Kaip Giedrė numatė Nobelio laureatą, taip aš visai netyčia grybštelėjau už Bookerio laimėtojo – tiesiog būtent Julian Barnes audio knygą užsisakiau iš Bookerio shortlist. Nenusivyliau. Šis laimėjimas akmuo į rašytojų, rašančių nesibaigiančio ilgumo knygas, daržą – nežinau, kiek puslapių, sako apie 170, o man – viso labo 4 CD. Niekis, palyginus su 12 Ken Follet.
Iš tikro būtų buvę lengviau apie šitą knygą rašyti, jei ji dar nebuvo išrinktoji. Apsimeskim, kad taip ir nebuvo. Užkabino mane ta knyga, vakar pusvalandį sėdėjau garaže įvažiuojant ir išvažiuojant kaimynams, užsidegant ir užgestant šviesoms vaiduokliškai tūnojau mašinoj ir klausiau iki pabaigos. Tiesa, pabaiga hmm… neįsikirtau į tą pabaigą, klausiau kelis kartus, šiandien vėl, taip norėjosi turėti popierinį variantą, kurį galėčiau atsiversti, prisiminti kokią nors vietą. Gal ir nereikia jos suprasti, nes ji, kaip vienam review pavadinta “open”, bet ne taip open, kaip buna be pabaigos, truputi kitaip open. Todėl, jei kas skaitėt, prašau prisipažinti, nes noriu pasitikslint, o gal supratau tiek, kiek reikėjo suprasti.
Mes dažniausiai apie save prisimename, kas mums labiausiai patinka iš mūsų gyvenimo, kokie buvome šaunūs, gudrūs ir visokie kitokie teigiami herojai. Mes neprisimename, o gal tiesiog taip jau surėdytos mūsų smegenys, kokie būnamame bailūs, žiaurūs, užgaulūs. Mūsų istorija yra pasakojimas iš “aš” perspektyvos, ir kas pasakys, kiek tame pasakojime tiesos ir kokia buvo tikroji istorija. Ar tokia iš viso egistuoja? What we remember is not exactly what we have witnessed. Prisiminimų tema, ypač aktuali artėjant gyvenimo pabaigai, jaučiant tą pabaigą, bene pagrindinis knygos akcentas. Ir iš tikro gerai aprašyta, įsismelkia giliai.
Julian gal su savo lentynom?
Gal kiek erzinantis buvo Tony buvusios merginos paveikslas, kažkokia keistuolė, bet dabar pagalvojau, gal tik todėl, kad viskas pasakojama iš Tony perspektyvos, o kadangi jis pats jos visiškai nesuprato, tai ir merginos charakterio klausiančiajam nelemta suprasti, nes toks jau tas istorijos pasakotojas.
Viena nelabai kaip apie knygą atsiliepiantis review, referuoja visą įvykį į autoriaus gyvevnimą, kai Julian Barnes susipyko su draugu rašytoju Martin Amis, kad jis pasirinko kitą agentą, ne Barnes žmoną Pat, kuriai dedikuota ši knyga. Parašė tam draugui bjaurų laišką – taip pat kaip knygos herojus savo draugui, pradėjusiam susitikinėti su jo buvusia mergina, ta pačia keistąja Veronica. Nežinau, kiek tame tiesos ir autobiografijos ir kas žino.
Paskaitykit, buvo malonu vėl rankose laikyti (t.y. ausyse girdėti) gerą knygą.
neperskaitytų knygų. Nusprendžiau nekankinti savęs ir mesti šalin Roberto Bolano “Čilės noktiurną”. Na, visiškas neužkabinimas, nežinau nežinau. Knygelė nestora, taip džiaugiausi ją radus knygyne, kad net Giedrei nupirkau, o čia šast visai nemalonus siurprizas. Labai labai tikiuosi, kad Giedrė bent jau perskaitys iki galo, ji juk moka tokiuose dalykuose kantriai atrasti grožį. Šį kartą aš visiškai nekantri. Beje, smalsiaisavo eilės laukia kita Bolano knyga, Giedrės dovanota 2666.
Apie knygą gražiai čia (po tokios recenzijos net norisi per save lipti ir skaityti iš naujo)…
Ach, kaip gi nepasigriebus Ulickajos knygos už dešimtį litų? Nors dar ir neskaitytos, nepažįstamos, bet, ai, tiek jau to. Oooo Užkabino. Nors keletas vietų kažkaip kibo ir kliuvo skaitant ir galvojant dėl ko – ar dėl eilinio Jotemos vertimo ar dėl knygos kliurkos, knyga man patiko, tokios man patinka.
Medėja – Kryme gyvenanti graikų palikuonė, tebemokanti senąją graikų kalbą. Bevaikė moteris į savo namą ant kalno sutraukianti begalę kitų žmonių vaikų – savo giminaičių iš Maskvos, Gruzijos, Tolimųjų Rytų ir net iš Lietuvos. Visi tie vasarotojai kaip jos vaikai – su savo istorijomis, nuklydimais, parsiradimais, meilėmis, santuokomis, išsiskyrimais, meilužiais ir naktiniais nuotykiais, aklumu ir aiškiaregystėmis, rimtumu ir lengvabūdiškumu (“Medėja buvo tvirtai įsitikinus, kad lengvabūdiškumas baigiasi nelaime, ir net neįtarė, kad lygiai taip pat toks elgesys gali baigtis ir laime arba iš vis niekaip nesubaigti.”). O ir kaip pati Medėja be savo istorijos? Apie savo vyrą, kuris ją sugebėjo numiręs taip įskaudint, kaip per visą laimingą santuokinį gyvenimą nė kart nebuvo įskaudinęs.
