Category: Palengvinimui

Placebas

~ kzL ~ Leave a comment

Jurgą Ivanauskaitę skaičiau mokyklos laikais – pirmąsias kultines, o paskui jos paskutines knygas, kažkaip krūva knygų liko neskaityta. Vis sunku senesnes knygas įkišt į eilę (net pagalvojau, kad bus mano 2024 metų tikslas – pradėt traukt senas knygas iš lentynos) – pastebėjau, kad pats geriausias būdas tokias perskaityt – skaityti knygų klube.

Pirma mintis, šovusi į galvą, buvo – knyga atlaikė laiko išbandymą (praėjo jau dvidešimt metų nuo pirmo leidimo) ir, kai buvo išleista, tikrai turėjo būti apskritai wow (ir kaip tada neskaičiau, nesuprantu niekaip). Iš vienos pusės knibždėjo mintis – žmonės nesikeičia, o iš kitos – negi taip nesikeičia!!! Kaip visais laikais, pilna lengvatikių, šiaip kvailių, kuriais manipuliuoja periodiškai vis naujai nušvintantys gelbėtojai, “elitas” kliaujasi tualetinio popieriaus užkalbėtojais, o galvose verda sąmokslo teorijos. Labai įdomiai sutapo, kad iš eilės skaitytos Manto Adomėno “Moneta ir Labirintas” bei Jurgos Ivanauskaitės “Placebas”, knygos su dvidešimt metų distancija kalba apie žmonių manipuliavimą per ezoteriką, būrėjus, ekstraseansus ir šiaip tokį nematomą pogrindinį pasaulį, per kurį paslaptingai veikiami ir valdomi žmonės.

Su pačia knyga tai visaip sekės. Vietomis labai traukė skaityt, o vietomis buvo nuobodu. Man tikriausiai būtų užtekę Julijos, jos katės (be konkurencijos fainiausios personažės) ir Vilniaus, na, gal dar brolių, Julija apskritai galėtų plūduriuot bardo, o katė perdavinėt signalus tarp dviejų pasaulių, ir murkčiau sau patenkinta. Didysis Placebo agentas galėjo ir glausčiau filosofuot, o žurnalistės lakstymai paskui diedą irgi buvo meh, buvo gal galima ir be jų, na, bet gal toks sumanymas, ką aš čia.

Skaitant pasijautė, kaip, nors ir negreit, bet pagaliau laisvėja kalba (absurdas, aišku čia džiaugtis tuo, kas turėtų būt savaime suprantama) – knygoje kai kurie nelabai kultūringi personažai labai jau kultūringai ir litaratūriškai kalba. Ankščiau tikriausiai net nebūtų užkliuvę, o dabar jau kliūva, ačiū protingiema ir drąsiems žmonėms, kad knygų veikėjai pagaliau gali kalbėti ir keiktis kaip žmonės.

Rašytojai ir meilužiai

~ kzL ~ Leave a comment

Nu, Elizabeth Strout gal ir nuostabi knyga, na, o man – visiškai normali, smagi knyga. Gerai sukalta, lengvai skaitosi, nesukelia akių vartymo – pati tikriausia poilsinė-atostoginė knyga. Na, ir šiaip įdomu paskaityti apie rašytojų, ypač pradedančių virtuvę. Baisokoka ji, man ypač baisu, kai JAV gyvenantys žmonės neturi / neįperka /dar kaip nors “ne” sveikatos draudimo, atidirbinėja savo kosminio dydžio paskolas už mokslus, arba kaip visokie draugai ir pažįstami išnuomoja tokiems rašantiems nabagams, kurie net valgyt neturi už ką, savo šiltnamius, šuns būdas ar dar kokią negyvenamą vietą. Nieko nemokamo, nebent kolos refill.

Na, ir kaip tokiose knygose tikriausiai privaloma – aplink pagrindinę veikėją būtinai sukiojasi koks vienas ar du gerbėjai ir jai niekaip nepavyksta nuspręst, kurio jai reikia (arba nereikia). Bet šioj vietoj negaliu labai prie romantinės linijos kabinėtis, Keisė suvokia ir vieno, ir kito pliusus ir minusus, ir tikrąja žodžio prasme galiausiai žiūri savęs (aleliuja).

Rekomenduoju, kai esat pavargę, brausinimo nuotaikos ir pajėgumų, neturint didelių lūkesčių, smagiai praleisi porą vakarų.

______________________________________

Už knygą dėkoju BALTO.

Moneta & labirintas

~ kzL ~ 6 Comments
Moneta & labirintas | Knygos internetu | baltos lankos leidykla

Toks netikėtumas ir savotiška intriga Manto Adomėno storulė knyga (dar tik pusė knygos!!!) mūsų žiemiškoj padangėj. Taigi, viską nušlavė, kas stovėjo knyginėj eilėj ir buvo ant greičio sugraužta. Ir kokie gi tie mano įspūdžiai?

