Category: Grožinė

Life after Life

~ kzL ~ 3 Comments

“What if we had a chance to do it again and again, until we finally did get it right? Wouldn’t that be wonderful?”

life after life

1910 m. vasario šaltą ir snieguotą naktį gimsta mergaitė. Negyva, aplink kaklą apsisukus virkštelė uždusina kūdikį. Nusileidžia tamsa ir vėl sugrįžtam į tą pačią dieną, tik kūdikis – Ursula, Uršulė – išgyvena. Šį kartą gal iki dienos, kai iškris pro langą, o gal nuskęs. Vėl nusileis tamsa ir rašytoja vėl leis Ursulai užgimti, pagyventi keletą metų, vėl atkeliauti į tą pačią gražią dieną prie jūros, tik šį kartą skęstančią mergaitę su seserimi išgelbės pro šalį einantis vyriškis.

Visa knyga tokia. Kaip “Run Lola Run” arba “Sliding Doors“, tad tema nėra labai didelė naujiena, tik gal paprastai filmuose rodomi du keliai – vienas nuvedantis į laimingą pabaigą, o kitas – į nelabai laimingą, o knygoje tai man vis kirbėjo mintis, kad tarsi žaidžiama “klases” – nepataikai akmenėlio į reikiamą langelį, stoji į galą ir vėl lauki savo eilės. Užgimti iš naujo. Bet kartu ir prisiminti preitus gyvenimus ir kritinius momentus, prikaupti energijos ir prasibrauti per nesėkmę sukėlusį poelgį – nekalbėti su užkalbinusiu žmogumi, nepasilikti svetimoje šalyje ir t.t. Iki tol, kol viskas gerai baigsis?

Knygoje autorė ne tik žaidžia su laiku, bet ir pasakoja šeimos istoriją. Būtent šeimos tema, o ne laiko, man šioje knygoje patiko labiausiai. Autorė tikrai įtikinamai atskleidžia šeimos santykius, tokius žemiškus ir natūralius, dar, sakyčiau, labai anglišką (būdama Vokietijoje tarpukariu Ursula, matydama vokiečių masinę psichozę dėl Hitlerio, galvoja, ar toks dalykas būtų įmanomas anglų tarpe. Tikriausiai ne. Labai sunku būtų įsivaizduoti. O ir Sylvie, Ursulos mama, išdidžiai praiena pro uniformuotus vokiečių pareigūnus, saugančius įėjimą į žydo parduotuvę).

Visai įdomi knyga, tik gal kiek per daug vietomis užtesta. Ir gal labiau būtų tinkama skaityti, o ne klausyti, kaip kad aš dariau. Nes kartais norėjosi susirasti kokį preitą gyvenimą ir pasitikslinti, kaip buvo preitą kartą.

Išeiviai

~ kzL ~ 4 Comments

sebald knygaLabai paslaptinga knyga. Skaičiau ir niekaip nesugalvojau, kaip ją turiu skaityti – kaip grožinės literatūros knygą ar kaip prisiminimus, biografijas. Knyga pilna vaiduokliškų nuotraukų, kurios tampriai supintos su pasakojimu, kad galvoji, na, tikriausiai tikrai įvykę įvykiai yra iliustruojami, o ne iš atsitiktinių nuotraukų sudėliota mozaika apipinta sugalvota istorija.

Perskaityti šitą knygą viliojo recenzija Pinigų kartoje, o taip pat smalsu paskaityti, už ką vertėja Rūta Jonynaitė buvo pasodinta į vertėjos krėslą.

Iš tikrųjų šios knygos skaitymas nebuvo nei nuobodus, nei lėtas, didžiausia problema, su kuria susidurdavau – atsivertus knygą ir pradėjus skaityti, niekaip negalėdavau prisiminti, kurioj vietoj palikau pasakojimą ir apie ką jis buvo, veikėjai man susimaišė ir pradžioj nelabai supratau, kaip jie visi susiję, todėl vis versdavau ir versdavau puslapius atgal, kol galiausiai atsiversdavau kažkurios knygos dalies pradžią ir pradėdavau skaityti nuo pradžių. Taip tikriausiai gaunas, kad knygą perskaičiau porą kartų. Iš tikrųjų gal nebuvau iki galo knygai atsidavus ir nedėjau reikiamų pastangų surišti knygos gijas ar bent laikytis įsikibus pagrindinės minties, kurią labai gražiai jau minėtoje recenzijoje nupasakoja E.B.

Trumpai, tai nėta knyga atostogoms. Galbūt labiau knyga keliems ilgiems vakarams, dūšiai pavirpinti. Dar viena labai išsami recenzija čia.

