Prisipažinsiu, man visi “amžinojo gyvenimo” eliksyrų ieškojimai yra nesuprantami. Nes, kad ir kaip baisu (dabar), man atrodo, kad kažkada aš norėsiu iš čia išeiti. Nes, nepaisant to, kad galbūt kada nors bus keičiami ne tik sudilę sąnariai, bet ir susiraukšlėjęs veidas ar nesusiraukšlėjusios smegenys, man atrodo, kad aš nenorėsiu būti pusiau kiborginė apgailėtinos egzistencijos močiutė patemptu veidu ir pripūstom lūpom (nors čia toli gražu ne baisiausias variantas).
Visi tie svaičiotojai neskaitė Jose Saramago. Mirties nebuvimas gali būti toks pat baisus kaip toks jos buvimas, kaip yra dabar. Tiesiog gal būt per mažai susimąstome apie mirties nebuvimo galimybes ir pasekmes. Pabūk su Jose, pamatysi, jis puikiu, sarkastišku žodžiu tau papasakos. Nebeliks ką pridurti ir nebekils noro mirčiai kaišiot pagalio į ratus. Nebent tada, kai ši per daug įsismagina ir nepaisydama mūsų įsivaizduojamos eilės pasiima ne tuos, kuriems laikas. Bet ar mums žinot? Nebent Jose.
Vakar buvo pirmasis diskusinis Jaukaus knygų klubo susitikimas. Aptariamoji knyga William Faulkner “Kai aš gulėjau mirties patale”. Susitikimas buvo super. Ir sakyčiau su knyga gerai pataikėm, nes šiaip skaitydama nežinau, ar būčiau ištvėrusi knygą iki galo, o dabar ištvėriau, nes knygų klubui, o be to, kai tokia knyga, tai ir nuomonės įvairiausios ir yra apie ką padiskutuoti.
Kadangi knygą daugiausia skaičiau vėliais vakarais, tai, prisipažinsiu, retai būna, kad knyga migdytų, na, beveik nebūna. O šita tai tiesiog traukė į nuovargio liūną. Sunkus tekstas. Iš pat pradžių atrodo geroki kliedesiai – nieko neina suprasti, nei kas kalba, nei kas vyksta. Atsigavau, tik kai prakalbo Diuji Delė, paskui motina.Toks atsikvėpimas – bent galima suprasti, apie ką kalbama, nes vyrų minčių srautas (iš viso knygoje kalba penkiolika veikėjų) toks padrikas iki erizulio.
O istorija? Motina miršta. Vienas iš sūnų jau daro jai karstą, vos ne lentą patikrint kiša, parodyt, kad gerai nuobliuota. Pusę knygos brūžina tą lentą ir vinis kala. Kol galiausiai motina numiršta. Seniai tėvo pažadėta palaidoti tolimajame mieste. Nuvežt nėra kaip – potvynis tiltus nunešė, besikeliant per upę mulai paskęsta, karštis baisulinis, grifai virš vežimo jau ratus suka, o kvapas! Nieko nuostabaus, kad kliedesiais pilasi mintys. Ir pabaiga tokia – apvainikuoja, sudėlioja viską į vietas. Sakau, visa knyga kaip burbulo pūtimas – pūti, pūti ir neaišku, ar sprogs, ištaškydama purslais, ar pavyks išpūsti – pusė knygos ant tos kritinės ribos balansuoja. O paskui, vos ne paskutiniame puslapyje klapt ratas užsidaro, išsipildo į realybę, lyg to kliedesio niekada ir nebuvo, viskas paprasta ir aišku.