Vos pradėjus skaityti, dalinausi, kad nepradėtumėt darbo dienos vakarą skaityti, nes gausis darbo naktis ir gresia neišsmiegojimas. Tai pradžioje intriga kaip užspaudė, pirmas šimtas (iš beveik 600 puslapių) buvo perskaitytas beveik nekvėpuojant, nes pirmas šimtas ir yra pats tikriausias šnipų romanas. Persiritus per šimtą, autorius spaudžia stabdį (jei darbo dienos naktis, skaitytojas gali ramiai eit miegoti) ir sugrįžta į priešistorę bei pasakoja skaitytojui, kaip mes atsidūrėm ten, kur atsidūrėm. T.y., kaip ir iš ko atsirado pagrindinis veikėjas Tomas, ką mylėjo ir ką nelabai. Kas buvo jo mokytojai, guru, ir mentoriai, ką studijavo ir su kuo draugavo, o galiausiai, kaip papuolė į žvalgybą (Biurą) ir kokių užduočių turėjo. Visoje lėtojoje dalyje daug apmąstymų, pafilosofavimų ir kaip skaitydama vadinau “lyrinių nukrypimų”, apie kuriuos vis galvojau, reikia jų knygai, ar ne. Ir nesugalvojau, gal sugalvosiu, kai perskaitysiu antrą dalį, pažiūrėsiu, koks galutinis svoris bus šios dalies. Bet šiaip tie “lyriniai nukrypimai” kažkaip savotiškai kaip žodžiai dainoje – nelabai išmesi, o jei išmesi, tai lyg kažko ir tūktų. Tai va tokia dilema.

Buvo keletas vietų knygoje, kuriom nepatikėjau. Na, visada sakau, kad geram trilery ar detektyve turiu viskuo tikėt, nes kitaip – pasakėlė. Tai labiausiai nepatikėjau paskutine knygos dalim, kai Tomas eina pas paslaptingąjį knygos personažą, blogio ašį, bet eina taip durnai, lyg būtų ne žvalgybininkas, o šiaip durnelis iš gatvės. Žvalgybos prasme aš esu durnelė iš gatvės, bet neičiau taip, kaip Tomas. Man taip pasirodė neprofesionalu pasimauti ant labiausiai mieste ir gal regione saugomo žmogaus “nesaugojimo”, kad nu let’s come on šitaip išsidurti!!! Buvo visiškai aišku, kas bus, o aš noriu siurprizo ir įtampos, man visai nesinori žinot, man norisi drebėt po kaldra. Man taip patiko, kai knygos pradžioje aiškinama, ant ko pasimauna šnipai ir visai nepatiko, kad mūsų šnipas visai ne superherojus (cherche la femme, savaime suprantama) ir nors moka visaip manipuliuoti savo protu, yra tiesiog lietuvis žmogus.

Beje, kaip tas lietuvis myli Lietuvą, man patiko labai. Labai aštriai pajaučiau per santykį su viena knygos užsieniete – nu, nesuprast jiems mūsų, deja, ir savo tikram darbe labai aiškiai su užsieniečiais kolegom tai jaučiu. O mums, va, ir šalta jūra graži ir Neringos kopos – kaip iš pasakos. Labai graži knygos vieta, nors ir lyg niekuo neypatinga. Dar labai patiko nuolatos jaučiamas matomo, kasdienio pasaulio kontrastas su paslaptingu, nepagaunamu ir neužčiuopiamu, net ne visiems suvokiamu, tamsiu pasauliu, iš kurio vis kokia mistika padvelkia.

Bet šiaip, nepaisant dviejų, o gal net daugiau knygų vienoje knygoje (kas gal šiek tiek ir daugoka), noras skaityti būsimus penkis šimtus puslapių tikriausiai yra geras kriterijus, pasufleruojantis, ar verta skaityt. Tik va, nusiteikit, kad tai bus trileris su priedais, kaip jau dabar matau apžvalgose vadinamais umbertiškais.

______________________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”.

Šukparkis

~ kzL ~ Leave a comment

Labai labai laukta Alinos Bronsky knyga. Jos kūrybą skaitome iš kito galo, būtų buvę gerai pradėti nuo šio autorės debiuto ir mėgautis jos tobulėjimu, na, bet manau, kad ištikimi Bronsky skaitytojai tikrai tinkamai “Šukparkį” įvertins. O man autorė stoja į autorių, kurių skaitysiu viską, ka parašys, gretą, nebent parašytų kokį “Namų ūkio vadovą”, nors, jei paraštu savo kietu bronskišku stiliumi, tai skaityčiau net instrukcijas, kaip tinkamai išlyginti vyriškus marškinius.

Nes nu Bronski stilius ir kalba man yra tobuli. Vien pirmas knygos sakinys – ” Kartais pagalvoju, aš vienintelė mūsų kvartale prilaikanti normalias svajones.” Vien šitas sakinys ir kaip jis pasakytas (ir išverstas, ačiū, ačiū Vytenei Saunoriūtei) yra man absoliutus kabliukas, ant kurio užkibus, iš karto įsigungia smalsumo mygtukas ir žinai, kad jau, vaikyti, niekur tu nesidėsi – reikia viską sužinoti, kas ten ir apie ką. Ir kas per mergina nori parašyti knygą pavadinimu “Istorija apie besmegenę raudonplaukę moterį, kuri būtų gyva, jei būtų klausiusi savo protingos vyriausios dukters.”

