir nuolatinio vyro. Tik niekas nepagalvioja, kad tam, kad atrodytu normali, Furukuma priverčiama užkulisiuose dar nenormaliau elgtis. Bet čia jau niekam nematant, tai niekam ir nerūpi.

Skaitant šią knygą labiausiai ir užstrigo, kaip labai visuomenė stengiasi visus įrėminti ir taip pasilengvinti gyvenimą (nes gi papraščiau matuoti pagal vieną kurpalių).  Kaip nepakenčiami visokie niekam netrukdantys visuomenės įsitikinimu “keistuoliai” yra visokiu įmanomu spaudimu spaudžiami į vienintelį teisingą kelią.

Kitas įdomus knygos aspektas Furukuros santykis su kombiniu. Bet nesakysiu, kad labai užstrigo – na, patinka žmogui tame kombinyje – ir ko čia dabar plėšt ją lauk ir draskyt? Lyg visi pavydėtų surastos laimės ir ramybės, ot, niežti nagai visiems…

Na, o pridėtas autorės (visaip pripažinta ir apdovanota autorė irgi dirba valandinį darbą kombinyje) laiškas kombiniui, parašytas meilės dieną, – kas jis toks? Meilės prisipažinimas ar provokacija robotukinei visuomenei? Kai paskaitysit, parašykit, kaip jums pasirodė. Ir šiaip manau, kad konservatyviems žmonėms geriau gal su šia knyga neprasidėti – sunervins ir bus “nesąmonė”.

Randai

~ kzL ~ 4 Comments

randai

Patiko.

Tikriausiai esat girdėję, kad per karą ypač sumažėja savižudybių. Atrodo, nepakeliamos sąlygos, nuolatinė grėsmė ir gyvenimas baimėje žmones turėtų palaužti, atimti geresnio gyvenimo viltį, galiausiai sužadinti norą viską užbaigti. Tačiau, pasirodo, yra atvirkščiai.

Apie šį faktą nuolatos galvojau skaitydama “Randus”, kurie, sakyčiau, iš abiejų pusių paliečia šią problemą. Jounas yra link penkiasdešimtmečio artėjantis islandas, kuris, žmonai pranešus apie skyrybas ir tai, kad duktė nėra jo biologinis vaikas, atrodo, praranda paskutines gyvenimo džiaugsmo kibirkštis. Jis kažkoks pavargęs ir prislėgtas, ir papraščiausia jam atrodo viską tiesiog pabaigti (nors iš šono tos priežastys nelabai įtikinamos). Tačiau planuodamas Jounas labai jaudinasi, kad jo kūną greičiausiai aptiks dukra, ir nusprendžia ją nuo šitų įspūdžių žūtbūt apsaugoti – neva išvyksta atostogauti į pačią nepatraukliausią, kokią tik įmanoma, turistams šalį (skaitydama įsivaizdavau, kad tai Sirija), kur niekam nebūtų labai įdomu, kieno čia tas lavonas.

Ir štai toje šalyje jis atsiduria priešingoje barikadų pusėje – ką tik pasibaigus karui ir gyvenimui po truputį bandant grįžt į vėžes, ten niekas negalvoja, kaip užbaigti savo būtį – mirčių per paskutinius metus ir taip buvo daugiau, nei kas nors įsivaizdavo gali būti – visi išlikusieji susitelkę į išlikimą ir išgyvenimą. Tokioje aplinkoje Jouno ketinimai tampa nesuprantama beprotyste. Aplinkybės jį tiesiog priverčia į savo gyvenimą pažvelgti iš kitos perspektyvos. O kartais Gali būti sveika gyvybei.

Sniego sesė

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for sniego sese knyga tyto alba

Visas internetas čiauška, kokia graži ši knyga. Ir tikrai, ji – iliustracijų šedevras. Vien dėl iliustracijų “Sniego sesę” verta turėti savo lentynoje ir kartas nuo karto pasigrožėti. Ką tik baigau ją skaityti sūnui, sakė, kad patiko. Kai paklausiau, ar nebuvo liūdna, sakė, kad vietomis tikrai buvo liūdna. Tikiuosi, kad ne tiek, kiek man.

Prisipažinsiu, tikėjausi visai kitokios istorijos. “Sniego sesė” – tikrai sniego, nes jei iš pirštinės ištraukta šilta ranka prie jos istorijos prisilieti – tai net gelia. Tokia ir knygos nuotaika – šviesi, ilgesinga ir gelianti. Ir labai gyvenimiška. Kalėdiška atgimimu – šeimos, meilės, draugystės. Vilties, kad gyvenimas po netekties gali tęstis ir netgi būti gražus. Ne taip, kaip seniau, bet vis dėlto gražus.

Nuostabioji Hedviga man labai priminė Anę iš Žaliastogių – tokia pati nenustygstanti vietoje, atsisakanti pripažinti bet kokias gyvenimo (net ir pomirtinio) taisykles (jei tokios yra), pilna smulkmenų džiaugsmo ir meilės. Mergaitė, sukurianti pasaką, primenanti džiaugtis kiekviena gražia diena.

Skaitykite vaikams, kalbėkitės su jais, apie tai, ką skaitote. Su ypatingai jautriais, dėl visko nerimaujačiais, skaityčiau labai atsargiai, nes knyga tikrai paveiki ir, nors pabaigoje džiaugsmas ir ramybė sugrįžta, ir gyvenimas neberieda į prarają, ta laimė vis tiek yra sąlyginė.