Category: Leidyklos dovana

Mano miego ir poilsio metai

~ kzL ~ 2 Comments

img_0096

Toks keistas jausmas – kai tik pradėjau skaityti šią knygą (beprasidedant antrajai karantino savaitei), pagalvojau, kad štai dabar gyvename tokiomis aplinkybėmis, kai ši knyga tampa visai nebeaktuali, na, maždaug, kaip žinot, “senais laikais netekėjusios nėščios moterys patekdavo į visuomenės užribį ir joms belikdavo nusižudyti” – taip turime dabartiniais laikais aiškinti savo vaikams, kodėl nusiskandino mergina “Paskenduolėje”. Taip ir apie šią knygą galima sakyt – buvo laikai, kai visuomenė taip susvetimėjo ir individai neturėjo kur su savim pasidėti, kad į galvą šaudavo pačios keisčiausios idėjos, kaip kad, pavyzdžiui, užsidaryti ir izoliuotis nuo visuomenės. Tiesiog. Dabar visi sėdime izoliuoti ir, jei turėtume užtikrintus pragyvenimo šaltinius, galėtume ramiai sau svaigti, kad “pramiegosiu aš tą, koroną, o jūs čia kapstykitės”. Jei tik nereiktų kovoti dėl Barboros laiko.

Taip, pati idėja pramiegoti krizę – asmeninę ar pasaulinę – visai patraukli, bet man labiausiai kliūva, kad autorė “palengvina” pamiegojimą finansiniu stabilumu (panašiai, kaip “American Dirt” autorė savo herojų kelionę palengvina šlamančiais motinos kortelėje). Ar nebūtų įdomiau stebėti “pamiegojimą”, kai atsibudus nelauks pilnos sąskaitos pinigų, ar net praturtėjimas iš paveldėto namo pardavimo? O gal tada šiaip iš esmės pamiegoti nesinorėtų, nes tektų tai daryt gatvėje?

Taip knygų žiurkė realistė perskaitė šią knygą koronos viruso kontekste. Esu toli nuo tokio tipo žmonių, kaip kad toli nuo Stasio Šaltokos (daug babkių – mažai savęs iššipildymo) – šios knygos mėgėjams, manau, knyga būtų artimiausia – labai panaši man šios knygos atmosfera ir nuotaika.

Na, o jei be koronos? Skaičiau ir man visą laiką buvo gaila nemylėtos ir mylėt neišmokusios gražios merginos, konkurentės visoms ne tokiom gražioms, ir nuolatos užsiraunančios ant visokių nepavydėtinų freak’ų. Bet nesiplėsiu čia su psichologiniais aspektais. Nespoilinsiu, bet miego ir polisio metai baigiasi kartu su vienu labai gerai visiems žinomu pasaulį sukrėtusiu įvykiu. Savotiškai išspyrusių krūvas tokių pačių apsnūdelių iš svaigulio. Nes staiga pasaulis tampa kitoks, visi staiga grįžta į žemiausią, saugumo ir maisto, Maslow piramidės aukštą, per akimirką pamiršę per gero gyvenimo nuobodulį.

Naršymo metas

~ kzL ~ 6 Comments

narsymo metas

Ši knyga suveikia panašiai kaip Marie Kondo maniakinio tvarkymosi knyga, tik šiuo atveju norisi išjungti visus aparatus, suvaldyti savo priklausomybes (su Kondo buvo taip, kad keliaus naktį mest popierių lauk) ir išvalyti smegenis.

Nėra taip, kad knyga būtų labai daug kažkokių naujienų papasakojus, bet jos gėrybė yra ta, kad viskas labai koncentruotai ir trumpai – žodžiu, kaip mūsų smegenys vis dar yra medžiotojų-rinkėjų lygyje ir kaip technologijų / facebookų kūrėjai naudojasi visokiausiom žmogaus smegenų fizinėm ir cheminėm (hormoninėm) prigimtinėm savybėm, susiformavusiom per tūkstančius metų.