O galėjo labai paprastai atsitikti taip, kad aš šios knygos būčiau neperskaičius. Aišku, aš ją pastebėjau knygyne, kaip galėčiau nepastebėti baleto bateliais apautų kojų, bet pasiėmiau knygą, paskaičiau nugarėlę, o ten apie kažkokį mokslininką, citata iš knygos irgi apie mokslą – niekaip nesupratau, prie ko čia tos balerinos kojos. Žvilgtelėjau į vertėją, oo, Sigitas Parulskis, na, tikėtina, kad bet ko nevers, o paskui tai iš šen, tai iš ten geri atsiliepimai apie knygą – gunda pagunda. Netikėkit šituo viršeliu, nors perskaičius knygą jis kaip ir turi prasmę, bet ne tokią, kad turėtų ant viršelio puikuotis, geriau jau galėjo būti, pavyzdžiui, namas. Arba laboratorijos kolba. Arba baltas chalatas. Arba perlai. O ant nugarėlės galėjo būti tiesiog parašyta – čia yra lobis, nepasigailėsi.
Iš tikro net nenoriu nieko rašyti apie „Lazario moteris“, nes ką ten jau beparašysi, kai viskas parašyta. Knygoje, aišku. Mėgavausi tekstu, šeimos saga, kurią skaitant gyvenau tokiuose pat jausmuose ir vaizdiniuose, kaip kad skaitant G.G. Marquez. Gal ne „Šimtą metų“, bet „Meilę choleros metu“ tai tikrai. Tik tai ne Pietų Amerikos, o Rusijos vaizdai, jausmai ir kvapai. Dar truputį kaip Miškino “Laiškų knygą” – gal dėl to paties vertėjo, o gal dėl to paties gerumo?
Rusiškas leidimas
Visa istorija prasideda dar carinėje Rusijoje, o baigiaisi visai nesenais laikais. Ir nors Lazaris Lindt laike realiai gyvena tik viduriniame laiko tarpe, viskas, kas įvyko prieš jį ir po jo yra labai svarbu, susiję, persipynę. Nes iš pradžių gyveno Marusia, laimingai ištekėjusi, tačiau bevaikė, mokslininko žmona, kuri pirmą kartą pamačiusi blusomis nuėjusį perkarusį beveik dar vaiką Lazarį Lindtą, jį „įsisūnija“, o jis ją – įsimyli, ir per visą gyvenimą nieko daugiau nemyli, tik ją, kol būdamas jau senas jaunoje merginoje išvysta Marusios šešėlį, neklauskit manęs, kaip mergina atsiduria jo rankose, jis pats negalėtų pasakyti, anei papasakoti, kodėl iš laime trykštančios gražuolės ji pavirsta į pačią nelaimingiausią nuotaką, o vėliau despotę, visišką priešybę meile kvepiančiai Marusiai, kuri, galima įsivaiduoti, kaip būtų numylavusi Lazario anūkę Lidočką, deja, jau buvo mirusi, kai mergaitei tos meilės labiausiai reikėjo.
Marina Stepanova
Sakiau, kad ilgėjausi kažko tookio, tokios knygos, kuri šiais metais galėtų tapti mano metų knyga. Tą karūną man knietėjo uždėti knygai jau nuo pat pirmųjų puslapių, nežinau, ar atsiras kas šiais metais nukonkuruos „Lazario moteris“. Abejoju.
Dailės mokykloje man meno istoriją dėstė menotyrininkas Petras Šmitas. Jo pamokos vykdavo kabinete, kuris buvo senojoje dailės mokyklos dalyje, Rumpiškės dvaro pastate, kur girgdždėjo parketas, stovejo baltulėliai biustai, kur neregėto gražumo laiptų turėklų vingius galėdavai sekti pirštu, belaukiant kol mokytojas atrakins kabinetą ir ijungs aparatą skaidrėms rodyti.
Būtent tame kabinete esu mačiusi daugybę paveikslų, vienaip ar kitaip vaizduojančių apreiškimą Marijai ,Jėzaus gimimą, įvairiausius Madonos su kūdikiu variantus, skausmo paralyžuotas Pietas, triumfuojančias ėmimo dangun scenas.
Ir daugelyje paveikslų Marija aiškiai vaizduojama nežemiškai.