Iš tikro net nebandysiu atpasakoti – vienas veikėjas persipynęs su kitu, susikryžminęs dvasiškai ir fiziškai (oj, kiek ten “dulkių” romane, bet negalvokite, kad knyga banali – nė kiek – labai, sakyčiau, natūrali) pati dar iki šiol apie knygą galvoju, virškinu, nėra ji kažkoks didelis šedevras, bet įdomi ir įtraukianti. Patiko.
“Kai aš pirmą kartą atėjau į rusų leidyklą su šiuo romanu, redaktorius nuobodžiu balsu manęs paklausė, apie ką šis romanas. Ir aš klaikiai įniršau: „Jūs – profesionalas. Aš Jums paliksiu rankraštį. Perskaitysite ir suprasite, apie ką jis“. Tai visiškai neatitiko mano, kaip naujokės, leidykloje statuso… Bet visi mes žinome skirtumą tarp „kas“ ir „kaip“. Naujų siužetų nėra. Visi jie senų seniausiai sukurti. Pačia bendriausia prasme galiu pasakyti, kad aš ir toliau lieku biologe, antropologe… Visa, kas pasaulyje turi santykį su žmogumi, susiję su antropologija. Ir mane domina ne problemos, reiškiniai ar idėjos, o būtent žmogaus sąlytis su problemomis, idėjomis ir visa kita. Mes juk puikiai žinome literatūrą, kuri šiandien kuriama gana dažnai, literatūrą, kuri iš esmės nekalba apie žmogų. Kas ne apie žmogų – man neįdomu. Jei apibrėžtume mano interesų kryptį, tai – žmogus. Tai tas pat, kas ir genetiko profesija. Vakar tyriau fermentus, šiandien kitą kokybę, kuri taip pat susijusi su žmogumi, linkusi keistis, tokia pat paslaptinga. Šia prasme mokslas ir menas auga iš vieno kamieno…”
Šatėnuose apie Medėją. Neskaitykite šio siužetą išduodančio straipsnio, jei norite skaityti knygą! Tik dabar skaitau – kabinasi straipsnio autorė prie vertimo, aha, kabinasi.
Parašiau abu pavadinimus, nes kažkaip man lietuviškas vertimas toks kažkoks tikras svetimkūnis knygos, ne kitaip. Šiaip tikriausiai nebūčiau skaičius tokios knygos (viena iš prižaščių – leidimas Jotemos), jei ant viršelio nebūtų buvę išdavikiškai parašyta, kad knyga viena iš Booker’iui nominuotų (2009 m.). Na, gerai, pagalvojau, pabandom iš naujo su tuo Booker susidraugauti.
Visą laiką, kai skaičiau, man kirbėjo galvoj, kad Giedrei patiktų. Kodėl? Nes man kažkodėl atrodo, kad Giedrei patinka gotikiniai romanai. Tai pats tikriausias giotikinis siaubiakas. Tikrai. Skaitydavau praktiškai visą laiką naktimis (už tai dabar labai jaučiasi neDAmiegota savaitė), tai ką žinau, visokie pakrebždenimai namuose tikrai nebuvo patys jaukiausi.
Nors knyga nėra kažkoks labai didelis šedevras (apie ją labai gerai atsiliepė Booker’io laureatė Hilary Mantel), ji labai įtraukia ir nors būna baisu, norisi skaityti toliau, kur galbūt dar baisiau. 1947 m. (siaubiakas, kaip seniai tai jau buvo, XXa.!) pokarinė Anglija, apsivertusi aukštyn kojomis, kai dvarininkai skursta, bunda vidurinioji klasė (nesu Anglijos klasinės sistemos specialistė, tai tiesiog taip parašau, kad maždaug būtų galima įsivaizduoti). Gydytojas Faradėjus iškviečiamas į dvarą apžiūrėti sergančios tarnaitės. Dvare prieš daug metų jo motina tarnavo aukle, dvare jis buvęs kažkokioj šventėj, kur stebėjosi dvaro didybe ir prabanga. Bet dabar dvaras visiškai nuskurdęs, nes šeimininkas miręs, jo sūnus buvo sužalotas kare ir menkai gali juo rūpintis. Daktaras susidraugauja su šeima, gan dažnai pas juos lankosi, pradeda gydyti dabartinio šeimininko Roderiko koją, nors tikriausiai reikėjo gydyti galvą. O gal ne? Gal reikėjo gydyti davrą, nes jame dedasi keisčiausi dalykai, kurių man reikėjo bijoti kiekvieną šios savaitės tamsų vakarą. Viskas prasideda nuo to, kad ramiausias pasaulio šuo sukandžioja svečių mergaitę… O paskui pradeda darytis keisti dalykai, atsirasti dėmės, girdėtis garsai. Ar dar nori toliau skaityti?
Žodžiu, knyga įtraukianti ir gerai skaitoma, tačiau kažkaip neatrodo, kad labai verta būti Booker sąraše. Aš kažkaip skaitydama visą laiką laukiau, kad atsiskleis kažkokia ypatinga priežastis, kuri taip ir neatsiskleidė. Na, autorė tikriausiai šitą dalį paliko skaitytojo fantazijai. Visai nieko, bet nieko labai ypatingo. Kokie 7/10.
Suklausiau. Geriausiai pritiko važiuojat į/iš Panevėžio krepšinio čempionato – taip įdomu, kad tikrai negresia užmigti. Visą šitą audioknygą visa atsitiktinai nusipirkau amžiną atilsį Baltos lankos knygyne, kur audioknygos kaina buvo per pusę nurašyta, man labai labai pasisekė. Beje, dabar Akropolyje esantis Pegasas nė iš tolo neprilygsta buvusioms Baltoms lankoms, ir man iš visos širdies gaila pradingusio knygyno. Nieko, vis tiek dažniausiai Baltų lankų knygų važiuoju pirkti į jų sandėlį – tokios visokios keistos vietos man daug labiau patinka, nei išcackintas knygynas, kuriame nebeliko dvasios. Bet apie ką mes čia.