Kaip subtiliai Bronsky pasakoja nuo pat knygos pradžios aršiai pasirodžiusią merginą. Kaip iš lėto leidžia skaitytojui su ja susipažinti, pajausti jautriausias vietas, pamatyti ją, suprasti jos elgesį, jos nuolatinę parengties kovai būseną. Nes iškėlus koją iš namų visur reikia išgyventi – emigrantų daugiabutyje, gatvėje, mokykloje ir pakeliui iš jos, suaugusių pasaulyje. Be pasirinkimo būti silpna, nes visada yra silpnesnių, be pasirinkimo atsukti nugarą, nes bet kada gali gauti per galvą. “Sukparkis” yra knyga, kurioje reikia skaityti ir jausti tarp eilučių.

________________________________________

Už knygą ačiū “Aukso žuvims”

Žmona

~ kzL ~ Leave a comment

Meg Wolitzer “Žmonoje” kerta pirmu sakiniu: “Kai apsisprendžiau jį palikti ir pasakiau sau gana, kabojome dešimt tūkstančių metrų virš vandenyno.” Tuo metu dar neaišku, nei kiek apsiprendusiai damai metų, nei kiek kartu nugyventa, nei kas ten tokio nutiko, kas išprovokavo apsisprendimą, kad jau dabar tai užteks. Verčiant puslapius, kurie tikrai labai greit verčiasi ir grasina ilga naktimi, nes baisiai smalsu, kas gi ten atsitiko, visai neaišku, kodėl iš pažiūros “normali” (jei tokių būna) pora turėtų skirtis. Ir kodėl dabar? Juk pagaliau, pagaliau, po šitiekos metų, jau beveik praradus visas viltis, žymusis rašytojas apdovanojamas nors ir ne Nobelio, bet taip pat labai garbinga premija.

Skaitytojui abejojant ir stebintis puslapiuose pasipila herojų gyvenimas. Susipažinimas, įsimylėjimas ant kitos meilės griuvėsių. Mažos nuodėmės išvirsta į dideles, apsiverčia ir muša kitu lazdos galu. Ouč. Talentų, mūzų, žodžių ir gyvenimo sūkurys, viskas kas labai smalsu ir įdomu visoms knygų žiurkėms žinot apie rašytojus. Dar smalsiau, kaip nelabai sėkmingai startavęs, Džozefas Kestlmanas iššauna į tokias talento aukštumas. Kaip? Kažkas čia vis dėlto ne taip.

Nežinau, kiek knyga patiks jauniems skaitytojams, gal net sukels atmetimo reakciją, kaip tas kriošena senis iš Philipo Rotho “Kiekvienas žmogus”, bet tokiai tetai kaip aš, labai pritiko, labai rezonavo ir buvo labai apie tikrą gyvenimą, kuriame daug kas galvoje prigalvoja revoliucijų, bet vie tiek pasirenka sėdėti ant sofos ir niekur be reikalo neiti. Ir net labai patiko pabaiga, kurią labiausiai norėčiau padiskutuoti knygų klube, nes ji, tikiu, sukelia sumaištį skaitytojo galvoj – nu čia dabar kas, vieną minutę skiriasi, o kitą jau amžina meilė iki gyvenimo pabaigos? Kaip man patiko ta pabaiga! Būtent už nebuvimą tokia, kokios tikėtumeis ir kuri knygą subanalintų ir atimtų didžiąją dalį jos žavesio. Puiki! Ir bravo autorei už ją. O aš tik pasidžiaugiau, kad pasiraususi lentynose radau kitą autorės knygą, tad žadu apturėti greitu laiku dar malonumo.

_______________________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams “Balto”

Matildos efektas

~ kzL ~ Leave a comment

Labai labai faina knygutė, kurią garsiai suskaičiau vakarais. Ir buvo smagu ir man, ir dukrai. Pagaliau, pagaliau knyga apie vaiką, kuris nėra našlaitis ir kurio niekas neskriaudžia. Vienu metu mano klausytojai aju buvo ėmę kniaukti, kad maždaug: “O neee, ir vėl našlaičiai”.

Kad pagrindinės veikėjos niekas neskriaudžia gal ir nėra visai tiesa, nors tiksliau būtų sakyti, kad jos nepripažįsta. Matilda yra jaunoji mokslininkė ir niekas netiki, kad savo išradimus ji padarė pati. Šiandienos Matildos tikslas – susitaupyti daaaug pinigų, kad galėtų savo išradimą užpatentuoti ir jo niekas nenugvelbtų, kaip kad nugvelbė Matildos močiutės atradimą (seniai seniai, kai niekas apskritai netikėjo, kad moterys gali tuos atradimus daryti). Kas baisiausia, kad už močiutės Džosės atradimus vos už kelių dienų Nobelio premija bus apdovanotas jos atradimą nugvelbęs jos bosas. Reikia kuo skubiau šitą neteisybę sustabdyti. Bėda tik, kad niekas iš suaugusių nemano, kad tai yra įmanoma, nes visų pirma, kas čia trenksis į Švediją, visų antra, močiutė gi gyvena senelių namuose ir kur tu čia seną žmogų tampysi. Matildai tenka imti inciatyvą į rankas ir savais būdais siekti tiesingumo.