Dažnai iš jos sklinda šviesa (Giovanni Battista Salvi “Madona and Child”, Aušros vartų koplyčios Mergelės Marijos paveikslas), dažnai Marija vaizduojama su aureole, kad parodyti jos šventumą (Botticelli “Madonna del Libro“, Gentile da Fabriano “Adorazione del Bambino”, Raffaello “La Madonna del Granduca“, George Hitchcock “The Annunciation”).
Be aureolės Marijos išskirtinumą dar rodo atsiveriantis dangus (Raffaello “Visitazione“), grojančių ir giedančių angelų minios (Guido Reni “The Coronation of a Virgin”) arba tai, jog ji eina debesimis (Raffaello “Siksto madona”).
Caravaggio gavo pylos už tai, kad paveiksle “Natività con i santi Lorenzo e Francesco d’Assisi” perdaug ją žmogiškai pavaizdavo Mariją, pusiau gulinčią ant žemės, išvargusią, bet ir čia virš jos galvos sklando angelas, o ir šiaip jau šešėlių ir tamsos meistras Caravaggio daugiausia rytinės šviesos paveiksle skyrė būtent Marijai, o ne kūdikiui.
Fiona Shaw vaidina Mariją spektaklyje, pastatytame pagal C.Toibin knygą
O kas jeigu…
O kas jei nėra nei angelų, nei karūnų? Kas jei vietoj dangiškos šviesos, vietoj baltų lelijų yra tik kaltės jausmas ir gedulas?
Didžioji dauguma pasakojimų, iš kurių mes sužinome apie Marijos gyvenimą yra papasakoti kokio nors trečio asmens APIE Mariją, bet knygoje “The Testament of Mary” rašytojas Colm Toibin leidžia jai pačiai pasakoti, suteikia jai stiprų balsą, ir vietoje kelių klasikinių momentų (apreiškimas, apsilankymas pas Elžbietą, gimimas Betliejuje, Pieta, ėmimas dangun) skaitytojas gauna sodrų, komplikuotą, įdomų Marijos portretą.
Calm Toibin konstruoja neortodoksišką Mariją, čia ji kardinaliai kitokia nei prie bažnyčios parduodamuose saldžiuose paveikslėliuose: nėra čia nei pamaldžiai sudėtų rankų, nei nuolankios ramybės, nei absoliutaus tobulumo, nei niekada neišsidraikančios plaukų sruogelės. C.Toibin Marijai ir karšta, ir skauda, ir baisu, ir batas trina. Ji pavargusi, nusivylusi, sena, užsidariusi tamsiuose namuose, niekada nesakanti savo sūnaus vardo.
104 motinos kaltės puslapiai, patekę į trumpajį šių metų Bookerio sąrašą.
Colm Toibin buvo praėjusių metų Göteborg knygų mugėje, abi knygų žiurkės klausėmės jo, jis kaip tik rašė autografus į šitą knygą, o aš kažkodėl nepasinaudojau proga ir jos nenusipirkau jau tada. Gailiuosi.
“But I must say it once, I must let the words out, that despite the panic, despite the desperation, the shrieking, despite the fact that his heart and his flesh had come from my hear and my flesh, despite the pain I felt, a pain that has never lifted, and will go with me into the grave, despite all of this, the pain was his and not mine.” //C.Toibin “The Testament of Mary”
Vos tik pasiėmiau knygą iš bibiotekos, o naujasis knygnešys Marius Burokas vos ne tą pačią dieną ėmė ir įdėjo į savo rekomenduojamų paskaityti sąrašą.
Kas labiausiai iš knygos įsiminė?
Atvirumas. Drąsus, nuogas, toks tikras jausmas, lyg geluonies, kaip sakant.
Šmaikštumas. Kaip P.Roth traukia per dantį žydiškumą, taip J.Pilch šiepia liuteroniškumą, puritonišką taupumą ir daiktų viršenybę prieš žmogų (čia ir iš sovietmečio, aišku, kai iš po stalo gautas daiktas būdavo dangstomas užklotais nuo dulkių ir garbingai atidengiamas prieš svečius pasipuikuoti). Kaip kitaip galima taip atvirai kalbėti ir neatrodyti apgailėtinai, jei ne su gera šmaikštumo dozė? Tarsi herojus/autorius sakytų – gerai suprantu, kas su manim dedasi, gal ir nesąmones darau, bet dedasi, neapsimetu, kad nesideda.