Na, patiko man šitas istorinis romanas tai labai labai. Iki tiek, kad nenori lipti iš mašinos ir keliauti į darbą ir kaip tundra tūnai už vairo ir klausai, klausai. O kai grįžti namo tūnai garaže ir toliau klausai. Ir kai pakliūni į kamštį esi laimingiausias žmogus pasaulyje, nes tikriausiai paklausysi kokį dešimt minučių daugiau. Žodžiu, šaunus būdas skaityti, kai tai dėl laiko stokos tiesiog nebeįmanoma.
Kai pagalvoju, apie ką knyga, tai pirmoji mintis, kuri šauna į galvą – tai apie gudrias moteris ir ambicingus vyrus. Net kažkaip labai peršasi mintis, kad pagrindiniai Ken Follett knygos veidai yra moterys, kurios tais viduramžių laikais visiškai neturėdamos oficialių teisių ir galių, savo gudrumu sugeba išlaviruoti, išsisukti, išgyventi. Balso neturėjimas tiesiog smaugia beklausant, ties kiekvienu posūkiu besidžiaugiant, kad gyvenu dabar ir kad mano dukra gyvens rytoj, nors ne tobulam, bet vis dėlto daug tobulesniam pasauly nei knygoj.
Catedral Santa María in Vitoria, Spain. (2008)
Iš tikrųjų sakyčiau, kad kažkuo panašios ši ir lietuviška Silva rerum – dėl aprašomo laikotarpio, to meto žmonių, jų gyvenimo nesutaurinimo, o labiausiai gal dėl knygas užklumpančio maro, bėgimo nuo baisios ligos. Na, tik gal Sabaliauskaitės knyga poetiškesnė su savo žvilgsniais žvelgiamais varno ar žiurkino akimis; štai K.Follett visai neturi tokių lyrinių nuokrypių, viskas labai realistiška, ir, kas man labai patiko – be išsivaizdinimo “koks aš esu tų laikų ekspertas” – nesuprantami senoviniai dalykai paaiškinimi tiesiog knygos tekste (nes kaip turėčiau audioknygoje perskaityti išnašas?).
Intrigos knygoje netrūksta ir kuo toliau, tuo sunkiau atsiplėšti. Netrūksta ir intrigų intrigėlių, meilių, norų, svajonių išsipildymų (ir blogų, ir gerų) ir gyvenimų žlugimo, jau besusibėgančių kelių nutolimo, skausmo, ašarų, neteisybės ir visokio kitokio gėrio ir blogio, kurie uždega begaliniu noru suryti visas jo knygas, o kartu ir kursto baimę, kad nebūtų kaip su kokia Jody Picoult ar kitu bestsellerių kepėjėliu (gal ir negresia, nes ką tik paklausiau, kad pirkąją knygą The Pillars ir antrąją The End skiria aštuoniolika metų). Na, bet pagyvensim- pamatysim, o kol kas aš labai labai fanė.
Sveiki. Na, mano knyginis gyvenimas dabar toks, kad jei turiu minutėlę paskaityti, tai jau parašyti, tikrai nebeturiu nei minutėlės ir tiesiogine žodžio prasme tenka vagti laiką, savo patį brangiausią miego laiką, tą kuris jau yra tas būtinasis, ne grožio. Dilema ant dilemos – miegot ar skaityt? Rašyt ar miegot? Miegot ar rašyt? Pažaist su vaikais ar skaityt?
Prieš šitą knygą buvau truputį nusiteikusi, prisipažinsiu. Dėl pavadinimo ir dėl viršelio, labai jau tokie tiesmukiški. Nors angliškai pavadinimas Birth House gal nelabai tiksliai man atspindi Gimdymo namus, labiau, sakyčiau Gimimo/gimties namus. Taigi, bet kažkokis smalsumas ėmė mane ir nugalėjo, kai pamačiau šitą knygą bibliotekoje, tai ir prigriebiau, na, galvoju, pažiūrėsim. Ir ką gi, mane knygos pradžia stačiai nustebino, nes tokia jau graži… Tikrai.
`Kai vyrai, tėvai ir sūnūs užtrukdavo rūke ilgiau nei buvo saugu, moterys stovėdavo prie langų, laikydamos žibintus – choras mėnulių, kviečiančių mylimuosius grįžti krantan. Laukdamos jos liūliavo vaikus ir klausėsi mėnulio balso dūžtančiose bangose. Nakties tylomoje motinos šnabždėjo dukterims, kad tike mėnulis priverčia vandenis paklusti. Tai mėnulio balsas šaukė vyrus namo, jo balsas supo moterystės bangas, plukdė kūdikius į gimimo šviesą.
Mano namas tapo gimdymo namais. Taip jį praminė moterys – beldžiančios į duris, prisirpusios vaikais, pratrūkstančios vandenimis prieangyje. Naujai iškeptos motinos – kupinos klausimų, jaunos merginos – papuolusios į bėdą, patyrusios motinos – jau prigimdžiusios pilnus namus. (Tuos vaikus vadinau “kojų pirščiukais” – jų buvo daugiau, nei mamos galėdavo suskaičiuoti ant pirštų. Jos visos ateidavo į sodybą išdejuoti ir išklykti savo kūdikių į šį pasaulį.`
Tokia graži knyga apie moteris, tiesa, graudi, nes iš XXa. pradžios, kai moteris buvobeveik niekas, tik dukra arba žmona, bet ne moteris. Apie tai, kaip jos būdavo priverstos gyventi pagal vyrų pageidavimus ir norus, vyrišką pasaulio supratimą ir truputį apie moteriškas vakarones ir pasipliurpimus – pasaulį, kuris visada egzistavo, tik visai neseniai `įsiteisino`.