Įdomūs tyrimai ir pastebėjimai apie tai, kaip mobilūs įrenginiai blaško dėmesį net tada, kai tiesiog guli ant stalo arba ramiai (nors mums nuo to tik neramiau) egistuoja kitam kambaryje. Kaip manipuliuojama mūsų dopamino lygiu kol lėėėėtai atidarinėjama programėlė ir kaip mes, kaip bezdžionėlės banano, laukiame like’ų. Žodžiu, nekoks vaizdelis, nekoks, dėl to tikrai verta išsiplaut biškį smegenis. Ir griežtai riboti šitą reikalą vaikams. Nes:

“Dėl automatizavimo ir dirbtinio intelekto nebeliks daugybės darbų, o likusioji tikriausiai reikalaus didelės koncentracijos. Ironiška, kad skaitmeniniame pasaulyje koncentracija yra reikalingiausia ir tuo pat metu nykstanti savybė.”

 

 

 

Kas tas Pūkis?

~ kzL ~ Leave a comment

Kas tas Pūkis?

Čia, žinokit, buvo mano pirmoji pažintis su Pūkiu. Nežinau, kodėl taip vėlai įvyko, gal su vaikais neįtaikiau pagal amžių, o gal kad deficitinė knyga, girdėjau neįmanoma gaut. Bet tas vėlyvas susipažinimas kiek man džiaugsmo sukėlė – kokia graži knyga! Puikiai išleista, iliustracijos nuostabios ir dar labai man patinka spalvų gama, kažkaip man labai malonios akiai visos tos spalvos.

Taip vieną vakarą pasiėmėm su penkiamete mano ir perskaitėm. Labai smalsu buvo ir nuo planuotos vienos Pūkio istorijos gavos taip, kad “na, dar vieną”, o tada “dar vieną” ir, žiū, jau knygos pabaiga ir “kitą vakarą vėl skaitysim”. Jaučiu, teks kokį šimtąkart perskaityt, kol paklausa bus patenkinta. O ir bus daug progų labiau į tekstą įsiklausyt, nes pirmą kartą tiesiog paskendau iliustracijose ir spalvose.

Pagal teksto apimtį labiausiai tinka nuo kokių dviejų trijų metų iki… šimto. Ir kai namuose nebebus tokių mažų, kuriems skaitysiu, paliksiu šią knygą savo gražių knygų lentynoj, nes, atrodo, turiu naują knygomanijos kryptį – gražiai išleistas knygas.

P.S. Dičkius sunervino, kad paskutinėj istorijoj lapiukas išskrenda be batų, o nusileidęs jau vėl su batais. “Nesąmonė!” hmmm…

P.P.S Knyga – leidyklos dovana ir nors knyga apie lapes, labai liežuvio neploninau girdama – tikrai graži knyga.

 

Undinės

~ kzL ~ Leave a comment

U – tai undinės. Čia viršelis.

Su apsakymais man sekas įvairiai. Didžiausias iššūkis su jais būna, kad autorius kaip nors mandrai-susuktai užbaigia ir lieku it musę kandus – nieko nesupratus. Nesakau, kad “Undinėse” viską supratau, kaip turėjau, bet nelabai ir svarbu, nes tekstas toks apžavingas – suskaičiau viską praktiškai vienu ypu. Na, gerai, dviem. Ir kai pradėjau galvoti, kaip čia reiks parašyti, kas patiko-nepatiko, tai pagalvojau, kad man Jurgos Tumasonytės apsakymai priminė Elizabeth Srtout “Olive Kitterige” – kai atrodo, kad galėtų knyga būt be pabaigos – skaityčiau ir skaityčiau. Nes, nors autorės pasaulis dažnai iš kitos realybės, gal paralelinės, o gal tiesiog papraščiausiai kaimyninės, ta realybė perteikta super įtaukiančiai ir įtikinimai. Bet čia jau reikia mėgt magiškai realiuosius dalykus ir pasiduot jų nuotaikai, kitaip gresia didis susinervinimas ir nesusipratimas.

Tai va, knyga tokiems magams, kurie mėgsta persikūnyti į personažus, pabūt jų skūroj ir nesupykt, jei ne visada iki galo supranti “kas iš to?”. Nes gal nieko, gal tik gražus žodžių žaismas ir malonumas paplūduriuot tarp tų gražiai suskambėjusių žodžių, aplipusių mirguliuojančiais undinių žvynais.

Nekantraudoma laukiu Jurgos Tumasonytės romano.

#leidyklosdovana

Plūduriuojančio pasaulio menininkas

~ kzL ~ Leave a comment

Skubėjau skubėjau knygą perskaityti Knygų klubui, bet ir nespėjau, ir kiti reikalai dalyvavimą sumaišė – kaip gaila! Gal su klubo diskusija būtų geresnis ryšys su šia knyga. Kažkaip nepatyriau wow jausmo, kaip kad pavyzdžiui atsitiko su “Dienos likučiais”. Na, bet neištiko tai neištiko, ką padarysi.