Nepakeliama būties lengvybė. Nepakeliama dėl vienatvės, atvirumo ir lengvybė dėl gero humoro su sugebėjimo prajuokinti skaitytoją (mane čia, kiti gal verkia, nežinau).
Dešimt pasakojimų, vienas paskui kitą pasakoja apie herojaus sėkmes ir nesėkmes. Apie vienatvę, apie norą moterų ir jų paiešką (tiek jaunystės dienom, tiek, kai jau virš penkiasdešimt), beveik virstančia į maniakišką jų persekiojimą; apie kitas moteris – mamą ir bobulę, pastarosios paveikslas toks marqueziškai žavingas (bobulė turi paslaptingą spintą ir dar jai dvasios praneša apie artėjančią kokio nors artimo ar kaimyno mirtį). Dar apie draugystę, šeimą, tai, kas dedasi už užuolaidomis aklinai uždengto lango – vieni pykstasi, kiti skandalus kelia (dėl, pavyzdžiui, nesantuokinės meilės įrodymų kišenėse, o įrodymų išmesti nevalia, nes daiktas – nosinė – gi vos ne naujas, kaip čia išmesi), treti planuoja savižudybę nr. 1. Velniai dedasi už tų užuolaidų, kaip gi kitaip.
**
PS Žiūriu, kad tuoj pasidarysiu lenkų rašytojų fanė – po to, kai įsimylėjau Mysliwski “Traktatą apie pupelių gliaudymą”, visai nieko suskaičiau Gombrowicz “Apsėstuosius” ir dar patiko Jerzy Pilch pirmoji savižudybė!Man pačiai siurprizas. Ką dar lenkų skaityti (lenkiškai, beje, nemoku)
Dievaž, taip įsijaučiau į šitą knygą, kad jaučiausi, kaip kankinama didžiausių meilės kančių – buvau ir ką tik įsimylėjusi, ir jau jau jaučianti, kad šita istorija baigiasi, ir reikia atrasti jėgų ir stiprybės padėti tašką. Jaučiau visus įsimylėjelių nutylėjimus, patylėjimus, euforiją, drugelius pilve, nesusikalbėjimo tuštumą ir tylėjimo svorį. Viską, kaip knygoj parašyta. Net pačiai buvo keista, kad taip keistai mane paveikė, nors iš šios knygos visai nieko nesitikėjau ir, tiesą pasakius, žiūrėjau gan skeptiškai.
Paskaityti tikrai verta – įsimylėjeliai gal ras įkvėpimo ar atsakymą į kokį meilės klausimą, besiilgintys meilės – visų tų sunkaus susipažinimo ir pirmojo susitikimo bei netikrumo jausmo – kaip padrąsinimo, kad tikriausiai visiems taip būna ir ten pat prasideda. Galų gale knyga, iš kurios nieko nesitikėjau tapo tokia, kurią noriu turėti savo lentynoj ir kartas nuo karto paskaityti.
***
“Just be warned,” you said. “Someday you’ll ask me to gove up something I really love, and then it’s going to get ugly.”
People often say that when coupled are married for a long time, they start to look alike. I don’t believe that. But I do believe their sentences start to look alike.
Last night, I got up the courage to ask you if you regretted us.
“There are things I miss,” you said. “But if I didn’t have you, I’d miss more.”
“The key to a successful relationship isn’t just in the words, it’s in the choice of punctuation. When you’re in love with someone, a well-placed question mark can be the difference between bliss and disaster, and a deeply respected period or a cleverly inserted ellipsis can prevent all kinds of exclamations.”
“I want my own books to have their own shelves,” you said, and that’s how I knew it would be okay to live together.”