Tolesnių Matildos ir močiutės nuotykių nespoilinsiu, pasidalinsiu, kad man labai patiko, kaip autorė sugretina močiutės ir anūkės laikus, kaip iškelia moterų mokslininkių problemą, kaip diskutuoja nelygybės ir nepripažinimo temomis. Mano dukra vienoj vietoj sakė, kad nori mesti knygą į sieną, nes viskas čia taip neteisinga! Dar labai patiko, kad knygos pabaigoje autorė pateikia net keletą tikrų mokslininkių, iš kurių buvo pavogti jų atradimai ir išradimai, istorijų. Ir net kelių eksperimentų, kuriuos galima atlikti namuose, pavyzdžius. Gero skaitymo, esu tikra, kad tikrai labai patiks.

Varnų ežeras

~ kzL ~ Leave a comment

“Varnų ežeras” man iš knygų serjos – nei patiko, nei nepatiko. Toks pavargusių vakarų skaitinys, kuris tinka, kai vakare jėgų yra likę tik telefono braukymui. Tai tik pasidžiaugi, kad va, skaitai, o ne braukai. Bet kartu žinai, kad tai nebus knyga, kurią atsiminsiu visą gyvenimą (pagyvensim – pamatysim). Tai va tokia ir kategorija – pakankamai gera, kad nemest, bet neįsimintina.

Labiausiai knygoje man patiko nuošalios Kanados vietovės, kurioje izoliuotai gyvena keletas šeimų, aspektas. Tikrai įdomu paskaityt apie tokio gyvenimo aplinkybes, kokie tokio nuošalaus gyvenimo ypatumai, kokia bendruomenė, žmonių santykiai tarpusavyje, su gamta ir su “kitu” pasauliu. Labai graži man pasirodė prosenelės, kuri norėjo, kad jos vaikai būtų išsilavinę, ir kuri šeimai perdavė meilės mokslui geną. Na, o erzino per knygą einanti nujaučiama “paslaptis/trauma”, kuri realiai turi būti ta intriga, kuri traukia skaityt, bet nebuvo. Ir kai išsirišo, nebuvo, kad nenatūraliai kažkaip suveikė, bet kažkaip erzinančiai. Žinau, kad čia man taip tik veikia, tikrai viskas normaliai su ta knyga, ir jei nesat tokia priekaba, kaip aš, tai skaitydamos maloniai praleisit laiką.

O kad kažkada, jei reikės prisiminčiau siužetą – keturi vaikai atokiame Kanados presbiterijonų kaime lieka našlaičiais. Vyriausias sūnus, kuris jau buvo beišvažiuojąs mokytis į mokytojų mokyklą, nusprendžia likti ir pasirūpinti jaunesniu broliu ir užauginti dvi sesutes. Visa šeima linkę prie mokslo, bet išsiųsti mokytis gali tik vieną. Kaltė ir dėkingumas kartais gali išvirsti į netikėtus reikalus, kurie tikrai neprideda laimės ir nenutiesia tiltų.

____________________________________

Už knygą dėkoju “Almai Litterai”

Slaptas Babos Segi žmonų gyvenimas

~ kzL ~ Leave a comment

Norėjos kažko lengvo, paprasto, bet nebanalaus, tai su Baba Segi (kuris, beje, vyras o ne šiaip alia Baba Dunja) pataikiau į dešimtuką. Jau įpusėjus knygą, į galvą šovė mintis, kad čia yra nigerietiška tylos istorija – taip nesikalbančių ir nuo vienas kito šviesmečiais nutolusių šeiminykščių tikrai reikia gerai paieškoti. Bet viskas suprantama, kalbėtis nelabai yra apie ką, nes bet kokia neteisinga užuomina sugriautų Baba Segi suręstą kortų namelį, kurį ištikimai saugo jo žmonos. Kiekvienai jų gyvenimas Babos Segi iliuzijoje yra geriau nei realus pasaulis, nė vienai nepagailėjęs išbandymų. Taigi, svarbiausia – stogas virš galvos ir maistas vaikų burnose, ir už tai bus kovojama nagais ir ragais.

Į aiškiai nusistovėjusį pasaulį įsiveržia ketvirtoji Baba Segi žmona Bolanlė. Išsilavinusia moterimi baisulingai didžiuojasi vyras, o štai žmonoms – kaip šuniui penkta koja – kad ir kaip draugintųsi Bolanlė, niekam neleidžiama parodyti jokio prielankumo. Bolanlei niekaip nepastojant, jau ima atrodyti, kad bergždžioji žmona bus pavaryta šalin ir namuose vėl viskas bus po senovei, na, bet tada tai būtų eilinė poligaminės šeimynos istorija. O nėra.

