Category: Leidyklos dovana

Franės Langton išpažintis

~ kzL ~ Leave a comment

XIX amažiaus pradžia Jamaikoje ir Londone. Plantacijos, iš kurių į Londoną keliauja cukrus, kraunantis turtus plantacijų savininkams, ir juodaodžiai ar mulatai, kurie atkeliauja kartu su buvusiais savininkais, Londone pavirstančiais šeimininkais, nes Europoje vergijos nėra. Formaliai nėra, bet realybėje atgabentas buvęs vergas nebūtinai suvokia pasikeitųsi savo statusą, o ir kas iš statuso, kai nėra nei kur eit, nei iš ko valgyti. Formaliai laisvas – realiai geriausiu atveju prilygintas primatui.

Na, o būti juodaode ir dar moterim, kai ir baltosios moterys gyvena pusiau vergovės sąlygomis, visiškai priklausomos nuo šeimos ar vyro – situacija nepavydėtina. Ypač, kai esi išlavinta eksperimentiniais tikslais – taip, kaip Franė. Išsilavinimas, suteikęs suvokimą, bet tuo suvokimu labiausiai ir žeidžiantis, ir skaudinantis. Kai žinai, kad neteisinga, bet taip pat žinai, kad niekas nepasikeis. Kraupu būtų savu laiku žinoti, kad nepasikeis dešimtmečius, vos ne šimtmečius.

Knyga ir buvo įdomiausia dėl istorinio rakurso, tuo, kad prabyla mulatės balsu, tai patiktų visoms/iems besidomintiems panašiomis temomis. Susiskaitė gerai, bet iki labai geros knygos man kažko pritūko, sunku net pasakyti ko – gal atmosferiškumo, nelabai man pavyko susukt knygos filmą galvoj, kažkaip vietom pritrūko Franės elgesio įtikinamumo, atrodo, kad būdama protinga ir gerai situaciją suvokianti moteris, turėjo elgtis labiau apgalvotai, labai jau ji man pasirodė aistrų nunešta, negalvojanti apie rytdieną, na, bet gal čia aš tokia neaistringa.

Beje, viršelis tiesiog puikus, o už knygą dėkoju leidyklai Balto.

Aš ir nevykėliai. Gyvenimas – skaičiavimo klaida

~ kzL ~ Leave a comment

Mano sūnus jau sako, kad pastaruoju metu daug knygų apie našlaičius, sako, kad jau gali maždaug papasakoti, koks bus siužetas. Galbūt jis ir teisus, visai neseniai skaitėm apie smarkuolę Gilę, Albis Braitas neturi mamos, na, o Enė irgi keliauja per šeimas ir institucijas. Autoriai mėgsta paaštrinti situacijas su vaikais, kurie netekę vieno ar kito gimdytojo, tikriausiai tokiam vienišo vaiko kontekste geriausia atskleisti, ką reiškia ir kiek gali meilė ir draugystė.

Enė netikėtai turi palikti gerų globėjų šeimą ir patenka į internatą kalnuose. Visas jos gyvenimas ir mintys sukasi apie tai, kaip internate esamuoju laiku išgyventi, o vėliau pabėgti ir nusigauti pas savo įbrolį, globėjų sūnų Nojų. Na, bet prieš tai reikia viską gerai apgalvoti ir pasiruošti.

Man labai patiko knygos kalba, neperspausta ir natūraliai paaugliška – taip kaip maždaug kalba paaugliaia ir vaikai. Kai kur tekstas užbrūkšniuotas ar kitaip paslėptas – ten slepias visokie šikniai ir kitokie riebesni žodeliai – skaitytojas pats gali apsispręsti, kokie. Patiko ir draugystės tema. Gal kiek užkliuvo kai kurie suaugusiųjų personažai, norėjos platesnio jų elgesio konteksto, be to, kai kurie knygos posūkiai pasirodė nelabai realistiški (laipionimai pastoliais), bet čia jau galima mane kaltint senove ir šiaip bailumu, būna gi ir stiprių, ir drąsių žmonių.