Nors ir nepatyriau didelio emocinio ryšio su knyga, vis dėlto buvo įdomu susipažinti su pokario Japonija – kaip gyveno menininkai (savotiška meistrų-pameistrių sistema, kai didis menininkas po savo sparneliu priglausdavo talentingus jaunus dailininkus ir visiškai juos išlaikydavo), apie japonišką supratimą, kaip išpirkti savo kaltes ir atsiprašyti nuskriaustųjų (nusižudant), apie santykius ir bendravimą šeimoje (knygoje net keletas japoniškai mandagių pasikapojimų tarp dukters ir tėvo) ir t.t.

Labiausiai man šioje knygoje įstrigo šalutinė tema – japoniškos derybos dėl vedybų. Nors gal ir nelabai šalutinė – gi visas kaltės jausmo paaštrėjimas ir iškyla būtent dėl to, kad pagrindinio veikėjo praeities klaidos (netinkama idėjinė kryptis) potencialiai gali pakenkti derybose dėl dukros sužadėtuvių, kurios, kaip įtariama dėl tos priežasties jau vieną kartą jau žlugo.

Kad būtų išknisama visa šeimos istorija ir iškilnojami švarūs ir nešvarūs skalbiniai, buvo samdomi detektyvai, apklausinėjami draugai, pažįstami ir bendradarbiai – nes jokiais būdais negalima suteršti giminės vardo į ją priimant netinkamą, nepadorų, savo garbę netinkamu elgesiu sugadinusį asmenį. Toks jausmas, kad jaunamartė ar jaunikis čia visiškai pašaliniai asmenys, kurių nelabai paisoma, dabar jiems pasiseks arba nelabai priklausomai nuo to, kokioje šeimoje jiems pasisekė gimti. Įdomu, kiek šiuolaikinėje Japonijoje išlikę šios tradicijos.

Toks man liko įspūdis iš knygos. Sakyčiau toks nelabai giluminis. Bet man tokia savotiška skaitymo krizė po knygų mugės – kažkaip nuo didelio knygų antplūdžio noris kokį filmą pažiūrėti, ar paprasčiausiai pavartyt gražią paveikslėlių knygą ar paskaityti eilėraštį vakarienei. O šią rekomenduočiau ieškantiems japoniško subtilumo, mylintiems autorių ir graužiantiems visas jo knygas iš eilės.

*Pavadinimas tai tobulas.

*Leidyklos dovana

Lizos butas

~ kzL ~ Leave a comment
img_0082

Jau nuo pat pradžių žinojau, kad su objektyvumu vertinant šią knygą bus ne kas, nes baisiai norėjau, kad knyga pasisektų, kad autorei pavyktų ir t.t. Kokia šitokių norų kilmė – pati nelabai galiu suprast, gal kad labai patiko “Pirmąkart mama”, o ir kitos autorės knygos patiko, tai ir toliau noris, kad viskas būtų nuo geriausiai.

Ir koks nekoks jausmelis buvo pradėjus knygą skaityt ir pradėjus suktis mintim “hmmm, aaaa, neblogai, bet nekabina nekabina nekabina”… Bet dabar galima jau atsipalaiduoti – ką tik knygą perskaičiau ir sėdžiu visa patenkinta, nes viskas ten gerai, lėtai gal įsivažiavo, gal pradžioj trūko kažkokios intrigos ar judesio, bet galiausiai patiko, kuo puikiausiai susiskaitė, galima sakyti, vienu ypu, svarbiausia tam vienam ypui turėti laiko.

O knyga, taip šabloniškai dabar pasakysiu – apie gyvenimą. Net pačiai noris dabar juoktis iš šito pasakymo, bet taip yra. O knygose “apie gyvenimą” visų svarbiausia yra, kad būtų kaip gyvenime, kad nebūtų datempinėjama, kad būtų tikroviška – kad žmonės kalbėtų, taip kaip kalba gyvenime, kad elgtųs, taip kaip elgiasi, ir taip toliau. Ir visas šitas gyveniškumas kuo puikiausiai išpildytas.