Be siužetinės linijos įdomu skaityti apie tai, kaip ir apie ką sukasi pasaulis Nigerijoje. Ne apie moteris tikrai. Kol nėra aiškių šiuolaikinio pasaulio ženklų, gali ir apsigauti, koks ten amžius ar koks dešimtmetis – jokio skirtumo. Ir visos tradicinės nesąmonės, kurias pasaulis yra sugalvojęs moteriai, prieš moterį – knygoje visa puokštė, tad pradžioje pasibaisėjus žmonų elgesiu, ne viskas taip juoda atrodo, kai paaiškėja kiekvienos jų istorija.

______________________

Už knygą dėkoju leidybos namams “Balto”.

Tylos istorija 2

~ kzL ~ Leave a comment

Čia tai yra istorinis momentas, nes aš labai sąmoningai (ne tai, kad buvau pamiršus, kad skaičiau) antrą kartą (pirmoji apžvalga čia) perskaičiau tą pačią knygą, žinia, nelabai skaitau po du kartus. Visada bijau rizikuoti, ypač, jei knyga patiko, labiausiai bijau nusivilti. Iš tikro man labai norisi, kad ši knyga būtų skaitoma ir pastebėta, nes tikrai yra to verta ir, skaitydama ją pirmą kartą (2018 m,). buvau didžiai nustebus, kad nieko apie ją negirdėjau. Čia tikriausiai buvo pasekmė nusivylimo lietuvių autoriais. Dar šį kartą buvo smalsu skaityti knygą autorės, su kuria jau esu pažįstama, norėjosi išbandyti savo objektyvumą ir kaip reaguočiau į nepatikusius dalykus.

Mano laimei,reaguoti niekaip nereikėjo, knyga skaitėsi kuo puikiausiai. Niekas knygoje man nekliuvo, tikriausiai Akvilina visas man kliuvusias vietas išredagavo, svarbiausia, kad išredagavo tą veidą iš pirmo viršelio. (Beje, Akvilina mūsų knygu klube sakė, kad visokių komentarų (kaip kad šis) neskaito, tai ramiai galiu čia rašyt, ką noriu, nesvarbu, ar norėčiau įsiteikti ar ne.

Aišku, žavingiausias yra knygos pabaigos tvistas, ech, apverčia viską aukštyn kojom, net norisi vėl skaityti iš naujo su nauju žinojimu. O šiaip tai skaitant apima savotiškas liūdesys ir nenusakomas ilgesys daugybės nutylėtų istorijų, apie kurias jau nebėra ko paklausti. Kad ir dėl to labai keisto genų mikso, atkeliavusio iki manęs nežinomais keliais ir pritrenkusio, kad ne iš ten, iš kur labiausiai tikėjausi. Belieka vienintelė galimybė tas istorijas susikurti pačiai, sugalvoti visas nežinomas scenas su kažkada kalbėtais ar nutylėtais dialogais.

___________________________________________

Už knygą dėkoju “Almai Litterai”

Mažasis draugas

~ kzL ~ Leave a comment

Oho, kokiam žodžių klampumyne nardina savo skaitytoją Donna Tartt, kaip dvelkia drėgnu Misisipės karščiu iš kiekvieno puslapio ir karšta taip, kad naktim nesimiega nei vaikam, nei suaugusiems, nei tiems kas jau ne vaikai, bet dar ir nesuaugę. Septintojo dešimtmečio apšiurusiam, daiktais perkrautame name susitinkame dvi seseris – pusiau vaiduoklišką po namus slankiojančią gražuolę Alison ir pašėlusią, gudrią ir sojerišką nutrūktgalvę absoliučiai nerealią Henrietą, kuri buvo dar visai mažutė, kai šeimą ištiko laiką stingdanti tragedija – vyresnio broliuko tragiška žūtis namų kieme.

Po tragedijos, vaikų motina nugrimzta į savo gedulą, tėvas randa priežasčių nebegyventi su šeima, o mergaites praktiškai augina namų pagalbininkė Aida, tokia panaši į tarnaites iš Kathryn Stockett “The Help”. Matriarchato linijoje toliau rikiuojasi Edė, mergaičių senelė ir jos ekscentriškosios seserys, pačios tikriausios porcelianinės pietinių valstijų damos. Visos gyvena kaimynystėje netoli viena kitos, kiek vaiduokliškame miestelyje (man galvoje dėliojosi poklaikiai vaizdai iš serialo “True Ditective”), tad vietoje nenustygstančiai Henrietai patogu lakstyti nuo vienos prie kitos tetulės namų ir po trupinėlį lesioti meilę, šilumą ir dėmesį.

Brolio nužudymo aplinkybės taip ir neištiriamos, o mintis, kad žudikas vis dar laisvėje Henrietai tiesiog nepakeliama (ir klaiku). Ir niekas nenori ir nesiruošia nieko pasakoti. Teks smarkuolei Henrietai bandyti bent žodelį ištaukti iš tetulių ar sesers, galimos įvykio liudytojos, slapčiomis perskaityti visus įmanomus straipsnius ir pakalbinti visus įmanomus liudininkus, kurių žvilgsniai choru nebyliai šauks: “Kam tau reikia, mergaite?”