The Absolutely True Diary of a Part-Time Indian

~ kzL ~ 10 Comments

1

“I used to think the world was broken down by tribes,” I said. “By black and white. By Indian and white. But I know that isn’t true. The world is only broken into two tribes: The people who are assholes and the people who are not.”

Jau seniai skaičiau (klausiau) tokią nuoširdžią knygą. Tokią paprastą ir nuoširdžią. Audio knygos nuoširdumą sustiprina ir tai, kad ji yra įskaityta paties autoriaus. Susiradau amazonėj spausdintą variantą (gan daug knygos duoda perskaityti) ir kuo labiausiai užsinorėjau popierinės, nes ji, pasirodo, turi kitą labai didelį privalumą – iliustracijas.

2

 Junior yra paauglys indėnas, spokanų genties, gyvenantis nusigėrusiam ir degradavusiam indėnų rezervate, kuriame toks užburtas skurdo ir alkoholio ratas, kad vienintelis būdas ištrūkti yra išvažiuoti. Junior turi įvairių fizinių negalių, dėl to dažnai yra užgauliojamas, iš jo tyčiojasi, jį muša. Po vieno incidento ir nuoširdaus pokalbio su rezervato mokytoju (šis mokiniui prisipažįsta, kokie indėnų auklėjimo būdai buvo naudojami, kai mokytojas buvo jaunas), Junior išvažiuoja mokytis už rezervato ribų, į mokyklą už 22 mylių. Joje mokosi vien tik baltieji mokiniai. Taip Junior tampa savo genties išdaviku (kam išdrįso palikti savo apgailėtiną gentį) ir visiška balta varna savo naujojoje mokykloje. Bet tas vaikas turi tiek gyvasties ir noro būti kitoks, nei nusigyvenę indėnai, kad net graudu, o ir susigraudinau ne vienoj vietoj… Tik nepagalvokit, kad knyga yra tokia alia si-si, kad tokios moterėlės kaip aš, skaito ir ašaras braukia – būtent jau minėtas autoriaus/herojaus nuoširdumas ir kelia tą graudulį.

Kad knyga yra gera įrodo ne tik visokiausi apdovanojimai, bet ir tai, kad knyga buvo uždrausta kai kuriose JAV mokyklose – tikriausiai tik dėl to, kad kuo daugiau mokinių ją perskaitytų.

Ir dar kaip neįsimylėti knygos herojaus, kuris prisipažįsta: “That’s right, I am a book kisser.”

Trumpų amžinų meilių knyga

~ kzL ~ 2 Comments

makine lt

Taip ir norisi rašyti – Makine, mano literatūrine meile. Ketvirtoji jo knyga lietuviškai, ketvirtoji mano perskaityta. Andrei Makine yra toks rašytojas, kurio 140 puslapių knygoje gali gali rasti temų 140 dienų diskusijų. Arba viena tema gali tiek diskutuoti. Tai yra knyga, kuriai nereikia būti begalinio ilgumo ir begalinio sunkumo (fizine prasme), nes ji yra tokia koncentruota, kad staigiai išgėrus gali nuplikyti.

Man Andrei Makine yra rašytojas, kuris, net nežinau, kaip čia įvardinti, “groja” tokiomis vidinėmis stygomis, kad nori nenori imi pergalvoti savo gyvenimo vertybes, stebėti, kurioje kokios nors vyraujančios ideologijos pusėje dabar esi, ir kaip labai skauda, kai tokias knygas skaitai (nes juk kai tau šešiolika skauda nuo vienų dalykų, o kai trisdešimt šeši – nuo kitų).

Makine yra mėgstamiausias rusų rašytojas po Šiškino …

Labai rimta ilga recenzija – čia.

Teroristas

~ kzL ~ 2 Comments

TeroristasTyto Albos dovana. Galvojau, bus proga susipažinti su John Updike –  dar vienu žymiu amerikiečių rašytoju (šalia P.Roth), bet, manau, kad nebuvo tas mano susipažinimas labai sėkmingas, nes, kiek suprantu iš atsiliepimų apie knygą, tai yra labai netipiškas Updike romanas ir tikriausiai ne iš labiau vykusių.