Kaip išpildytas laikmetis, kaip išpildytas pagrindinės veikėjos žvilgsnis iš vaikiškos perspektyvos, o paskui iš paaugliškos, o paskui iš paneliškos. Tikra ir yra su kuo susitapatinti. Ir pavadinimas knygos – puikus – butas vienija visą pasakojimą, nuo jo veikėjams nepavyksta pabėgti ir pabaigoj jam garbingai viso pasakojimo karūna uždėta.

Negaliu nepaminėti ir čigoniškos linijos (aišku, kad užburia!). Ir dar tas mamos paveikslas! Famme fatale, kuri savo nemamiškumą kompensuoja, o gal tinkamesnis žodis būtų – išreiškia – dieviška meile savo dukrai. Bravo, Vaiva Rykštaite, ačiū dievui, neteko mykti “visai nieko” arba “visai įdomi knyga”…

#leidyklosdovana, #nereklamanesuzreklamamokama

Užburtas namas

~ kzL ~ Leave a comment

 

 

Šią knygą skaičiau vakarais savo dešimtmečiui. Jis, žinoma, visada mielai klausosi mano skaitymo – svarbu ne pačiam vargt ir galima pratęst nėjimą miegot, tad kartais tikrai sudėtinga nuspręsti ar knyga patiko, ar ne. Kai skaitau, visada patikrinu, ar dar girdi, ką skaitau, laikas nuo laiko patikrinu, ar supranta apie ką knyga. Sakyčiau, kad šis aspektas šį kartą buvo gan sudėtingas ir be paaiškinimo, nebūtų knygos prasmė nelabai būtų perkąsta.

Knygoje pasakojama apie smurtą artimoje aplinkoje. Pati situacija tikrai pateikiama labai subtiliai, taip subtiliai, kad vaikas, nesusidūręs su tokiomis situacijomis, jų gali apskritai nepažinti. Tikriausiai kitaip visa istorija sugrotų vaikui, kuriam tai yra kasdienybė.

Pirmiausia, žinoma, skaitome apie užburtą namą, kurį mergaitė Marysia stebi iš krūmų. Namas kažkoks tikrai keistas – virš jo nesikaupia debesys, jis nemeta šešėlio, vaikai mato jame sniegą ir sienos visaip lankstosi, o langai maskuoja tikrą vaizdą. Tačiau blogiausia, kad namas neigiamai veikia jo gyventojus – tėtis nuo netvarkos namuose pavirsta liūtu, o mama ir vaikai nuolatos išsigandę – kažką reikia daryti, galbėtis ir gelbėti nuo to nelemto namo.

Tai mano vaikas visus tuos namo keistumus visai natūraliai priėmė kaip pasaką harių poterių stebuklų pasaulyje – per mažas gal dar šitai knygai? Ilgų Marysios rankovių slepiamas melynes ir nubrozdinimus bei paaiškinimus, kad jie atsiradę nukritus iš medžio, jis priimė visiškai tiesiogiai, be jokių užspėptų žinučių. Tiesą sakant, laukė, kad iš namo išlįs kokie goblinai, ar velniai…

Visus burtus autorė išsklaido knygos pabaigoje. Ir siunčia žinutę nuo suagusiems, kaip reikia klausyti vaikų, kurie gali būti skriaudžiami, istorijų, o ir žinutę skriaudžiamiems, kaip reikia ieškoti žmogaus (tiek didelio, tiek mažo), kuriuo būtų galima pasitikėti ir tikėti, kad būsi išgirstas. O visiems kitiems skaitytojams belieka palinkėti laimingos ir šviesios vaikystės. Tebūnie tai proga vaikui priminti, kas yra normalu ir nenormalu, į ką reiktų atkreipti dėmesį ir ką daryti, jei taip atsitiktų kažkam, ką pažįsti. Išgirsti, pamatyti ir ištiesti pagalbos ranką.

*Knyga dovanota leidyklos “Debesų ganyklos”.