“Mažasis draugas” skaitosi kaip detektyvas ir net trileris – Henrieta ten ištisai eina peilio ašmenim ir balansuoja ant prarajos pakraščio – bet kartu tai ir nėrimas gilyn į tamsių emocijų ir absoliučios vaiko vienatvės pasaulį, į niekaip po tragedijos neatsigaunančios šeimos kasdienybę ir pastangas išlaikyti įvaizdį, su likimo valiai paliktais, savo jėgomis išsikapanoti bandančiais vaikais. Man ši knyga buvo visiškai personažų knyga, kur viskas tarsi plūduriuoja pusiau sustingusiam laike, kuriame nekvėpuodama bando išgyventi Henrieta, visa vos laikosi surišta voratinklio gijom ir pabyra vos ištikus kitai negandai. Ar ras Henrieta žudiką? Kur nuves ir į ką, visai ne vaikišką, išvirs jos detektyvinis žaidimas?

____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”.

Vilniaus pokeris

~ kzL ~ Leave a comment

Žiūriu į knygą ir jau nebeįsivaizduoju, kaip perskaičiau. Sukandus dantis, garbės žodis. Dėl knygų klubo (labai didelis motyvatorius) ir parodos Mo muziejuje (dar didesnis – kol nesibaigė). Buvo toks skaitymas – absoliutus darbas. Nes turi skaityt ir galvot apie kiekvieną žodį, tik negalvoji, jau žiūrėk mintys ir pasirinkusios kokį nors lengvesnį galvojimą, planuoja jau kokius buitinius reikaliukus ir su Gaveliu jokių svarbių reikalų turėti nenori. Nu, nes kas ten? Bet visas tas skaitymo darbas absoliučiai at(si)perkanti (rewarding). Tai sukandi dantis, kad net karūnos braška, smeigi akį į knygą ir skaitai toliau – ir tikrai ne prieš miegą, ir tikrai ne malonumui. Kam? Vilniui gal? Dėl Vilniaus. Numylėto ir gražiausio pasaulio miesto, “meiliai” vadinamo Visatos Subine. Kurios man dar nesuprast, nes dar nenugyventi tie trisdešimt čia (“Kad šitai suvoktum, reikia būt gimus Vilniuje. Reikia bent trisdešimt metų pagyventi Visatos Subinėje”*).

Bet eina sau, kaip verta skaityt, kosminis jis, Gavelis. Lazeris. Išskrodęs laikmetį, perpratęs ir suradęs Homo lituanus geną ir kodą susisukusioje DNR spiralėje (“Esu šimtaprocentinis lietuvis, ir niekas neprivers manęs save mylėti“). Nuo Vytauto iki Dariaus ir Girėno komplekso (kuris nusitęsia iki ateities “Trijų milijonų” be penkių minučių medalių). Jokio atokvėpio vaidilučių besiilginčioms sieloms. Rauna stogą, kai suvoki, kad Gavelis apie The Matrix parašė dvidešimt metų iki filmo: “Dabar bent gyvenu, iki savo didžiojo praregėjimo tik vegetavau, stūmiau dienas kaip visi, žinojau, ką žino visi, buvau pasmerktas kaip visi. […] … darnioje Jų sistemoje atsirado spraga, o įsibrauti vidun buvo lemta tik man.” Ir apskritai, vartau dabar knygą ir galvoju, kad ji tikriausiai niekada nepersiskaito – gali amžinai skaityti ir visada perskaitysi kažką naujo ir naujai, ko seniau nepastebėjai.

Jei neprisiruošiat skaityti, būtinai nueikite į parodą, greičiausiai tada is skaityt susimotyvuosit, ir šiaip, paroda ne amžina gi, nueikit, knyga vis tiek kaip nors sulauks savo laiko. O šiaip tai čia tikriausiai jau seniai nebe knyga, o reiškinys, nes norisi dabar viską apie Pokerį susiurbti: ir interviu su autorium perskaityt, ir filmą apie jį pažiūrėt, ir Jūratės Čerškutės disertaciją perskaityt. Ir poveikis tai tikrai kaip Matricos piliulės – Vilnius pasidalina į Vilnių prieš ir po Pokerio skaitymo, nebeatmatysi, nebeatklausysi, ir nebeatsuksi. Ir ta labai per ankstyva mirtis Gavelio neišeina iš galvos. Lyg pats būtų savąją išsipranašavęs per savo herojus – tarsi Jie būtų eliminavę žmogų, kuris per daug jaučia ir per giliai suvokia.

*https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/ricardas-gavelis-antidemiurgas-arba-kas-yra-vilniaus-pokeris-286-1239506?utm_medium=copied

Pavydo ekspertas ir kitos istorijos

~ kzL ~ Leave a comment

Vienintelis dalykas, kuris šioje knygoje nepatiko, kad kiečiausias apsakymas yra pats pirmas. Perskaičius tokį kosminį iš karto tikiesi, kad visi kiti irgi bus tokie pat geri, o jie tiesiog geri, bet ne tiek, tad gaunasi toks ne visai pelnytas nusivylimas. Bet gal čia taip leidėjai šoka skaitytojų viliotinį, nežinau. Tai jei dar neskaitėt, sakyčiau, pasilikit pirmą apsakymą pabaigai, bus tookia vyšnia ant torto ir kiti apsakymai taip nenublanks, nes tikrai to nenusipelnė.