Taigi, summa summarum, mano karantininiam namų ūky knyga patiko abiem ją skaičiusiems, tikiuos, patiks ir jums. Beje, pamiršau paminėti, kad knyga iliustruota!

________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Debesų ganyklos”

Agata

~ kzL ~ Leave a comment

Toks gražus šios knygos viršelis – niekaip negaliu atsižiūrėti! Toks kažkoks šviesus ir skaidrus ir labai tinka šiai knygai, nors ji nei apie paukštelius, nei apie gėlytes. Ši nedidukė knygelė – toks, sakyčiau, priminimas, kad kartais į viską žiūrim per sudėtingai, užsidarome per aukštam bokšte ir žaidžiam vienatvę, o tas pasaulis visai nesiteikia mūsų išklausyti. Nors kartais tereikia pasibelst į kaimyno duris arba parašyti žinutę mesendžery.

Iki pensijos dienas skaičiuojantis psichiatras, užsisūpavęs savo niekada nesikeičiančioje kasdienybėje suvokia, kad kai nebeturės darbo – nebeturės nieko. Nebent savo vis labiau vargstantį seną kūną ir vienatvę bute. O svarbiausia, kad paaiškėja, kad beklausydamas pacientų, jis visiškai nebegirdi savęs, kur ten negirdi, net pamiršo pakalbinti.

Na, o jei skaitysite, tai susipažinsite ir su Agata.

_____________

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”.

Ne tik geri, ne tik blogi

~ kzL ~ Leave a comment

Ooo, kiek visokių drumzlių man galvoje iškėlė ši knyga, vajei. Pagrindinėje mokykloje esu prisikentėjusi nuo vyresnėse klasėse besimokiusių bernų terorizavimo. Ne kas buvo, tikriausiai porą metų petraukas praleisdavau tulike. Žiauru, kad tai būdavo bene vienintelė “saugi” mokyklos vieta. Biblioteka buvo kitam mokyklos gale – nueiti nesutikus terorizuotojų ir paskui spėt grįžt į pamoką – be šansų. Ir nebuvo dar jokių patyčių prevencijos, visiškai netikėjau, kad kažkas man galėtų padėti – jei nelįs mokykloje, patykos už mokyklos.

Kai pagalvoju, kaip niekas nieko “nematydavo”, niekas neišsižiodavo – tos nuleistos galvos ir nusukti žvilgniai. Buvom visiški bailiai. Visi džiaugėsi, kad ne jis/ji auka, o ir niekas nemokė nebijoti, nežinojome, kaip su tuo kovoti, pasiguodimas kokiai auklėtojai prilygo gauti skundiko etiketę geriausiu atveju. Ir aš buvau visiška bailė, nes kai mano kankintojai pasirinko kitą auką klasėje, aš buvau tiesiog laiminga, kad nebe aš. Tokie būtent it buvom – ne tik geri, ne tik blogi.

Tikriausiai jau aišku, kad pagrindinė knygos tema yra patyčios. Įtarimas blogiausio, ką galėjo pa(si)daryti mokyklos vienišius atkentėjęs visą sąrašą populiariausių mokyklos mokinių “prikolų”, suartina mokyklos populiariuosius su Herieta, tokia pat vieniše, metų metus akimis sekiojusi populiariuosius ir staiga gavusios progą užglaistyti jų nerimą ir kaltės jausmą – neva, ji pažinojus pradingusį paauglį ir gali padėti jį surasti. Bet juk svarbiausia tiesiog būt šalia populiariųjų, būt viena jų.