Kaip kažkada jau minėjau, gaunu visokių prašymų parekomenduoti vienokią ar kitokią knygą. Dažniausiai, aišku, kokią “labai gerą ir neliūdną”. Mano mylima sesė o bet tačiau prašo knygų, kurios “greitai verčiasi”, čia panašiai kaip iš serijos “gera ir neliūdna”, bet dar ir skaitytis lengvai turi.
Miela sese, štai tau tokia knyga. Kai pasakau, kad skaičiau Kindle, tai dar sako: “Tai tu jos net neturi!”. “Tai turiu, imk mano Kindlą ir skaityk’. O tada: “Man nepatinka Kindlą skaityti.” Štai tau ir rekomenduok žmogui knygą.
Taigi, elektroniniai puslapiai vertėsi greitai, skaityti buvo smagu ir šiaip man patiko. Labiausiai tai Bernadette personažas – talentinga, paplaukusi mamytė, visiškai nenorinti pritapti prie aplinkinių mamyčių fyfočkų, atvirai iš jų besišaipanti, žodžiu, skanėstas. Bet ir visa šeimynėlė gerulė – protinguolė Bee, beveik genijus (ketvirtas pagal populiarumą TED kalbėtojas) tėtis ir visa istorija su kelione į Antarktidą – pažadu, nenuobodžiausit.
Beje, knyga irgi iš sąrašo – 2013 m. Women’s (ex Orange), nuo 2014 m. Baileys likerio remiamos premijos trumpojo sąrašo.
Man pačiai netikėtai, vieną po kitos vis užverčiu Bookerio sąrašiuose esančias knygas. Negalėčiau pasakyti, kad Neįtikėtina Haroldo kelionė idėjiškai yra labai nauja ar ypatingai nustebinusi (jei kas matėt filmą Run Forest Run, jei nematėt, būtinai pamatykit), svarbiausia, kad tai yra gražiai parašyta knyga, kuri po gana ilgo neviltingo laikotarpio (jau guodžiaus, kad pasiilgau geros knygos) buvo atgaiva. Ne dėl to, kad pasakė kažką ypatingo, bet dėl to, kad paprastais žodžiais priminė, kur prasideda didelės klaidos ir nusivylimai (smulkmenose ir detalėse) ar slepiasi ypatingi gyvenimo stebuklai (ten pat – smulkmenose ir detalėse).
Rachel Joyce
Harold Fry, neseniai į pensiją išėjęs anglas (kad anglas labai svarbu, nes knyga tokia labai angliška ir Haroldas labai anglas), netikėtai gauna laišką iš senos bendradarbės, kuri parašo, kad laiškas yra atsisveikinimo – ji serganti nepagydoma liga, pergalvojanti ir prisimenanti savo gyvenimą, todėl nusprendusi jam parašyti. Haroldas parašo Queeny trumpą atsakymą ir neša jį išsiųsti, tačiau priėjęs pašto dėžutę, laiško neišmeta, o eina iki kitos pašto dėžutės, o paskui dar toliau, žodžiu taip netikėtai, palikęs žmoną namie, iškeliauja aplankyti senos pažįstamos. Skaitytojas, aišku, jam iš paskos.
Iš pradžių nėra aišku, kas ta Queeny, kaip čia taip nenašlys eina sau pas moteriškę, gi žmona laukia namie, bet, žinoma, nėra viskas taip paprasta. Haroldo gyvenimas pilnas visokių neiškalbėtų ir užsistovėjusių skaudulių, pradedanta vaikyste, kai buvo nelauktas ir nenorimas vaikas, vėliau, kai pats susilaukė sūnaus – kaip nemokėjo išreikšti savo jausmų, kaip nutolo ir neberado bendros kalbos nei su juo, nei su žmona Maureen, kuri Haroldui keliaujant taip pat atsisuko ir pažiūrėjo į savo gyvenimą kitom akim – kur pati neteisingai suprato, kur pasakė, kai geriau buvo patylėt ir patylėjo, kai labai reikėjo pasakyt.