Truputį apie tai, kaip drastiškai į gimdymo pasaulį įsibrovė medicina – vėlgi per vyrus, per vyrišką pasaulio supratimą. Apie mažyčius žingsnelius į iššilaisvinimą iš nuostatų, į gyvenimą pagal savo įsivaizdavimą, savo norus, sau.
Va taip skaičiau ir nesikabinėjau, nes visai nenorėjau kabinėtis, kai gražiai skaitosi, gražiai parašyta.
Štai ir perskaičiau Sandros Bernotaitės knygos priešpaskutinį eskizą, kuris užvadintas “Virgos džiaugsmai”. Perkaičiau ir parašiau autorei laišką su komentarais. Įmetu gabaliukus čia, atsiprašau, kad be lietuvybių, bet su lietuvybėm perrašyti tiesiog žiauriai neturiu laiko. Tai geriau būti tokiam įrašui, nei jokiam.
___
Tai va, kaip ir zadejau, stengiausi skaityti kritiskai, nezinau, ar man pavyko, nes zinai, labai daznai pasinerdavau i skaityma ir tiesiog net negalvodavau apie kazkokias kritikas ir panasiai. ir man labai patiko tie pasinerimai, nes tai pats geriausias irodymas, kad knyga tiesiog yra gera knyga. Sutinki? O dar didesnis malonumas, kad man niekaip nereikes apsimetineti ieskant geru knygos vietu, nes tereikia tik pasakyti, kokios vietos geroje knygoje man uzkliuvo. Zodziu, uraaaa! gera knyga, man patiko. Filmas apie knyga tiesiog vyniojosi, maciau personazus, ziauriai i juos isijauciau, vienu momentu, net dejau i sona lapus, nes jau per daug buvau isijautusi, jau skausmingai viskas daresi. Labai charakteringi personazai, tokie tikri, tikrai. man sitas vienas is labiausiai istrigusiu ispudziu. aisku, mane daznai labai erzina zmoniu/heroju , kazkoks neveiklumas ar uzsiciklinimas, bet tavo knygoje kazkaip pavyko isvengti uzknisimo ir gal tiesiog buvo tiek, kiek reikia, sekmingai islaikyta riba.
Aisku, knyga tokia lietuviska, bet kazkaip kitaip lietuviska, neerzinanciai. ji nera nei ivanauskaitiska, nei kokia kitokia, kaip minejai kunciska, kunciniska ir tai man labai patiko. nezinau, ar teisinga sakyti, kad moteriska. gal teisingiau sakyti, labai gerai atskleidzianti moters vidu, kas jame gyvena, kas kirba, moters-vyro, moters-anytos, moters- exzmonos santykiai, moters-motinos, seseru. Dabar kazkaip pagalvojau, kad kaip iseis knyga butinai duosiu savo mamai paskaityti, turetu jai patikti.
tiesiog dabar akyse stovi visi tie vaizdai is ejimo gedimino prospektu, sereikiskese, virgos bute, net zinau, kaip isplanuotas, kas matosi per langus ir koks namo kiemas, koks taksistas, kokia biblioteka, kaip isdestytos lentynos. gal kas nors pastatys filma pagal tavo knyga? butu gerai nelietuviu rezisierius, kad nesugadintu :)))
Kokios galetu buti pastabos. Yra keletas vietu, kurios man uzkliuvo, keletas pastraipu, lyg ir iskrentanciu is knygos, geros mintys,. bet gal joms reiketu kakokio kito pavystymo.Dar butu idomu tiksliau zinoti laikotarpi veiksmo, nes lyg irgi tada butu aiskiau, ar i tema mano kabliukai, ar ne.
Tai va. (…)
Is pradziu man kazkaip labai kliuvo pavadinimas knygos, bat perskaicius knyga jisai kaip ir issipilde, tai jau nebegaleciau sakyti, kad netinka. is viso neisivaizduoju, kaip pavadinima reikia sugalvoti. tai gal tada sakyciau, kad pavadinimas neblogas, bet gal galetu buti ir geresnis? as cia siaip galvoju, kad jei matyciau tokia knyga knygyno lentynoje, tai negaleciau garantuoti, kad mane labai patrauktu ta knyga pagal pavadinima skaityti. tai cia tik del to. bet zinai, greita as cia taip sakyti, kai pasiulyti irgi nieko negaleciau, na bet cia jau ne mano darbas :))) tiesiog kazkaip norisi, kad pavadinimas butu knygos karuna, na, pavadinkim zemiskai labai, tas linkas, kuris traukia knyga pirkti, pasiimti bibliotekoje. nu, toks pavadinimas, kaip Gaisras :))
(…)
dar labai man patiko ta vieta, kur Galina bando ikalbeti Virgai, kaip ji myli Aida. tokia labai taikli situacija. super!
Tokios tokeles, tokie gabaliukai komentariniai. Manau, kad kol kas tai yra viena geriausių mano šiais metais skaitytų knygų. O man tokiai “išpindėjusiai” skaitytojai, kuriai jau sunku beįtikti… oho, manau, tikrai neblogas rodiklis apie knygą. Bravo Sandrai!
Sandra Bernotaitė
Kai pradedi daryto ką nors naujo, atveri sau langą į naujas galimybes ir naują patirtį.