Varnalėšų laukas

~ kzL ~ Leave a comment

Šita knyga man priminė vaikystę, tad nustebau, kai sūnus, kuriam skaičiau, pasakė, kad norėtų šios knygos antros dalies. Knygoje aprašomas nesaugomas, atviras kiemas (nes yra ir toks “Saugomas”, kuris man galvoje ir simbolizavo šiuolaikinį kiemą, kuriame vaikus saugo arba tėvai, arba tvora, arba ir tai, ir tai). O nesaugomam kieme taip smagu, kad “Saugomo” kiemo vaikai pavydi. Ir smagu tikriausiai dėl to, kad ten nieko labai daiktiško nėra, bet už tai pilna visko prifantazuoto arba labai tikro ir gyvenimiško. Juk ir mūsų senuose daugiabučių kiemuose geriausiu atveju būdavo smėlio krūva (kol neišnešiodavo) ir koks tūrnikas kilimam dulkinti, ant kurio išmokdavai kaboti žemyn galva.

Taigi, “Varnalėšų laukas” jau yra tapęs gan egzotišku dalyku, kur vaikai iš nuobodulio visko prigalvoja, viskas vyksta fantazijose – kiemo bobutės tampa Raganomis, o veterinarai – Drakulomis, katinai turi savo teises (į būsto nekeitimą, net kai pasikeičia būsto savininkai) ir tikrą balsą (na, ta prasme, kad kalba). Dar ten yra kiemo draugystės, kiemo hierarchija ir rolės (protingiausio, stambiausio, didžiausio ir t.t. – aš savo kieme geriausiai šokinėdavau per gumą (taip sakydavo Klaipėdoj), Vilniuj gi šokinėdavo gumytę), diskutuojama, kiek mokytoja turi vaikų, išgyvenamos sekmės ir nesėkėmės. Ir, kad viskas būtų paslaptingiau – vyksta varnalėšų paunksnėj.

Taigi, jei norite su savo vaikais susitikti savo vaikystės kieme – ši knyga Jums.

***

“Debesų ganyklos” dovana

Bitlas, Ana Orka ir aš

~ kzL ~ 2 Comments

Noriu parašyt apie knygą, ieškau, koks “aš” vardas ir nerandu. Tikriausiai per visą knygą taip ir nebuvo įvardintas “aš”! Negali gi būti, kad pramiegojau! Knygą perskaičiau tikrai greitai. Priskirčiau prie knygų, į kurias įkrenti ir geriau jau kuo greičiau perskaityt, nes kitaip gresia visokių ten rimtų darbų nenudirbimu ir viso ko atidėliojimu. O tai jau, sakyčiau, geras signalas. Ir tikrų tikriausiai tekstas parašytas pagauliai, skaitytojas pagauna ritmą ir tada jau puslapiai tik verčiasi verčiasi.

Pirmas klausimas kylantis skaitant yra – o kas gi šios knygos auditorija? Pirmoje knygos pusėje visiškai aišku, kad knyga skirta paaugliams ir visi suaugę, kurie skaito, tai iš susirūpinimo ar kažkokios baimės, kad nebesupranta savo vaikų paauglių, kad su jais nebesusišneka ir patys pamiršo, kad jais buvo ir kaip jautės. Toks jausmas, kad bet kuris knygą skaitantis suaugėlis ją skaito lyg pasislėpę žiūrėdami pro siaurą durų tarpą – gal į savo vaikų pasaulį, o gal ir į jau pamirštą savąjį.

Kodėl toks jausmas? Gal todėl, kad, mano supratimu, gerai pataikyta į paauglio kalbos toną, viskas labai organiškai skaitosi ir yra nedatempta. Vienoje vietoje jau galvojau, kad va, va, ir paslydo autorė romantizuodama, bet čia pat protagonistas tuoj pats iš savo poetinių nukrypimų pasišaipo ir skaitytoja gali lengviau atsikvėpti, kad autorė neperspaudė.

Antras klausimas, kuris pradeda kirbėti nuo knygos vidurio – ar vis dėlto knyga paaugliams, ar jų tėvams? Staiga pasikeičia pasakotojas, įeina kiti veikėjai, paauglys stumtelėjamas į šoną (ir tuo tarpu užauga), paskui sugrįžta ir labai greitai perbėga per savo gyvenimą. Antroji knygos pusė visai ne paaugliams, man tai iš viso pasirodė visai atskira knyga ir kilo mintis, kad autorei reikėjo vietoj vienos knygos rašyti dvi – paaugliams ir nepaaugliams. Dabar gavos dvi vienoje su nelabai aiškia auditorija.

Tai va po viso šio konfūzo, niekaip nesugalvoju, kaip čia jaučiuosi. Tikrausiai taip ir jaučiuosi – pirmoji dalis tiesiog puiki, na, o antroji, hmm… ne tokia puiki, biškį, nžn, kažkas ne taip. Knygos nesugadina, bet puikumą tai jo. Tai kaip įvertint pusę puikios knygos?