Gera ir graži knyga apie tai, kaip gyvenimas susideda iš mažų žingsnių ir kad tais mažais žingniais gali nueiti labai toli, kur tik nori. Čia Haroldo kelias.
Ojojojojoj, kaip sunku kažką parašyti apie šitą knygą. Geriau paskaitykit vonioje – ji labai gražiai parašė, gundančiai sakyčiau labai. Aš labai ilgai bijojau šitos knygos, nors buvau įsimylėjus nuo pat pradžių – nuo tada, kai pamačiau viršelį, kai buvau knygos pristatyme ir paklausiau, kaip gražiai vertėjas kalba apie autorę, o autorė (lietuviškai) giria vertėją, o būtumėt matę, su kokia meile knygos dailininkas kalbėjo apie knygos apipavidalinimą ir šrifto (atrodo, renesansinio e) ypatumą. Kaip galima nemylėti (ir nebijoti).
Akmeniai klevai yra tokia knyga, į kurią pasineri. Jei nepasineri, tai jinai panardina. Tai įsivaizduok mane panėrusią po vandeniu ir iš nuostabos/baimės išpūtusią akis (šiaip nardyt nemoku ir vandeny labiau būnu užsimerkus nei atsimerkus). Skęsiu čia dabar, ar neskęsiu – tokia būsena. Ir negaliu pasakyti, ar aš išplaukiau, ar paskendau. Nes iš tikro manau, kad mano vargšės aptingusios smegenys pusės knygos nesuprato. Nu tikrai. Nes, dieve tu mano, kiek reikia žinoti, kad suprastum visas knygos metaforas, užuominas ir visus kitus reikalus. Neįmanoma. Beveik. (“Knygos rašomos tiems, kurie jas rašo, jos pakeičia jiems gyvenimą, kaip miežiai pakeičia kavą, pasakei tu kartą, o tie, kurie skaito, vis viena nesugebės gurkštelėti svetimo gyvenimo, kad ir kaip stengtųsi.”) Na, nebent atsisėsčiau tą knygą studijuoti.
Vienas už kitą gražesni viršeliai – rusiškas leidimas
Po visokio lengvesnio-sunkesnio skaitymo buvo nelengva. Ypač, kai skaitau ir nesuprantu – ar suprantu, ar ne. Vienu momentu, visai pasimetusi, ėmiau skaityti iš naujo. Kaip Julio Cortazar Klases – atskirai Luelino dienoraščius, Sašos dienoraščius. Saša tai tokia nereali (iš tikro visai reali ir autorė tai patvirtina). Saša tikriausiai ir yra ta mane juodais ilgais plaukais apraizgiusi medūza, tokia pat stipri (įtaigumu) kaip ir (ką tik sugalvojau) Wassmo Dina. Tik Dina turėjo šiaurietiškai mažai žodžių, o Saša tiek, kad gali paskęsti.
Neil Gaiman knygos labai aukštai reitinguojamos goodreads.com (šioji 4.17) ir nors, kaip supratau, didžioji dalis jo knygų skirta/priskirta vaikams/ paugliams (noprs gal tai ir visi6ka nesąmonė taip dėlioti į lentynėles), pagalvojau, kad gal ir aš pabandysiu pasižiūrėti, kas ten yra.
The Ocean at the End of the Lane yra naujausia šio autoriaus knyga ir, kaip sako, skirta suaugusiems. Nelabai ilga, klausyti kokios penkios su trupučiu valandos, paklausiau valandą ir jaučiu, kad truputį nesigaudau, kas vyksta, nebežinojau, kaip čia man į tą knygą žiūrėti ir kaip su ja susitvarkyti – kaip su pasaka, kaip su fantazija, ar dar velnias žino kuo? Truputėlį kaip ir pasimečiau, paskaitinėjau recenzijas, kurios sako, kad tai tokia alia kaip vaikytės siaubo istorija, “the delicate horror of the finest fairytales”. Nu, tikrai žinok, aš nežinau, ar pajėgsiu perklausyti iki galo, nes kai priklausiau iki vietos, kur berniukas traukia kažkokį kirminą iš savo kūno, o šis betraukiamas nutrūksta (man vien rašant jau šiurpas ima, kūną niežti ir plaukai piestu stoja) ir iš to ten išsivynioja kažkokia pabaisa, kuri bus jo auklė. Nu, žinai, nepakelsiu. Todėl visai nepažadu perklausyti. Man per baisu.