Jei Giedrė nebūtų manęs švelniai užspaudusi rašyti knygų blogą, aš niekada tikriausiai nebūčiau skaičiusi naujo rašytojos romano, kuris dar nekvepia nei dažais, nei nauju popierium. Nes jis dar tik pakeliui pas skaitytojus. Neįtikėtina patirtis. Aha, dabar skaitau Sandros Bernotaitės, kaip čia įvardinti – būsimą/esamą romaną. Jėga
Pats pirmas žmogaus priskyrimas vos tik gimus: berniukas ar mergaitė? Įsivaizduok, jei visiems mieliems klausiantiems draugams neturi ką atsakyti, nes tavo vaikas nei berniukas, nei mergaitė, ir berniukas, ir mergaitė. Tokia klaikoka situacija atrodytų, bet iš tikro gal dar klaikiau nuo minties, kad tėvai kaip ir susitaikytų su vaiko kitoniškumu (kaip kada dažnai susitaiko), bet labai aiškiai supranta, kad aplinkinis pasaulis tiesiog nepriims kitokio atsakymo nei – berniukas arba mergaitė. Ypač jei tai kažkoks tolimas užkampis, maža bendruomenė, 1968 m.
Prisipažinsiu, ilgokai vengiau šitos knygos, nes labai jau man ji asocijuojasi su “Middlesex”, kuri buvo kaip čia pasakius, beveik tobula knyga. Tad tikriausiai ir nereikėtų nustebti, kad Annabel, nors ir pristatoma, kaip viena iš knygų, kurių nereikėtų pražiopsoti, man nepaliko ypatingai didelio įspūdžio – tema nebe nauja, išdėstymas irgi ne penkios žvaigždutės. Knygai duosiu 3,5. Bet gal ir nekreipkit didelio dėmesio į mano burbesius, nes man kažkokia gerų knygų krizė arba aš šiaip virstu į niekuo negalinčią pasitenkinti burbeklę. Arba ne 😛
Taigi, Kanadoje, šiaurėje, šeimoje gimsta toks vaikas – ir berniukas, ir mergaitė, bet tėvas nusprendžia, kad vaikas, savo paties labui bus auginamas kaip berniukas. O tuo sprendimu motina mintyse palaidoja savo dukrą. Berniukas auga nieko nežinodamas apie savo ypatumus, tik žinoma, ankščiau ar vėliau ylos lenda iš maišo.
Nelabai geras viršelis
Knygą perskaičiau gan lengvai, bet man ji kažkaip pasirodė ne visai vientisa. Labiau norėjosi, kad K.Winter susikoncentruotų ties vaiku, jo jausmais, tai, kaip jam sekasi rasti/nerasti savo vietos, o autorė kažkaip blaškėsi tarp gamtos ir gyvenimo laukinėje gamtoje aprašymo (tuos intarpus prasvajodavau), tėvų jausmų, berniuko draugės istorijos (kažkaip man iš viso nelabai į temą). Žodžiu, būna ir geriau, bet skaityti galima.
Tiesa, pripažinsiu, kad knygos viršelis labai vykęs. Yra dar vienas, ne toks geras, tai jei jau skaitysi, tai bent jau su “geru” viršeliu. Na, o aš tai skaičiau Kindle.
Vieną po kitos perskaičiau dvi knygas apie darbovietę: T. Rachman ”The Imperfectionists” ir J.Ferris “Then We came to the End”.
Abi knygos turi labai daug bendro, tad rašau bendrą apžvalgą. Jos abi parašytos jaunų rašytojų ir abiems jiems šitos knygos yra debiutinės.
T. Rachman knyga sudaryta iš atskirų novelių- kiekvienoje jų pasakojama apie vieną tarptautinio laikraščio, leidžiamo Romoje, darbuotoją. Kiek vėliau knygoje novelės susiliečia, susipina ir sudaro mažiau fragmentiską ir vis daugiau susisiejantį pasakojimą.
Laikraščio ekonominiai reikalai nesiklosto, daugelis darbuotojų yra atleidžiami ir daugelis bijo būti atleisti.
Lygiai ta pati situacija susiklostė J.Ferris knygoje “Then we came to the End”, kai didelio reklamos biuro darbuotojai vienas po kito atleidžiami, kai jie paskubomis susideda savo asmeninius daiktus į kartonines dėžes ir nuliūdę paspaudžia lifto mygtuką.
Man pačiai teko pajusto atleidimo iš darbo kartėlį, tai ši tema, ypač J.Ferris knygoje man buvo ”tiesiai į širdį”.
Abiejose knygose parodoma, koks svarbus mums yra darbas, kokia didžiulė mūsų identiteto dalis yra mūsų pareigos ir darbovietė. Ir kalba eina ne vien apie tokius akivaizdžius dalykus kaip kas mėnesį gaunamas atlyginimas arba su pareigomis susijęs stausas, bet ir tokie dalykai, kaip priklausymas bendruomenei, kaip bendros realybes darbe kūrimas, kaip mūsu maži darbiniai įpročiai kalbėtis su kolegomis, išgeti kavos, parūkyti, užtepti sviesto ant bandelės personalo kambaryje, bambeti dėl kvailų šefo sprendimų ar skųsti klientų elgesiu.
Apie T.Rchman "Imperfectionists" recenzentai sako "spectacular" ir "gorgeous" ir "beguiling"
Tačiau nors knygos kalba apie tuos pačius dalykus, jog kartu yra skirtingos.
Abiejose yra nuostabiai graži ir plati veikėjų paveikslų galerija. Bet T. Rachman, pasirinkdamas ”viena novele- vienas žmogus” struktūrą tuo pačiu savo knygai suteikia ir labai stiprią individo perspektyvą. Išgyvenimai, darbas jo aprašomoje laikraščio redakcijoje yra labai smarkiai individualizuojami ir tokiu būdu jis labai jautriai ir detaliai sugeba parodyti kiekvieno žmogiskąjį vienišumą, izoliaciją.
