The Sense of Ending

Kaip Giedrė numatė Nobelio laureatą, taip aš visai netyčia grybštelėjau už Bookerio laimėtojo – tiesiog būtent Julian Barnes audio knygą užsisakiau iš Bookerio shortlist. Nenusivyliau. Šis laimėjimas akmuo į rašytojų, rašančių nesibaigiančio ilgumo knygas, daržą – nežinau, kiek puslapių, sako apie 170, o man – viso labo 4 CD. Niekis, palyginus su 12 Ken Follet.

Iš tikro būtų buvę lengviau apie šitą knygą rašyti, jei ji dar nebuvo išrinktoji. Apsimeskim, kad taip ir nebuvo. Užkabino mane ta knyga, vakar pusvalandį sėdėjau garaže įvažiuojant ir išvažiuojant kaimynams, užsidegant ir užgestant šviesoms vaiduokliškai tūnojau mašinoj ir klausiau iki pabaigos. Tiesa, pabaiga hmm… neįsikirtau į tą pabaigą, klausiau kelis kartus, šiandien vėl, taip norėjosi turėti popierinį variantą, kurį galėčiau atsiversti, prisiminti kokią nors vietą. Gal ir nereikia jos suprasti, nes ji, kaip vienam review pavadinta “open”, bet ne taip open, kaip buna be pabaigos, truputi kitaip open. Todėl, jei kas skaitėt, prašau prisipažinti, nes noriu pasitikslint, o gal supratau tiek, kiek reikėjo suprasti.

Mes dažniausiai apie save prisimename, kas mums labiausiai patinka iš mūsų gyvenimo, kokie buvome šaunūs, gudrūs ir visokie kitokie teigiami herojai. Mes neprisimename, o gal tiesiog taip jau surėdytos mūsų smegenys, kokie būnamame bailūs, žiaurūs, užgaulūs. Mūsų istorija yra pasakojimas iš “aš” perspektyvos, ir kas pasakys, kiek tame pasakojime tiesos ir kokia buvo tikroji istorija. Ar tokia iš viso egistuoja? What we remember is not exactly what we have witnessed. Prisiminimų tema, ypač aktuali artėjant gyvenimo pabaigai, jaučiant tą pabaigą, bene pagrindinis knygos akcentas. Ir iš tikro gerai aprašyta, įsismelkia giliai.

Gal kiek erzinantis buvo Tony buvusios merginos paveikslas, kažkokia keistuolė, bet dabar pagalvojau, gal tik todėl, kad viskas pasakojama iš Tony perspektyvos, o kadangi jis pats jos visiškai nesuprato, tai ir merginos charakterio klausiančiajam nelemta suprasti, nes toks jau tas istorijos pasakotojas.

Viena nelabai kaip apie knygą atsiliepiantis review, referuoja visą įvykį į autoriaus gyvevnimą, kai Julian Barnes susipyko su draugu rašytoju Martin Amis, kad jis pasirinko kitą agentą, ne Barnes žmoną Pat, kuriai dedikuota ši knyga. Parašė tam draugui bjaurų laišką – taip pat kaip knygos herojus savo draugui, pradėjusiam susitikinėti su jo buvusia mergina, ta pačia keistąja Veronica. Nežinau, kiek tame tiesos ir autobiografijos ir kas žino.

Paskaitykit, buvo malonu vėl rankose laikyti (t.y. ausyse girdėti) gerą knygą.