Knyga prasideda Maurice Sendak Where the Wild Things Are autoriaus žodžiais:
“I remember my own childhood vividly … I knew terrible things. But I knew I mustn’t let adults know I knew. It would scare them.”
Patikėkit, aš tikrai nesu įsitikinus, kad noriu žinoti, ką jis ten žino. Nors gerai parašyta ir maga klausyti, bet… bent dabar negaliu. Drąsuoliai, atsiliepkit.
Įdomiai su šita knyga susiklostė – ir klausiau, ir skaičiau. Tiesiog ji visuose oro uostų stenduose – kadangi klausiau, tai knygyne vis susirasdavau knygą ir atsiversdavau vietą, kur sustojau klausyti. O paskui knyga buvo kelių dienų mano road trip palydovė. Skaitydama vis galvojau, kad čia yra KŽG knyga, nes Giedrė iš mudviejų dviejų yra Madam knygų skaitytoja, apsivilkusi taškuota suknele ir gražiais bateliais (aš tai džinsais ir sportbačiais).
“The Rules of Civility” yra knyga apie Manhattan, apie Ameriką, apie amerikietišką svajonę, kuri kai kurioms merginoms išsipildydavo susiradus pinigingą vyrą. Ir štai 1938 m. Manhattan. Dvi draugės Katya ir Eve, kartu gyvenančios sekretorės, o gal tiksliau mašininkės (kaip ten vadindavosi merginos, spausdinimo mašinėlėmis surinkinėjusios tekstus) išsipuošusios gražiausiais savo rūbais patraukia švęsti naujų metų viename iš barų, kur ir sutinka, iš karto matosi, kad turtingą Tinker Grey, ir jiems visiems smagu, trise, jie ir vėliau visi susitinka, bet jau iš pat pradžių aišku, kad tokia draugystė ilgai nesitęs ir kažkas (arba kažkuri) turės atsitraukti į šoną. Kuri, kai abiem norisi, vienai gal labiau nuotykio dėlei ir dėl to, kad šiaip nepratusi būti pralaimėtoja, o kitai gal dėl to, kad nuo pirmųjų akimirkų tiesiog jaučia žmogų ir jo nuotaikas ir kaip ir būtų “the perfect match”? Bet, aišku, ne apie New York blizgesį knyga,bet ir apie visokius puvėkus ir tamsius tarpunamius, ir labiausiai apie pasirinkimą, ir kur vienoks ar kitoks pasirinkimas nuveda. Ar būna kas nors nemokamai? Tik ne Manhattan.
Miela knygų žiurke G., primenu, kad esi man skolinga kokį vieną milijoną knygų aprašymų, o šioji yra viena tųjų. Taip, taip, ta pati, kurią gavau gražiame siuntinyje ir kuri buvo viena geriausių 2012 m. perskaitytų. Aš jau įsivaiduoju, kaip gražiai tu ją aprašai, kaip tik tu viena ir temoki – gražiau negu pati knyga. Labai laukiu. KŽL
Vis knietėjo susipažinti su autorium, apie kurį tai šen, tai ten išgirsdavau gerų atsiliepimų – taip namie net dvi jo knygos stojo į eilę lentynoje. Iš tikrųjų tikėjausi visai kitokios knygos, gal kažko panašaus į “Pupelių gliaudymą“, bet šioji buvo tokia labiau pramoginio tipo, lengva ir įdomi skaityti, truputį lyg ir mistikos (labai gerai tinka atostogoms), lyg ir tamsios paslaptingos gotikos ir neblogų personažų bei gilesnės minties (kaip du blogiai susitikę vienas kitą sustiprina, ar kažkas panašaus), bet toks vienas dalykas. Pabaiga tokia, na, kaip čia pasakius, iš serijos autoriui nusibodo rašyti, paėmė bet kaip ir užbaigė lyg norėdamas tos knygos kuo greičiau atsikratyti. Žodžiu, po trijų šimtų puslapių priešpaskutiniam puslapy gaidžiai ryte užgiedojo, visos mistikos išgaravo, skaitytojas vos ne kvailiu gali pasijausti, kad prieš keletą puslapių kartu su herojum drebėjo iš baimės žiūrėdamas į virtuvinį rankšluostį ir bijojo koją iš lovos iškišti. Ach, jūs kvaileliai, ėmėt ir įsijautėt. Bet gal to autorius ir norėjo? Priminti, kad į ką nors baisiausiai įsijautus kartais papraščiausiai atsikvošėti ir pažiūrėti naujomis akimis? Bet kokiu atveju verta paskaityti.