Labiausiai apsakymuose patiko tas blogio/evel prieskonis. Kažkoks kasdienybėje staiga išlindęs kokio nors personažo blogietiškumas, toks slidus, ne visai apčiuopamas, biškį toks, kuriam slaptai pritariama, nes kažkas jo “nusipelnė” būdamas šiknium ar panašiai. Taip gražiai sužonglitruoja Jo Nesbo, vienas malonumas skaityti. Ir labai faina, kad apsakymai, nes detektyve romane nusikaltėlio išaiškinimo intrigos gauni maždaug gauni vieną kartą, o čia net septynis. Nepraleiskit, labai rekomenduoju.

_____________________

Už knygą ačiū Baltoms lankoms.

Džiaugsmo virtuvė. Metai pagal šventąją Hildegardą

~ kzL ~ Leave a comment

Užmačiau “Aukso žuvų” fb, kad šventosios Hildegardos Bingenietės diena yra rugsėjo 18 d. ir susigėdau, kad tiek ilgai tingiu aprašyti knygą. Aišku, galiu apsimest ir sakyt, kad nebuvo laiko, bet iš tikro tai niekaip normaliai nesugalvojau, kaip gražiai parašyti apie gražią knygą.

“Džiaugsmo virtuvė” pirmiausia yra labai labai graži knyga (knygos dizainas – Silvos Jankauskaitės, fotografijos – Gretos Juodžiukynaitės). Ją žiauriai malonu liesti, nes jos labai geras popierius ir fainas kvapas. Ir šiaip ji man skirta akiai paganyti ir paėmus paskaitinėti bet kokioj vietoj. Aš gal panašiai ir dariau – skaičiau šv. Hildegardos istoriją, o kadangi nesu didelė virtuvės mylėtoja, tai visus maisto patarimus tik permečiau akimis, labiau spoksojau į gražias iliustracijas.

Šią knygą skaičiau po Lauren Groff “Matrix“, kuri, žinia, apie tokią kietą vienuolę, kokia buvo ir šventoji Hildegarda, tai man šios abi moterys ir knygos susimaišė ir susiliejo, net sunku atskirti ir neprifantazuoti, kas buvo tikra, o kas prifantazuota, bet vienas labai bendras bruožas – abiejų knygų moterys buvo labai drąsios, labai protingos ir šviesmečiais aplenkusios savo laiką. Man net neįtikėtina atrodo, kokia plonyte linija vaikščiojo šventoji Hildegarda tuometiniame vyrų pasaulyje ir kokios neįprastos tiems laikams turėjo atrodyti visos jos vizijos ir idėjos. Be gero užtarėjo – tiesiu taikymu ant laužo.

Tai mano “Džiaugsmo virtuvė” pateko į gražiausių knygų lentyną (jei ateisit pas mane į svečius, tokios neieškokite, ji – virtuali, mano galvoje). Tai yra puiki dovana (padovanojau mamai, man atrodo, ir draugei – tikrai). Prašom nesijuokt, nes aš tiek knygų dovanoju, kad net padovanoju žmonėm tą pačią knygą du kartus, nes manau, kad jai/jam labai tiks ir patiks). Ši knyga amžina, niekada nepraras savo vertės ir grožio.

Ką veikia Japonija

~ kzL ~ Leave a comment

Andrius Kleiva rašo apie Japoniją, o aš, tikriausiai kaip dauguma skaitytojų, noriu ir svajoju ten nuvažiuoti. Labai sveika paskaityt ir suprast, kad apie Japoniją nieko nesupranti, geriausiu atveju galvoje turi keletą stereotipų, kurie su šalimi nelabai turi nieko. Bet skaitant tokia kelionė tikrai tampa realesnė, Japonija, kad ir labai nedaug, bet priartėja ir tampa apčiuopiamesnė.

Stereotipus labai gerai įvardija viena iš knygos herojų, Lietuvoje gyvenanti japonė Akiko Tutlys: “Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos vaizdų buvo pilna Japonijos televizija, todėl japonų akyse LIetuva vis dar sustojusi ten. Daug kam atrodo, kad Lietuva dar varginga, nors yra priešingai – ji europietiška ir mažai skiriasi nuo kitų Europos šalių. O Lietuvoje daug žmonių mano, kad Japonija labai turtinga, labai technologiškai pažengusi. Trumpai sakant, japonų nuomonė apie Lietuvą ir lietuvių apie Japoniją yra atėjusi iš praeities prieš 30 metų.”