Romanas toks ganėtinai niūrus –  visas veiksmas vyksta nuskurdusiam Naujojo Džersio miesto rajone, kur gyvena Ahmadas su savo airių kilmės (raudonplauke strazdanota) mama. Tėvas – egiptietis, jau seniai dingęs iš šeimos gyvenimo. Ahmadas “ištikimas” neegzistuojančiam tėvui – gana robotiškai ir nelabai aišku, kodėl, pasirenka islamą ir, nepaisant visų vartotojiškos aplinkos dirgiklių, tarp kurių yra išaugęs, nepaisant to, kad yra vos ne protingiausias vaikas klasėje, yra fanatiškai atsidavęs ir nekvestionuojantis, beveik neabejojantis savo imamu ir visoks kitoks nepaaugliškas. Mokykloje Ahmadą tolesnių mokslų klausimais konsultuoja toks ponas Levis, kuris vieną vakarą užklysta pas Ahmadą į namus, o galiausiai užmezga romaną su jo motina. Taigi, susipažįstame ir su šiais niekuo neypatingais herojais.

Pirmojoje knygos dalyje nelabai kas vyksta, viskas gerokai užsitęsia, bet į knygos pabaigą norėjosi kuo greičiau perskaityti, sužinoti, kaip viskas baigsis, atsirado šiokia tokia įtampa. Tik ta įtampa ne tai, kad sprogsta, bet labiau gal kaip koks pradurtas balionas – šaižiai leisdamas orą pasiblaško po kambarį ir nukrenta. “Pradūrimo” momentą net kelis kartus perskaičiau, nes iš karto net nelabai supratau, kada įtampa pasiekė piką ir pradėjo vėsti. Kažkokaip keistai.

updike

Jei yra John Updike gerbėjų, prašau atsiliepti, Tyto Albos vardu knygų žiurkės knygą dovanoja.

Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai

~ kzL ~ 12 Comments

apelsinaiNežinau, nepaliko man įspūdžio knyga. Ir kažkokių ypatingų jausmų nesukėlė, praslydo ir tiek, net nežinau, ką čia apie ją parašyti. Galvoju  apie įvaikinimą (autorė buvo įvaikinta religingos šeimos) – rizikingas reikalas. Kažin kokios įvaikinimo sąlygos? Tikriausiai, jei esi išprotėjusiai religingas, niekas nedraudžia įvaikinti, bet, autorės atveju, toks įvaikinimas atrodo tiesiog siaubingai. Kaip bebūtų keista, įdomiausia man buvo skaityti autorės 1991 m. parašytą įžangą, kurią galite rasti ir čia.

The Human Stain

~ kzL ~ 4 Comments

humanKas čia, Philip Roth knygų iššūkis? Visų Pilypo knygų? Dabar – 4 iš 31. Iš tikrųjų,  “Nemesis” nelikau labai sužavėta, bent jau iš pradžių, bet ta knyga man vis dar sukasi galvoje, pavyzdžiui, tik dabar žiūrėdama į geltoną šios knygos viršelį, sugalvojau, koks jis į temą, nors skaitant galvojau, kad jis man toks blankus ir neišraiškingas. Paprastos ir neįsimenančios knygos gi tiesiog dingta iš galvos, o Pilypas mane tikriausiai užkerėjo, kad nepaliauju apie jį galvojus.

Ne visada pasidomiu knyga iš anksto prieš skaitydama, tai taip ir gaunasi, kad iš alia trilogijos, kurią sudaro “Amerikietiška pastoralė“, “I Married a Communist” ir “The Human Stain”, ėmiau vidurinę ir praleidau. Na, tiek jau to. Kadangi P.Roth knygas man galvoje reikia subrandinti, tai net dabar nežinau, kaip apie “The Human Stain” parašyti. Gal tiek – labai patiko, labiau nei “Nemesis” (o “Nemesis” dabar patinka labiau, nei tada, kai perskaičiau). Norisi ir parekomenduoti ir neišduoti knygos siužeto, kaip čia išsisukti?

Coleman Silk iš Athena koledžo dekano (nežinau, ar čia tiksliai verčiu tas pareigas) pareigų buvo atleistas už rasizmą. Jo paskaitų nelankančius studentus jis pavadino “spooks”. Žodžių, kurių tiesioginė prasmė yra “vaiduoklis”, o netiesioginė – įžeidi afroamerikiečiams. Atrodo, kas čia tokio nuostabaus, jei ne tai, kad pats “rasistas” yra juodaodis, kaip čia pasakius, juodaodis savo krauju ir kilme, nes jo paties oda kaip juodaodžio yra labai šviesi ir jis apsimeta juodaodžiu nesantis. Jis apsimeta žydu. Neblogai, ane? Apie jo kilmę žino tik jo šeima, kurios jis išsižadėjo prieš vesdamas baltaodę merginą, su kuria susilaukė keturių vaikų – su siaubu prieš kiekvieno vaiko gimimą galvodamas apie laukiamą prisipažinimą. Ar teks Coleman’ui prisipažinti?