Tokia tad istorija susidėlioja perskaičius gan painią knygą. Kodėl sakau painią? Na, man daugelyje vietų nebuvo aišku, kas vyksta, kas kalba, kas galvoja – tokia painiava Herietos galvoje, blurry vietos, kur skaitant atsiranda jausmas, kad kažką praleidai, netyčia pravertei puslapį ar ką. Šitas jausmas kiek išvargino, norėjos, kad kažkaip toj minčių tėkmėj bent pastraipos būtų atskirtos, ar kažkaip kitaip palengvintas skaitymas. Gal norėta išlaikyti paslaptį ir intrigą, bet man gavos per daug neaišku, per daug tik užuominų. Tad reiks kantraus skaitytojo ir vyresnio, nei pradžioj įsivaizdavau, gal, sakyčiau, labiau link gimnazisto jau. Na, bet drumzlių gerai sukėlė galvoj. Reikia kelt tas drumzles ir filtruot, kad kuo mažiau būtų apskritai.

____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Naujokas

~ kzL ~ 1 Comment

Mano vaikai kreizėja nuo mangų, tos persiskaito kosminiais greičiais, nesvarbu, kiek benupirktum, tad bandau ieškoti visokių įmanomų alternatyvų. Kai atėjo leidyklos “Alma Littera” naujiena, parodžiau vyresniajai, tai suraukė nosį: “Čia ne manga”. Dar bandysiu sūnui įsiūlyti.

Skaitydama nuolatos galvojau, ar leidykla teisingai pasirinko knygą mūsų rinkai. Taip, tema labai aktuali – naujokas mokykloje, bet kontekstas labai amerikietiškas, kur net suaugėlis tiksliai nebūtinai žinai, apie ką kalbama (pvz. rasistinės patyčios ir juokeliai, finansines pagalbos schemos gabiems vaikams). Komikse viskas patiekiama kaip savaime suprantami dalykai, bet mums jie nelabai savaime suprantami ir net nelabai įsivaizduoju, kaip komikse reiktų dėt paaiškinamąsias išnašas (o kodėl ne?). Užtat jau girdžiu sūnaus komentarą, kad kalba “nesąmones” arba kad “neįdomu” – su kantrybe ten būna reikalų.

Pirmojoje komikso dalyje tikrai sunkiai sekės įsivažiuoti, bet nuo kokio knygos vidurio tai skaitėsi smagiai, labiau buvo koncentruojamasi į bendras (globaliu mastu 🙂 ) mokyklines problemas, tad tikriausiai didžiausias iššūkis jauniesiems skaitytojams bus kantriai iki ten dasibrauti. Gal nėra tobuliausia knyga pradėt draugystę su komiksais, bet gal čia tik man taip atrodo, reiktų žiūrėt, kaip vaikams sekasi jį skaityt.

P.S. Manau, kad komiksus reiktų leisti minkštais viršeliais. Biškį beryšio komiksas kietais.

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Mano likimo broliai

~ kzL ~ Leave a comment

Nebelabai atsimenu, kodėl labai patiko “Vogti arklius”, bet apie tai prieš daugiau nei dešimt metų labai gražiai parašė KŽG, kur sako, kad tai labai vyriškas romanas. Toks pat, kaip ir “Mano likimo broliai”, kurią jau kelios dienos kaip perskaičiau ir nešiojaus galvoje, niekaip negalėjau sudėlioti, kaip apie ją parašyti.

Net kai skaičiau, niekaip nesugalvojau, kaip čia man į tą Arvidą Janseną žiūrėti – kaip į vargšą paliktą, ar kaip į apatišką užsidepresavusį, o gal nevykėlį vyrą? Viskas, kas vyksta knygoje, vyksta Arvido galvoje, jis yra pats su savim savo vienatvėje, ir skaitytojas nelabai gauna gairių susistatyti tą žiūrėjimo perspektyvą – visoje knygoje vos kelios aplinkinių užuominos apie tai, koks jis žmogus. Net atsidūrus tam tikrose situacijose, kur jau atrodo, kad autorius duos daugiau kontekso, skaitytojo smalsumas niekaip yra nepatenkinamas.