J.Ferris, (nors jis irgi rašo apie daugybę reklamos biuro darbuotojų) pasirinko kitokį įrankį- knyga parašyta iš “mes ” perspektyvos. J.Ferris knyga- tarsi kolektyvinė griūties dokumentacija. Ir nors jis taip pat labai gražiai su didžiule ironija ir humoru parodo nervingus, vienišus, keistus pavienius žmones, tuo pačiu jis kalba apie bendrus tų žmonių išgyvenimus, nes laikosi ”mes…” perspektyvos:
”WE WERE FRACTIOUS AND overpaid. Our mornings lacked promise. At least those of us who smoked had something to look forward to at ten-fifteen. Most of us liked most everyone, a few of us hated specific individuals, one or two people loved everyone and everything. Those who loved everyone were unanimously reviled. We loved free bagels in the morning. They happened all too infrequently. Our benefits were astonishing in comprehensiveness and quality of care. Sometimes we questioned whether they were worth it. We thought moving to India might be better, or going back to nursing school. Doing something with the handicapped or working with our hands. No one ever acted on these impulses, despite their daily, sometimes hourly contractions. Instead we met in conference rooms to discuss the issues of the day.
Bet nors jis ir rašo iš „mes“ perspektyvos, jis taip pat kaip ir T.Rachman sugeba sukurti įdomius ir detalius veikėjų paveikslus.
Švediškojo leidimo viršelis su komentarais, kavos dėmėm ir t.t.
Abi knygos yra baisingai išgirtos, gavusios daug teigiamų recenzijų, nors man labiau patiko J.Ferris „The We Came to the End“. Priežasčių (žinoma, kad subjektyvių ) yra keletas.
Visų pirma jo knygoje daug daugiau juoko ir ironijos. (Toks literatūrinis “The Office” serialas.)
Nekyla jokių abejonių, jog spalvos čia kartais gerokai sutirštintos, situacijos tyčia užaštrintos, o veikėjai gerokai pašaržuoti. Ir nors tas reklamos biuro pasaulis yra crazy, daugelis įvykių ar veikėjų tikrai gali egzistuoti vienoje ar kitoje darbovietėje. Tai leidžia laisvai juoktis iš visų tų keistenybių, kurios vyksta biure, o T.Rachman knygoje “Imperfectionists” stengiasi neperžengti tos ribos, nors ir jis įdeda ironijos į savo veikėjus, man vis kilo jausmas, kas jis vistiek labai bandė juos padaryti tikėtinus.
Antra, man labai įdomūs pasirodė reklamos biuro darbuotojų darbo (nedarbo) aprašymai. Kadangi dėstau organizacines teorijas, vadovavimą ir panašius dalykus, tai visi tie J.Ferris aprašymai kaip biuro darbuotojai leidžia savo dienas darbe man buvo kaip medus širdžiai. Ko gero, teks mano studentams skaityti ištraukas iš šitos knygos ir analizuoti jas remiantis teorijomis vadovėliuose 😉
Daugelis situacijų man pasirodė gana pažįstamos iš vadovėlių, kai darbuotojai pasyviai priešinasi pokyčiams, kai prisigalvoja visokių keistenybių, kad paįvairintų savo darbo dieną. Pavyzdžiui vienas darbuotojas sugalvoja, kad praleis visą dieną darbe neliesdama kompiuterio klaviatūros ir pelės. Arba pastebėjęs, jog darbe daugelis kalba nesąmones, jis nusprendžia, jog nuo šiol jis kalbės tik citatomis iš filmų „Krikštatėvis 1 “ ir „Krikštatėvis 2“.
T.RachmanJ.Ferris
Beje, J.Ferris jau esame minėjusios bloge, švediškas žurnalas “Vi läser” įtraukė jį į jaunų amerikiečių rašytojų, nuo kurių kūrybos neturėtume nuleisti akių, dešimtuką.
Būna knygų, kurios man sukelia tokį įdomų jausmą. Skaitydama galvoju, kad na, nėra ji tobuliausia knyga, bet ji sukuria kažkokį jaukumo jausmą ir ją tiesiog miela skaityti. Dabar man dvi tokios knygos lenda į galvą – Nicole Krauss The Great House ir David Nicholls One Day, kurią perklausiau važiuodama į pajūrį ir atgal. Beje, mano naujas atradimas – klausyti knygos prieš miegą. Visos šviesos jau išjungtos, kūnas jau apšilęs po kaldra, o į ausis kas nors maloniai skaito – net užmigti padeda greičiau!
Man labai patiko pati knygos idėja – aprašyti daugelio metų vis tą pačią dieną ir tokiu keistu būdu atskleisti, kaip pasikeitė žmonių gyvenimas. Knygoje tie metai taip greitai bėga ir iš tikro smalsu, kas bus toliau, kas bus toliau. Nors iš kitos pusės šią meilės istoriją galima laikyti gana banalia, bet, kaip jau sakiau, šokinėjimas laike knygą išgelbėja.
Apie pabaigą, apie kurią jau diskutavome komentaruose – na, sakyčiau tokia nelabai originali pabaiga. Panaši į “Ežio eleganciją”. Ir iš viso, neišduodant tos pabaigos, toks jausmas, kad autoriui, kuris taip pabaigia savo knygą ar kantrybės pritrūksta, ar kas pasidaro (leidėjas skubina?).Nors tas sugrįžimas pabaigoje į pradžią man visai gražiai uždaro kažkokį knygos ciklą, gal visai ir logiškai viskas gaunas. Nepaisant kabliukų – nebloga knyga visiems norintiems nevarginančio skaitymo, o aš labai lauksiu filmo.