Dar nusprendžiau, kad šio autoriaus knygų daugiau neklausysiu, nes klausyti jis vis dėlto man yra per sunkus. P.Roth knygose man reikia su grįžti atgal, prisiminti ir pasitikslinti, o audio knygoj tiesiog negali lengvai surasti tos specifinės pastraipos ar knygos vietos. O dabar manęs jau laukia knygos ekranizacija.

Gudrioji nuodų virėja

~ kzL ~ 1 Comment
Suomiškas viršelis
Suomiškas viršelis

Jei nebūčiau žinojus autoriaus, tai niekada knygos tokiu viršeliu nebūčiau paėmus į rankas. Nu, kas per viršelis – katastrofa kažkokia. Tingiu ieškoti, bet įtariu, kad leidyklos “Pasviręs pasaulis” tikriausiai seniai  nebėr ant šios žemės…

Pagal viršelį atrodo, kad leidykloj niekas neskaitė knygos...
Pagal viršelį atrodo, kad leidykloj niekas neskaitė knygos…

Taigi, po Tess Gerritsen baisybių norėjau kažko lengvo. Nerealiai pasirinkau. Vėl žmogužudystes! Tiesa, šį kartą vykdomas lengvai ir šmaikščiai, net pelnytai už “geros” suomių bobutės kankinimus. O veiksmas visas dėstomas tokiu stilium, labai panašiai kaip Jonas Jonassen “Šimtametyje” – na, nutinka viskas kažkaip netikėtai ir lengvai, ir vėl sukasi pasaulis.

Pagal aprašymą ant knygos viršelio tikėjausi, kad visos žmogžudystės įvyks greitai, nes paprastai ant viršelio aprašoma knygos pradžios intriga, tai laukiau vis laukiau, kada pagaliau čia visi numirs. Pasirodo, kad ant viršelio žodis žodin perrašyta knygos pabaiga. Totaliai nesąmonė, todėl siūlyčiau planuojantiems knygą skaityti, jokiais būdais neskaityti jokių užrašų ant viršelio, išskyrus pavadinimą.

(Ačiū Novum už nuorodą į suomišką viršelį).

Noriu namo (ne nAmo, o namO)

~ kzL ~ Leave a comment

namo

Pagal knygos autoriaus aprašymą (rašytojas, dramaturgas, garsus komikas, satyros meistras), tikėjaus, kad čia bus tokia lengva knygelė alia “Man galima, aš žydas”, keliems vakaro pusvalandžiams pasėdėti ar pakikenti – kažkaip šio autoriaus nesuvedžiau su vienu Giedrės jau minėtu Jonas Gardell kūriniu “Niekada be pirštinių nešluostyk ašarų“. (Beje, knyga yra Giedrės dovana, ačiū dar kartą).

Man galvoj vis sukas trys knygos veikėjai. Vienas iš jų – Ruta. Norinti gražios ir tvarkingos šeimos. Tik ta tvarka ir grožis turi atitikti jos sugalvotą modelį, gražų standartą – geris ir paklusnūs vaikai, geras ir rūpestingas vyras. Tas Rutos noras toks labai svanaudiškas, it tų “aš čia stengiuosi, bandau ir draskausi, jūs visi turite man būti dėkingi”. Šventoji diktatoriaus ir aukos veidu.

Rakelė, Rutos sesuo, nesama meile save apgaudinėjanti, pati save užbūrusi ir pasmerkusi padėties be išeities ratui. Su niekuo nekalbantis švelnusis Danielis, kuriam taip noris paglostyti galvą. 

Ši knyga – tai trumputis šeimos pavaikslas. Šeimos, kurioje tikriausiai daugelis iš mūsų gyvenam. Kur daug nepasakytų žodžių ir neparodytų jausmų. Kur lengviau patylėti ir nueiti, nei apkabinti ir paklausti.

 

 

Smogikų gaujos apsilankymas

~ kzL ~ Leave a comment

book2Savaime suprantama, kad pastebėjom šitą Pulitzerio laimėtoją. Bet privengiau knygos, kaip gi kitaip, kai nė pavadinimo originalo kalba dorai nesupratau be žodyno, o ir išsivertus nelabai supratau, ar teisingai išsiverčiau, ar ne. Komiška tiesiog situacija, ne kitaip. Labai apsidžiaugiau pamačius Metodikos išverstą knygą ir vis klausinėjau į kairę ir į dešinę, kaip tie Metodikos vertimai, bet niekas man nieko neišsidavė, Marytės Melnikaitės.