Draugas

~ kzL ~ Leave a comment

Nei anotacijomis, nei nugarėle nesidomėjau, tiesiog atsiverčiau pasitikėdama patikimų rekomenduotojų rekomendacijomis ir skaičiau. Iš pradžių gal ir buvo keista susivokt, kokio tipo knygą skaitau, nes parašyta, kad romanas, bet atrodo kaip memuarai, o ir šiaip, visą laiką buvo apėmęs jausmas, kad sėdžiu ir kalbuosi su pažįstamu žmogumi apie tai, kaip ji išgyvena draugo netektį.

Kadangi ta mano “draugė” rašytoja ir jos išėjęs draugas irgi, tai daug kalbame apie rašymą, apie kūrybinio rašymo dėstymą universitete, apie tai, kaip keičiasi tiek rašytojai, tiek skaitytojai, tiek studentai. Apie draugystes, santuokas, savižudžius, žmones, gyvūnus.

Kundera žmonių santykius su gyvūnais vadina idiliškais. Idiliškais todėl, kad gyvūnai nebuvo drauge su mumis išvaryti iš rojaus. Ten jie lieka, nesijaudindami dėl kūno ir sielos priešpriešos, ir mes dėl savo meilės ir draugystės su jais galime atnaujinti ryšį, tegu ir silpnutį, su rojumi.

Šiaip man patiko, pasakotojos ir jos draugo santykis – ji tikriausiai yra ilgaamžiškiausia jo draugė, dar nuo tada, kai buvo jo studentė – viena iš jos kurso draugių galiausiai tapo pirmoji jo žmona – o paskui buvo ir kitos žmonos, kurios daugiau ar mažiau pavydėjo tos draugystės, kuriai niekada negresia baigtis skyrybomis. Žinoma, ji buvo jį įsimylėjusi, tikriausiai ir dabar dar myli, bet įsimylėjelės meilė transformavosi į vyro ir moters draugystę, kuria šiaip žmonės netiki ir sako, kad tokia neegzistuoja. Skaitant galima pasvarstyt tyliai, ar sutinkat su tuo, ar ne.

Meilės nepaskubinsi, sakoma dainoje. Nepaskubinsi ir sielvarto.

O paskui knygos pasakotojos gyvenime atsiranda šuo. Draugo (to išėjusio) draugas. Didžiulis, nepaslankus, jau senas ir dėl visų išvardintų savybių nelabai kam bereikalingas. Draugo draugas atitenka draugei. Abu vienas kito prisilaikydami gedi ir kartu leidžia laiką, kuris, sakoma, turi išgydyti.

Gera, rekomenduoju.

_______________

Už knygą dėkoju leiduklai Balto.

Partizanė. Monika Alūziatė – moteris laisvės kovose

~ kzL ~ Leave a comment

Prisipažinsiu, jei ne šis tikriausiai geriausias dešimtmečio viršelis (žinoma, Zigmanto Butaučio), tikriausiai į šią knygą nebūčiau atkreipus didelio dėmesio, bet kai toks viršelis, knygą norisi turėti vien dėl jo, o paskui nejučia imi ir perskaitai (na, dar painfluencina nugirsti geri atsiliepimai).

Ši knyga yra ne tik apie jauną merginą, kuri atsiduria gyvenimo kryžkelėje ir turi pasirinkti gyvenimo kelią, kuris neprasilenktų su jos sąžine, bet ir apie daug dalykų apskritai – partizanų gyvenimo kasdienybę, kuri partizanus tarsi nukelia nuo pjedestalo ir paverčia paprastai žmonėmis; žmogaus tvirtybę ir garbingo gyvenimo principus, bet ir silpnybes, apie kurias patriotiškumo kontekste nutylima, na, nes kaip gi tautos didvyriai bus alkoholikai, ar tuštinsis į kažkokį bidoną bunkeryje.