9 kapas

~ kzL ~ Leave a comment

Šis trileris turi viską, kas trileriui priklauso turėti, o svarbiausia, kad puslapiai tik verčias, tik verčias, kai skaitai, bet dievuliau, kiek žiaurysčių, negalėčiau dviejų tokių knygų skaityti viena paskui kitą. Tai tikriausiai ir šitą trilerių kriterijų puikiausiai išpildo. Bus įdomu autoriaus pasiklausyti per knygų mugę, gal papasakos iš kur jam kyla visos tos velnio skerdynių idėjos.

Na, o kai kurie žmonės gali ilgiausiai nešiotis skaudulius ir dar ilgiau planuoti keršto akcijas. “9 kapo” istorija prasidėjo meile konfliktų draskomoje pažadėtoje žemėje, tik kad tai meilei nebuvo lemta išsipildyti, nes įsimylėjeliai iš priešininkų pusių. O paskui, vos ne po dešimtmečio, tolimoje šiaurės šalyje pasipila žmogžudystės – nuo teisingumo ministro iki TV žvaigždės žmonos. O žudikas toks, kaip čia pasakius – mėsinėtojas, kad maža nepasirodo – kūnus net sunku sudėlioti į vieną rinkinį. Ir kodėl patyrusiems kriminalistams vis atrodo, kad byla niekaip nebaigta, nors policijos vadovybė mano kitaip?

Šeimyninės intrigos, meilės ir meilužiai, išdavystės, girtuoklystės – gyvenimas verda ir nėra laiko nei savaitgaliams, nei miegui. Tiek veikėjams, tiek skaitytojams. Jei norite prapulti knygoje – ši – pats tas.

Kombinio moteris

~ kzL ~ Leave a comment

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „kombinio moteris“

Furukura dirba visą parą veikiančioje parduotuvėje – kombinyje. Labai tiesiogiai pasaulį suvokianti asmenybė, vis nepataiko į taktą su visuomene, kol galiausiai nutaria apskritai kuo mažiau kalbėti (ir taip surezonuoja su savanoriškai nekalbančiu Ilajaus broliu iš “Berniukas nuryja visatą”). Limituotas kalbėjimas neišvaduoja Furukuros iš keistuolių gretų, bet bent jau taip visiems “saugiau”. Visas gyvenimas iki darbo kombinyje jai paskendęs miglose, nes tik pradėjus kombinyje dirbti – “Tą akimirką pirmą kartą gyvenime tapau šio pasaulio dalele. Pamaniau, kad gimiau dabar. Aš, kaip normali pasaulio detalė, iš tikrųjų gimiau šiandien.”

Atrodo, visiems tereiktų lengviau atsipūsti, kad, va, pagaliau žmogus savo vietoje. Tačiau neilgam – valandinis darbas kobinyje nelaikomas rimtu, tuoj visi aplink pradeda zirst, kad reikia ieškoti nuolatinio darbo ir nuolatinio vyro. Tik niekas nepagalvioja, kad tam, kad atrodytu normali, Furukuma priverčiama užkulisiuose dar nenormaliau elgtis. Bet čia jau niekam nematant, tai niekam ir nerūpi.

Skaitant šią knygą labiausiai ir užstrigo, kaip labai visuomenė stengiasi visus įrėminti ir taip pasilengvinti gyvenimą (nes gi papraščiau matuoti pagal vieną kurpalių).  Kaip nepakenčiami visokie niekam netrukdantys visuomenės įsitikinimu “keistuoliai” yra visokiu įmanomu spaudimu spaudžiami į vienintelį teisingą kelią.

Kitas įdomus knygos aspektas Furukuros santykis su kombiniu. Bet nesakysiu, kad labai užstrigo – na, patinka žmogui tame kombinyje – ir ko čia dabar plėšt ją lauk ir draskyt? Lyg visi pavydėtų surastos laimės ir ramybės, ot, niežti nagai visiems…

Na, o pridėtas autorės (visaip pripažinta ir apdovanota autorė irgi dirba valandinį darbą kombinyje) laiškas kombiniui, parašytas meilės dieną, – kas jis toks? Meilės prisipažinimas ar provokacija robotukinei visuomenei? Kai paskaitysit, parašykit, kaip jums pasirodė. Ir šiaip manau, kad konservatyviems žmonėms geriau gal su šia knyga neprasidėti – sunervins ir bus “nesąmonė”.