Knyga man labai patiko. Iš tikro tokia žavinga, daugiaprasmė ir vis dar sukasi man galvoje. Įsivaiduoju, su labai geru vertimu būtų dar žavingesnė. Paburbėsiu vis dėl to apie vertimą. Miela leidykla, reikia turėti, atsiprašau, naglumo, prašyti 34 + litų už pusiau išverstą knygą.

p. 269
p. 269

Iš tikro, prisipažinsiu, manęs visai neviliojo visi tie muzikiniai knygos aprašymai, tipo, oj čia muzika ir t.t. Yra tos muzikos, bet man kaip skaitytojai ji tokią na, šalutinę visai temą “grojo”. Nors šiąnakt vis dėlto sugalvojau, kad knyga  net man muzikinė, tik gal kiek kitu aspektu. Trylika knygoje esančių dalių, kurios visiškai galėtų gyventi ir po vieną (“kaip albumo dainos”, pripažįsta ir autorė) arba būti skaitomos ne tokia eilės tvarka, kaip sudėliota knygoje, man primena tokį lietuvių liaudies šokį žaidimą, lygtais “Žilvitis” vadinas, nebepamenu, kai šokėjų poros ratelyje pasisuka vienas pries kitą ir paskui susiliesdamos tai dešiniais, tai kairiais delnais pina tokią šokio pynę – taip išsiskiri su savo pora, susilieti su kitais šokančiais ir vėl grįžti pas savo porą. Taip ir šioje knygoje man veikėjai susiliečia, išsiskiria, pasimeta laike vėl susitinka. Žavingai išpinta pynė.

Kiekviena knygos dalis – trumpa vieno veikėjo istorija, toje istorijoje, tik gal kitame laike, kitokiam pavidale pasirodo kitų knygos dalių herojai ir viskas taip gražiai cikliškai susidėlioja, susipina, išsibaigia. Aišku, dvyliktoji dalis labai ypatinga – parašyta Power Point prezentacijos stiliumi, bet kai perskaičiau, tai net nepajaučiau, kad čia kažkokia kitokia nei tiesioginė kalba – labai gera prezentacija, kurią galit paskaityti Jennifer Egan puslapyje dešinėje esančiame “Great Rock and Roll Pauses” (čia galit paklausyti, kaip autorė aiškina savo prezentaciją – labai įdomu). Būtinai paskaitykit, nes aš čia sėdžiu ir niekaip nesurankioju (biškį tingiu, biškį laiko neturiu) visų gražių knygos dalykų į trumpą visumą (vis dar visaip vartau ir dėlioju galvoj). O ir ar reikia? Užtenka pasakyti, kad ne veltui giriama knyga. Skaitykit!

55 valandos su Lisbeth Salander

~ kzL ~ 6 Comments

mergina waspPagaliau galiu atsisveikinti su žaviąja Lisbeth, nors gal ne visai, nes dar esu nusiteikusi pažiūrėti švediškus filmus. Kaip jau minėjau trečiosios Millenium dalies pradžia man buvo kiek nuobodoka, bet paskui veiksmas vėl gerai įsivažiavo ir būdavo sunku atsitraukti. Kadangi daug klausiau prieš miegą, tai visi tie veikėjai ir vardai man gražiai atsispindėdavo mieguose ir pabudus naktį patys pirmiausi iš sapnų atklydę žodžiai būdavo – Salander, Blomkvist ir Berga. Aleliuja, tikrai jau užteks. Tikrai tikrai nenoriu daugiau prasidėti su serialais. Visiems kitiems – sėkmės skaitant. Jei smalsumas nepalauš, tai bent jau pirmą dalį tikrai verta paskaityti.

2012 m. geriausios

~ kzL ~ 6 Comments

Žurnalai ir laikraščiai pradėjo skelbti geriausias 2012 m. knygas. Skliausteliuose – goodreads vertinimai – šiaip, įdomumo dėlei, ar sutampa kritikų ir skaitytojų nuomonės.