Manau, labiausia knyga ir patraukia tuo, kad autorius į partizanus žiūri ar bent stengiasi žiūrėti kuo objektyviau, nesmerkti suklydusių, abejojusių savo pasirinkimu, išdavusių. Knygoje netikėtai daug empatijos, pastangų pabandyti suprasti ir paaiškinti žmonių pasirinkimus, ir visai nėra patoso. Be viso to, autorius labai aiškiai su suprantamai išdėsto to meto kontekstą – kas skatino žmones eiti partizanauti, kaip buvo tam ruošiamasi ir t.t.

Labai verta paskaityti net tiems, kuriems sunkiai sekas su negrožine literatūra. Ačiū autoriui už pasirinktą lengvai skaitomą ir aiškų stilių ir pasakojimo būdą, o leidyklai už knygą (skaičiau leidyklos dovanotą egzempliorių).

Aštuntoji diena

~ kzL ~ Leave a comment

Nauji metai pradėti su puikia nauja knyga (labiau gal naujas leidimas, nes buvo leista kelis kartus, vienas iš jų net tarybiniais laikais). Labai patiko, o kai jau labai patinka, tai sunku kažką ir parašyti. Negalėjau niekaip nuo tos knygos atsitraukti, tad tik džiaugiausi ilgu naujametiniu savaitgaliu.

Istorija prasideda vidurio Amerikos miestelyje Koultaune myriop nuteisiamas Džordonas Baringtonas Ašlis. Už tai kad nušovė savo bosą ir kažkiek draugą ir kaimyną Brekenridžą Lansingą. Vežamas į mirties bausmės vykdymo vietą, nuteistasis paslaptingomis aplinkybėmis išslysta iš teisingumo vykdytojų rankų. O tada ir prasideda – kaip jis pabėgo, kas jam padėjo, kur slepiasi, na, ir galiausiai, žinoma, kas iš tikro ten atsitiko?

Narpliodamas visą šią painiavą, autorius nupasakoja ne tik Ašlių ir Lansingų šeimų ir vaikų istorijas, tai, kaip jie susitaiko/nesusitaiko su šiuo įvykiu, kaip bando kabintis į gyvenimą likę be maitintojų, bet ir priešistores, kurios visos vienaip ar kitaip prisidėjo prie šeimas ištikusios nelaimės. Nes juk jei tėvas nemoka mylėti sūnaus, tai jo paties tėvas greičiausiai nemokėjo jo mylėti, o šiojo – jo tėvas ir taip be galo.

Thornton Wilder ne tik pasakoja istoriją, bet mąsto apie žmogaus reikšmę istorijos tėkmėj, apie bendruomenes, miestus ir miestelius, kurie visur – nuo Koultauno iki Vladivostoko – vienodi, apie nuotalinę žmogaus, kaip dievo kūrinio būseną ir būvį dievo plane, jo kūrinio tobulėjimo ir evoliucionavimo savaitėje.

Knygą net norėtūsi pavadinti išskirtinių moterų knyga – abi našlės, jų drąsios ir išdidžios dukterys, panelė grafaitė Dubkova (iš Rusijos) ir kažkur Andų slėnyje gyvenanti ponia Vikeršem, kažkur prašmėžuojanti Ema Goldman – man nustelbia visus vyriškus paveikslus. Nors gal aš ir neteisi, tiek vyriška, tiek moteriška linijos labai ryškios, įdomios ir pagaulios. Labai rekomenduoju.

_________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Tyto alba

Apie knygą diskutuojama LRT laidoje “Pirmas sakinys”. Joje vedėjai paspoilina svarbų knygos įvykį, bet apie jį įspėja, tai po įspėjimo siūlyčiau kokį 15 sekundžių neklausyt – aš nustojau “neklausyt” tiesiai ant paspoilinimo 😦

Vagių gatvė

~ kzL ~ Leave a comment

Labai įsimintina knyga, su kuria gyvenau dieną naktį – net sapnai visiškai atspindėjo tai, ką dieną skaičiau, tiesa, nebuvo patys maloniausi, bet ir knyga, nors skaitosi visiškai lengvai, yra tiršta atmosferos, emocijų, o labiausiai, sakyčiau, yra tiršta vienatvės.