Randai

~ kzL ~ 4 Comments

randai

Patiko.

Tikriausiai esat girdėję, kad per karą ypač sumažėja savižudybių. Atrodo, nepakeliamos sąlygos, nuolatinė grėsmė ir gyvenimas baimėje žmones turėtų palaužti, atimti geresnio gyvenimo viltį, galiausiai sužadinti norą viską užbaigti. Tačiau, pasirodo, yra atvirkščiai.

Apie šį faktą nuolatos galvojau skaitydama “Randus”, kurie, sakyčiau, iš abiejų pusių paliečia šią problemą. Jounas yra link penkiasdešimtmečio artėjantis islandas, kuris, žmonai pranešus apie skyrybas ir tai, kad duktė nėra jo biologinis vaikas, atrodo, praranda paskutines gyvenimo džiaugsmo kibirkštis. Jis kažkoks pavargęs ir prislėgtas, ir papraščiausia jam atrodo viską tiesiog pabaigti (nors iš šono tos priežastys nelabai įtikinamos). Tačiau planuodamas Jounas labai jaudinasi, kad jo kūną greičiausiai aptiks dukra, ir nusprendžia ją nuo šitų įspūdžių žūtbūt apsaugoti – neva išvyksta atostogauti į pačią nepatraukliausią, kokią tik įmanoma, turistams šalį (skaitydama įsivaizdavau, kad tai Sirija), kur niekam nebūtų labai įdomu, kieno čia tas lavonas.

Ir štai toje šalyje jis atsiduria priešingoje barikadų pusėje – ką tik pasibaigus karui ir gyvenimui po truputį bandant grįžt į vėžes, ten niekas negalvoja, kaip užbaigti savo būtį – mirčių per paskutinius metus ir taip buvo daugiau, nei kas nors įsivaizdavo gali būti – visi išlikusieji susitelkę į išlikimą ir išgyvenimą. Tokioje aplinkoje Jouno ketinimai tampa nesuprantama beprotyste. Aplinkybės jį tiesiog priverčia į savo gyvenimą pažvelgti iš kitos perspektyvos. O kartais Gali būti sveika gyvybei.

Sniego sesė

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for sniego sese knyga tyto alba

Visas internetas čiauška, kokia graži ši knyga. Ir tikrai, ji – iliustracijų šedevras. Vien dėl iliustracijų “Sniego sesę” verta turėti savo lentynoje ir kartas nuo karto pasigrožėti. Ką tik baigau ją skaityti sūnui, sakė, kad patiko. Kai paklausiau, ar nebuvo liūdna, sakė, kad vietomis tikrai buvo liūdna. Tikiuosi, kad ne tiek, kiek man.

Prisipažinsiu, tikėjausi visai kitokios istorijos. “Sniego sesė” – tikrai sniego, nes jei iš pirštinės ištraukta šilta ranka prie jos istorijos prisilieti – tai net gelia. Tokia ir knygos nuotaika – šviesi, ilgesinga ir gelianti. Ir labai gyvenimiška. Kalėdiška atgimimu – šeimos, meilės, draugystės. Vilties, kad gyvenimas po netekties gali tęstis ir netgi būti gražus. Ne taip, kaip seniau, bet vis dėlto gražus.

Nuostabioji Hedviga man labai priminė Anę iš Žaliastogių – tokia pati nenustygstanti vietoje, atsisakanti pripažinti bet kokias gyvenimo (net ir pomirtinio) taisykles (jei tokios yra), pilna smulkmenų džiaugsmo ir meilės. Mergaitė, sukurianti pasaką, primenanti džiaugtis kiekviena gražia diena.

Skaitykite vaikams, kalbėkitės su jais, apie tai, ką skaitote. Su ypatingai jautriais, dėl visko nerimaujačiais, skaityčiau labai atsargiai, nes knyga tikrai paveiki ir, nors pabaigoje džiaugsmas ir ramybė sugrįžta, ir gyvenimas neberieda į prarają, ta laimė vis tiek yra sąlyginė.