The Economist:

Hilary Mantel (Manau, šiais metais kiekvienam sąraše rasite, gerai, gerai, jau ruošiuosi klausytis) Bring Up the Bodies (4.30), Man Booker winner 2012

hilary

Pat Barker Toby’s Room (3.73)

barker

Lawrence Osborne The Forgiven (3.67)

osborne

Herman Koch The Dinner (3.40)

dinner

Tan Twang Eng The Garden of Evening Mists (4.09) Man Booker Shortlist

eng

Philip Pullman Grimm Tales: For Young and Old (4.07)

grimm

Adam Gopnik Winter: Five Windows on the Season (3.91)

winter

John Jeremiah Sullivan Farrar Pulphead: Esseys (4.03)

pulphead

Marie N’Diaye Three Strong Women (3.16)

3

James Fenton Yellow Tulips: Poems (4.50)

poems

Jorie Graham P L A C E (dar nėra)

place

 The New Yorker

Hilary Mantel Bring Up the Bodies

Sheila Heti How Should a Person Be? (3.23)

1

Edward St. Aubyn At Last (3.85)

2

Per Petterson I Curse the River of Time (3.23)

4

Joshua Cohen Four New Messages (3.33)

5
Zadie Smith NW (3.38)

6

Karl Ove Knausgaard My Struggle (4.02)

7

 

 

Danielius Dalba & kitos istorijos

~ kzL ~ 15 Comments

Perskaičiau. Jau kelios dienos. Ir niekaip negaliu parašyti įspūdžių apie knygą, dieve mano, toks jausmas, kad net jaudinuosi (nes niekada nežinau, kas čia galų gale pasirašys), įsivaizduoju, kaip turėtų jaudintis autorė. Arba nesijaudinti. Dar neparašau, nes nežinau, kaip iš viso minčių kratinio ką nors normalaus ir suprantamo sudėlioti. Gali būti, kad dar kartą parašysim, kai jau G. perskaitys ir mes kokią bloginę simbiozę susuksim. Šį kartą “bullet pointais” sumėtysiu.

  • Ar patiko? Patiko. Jau vien tai, kad lietuvio autoriaus knyga skaitosi su vėjeliu, nestriginėja ir egsitenciškai šlamančiais lapais nekankina, yra labai daug.  Bet jeigu taip rašau, alia teisinuos, tai kažkas ir nepatiko? Gal aš iš esmės nesu apsakymų mėgėja – tik tik įsijauti ir jau viskas, ate. Gal čia mano, kaip skaitytojos pasvajojimai – aš iš tikro norėčiau kokios geros storos knygos “Silva rerum” apimties apie neregėtą Vilnių XX a. pradžioje, iki karo, kaip “Juoduosiuose Franko perluose”. Apsakymas – potenciali knyga, nu, nes tikrai, man per mažai ten to apsakymo, man egoistiškai norisi daugiau ir ilgiau. ir ne tik šio vieno apsakymo.
  • Vienas keistas jausmas skaitant buvo – kad žinau, kaip apsakymas baigsis. Tai įdomu būtų sužinoti kitų patirtis – ar buvo tas jausmas?
  • “Mirtis Vilniuje” – labai patiko. Tokia jauniklio lūpomis ir slengine kalba išsakyta įžvalga apie tai, kas vienąkart garsiai nutiko Vilniuje, nes dažniausiai gi čia viskas vyksta tyliai. Pasaulinės žvaigždės Vilniuje beveik kaip mėnulyje –  “Žmonėms reikia atsipalaiduoti, ypač, jeigu jie jautrūs ir silpnų nervų, o menininkai dažniausiai tokie. Aktoriai – dar ir narcizai. O jeigu jie priklausomi nuo šlovės… Ir atsiduria Vilniuje… Čia su “Oskaru” gali nebent išsivalyt užsikimšusį unitazą, su Venecijos “Liūtu” -paremt duris, o su “Palmės šakele” pasikasyti nugarą. Čia visa tai nieko nereiškia”. Velnias žino, ar ne per durna kalbėtojo galva apsakymo įžvalgoms, bet let it be. Gerulis šitas apsakymas ir iš tikro kitoks. Kitoks, nes jei paimtum šitą tekstą ir nežinodamas skaitytum, greičiausiai nė neįtartum, kad čia Sabaliauskaitė. Šitam apsakyme radau tą iš anksto pažadėtą kitoniškumą.
  • “Žeismastis” – apie tai, kaip būti laimingam. Nesvarbu, kaip gyveni, koks esi – jei jauti pasitenkinimą ir nesilygini su turtingesniais geresniais gražesniais plonesniais gudresniais – gyveni gerai, džiaugiesi savo mažais ar dideliais pasiekimais (vieniem jie gal bus dideli, o kitiems maži, nereikia net pagal svetimą kartelę matuoti) ir mėgaujiesi. Apsakyme, nenoriu išduoti, ir apie tai, kokie iš pažiūros geriečiai ir niekam bloga nelinkintys būna viduje supuvę.
  • Danielius Dalba – Sabaliauskaitė ir kiti lietuvių literatūros pasaulio veikėjai. Tikras smagumėlis. Bet silpnų nervų, įžeidiems, nepakantiems ir bijantiems aštresnio žodžio ir žmogaus kūno dalių neįprastose vietose – nerekomenduoju. Visiems kitiem – malonaus skaitymo.

