Varnų ežeras

“Varnų ežeras” man iš knygų serjos – nei patiko, nei nepatiko. Toks pavargusių vakarų skaitinys, kuris tinka, kai vakare jėgų yra likę tik telefono braukymui. Tai tik pasidžiaugi, kad va, skaitai, o ne braukai. Bet kartu žinai, kad tai nebus knyga, kurią atsiminsiu visą gyvenimą (pagyvensim – pamatysim). Tai va tokia ir kategorija – pakankamai gera, kad nemest, bet neįsimintina.

Labiausiai knygoje man patiko nuošalios Kanados vietovės, kurioje izoliuotai gyvena keletas šeimų, aspektas. Tikrai įdomu paskaityt apie tokio gyvenimo aplinkybes, kokie tokio nuošalaus gyvenimo ypatumai, kokia bendruomenė, žmonių santykiai tarpusavyje, su gamta ir su “kitu” pasauliu. Labai graži man pasirodė prosenelės, kuri norėjo, kad jos vaikai būtų išsilavinę, ir kuri šeimai perdavė meilės mokslui geną. Na, o erzino per knygą einanti nujaučiama “paslaptis/trauma”, kuri realiai turi būti ta intriga, kuri traukia skaityt, bet nebuvo. Ir kai išsirišo, nebuvo, kad nenatūraliai kažkaip suveikė, bet kažkaip erzinančiai. Žinau, kad čia man taip tik veikia, tikrai viskas normaliai su ta knyga, ir jei nesat tokia priekaba, kaip aš, tai skaitydamos maloniai praleisit laiką.

O kad kažkada, jei reikės prisiminčiau siužetą – keturi vaikai atokiame Kanados presbiterijonų kaime lieka našlaičiais. Vyriausias sūnus, kuris jau buvo beišvažiuojąs mokytis į mokytojų mokyklą, nusprendžia likti ir pasirūpinti jaunesniu broliu ir užauginti dvi sesutes. Visa šeima linkę prie mokslo, bet išsiųsti mokytis gali tik vieną. Kaltė ir dėkingumas kartais gali išvirsti į netikėtus reikalus, kurie tikrai neprideda laimės ir nenutiesia tiltų.

____________________________________

Už knygą dėkoju “Almai Litterai”