 

 

 

 

 

 

Maitintoja

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for deborah ellis maitintoja

Koks gražus knygos viršelis ir labai įdomi viršelio istorija! Jį nupiešė lietuvis berniukas, kuris mėgsta skaityti ir piešti. Perskaitė knygą ir nupiešė, kaip įsivaizduoja pagrindinę knygos veikėją Parvaną.

Parvana gyvena Afganistano sostinėje Kabule, kuris, aprašomuoju laikotarpiu yra valdomas talibų, kurių įsakymai visiškai paralyžuoja moterų ir mergaičių gyvenimą – jokių mokyklų, jokių universitetų, jokio išėjimo iš namų be vyro / brolio / tėvo palydos, jokio darbo, jokių pajamų ir t.t. Bet kaip išgyventi šeimai, kuri neturi vyriškos lyties šeimos nario? Arba vyras / tėvas / sūnus yra suimtas ar iš viso dingęs… Gyventi kažkaip reikia, ir žmonės visose šalyse, ir visais laikais randa, kaip draudimus galima apeiti.

Ką sugalvojo šios knygos moterys, nepasakosiu, paskaitykite, duokite vaikams paskaityti. Knyga iškels daug klausimų apie šiandieninį pasaulį ir dar kartą primins susivokti, kokioje geroje šalyje gyvename ir kaip dažnai apie tai pamirštame.

Tiesa, knyga rašyta kanadiečiams / amerikiečiams, nes knygos pabaigoje paaiškinama, kad Afganistanas yra maža šalis Azijoje. Na, kam maža, o kam didelė. Apie tai irgi galima su vaikais padiskutuot.

Berniukas nuryja visatą

~ kzL ~ 1 Comment

Image result for berniukas nuryja visata

Gal mes visi kur kas geriau susikalbėtume, jei dažniau prikąstume liežuvį.

Jei visos knygos būtų tokio kalibro, tai, sakyčiau, užtektų dvylikos knygų metams. Smaguriauji tokią visą mėnesį ir būtum visai patenkinta.

Nuostabi knyga. Verta iš visų pusių lekiančių pagyrų. Puikiai parašyta, puikiai išversta. Visą dieną stengiuosi sugalvoti, ką turėčiau parašyti, kuo knyga yra tokia ypatinga. Daug kuo – net sunku išskirti.

Pirmiausia, personažai yra kosminiai, kaip ir priklauso personažams, sugebantiems praryti visatą. Antra, visas siužetas susuktas kosmiškai – na, pradžioje tie patys kosminiai personažai pamėto visokių kosminių frazių, kurios, atrodo, nei į tvorą, nei į mietą, kaip ir ant viršelio ta frazė “negyva mėlynoji karetaitė”, tupinti lyg ir ant šūvio paliktos skylės, kuri lyg ir žiedais kažkokiais skleidžas į baltąsias skyles (nu, nes ne juodos gi). Tai visą laiką skaitai ir stebiesi, į ką viskas išsivers ir ar išsivers iš viso, ar čia klejonės kokios, ar koks velnias. Bet autorius niekaip neišsisukinėja ir puikiausiai visas gijas suveda, karetaites sugaudo ir sutupdo ten, kur jos turi tupėti ir t.t.

Kita knygos pusė, kuri tikriausiai labiausiai suvilioja skaitytojus, yra kažkokia nesustabdomai kosminė šviesa, kuri sklinda iš knygos. Gal ne iš kosmoso sklinda, bet iš meilės. Knygos veiksmas vyksta toli gražu ne žaliomis vejomis apsėtuose miesto priemiesčiuose ir personažai ne meškučius apsikabinę mikštuose pataluose miega, bet, kad ir kokiose situacijose pagrindinis mūsų herojus Ilajus beatsidurtų, visi jo veiksmai, visos mintys, pasakysiu banaliai, persmelktos meile, kuri neskirsto ir negrupuoja žmonių, kuri yra nutaikyta į žmogaus šerdį, kurioje kiekvienas yra geras ir trokšta tik vieno – būti besąlygiškai mylimas. Ir ta Ilajaus skleidžiama meilė rezonuoja, atliepia, atveria, suvirpina. Kitus knygos veikėjus ir skaitytoją.

Ir dar. Ir dar. Ir dar. Imkite, skaitykite, semkitės iš jos. Čia viena iš knygų, kurią tikriausiai skaitysiu dar kartą. Nes manau, kad dar ne viską iš jos pasiėmiau, ką ji gali duoti.