Kaip apibrėžtumete savo santykį su lietuvių literatūros tradicija?

Kaip labai netradicinį.

Gal galėtumėte plačiau? Kuriuos lietuvių autorius labiausiai vertinate?

Mirusius. Nors  ne visus. Donelaičio nusikaltimo lietuvių literatūrai neatperka net jo mirtis.

Čia ne iš interviu su Sabaliauskaite, čia – Danielius Dalba. Sabaliauskaitė interviu nuo tokių klausimų išsisuka. Kad paveldo saugotojai be reikalo nesinervintų. Dar kartą – smagaus skaitymo.

The Poisonwood Bible

~ kzL ~ 5 Comments

Be reikalo vengiau ir išsisukinėjau nuo šios knygos. Bus viena geriausių šiais metais. Vis dar apie ją galvoju ir perklausius kol kas nesiėmiau jokios kitos rimtai klausyti.

XX a. šeštas (atrodo) dešimtmetis. Amerikietis pamokslininkas, o gal ir kunigas, sugalvoja važiuoti misionieriauti į Afriką. Kadangi moterų nuomonės nelabai linkęs klausti, su savim išsitempia žmoną ir keturias dukteris – paauglę Rachel, dvynes Leah ir neįgalią Adah bei mažėlę Ruth May. Moteriškoji pusė – daugmaž normalios (kiek normalios gali būti pastoriaus žmonos ir dukterys) amerikietės nė neįsivaizduojančios, ko joms toje Afrikoje, kaime džiunglėse gali prireikti, kas gyvybiškai svarbu ir reikalinga. Tikriausiai, visų pirma – raminančiųjų pirmajam šokui nuraminti. Ir tikrai, su tokiu tėvu, kuriam viskas dievo valioje, tikrai reikia dievo palaimos ir malonės.

Visas pasakojimas vyksta šeimos moterų lūpomis, daugiausia mergaičių. Motina pasakoja apie praeitį, dukros apie dabartį – taip meistriškai sudėliojama įdomus pasakojimas. Tėvas knygoje nekalba. Iš pradžių lyg ir buvo įdomu sužinoti, kaip visas Afrikos reikalas jam atrodo, bet vėliau išryškėja tėvo vienpusiškumas, aklumas, egoistiškumas, supranti, kad nieko jis gero nepapasakos. Daug ką atspindintys jo trumparegiškumo žodžiai:

”Tata Jesus is bangala!” he shouts during his African sermons. It never occurs to him that in Kikongo, a language in which meaning hangs on intonation, bangala may mean ”’precious and dear,” but it also means the poisonwood tree — a virulent local plant — when spoken in the flat accent of an American zealot.

Afrikietiškam gyvenime daug nepriteklių, dar daugiau neteisybės. Ypač iš baltojo pasaulio pusės, kuris veržiasi gelbėti Afrikos, griauti įprastos gyvensenos. Tas išgelbėjimas beveik visada atneša tik dar didesnes nelaimes, pilietinius karus, sugriauna natūralius žmonių ryšius su jų gamta, su jų dievais, su jų aplinka. Kaip amerikietis gali tai suprasti? Tik pats gyvendamas Afrikos kaime be protekcijų ir be dolerių, tokiam pat skurde ir išgyvendamas tuos pačius jausmus. 

Knygoje taip pat daug motinos ir vaikų santykio – kuri dukra mieliausia, kuri mylimiausia, kurią dukterį gelbės motina, kai per kaimą keliauja skruzdėlių žudikių armija, o išsigelbėjimas tik vienas – upė?

Kažkaip nesinori per daug pasakoti apie knygą, kad neatimčiau skaitymo malonumo. Galbūt gali pasirodyti, kad knyga niūri ir tamsi, bet taip nėra, gal dėl to, kad didžioji knygos dalis – vaikų lūpomis ir skaitytojui autorė leidžia pačiam visas emocijas pajausti tarp eilučių.

Bangala Bible. Pasilaikykim ją sau.

 

The Marriage Plot

~ kzL ~ 5 Comments

Labai džiaugiausi, kai sužinojau, kad J.Eugenides parašė naują knygą, ir stebėjausi www.goodreads.com pamačiusi, kad knyga vertinama ganėtinai vidutiniškai (3.42). Galvojau, kad nepasiduosiu šitam vertinimui ir pulsiu skaityti ir mėgti, tačiau, kai maždaug trečiame knygos trečdalyje buvau užklausta, apie ką knyga, kurią dabar klausau, hmm, negalėjau iš karto atsakyti, kaip kad ir dabar negaliu. Nors tai gal ir nėra joks knygos rodiklis, nes, pavyzdžiui, pasakyti, apie ką yra ‘Laiškų knyga” irgi nėra taip paprasta.