Praėjusią savaitę dėl tų karališkų vestuvių minėjimo kiekvienoje televizijoje ir kiekviename laikraštyje man užėjo DAA (didžioji anglofiliškoji abstinencija), tai teko čiupti sesės dovanų atvežtą Evelyn Waugh “Sugrįžimą į Braidshedą” (vertėja R.Drazdauskienė. Tyto alba, 2010) ir gauti dozę senosios gerosios Anglijos.
E. Waugh “Brideshead Revisited” priklauso anglų literatūros klasikai, 2005aisiais Times knygą įtraukė į geriausių anglų kalba nuo 1923ųjų metų parašytų knygų šimtuką.
Knygos herojus Charles Ryder savo mokslų Oksforde metu susipažįsta su jaunu aristokratu Sebastian Flyte, o vėliau ir su jo įdomia ekscentriška šeima ir apsilanko gražiajame Braidshede. Visi Sebastian šeimynėlės nariai yra savotiškai įdomūs, tad knyga tikrai turi stiprią veikėjų paveikslų galeriją.
O kadangi aš spėjau prisiskaityti daug protingos kritikos apie šitą knygą, tai vietoj to, kad pati kažką šįkart bandyčiau suregzti, pacituosiu kelias knygos recenzijas, kurios, tikiuosi, sugundys ir kitus paskaityti.
Labai gyvai prieš akis iškyla Anglijos XX a. 3–4 dešimtmečių aukštuomenės gyvenimas, elegantiškas ir klestintis, su savomis tradicijomis ir idealais ir su nežymiais saulėlydžio ženklais. Romanas žavi spalvingais Braidshedo dvaro aprašymais, gyvai perteikta studentiško gyvenimo Oksforde ir paties šio miesto dvasia („jaudulį kėlė vien buvimas Oksforde“, p. 33), taip pat neramia prieškario ir pilka karo metų atmosfera. Stebiesi, kaip rašytojui pavyksta apie tai pasakoti taip dinamiškai, pasakojimo nuotaiką nežymiai keičiant, leidžiant jai natūraliai plaukti iš pačios pasakojimo tikrovės: su melancholija pasakojama apie karo metus, su sąmoju – apie jaunystę Oksforde, su susižavėjimu – apie viešnages Braidshede, su brandžiu skepsiu – apie šeimos gyvenimo, kelionių, tapytojo veiklos metus, skyrybas ir naująją meilę. Už šių dinamiškai besikeičiančių nuotaikų ir vaizdų slypi visą pasakojimą gaubiantis skaidrus ilgesys. Anglijos dvarų gyvenimo ir kvailystes krėtusios oksfordiškos jaunystės ilgesys, ilgesys to kažko, kas reiškėsi praeinančiais gyvenimo pavidalais, bet juose neišsiteko. Evelynas Waugh geba apie šiuos dalykus kalbėti įtikinamai, tikroviškai, tačiau visko iki galo nepasakydamas, daug palikdamas tarp eilučių.”
“Brideshead Revisited” has the depth and weight that are found in a writer working in his prime, in the full powers of an eager, good mind and a skilled hand, retaining the best of what he has already learned. It tells an absorbing story in imaginative terms. By indirection it summarizes and comments upon a time and a society. It has an almost romantic sense of wonder, together with the provocative, personal point of view of a writer who sees life realistically. It is, in short, a large, inclusive novel with which the 1946 season begins, a novel more fully realized than any of the year now ending, whatever their other virtues.
Pagal knygą yra sukurtas ir serialas (1981), kuriame vaidina Jeremy Irons ir Anthony Andrews, ir filmas (2008), kuriame valdingą Sebastian mamą vaidina Emma Thomson. Filmo anonsas man nelabai patiko, kažkaip neperdave braidshediškosios nuotaikos, o va serialo tempas iš kai kurių mano pažiūrėtų ištraukų labiau atitiko mano supratimą apie knygą. Nors tie, kas matė filmą sakė, jog jis labai geras.
Dabar skaitau E.Waugh “Sugrįžimą į Braidshedą” lietuviškai. Už knygos vertimą R.Drazdauskienė apdovanota metų vertėjo krėslu, tai skaitau ramia širdim, nė nebandydama kabinėtis prie teksto, o visiškai pasitikėdama vertėjos kompetencija.
Kaip tik baigiau skaityti skyrių, kuriame aprašoma veikėjų kelionė į Veneciją. O man, žinia, Venecija labai prie širdies, nes būtent ten praleidau savo medaus mėnesio kelionę.
Pirmą dieną Venecijoj patekome į tikrus spąstus turistams-seniausią kavinę Italijoje- Florian, kurioje ne tik gėrimai kainuoja ohohoho, bet po to dar ir sąskaitą už gyvą muziką į sąskaitą įrašoma. Bet… Kuo toliau, tuo labiai džiaugiuosi, kad į tuos spąstus patekome, nes Florian kavinė dažnai minima knygose apie Veneciją, tai aš vis galiu galva pritariamai palinguoti, kai knygose randu tos kavinės aprašymų.
O Venecija yra dažna scena įvairioms knygoms. Tos, kurios pirmos atėjo į galvą:
Šekspyras "Venecijos pirklys"E.Jong "Serenissima"T.Mann "Mirtis Venecijoj"S.Clarke "Jonathan Strange & Mr.Norell"K.Ishiguro "Nocturnes"M.Fermine "Juodasis smuikas"Juan Manuel de Prada "Apgaulinga Venecijos šviesa"I.McEwan "The Comfort of Strangers"
Visai neseniai Harvard University Press naujai išleido Oscar Wilde romaną “The Picture of Dorian Gray“.
Knyga pirmą kartą buvo išleista Anglijoje 1981aisiais metais, bet jau gerokai cenzūruota su išbraukytomis teksto dalimis. O.Wilde teko ištrinti homoerotines scenas. Ir nors knyga buvo gerokai apkarpyta, ji vistiek buvo vadinama vulgaria ir nešvaria.