Lakdaras – marokietis vaikinas, prancūziškų detektyvų mėgėjas ir svajotojas, kurio vienas svarbiausių užsiėmimų akimis sekioti nuogas turisčių kojas ir gilias iškirptes. Nevykusiai išpildęs savo fantazijas, jis susiduria su tikrojo gyvenimo realybe – tėvų išsižadėjimu ir benamyste, kuri priverčia griebtis bet kokio šalia pasitaikiusio šiaudo tam, kad galėtų įsidėt kąsnį burnon ir turėtų stogą virš galvos. Ir tie prigriebti šiaudai dažnai nebūna už dyką – draugo surastas darbas religiniame knygyne, deja, nereiškia ramaus gyvenimo, tačiau noras priklaustyti, jaustri brolystę ir bendrystę priverčia nuryti nuojautas ir užsimerkt prieš besitvenkiantį juodą debesį.

Sakyčiau, Lakdaras yra pasmerktas tos bendrystės niekur nerasti – nei savo gimtojoje šalyje, nes yra per daug liberalus ir išsilavinęs labiau nei eilinis marokieties, be to – šeimos gėda ir atstumtasis, na, o nepritapti svečioje šalyje tikriausiai savaime suprantama, ypač, kai esi nelegalas, aplinkybių priverstas gyventi dugne. Užsikabinti už meilės jaunai ispanei irgi nelabai pavyksta, nes tada kraujuje verda arabiškas pavydas, savininkiškumas, ir, desperatiškas noras kažką turėti, būti reikalingu.

Ir pabaiga knygos – sukrečianti, bet ir atspindinti nelėkštą ir Lakdaro asmenybę. Savo ir situacijos dilemą jis išsprendžia iškeldamas dilemą skaitytojui – kas yra teisinga? Kas yra svarbu ir kokia yra gyvybės kaina?

*Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos

Medžiokliniai šunys

~ kzL ~ Leave a comment

Tiesiog užsinorėjau trilerio ir dar kartą išbandyti Jorn Lier Horst, kurio “Aklas spėjimas” man labai patiko. O patiko vėl dėl tos pačios priežasties – jokių nesąmonių (dvynukais devintą mėnesį nėščių policininkių, lipančių per tvorą), jokių beprasmių dialogų – toks nuogas tekstas, intriga ir noras greičiau praryt. Puikumėlis.

Šį kartą seną detektyvą Viljamą Vistingą nori prigriebti už vos ne dviejų dešimtmečių senumo bylą, kurios kaltininkas teigia, kad prieš jį surinkti įkalčiai yra pakišti. Patyręs vilkas turi išbandyti kaltinamojo kailį. Ir kažkokiu būdu apsiginti.

Visiškai mano skonio, tad rekomenduoju.

___________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Medžiojant tėvą

~ kzL ~ Leave a comment
Medžiojant tėvą | Knyguklubas.lt

Taip juokas ima, kai prisimenu, kaip skaitydama knygą prisiminiau knygos pristatymą, o gal kažkokį interviu, kur knygos autorius sakė, kad nesikankina su nepatinkačiomis knygomis ir kaip pavyzdį papasakojo, kaip atsitiko su “Aristokratu Maskvoje” – skaitė, skaitė ir vienu momentu pagalvojo, kad dzin jam, kaip tam aristokratui baigsis. Tai va aš irgi vietomis skaičiau ir galvojau, kaip man dzin, kas ten tą tėvą sumedžios, ar nesumedžios. Tikrai galvojau, kad niekaip nebaigsiu knygos skaityt.