Bet, kaip sakau, buvau 3/3 knygos, o vis dar nelabai supratau, kurlink knyga eina ir kas turėtų būti vadinamoji knygos kulminacija (Tikriausiai galvodama apie knygos kulminaciją turėjau galvoti apie tai, už kurio Madeleine ištekės? Hmm), net galvojau, kad šioj knygoj tikriausiai iš viso jos nebus, nereikia nei laukti. Tada pasiėmiau diskų dėžutę ir dar kartą perskaičiau “apie ką knygą”, tikėdamasi rasti kažkokią užuominą, pagal kurią toliau bandyčiau vynioti siūlų kamuolį – gal kažko nepagaunu?

1980-ieji. Amerikos koledžas. Mergina – Madeleine – nei labai graži, nei labai populiari. Pažistamas jausmas, kai susirenka fuksai, uostinėjasi, žiūrinėjasi, pritampa-nepritampa ir t.t. Tai va, ji studijuoja anglų kalbą, kurią US studijuoja tie, kurie realiai nesupranta “kuo nori būti užaugę”.

“Some people majored in English to prepare for law school. Others became journalists. The smartest guy in the honors program, Adam Vogel, a child of academics, was planning on getting a Ph.D. and becoming an academic himself. That left a large contingent of people majoring in English by default. Because they weren’t left-brained enough for science, because history was too dry, philosophy too difficult, geology too petroleum-oriented, and math too mathematical – because they weren’t musical, artistic, financially motivated, or really all that smart, these people were pursuing university degrees doing something no different from what they’d done in first grade: reading stories. English was what people who didn’t know what to major in majored in.”

Tada dar yra Mitchell, kuris myli Madeleine ir yra įsitikinęs, kad šioji turi būti jo žmona, bet trumpai tariant, pats yra toks truputį ‘kaimietis’, kad merginai jis reikalingas tik tada, kai nėr kas veikti arba nėr su kuo pasibučiuoti. Nu, čia taip labai jau tiesmukiškai, aišku. Mitchell knygoje spėja pakeliauti po Europą ir Indiją, ieško religijos, bet kam visa tai aprašinėjama nelabai aišku. Ir dar yra Leonard, prie kurio mergos kaip prie medaus – o jis staiga prie Madeleine. Bet kad nebūtų liūdna, šis gražus populiarus ir labai protingas vaikinas dar serga maniakine depresija ir karts nuo karto papuola į ligoninę, turi nuolatos gerti vaistus ir panašiai. Ta maniakinė depresija gan išsamiai aprašoma ir, aišku, gerokai paįtakoja M ir L gyvenimą.

Visa istorija pasakojama trijų veikėjų ir tie paskojimai taip sakyčiau labai įdomiai sudėlioti: vienas papasakoja iš savo pusės, staiga po gero gabalo klausymo, kitas veikėjas užsimena apie tą patį įvykį iš savo pusės ir taip autorius sudėlioja visą paveikslą. Būtent paveikslas kol kas man atrodo geriausias knygos apibūdinimas. Knyga yra trijų to laikmečio žmonių paveikslas.

Klausyti buvo visai įdomu ir tik vienoj vietoj nuobodoka, bet tuo pačiu galvojau, ar perkaityčiau iki galo, jei skaityčiau popieriuje? Keista knyga. Vietomis tikrai įdomiai nuklystama į visokius knygų/depresijų/genetikos aprašinėjimus, bet klausai ir galvoji, o kam šitas nukrypimas? Parodyti, kokį tyrimą padarei rašydamas knygą? Middlebook.

Pati pabaiga man patiko. Nors realiai knygoje yra dvi pabaigos. Gal pirmosios būtų užtekę? Taip įdomiai, po 12 diskų jau galvojau, kad tikrai pabaiga, nes kaip tik baigėsi diskas. Tik nustebau, kas kaip paprastai niekas nesako: “this was the end of the book, for other books please refer to bla bla”, tada nusprendžiau pasitikrinti ir radau dar vieną CD, kur jau buvo tikroji pabaiga. Kurioziška, ar ne?

Tikrai sutikčiau su šituo vienos goodreaderės įvertinimu:

The Marriage Plot is pretentious. And also pompous, elitist, privileged and self-important.