Ant viršelio parašyta- "An annotated, uncensored edition"
Tai po šitiek metų pagaliau galėsime perskaityti visą O.Wilde tekstą.
Kaip Giedrė numatė Nobelio laureatą, taip aš visai netyčia grybštelėjau už Bookerio laimėtojo – tiesiog būtent Julian Barnes audio knygą užsisakiau iš Bookerio shortlist. Nenusivyliau. Šis laimėjimas akmuo į rašytojų, rašančių nesibaigiančio ilgumo knygas, daržą – nežinau, kiek puslapių, sako apie 170, o man – viso labo 4 CD. Niekis, palyginus su 12 Ken Follet.
Gal kiek erzinantis buvo Tony buvusios merginos paveikslas, kažkokia keistuolė, bet dabar pagalvojau, gal tik todėl, kad viskas pasakojama iš Tony perspektyvos, o kadangi jis pats jos visiškai nesuprato, tai ir merginos charakterio klausiančiajam nelemta suprasti, nes toks jau tas istorijos pasakotojas.
neperskaitytų knygų. Nusprendžiau nekankinti savęs ir mesti šalin Roberto Bolano “Čilės noktiurną”. Na, visiškas neužkabinimas, nežinau nežinau. Knygelė nestora, taip džiaugiausi ją radus knygyne, kad net Giedrei nupirkau, o čia šast visai nemalonus siurprizas. Labai labai tikiuosi, kad Giedrė bent jau perskaitys iki galo, ji juk moka tokiuose dalykuose kantriai atrasti grožį. Šį kartą aš visiškai nekantri. Beje, smalsiaisavo eilės laukia kita Bolano knyga, Giedrės dovanota 2666.
Ach, kaip gi nepasigriebus Ulickajos knygos už dešimtį litų? Nors dar ir neskaitytos, nepažįstamos, bet, ai, tiek jau to. Oooo Užkabino. Nors keletas vietų kažkaip kibo ir kliuvo skaitant ir galvojant dėl ko – ar dėl eilinio Jotemos vertimo ar dėl knygos kliurkos, knyga man patiko, tokios man patinka.
Parašiau abu pavadinimus, nes kažkaip man lietuviškas vertimas toks kažkoks tikras svetimkūnis knygos, ne kitaip. Šiaip tikriausiai nebūčiau skaičius tokios knygos (viena iš prižaščių – leidimas Jotemos), jei ant viršelio nebūtų buvę išdavikiškai parašyta, kad knyga viena iš Booker’iui nominuotų (2009 m.). Na, gerai, pagalvojau, pabandom iš naujo su tuo Booker susidraugauti.
Suklausiau. Geriausiai pritiko važiuojat į/iš Panevėžio krepšinio čempionato – taip įdomu, kad tikrai negresia užmigti. Visą šitą audioknygą visa atsitiktinai nusipirkau amžiną atilsį Baltos lankos knygyne, kur audioknygos kaina buvo per pusę nurašyta, man labai labai pasisekė. Beje, dabar Akropolyje esantis Pegasas nė iš tolo neprilygsta buvusioms Baltoms lankoms, ir man iš visos širdies gaila pradingusio knygyno. Nieko, vis tiek dažniausiai Baltų lankų knygų važiuoju pirkti į jų sandėlį – tokios visokios keistos vietos man daug labiau patinka, nei išcackintas knygynas, kuriame nebeliko dvasios. Bet apie ką mes čia.
Sveiki. Na, mano knyginis gyvenimas dabar toks, kad jei turiu minutėlę paskaityti, tai jau parašyti, tikrai nebeturiu nei minutėlės ir tiesiogine žodžio prasme tenka vagti laiką, savo patį brangiausią miego laiką, tą kuris jau yra tas būtinasis, ne grožio. Dilema ant dilemos – miegot ar skaityt? Rašyt ar miegot? Miegot ar rašyt? Pažaist su vaikais ar skaityt?
Kai pradedi daryto ką nors naujo, atveri sau langą į naujas galimybes ir naują patirtį.
Pats pirmas žmogaus priskyrimas vos tik gimus: berniukas ar mergaitė? Įsivaizduok, jei visiems mieliems klausiantiems draugams neturi ką atsakyti, nes tavo vaikas nei berniukas, nei mergaitė, ir berniukas, ir mergaitė. Tokia klaikoka situacija atrodytų, bet iš tikro gal dar klaikiau nuo minties, kad tėvai kaip ir susitaikytų su vaiko kitoniškumu (kaip kada dažnai susitaiko), bet labai aiškiai supranta, kad aplinkinis pasaulis tiesiog nepriims kitokio atsakymo nei – berniukas arba mergaitė. Ypač jei tai kažkoks tolimas užkampis, maža bendruomenė, 1968 m.
Būna knygų, kurios man sukelia tokį įdomų jausmą. Skaitydama galvoju, kad na, nėra ji tobuliausia knyga, bet ji sukuria kažkokį jaukumo jausmą ir ją tiesiog miela skaityti. Dabar man dvi tokios knygos lenda į galvą – Nicole Krauss The Great House ir David Nicholls One Day, kurią perklausiau važiuodama į pajūrį ir atgal. Beje, mano naujas atradimas – klausyti knygos prieš miegą. Visos šviesos jau išjungtos, kūnas jau apšilęs po kaldra, o į ausis kas nors maloniai skaito – net užmigti padeda greičiau!
sesės dovanų atvežtą Evelyn Waugh “Sugrįžimą į Braidshedą” (vertėja R.Drazdauskienė. Tyto alba, 2010) ir gauti dozę senosios gerosios Anglijos.
knyguziurkes.com 