Labiausiai gal erzino, kad niekaip nesupratau, kokiu keliu autorius suka – ar čia laukti kažko panašaus į trilerį, na, juk yra lavonas ir kažkam tas lavonas įdomus, bet paskui lavonas paliekamas likimo valiai ir nulinguojama aiškintis kažkokio seno kapitono istorijos – įdomus nuokrypis, bet, sakyčiau, per daug nukrypęs nuo kurso, paskui dar kažkoks marmalas su tais žurnalistais, jautėsi tarp jų esanti įtampa, bet kažkaip nelabai aišku, kokios įtampos priežastys, lyg nujauti, bet kažkaip nepasitiki tais nujautimais, tik dar labiau susibalamūtini.

O galiausiai gal kiek per daug visokiais aprašymais ir palyginimais apaugusi kalba – sakykim, žurnalistiniame trileryje lyg ir lauki tempo, įtampos, bet staiga veikėjas eina miestu ir kokį paragrafą kitą palaimingai grožisi aplinka. Kadangi kartais būnu užklausiama, kuri čia vieta taip užkliuvo, tai kol turiu knygą, pacituosiu: “Užvertęs nosį į plytinčių viršum molinių čerpių dangaus žydrynę, kur slinko vilnoniai debesys, jis pastebėjo senojo kaštono lapų lają, apibertą tviskančiais rasos lašeliais, ir, geriau įsižiūrėjęs išvydo iš ano lapuotyno išnirusį daiktą.” Labai gražu ir vaizdinga, galėtų mokytojos naudot šitą tekstą diktantams – puiki skyrybos treniruotė gautųsi, bet skaitant tokio pobūdžio knygą man tie vilnoniai debesys prisisunkia vandens ir nuo svorio nudrimba ant šaligatvio. Tekšt (ištiktukas).

Tai grįžtu prie skaitymo kančių. Šiandien ryte nusprendžiau užsispirt ir skaityt iki galo, ir buvo vienas iš tų kartų, kai likęs trečdalis, ar knygos pabaiga ima tave ir apdovanoja. Sakyčiau, autorius pasiduoda rašymo stiliui, kuriuo jis pukiai žongliruoja ir kuris taip visus apžavėjo “Kambaryje 339” – lengvai ir grakščiai išnarplioja visą likusią istoriją, sugrąžiną lavoną ant scenos ir sudėlioja taškus ant i (nu, čia taip supaprastintai, žinoma). Gal ten ir buvo tų lyrinių nukrypimų, kuriuos maloniai prabėgdavau akimis, supratus, kad nieko reikšmingo ten juose nebūna. Ir toj pagreitėjusioj pabaigoje be kaštonų ir vilnos puikiausiai išsijautė ir įtampa, ir spaudimas, ir balansavimas ant peilio ašmenų, kas, iš autoriaus kalbinimų, supratau buvo vienas iš svarbių knygos tikslų.

___________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Alma Littera. Autoriui linkiu sėkmės grožinėje ir ypač negrožinėje kūryboje, pasižadu ir toliau skaityti, ir dar kažkam (Hercogas Wiske?) dėkoju už superinį knygos viršelį – niekaip nesuprantu, kaip iš pradžių ant jo nemačiau vabalų. Ir kai visi pradėjo apie juos kalbėti, pagalvojau – nu ant mano knygos tai tikrai nėra :))))

Berniukas ir šuo

~ kzL ~ Leave a comment

Nežinau, kaip jums, bet man buvo visiška nuostaba, kad paskutinė Keliautojų laiku kelionė bus vaikiška. Net su iliustracijomis!

Šioje knygelėje keliaujame į ypatingo bjaurumo istorinį laikotarpį Latvijoje – vos pasitraukus rusams ir jau užėjus vokiečiams, kai žydams prisiuvamas geltonos žvaigždės ir jie suvaromi į getus. Visą šią beprotystę stebi mažas berniukas, kuris niekaip negali suprasti, kuo staiga vieni žmonės tapo geresni ar blogesni už kitus, kodėl į jų kiemą veržiasi ginkluoti vyrai ir kodėl tėvo draugas patiki tėvui šeimos brangenybes. Kodėl kartais, kad būtum geru, reikia būti blogu.