Šiaip tai skaičiau ir stebėjausi, kiek autorius įsigilinęs į aprašomą šalį, na, tikrai pagalvojau, kad nelabai galėčiau tokiomis pačiomis temomis papasakoti apie Lietuvą ir lietuvius, kaip Andrius papasakojo apie Japoniją. O gal tiksliau, čia gyventi ir papasakoti, ką mes darome kitaip yra labai sudėtinga. Turėtų būti lengviau, kai gyveni kitur, tada ir matai, ką žmonės daro kitaip, tada ir lengviau papasakoti. O kitaip tai daro viską – pradedant būsto paieškomis, kraustymųsi, senų namų (senas namas – tas, kuris nebeatitinka saugumo ir techninių reikalavimų, tai “senas” gali būti net 30 metų senumo) griovimu (paskaičius man prieš akis iškilo ir visai kitokia prasme susišvietė Tomoka Shibasaki knyga “Pavasario kiemas“, kuri visa sukasi apie nugriauti ruošiamus namus. Dabar tas griovimas tikrai turi daugiau prasmės nei tada skaitant knygą).

Labai nustebino, kaip svarbu japonams maistas. Kad net iš kelionės sugrįžęs japonas pirmiausia papasakos įspūdžius apie maistą, o tada jau visa kita. Tiesa, man taip ir liko nesuprantama, kaip taip neatostogaudami (atostogaus japonus reikia varu varyti), jie apskritai prisiruošia atvažiuoti iki Europos ar net Lietuvos. Nesuprantu, ar jie po vos ne paros kelionės lėktuvu tik savaitei atskrenda pasiblaškyt ir užsidėt pliusą, kad aplankė šaltos rožinės ar kitos spalvos sriubos šalį?

“Ką veikia Japonija” buvo darbinio knygų klubo knyga, tai jo metu kiek pabambėjom dėl knygos struktūros. Mums pasirodė, kad knygos pradžioje sudėtus interviu reikėjo pamaišyti knygoje, nes kai kurioms skaitytojoms juos nusibodo skaityt ir jau buvo ėmusios vartyt akis ir guostis, kad nuobodu. Na, bet jei nepamaišė autorius, skaitytojai gali pasimaišyt patys. Tiesiog, jei matysit, kad interviu neveža, juos praleiskit ir paskaitykit pabaigoje – nušvis kitoj šviesoj. Beliko dar kartą užsiminti leidyklai, kad pirmoji Andriaus Kleivos knyga yra totaliai deficitinė ir neįmanoma gaut ir knygų žiurkės siūlo daryt crowdfundingą ar preorderingą, kad būtų didesnė motyvacija perleist. Laukiam!

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Menininko jaunų dienų portretas

~ kzL ~ Leave a comment

Nors lentynoje turiu popierinę knygą (jau padovanota), kažkaip užsinorėjau šią klausyti audio, kuri nuostabiai įskaityta Pauliaus Markevičiaus. Taip gražiai įskaitė, malonumas ausims buvo pjaunant autostradomis per atostogas. Niekaip neįsivaizdavau, ko iš šios James Joyce knygos galima tikėtis, mažiausiai tikriausiai galvojau, kad tikrai bus gražus, nuoseklus pasakojimas apie airių berniuką, kuris išaugs į pasaulinio garso daug kam neįveikiamą menininką – “Ulisas” apdulkėjęs laukia manęs lentynoje ir net neįsivaizduoju, kada sulauks savo eilės.

Labiausiai iš knygos įsiminė santykio su religija ieškojimas. Apskritai man labai įdomu airių santykis su katalikų bažnyčia. Visos tos vienuolių ir kunigų baisybės, netekėjusių moterų ir našlaičių kankinimas ir išnaudojimas, kuriame baisiausias tas mėgavimasis savo valdžia – kaip visa tai paveikė šią tautą, kuriai religija buvo tokia svarbi anglų priespaudos laikais. Tas ryšys ir įtaka jau atrodo išblėsus, nes kai dabar apie kokias Vėlines pasakoju airiams kolegoms, jie mandagiai kraipo galvas ir stebisi, kokios pas mus religingos šventės.

Menininko portrete daug mažo berniuko pamąstymų susidūrus su kunigų neteisumu internatinėje mokykloje, o vėliau, bręstančio vaikino bandymais savyje išgirsti pašaukimą, įsivaizdavimą, koks būtų gyvenimas po bažnyčios sparnu, ar ten nuėjęs nepasmerktų savęs veidmainystei, nes bažnyčia niekaip neišvaduoja iš kūno geidulių ir fiziologijos. Visi tie pamąstymai ir diskusijos su bendramoksliais ir draugais kartais užsitęsia ir mielam skaitytojui antroje knygos pusėje gali būti sunkoka išlaikyti dėmesį. Tai šitą turint omeny ir reiktų sugalvot, ar imtis knygos, ar ne, nes sakyčiau, tikrai labiau tiks tokiems smalsiems skaitytojams, kurių lentynoj dulka “Ulisas” ir reikia prie jo kažkaip pamažu nukeliaut (čia save guodžiu, jei ką). Savo sesei niekaip nerekomenduočiau, nebent pirmąją dalį, nes jau matau, kaip lieptų savo rekomendacijas susirinkt ir eit lauk iš jos smėlio dėžės.

__________________________________

Už knygą nuostabiu viršeliu dėkoju “baltoms lankoms”.