Trumputė knygelė, kuri, labai tikiuosi, turės savo tęsinį, nes labai jau įdomus tekstas apie knygelės veikėjus yra knygos pabaigoje. Nors knygos leidėjai ir sako, kad knyga tinkama skaityti nuo aštuonerių, manau, tokio amžiaus vaikams dar reikėtų skaityt kartu su tėvais. Reikės išbandyt ant saviškių, pažiūrėti, kiek to istorinio kontekso supranta ir atpažįsta.

Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą

~ kzL ~ Leave a comment
Tai bent pakliuvau į pasaulį – vaizduotės, praeities ir dabarties miksą, pasaulį, kuris išgyveną lūžį ir pabaigą, pasaulį, kuris egzistuoja tarp pasakos ir realybės. Būtent tarp, nes tiek tie, kurie pasakoje, tiek tie, kurie realybėje yra tiesiog kvailiai, nes nepripažįsta nieko, kas yra už jų realybės ribų. Tikriausiai dabar pagalvojot, ką čia per velnius rašau. Bet toje knygoje tikra ir velniava dedasi, tikrai.
Knygos veiksmas vyksta laike, kai Estija susuduria su geležiuočiais, ir estai iš laukinių ir pagonių tampa krikščionimis. Vos keli paskutinieji estai likę miške ir vis dar moka gyvačių užklabėjimus. Vienas jų – Lėmetas, pagrindinis mūsų herojus, vienas iš tų gyvenančių tarp dviejų realybių ir atstovaujantis kažkokį savotišką knygos “sveiką protą”, jei taip galima pavadint. Jis ironiškai žiūri tiek į ateinančius pokyčius, tiek į praeities garbinimą, jis toks savotiškas to meto “šiuolaikinis žmogus”, kalbantis šiuolaikine kalba, žinantis ne tik gyvačių kalbą, bet taip pat suvokantis evoliuciją ir panašius reikalus, pvz., kur evoliucijos grandinėje stovi žmogbezdžionės ir ar jos turi reikalų su bezdžionėmis. Aha, įsivazduokite viduramžių estą, kuris yra matęs bezdžionę.
Ši knyga labiausiai ir žavi tuo senovės-dabarties-pasakos pynimėliu, kurį skaitai supintą į nuotykinę istoriją. Ir dar ironija ir pašaipos, kurios trykšta iš kiekvieno miško šaltinio. Žodžiu, jei skaitytojas pasiruošęs dalyvauti vaizduotės be suvaržymų puotoje, tai knyga kaip tik jam/jai.
Kas man labiausiai kliuvo knygoje – vietomis gal per daug ištęsta ir užsižaista su kai kuriais dialogais, tai atitrūkau nuo siužeto ir biškį vietom buvo nuobodoka, galvojau, vaikštom po mišką, šnekam su gyvatėm ir kas toliau? Bet nuo vidurio viskas taip gerokai įsibėgėja ir nuo tos pusės suskaičiau viską per dvi dienas, nes buvo ir smalsu ir įdomu, ir net sunku atsitraukt, tai džiaugiaus, kad daskaičiau iki to vidurio.
O šiaip skaitant vis galvojau, ar lietuviai galėtų kažką panašaus parašyti apie mūsų didingą senovę, kur kokioj pilyje lėbauja kunigaikščiai, Gediminas visai negerbia ir neklauso žynio, išaiškinusio sapną apie geležinį vilką, o Birutė nuo savo aukuro pabėga į mišką su medumi kvepiančiu lokiu. Maždaug tokio siužeto galite tikėtis. Jei atrodo kaip visiška nesąmonė, geriau ir neprasidėti.