Sunkiausia pasaulyje yra ką nors parašyti apie apsakymų knygą. Ne, dar sunkiau apie poezijos. Tai apsakymų – antra pagal sunkumą nuo galo. Jau minėjau, kad su apsakymais man sunkiai sekasi susidraugauti, o dabar štai ėmiau ir perskaičiau dvi apsakymų knygas iš eilės. Tai gal pavyks ką nors parašyti lygintant šias dvi knygas? Beje, po vieną kiekvieno autoriaus knygą esu skaičiusi.
Pasakysiu tiesiai – kai kuriuose Kereto apsakymuose tiesiog “nepagavau kampo”, beje, kaip ir pirmoje jo lietuviškai išleistoje knygoje. Tikrai tikrai, kaip ir minima apie apsakymus knygos anotacijoje – kai kurie jų yra labai siurrealistiški – čia tikriausiai tie, kurių nesupratau. Bet tie, kuriuos supratau man iš tiesų patiko, gal tik galėjo jų būt daugiau, pvz. – visi. Nepaisant visko, autorius yra žavingas šmaikštuolis (buvau susitikime knygų mugėj, o ten visus kampus sugaudžiau), kuris mano knygoje suraitė iliustruotą autografą.
Undinės Radzevičiūtės “Frankburgas” man patiko normaliai, o štai “Baden Badeno nebus” suskaičiau tikrai smagiai ir net galiu pasakyti, kad ši Undinės knyga man labiau patiko nei Kereto Kisindžeris. Beje, Baden Badene buvau, bet Undinės nei ten anei kokioj knygų mugėj nebuvau sutikus.
Štai tiek tik beišgaliu parašyti apie dvi apsakymų knygas. Sakau, sudėtinga gi.
Vasara yra skaitymo, o ne rašymo metas. Kaupiasi knygų, apie kurias nespėjau pasidalinti įspūdžiais krūvelė, nes ilgais šiltais vakarais kompiuterio mygtukų maigymas yra paskutiniausias darbas ilgiausioje darbų eilėje, todėl šiandien pasistengsiu parašyt labai trumpai, jei tik pavyks. Džiaugiuosi, kad bent prie vertimo nereikės kabinėtis, nes knyga yra kažkelintų tai metų geriausias vertimas.
Įdomi knyga. Joje vienu metu, sakyčiau, tiek daug visko vyksta, bet kartu ir nuolatos atrodo, kad nevyksta nieko. Miestelis, apie kurį pasakojama, toks pusiau egzistuojantis – kaip kitaip užvadinti, kai visai netoli yra Pirmojo pasaulinio karo frontas, o miestelis slepiasi čia pat už kalno – girdis pabūklų griaudėjimas ir pro šalį eina virtinės kareivių. Tačiau knyga ne apie karą, karas yra kažkur kitur, miestelis jį jaučia labiausiai tik dėl čia plūstančių karo permaltų kareivių. Miestelio policininkas skaitytojui papasakos keletą nutikimų, visi jie liūdnai pilki, keisti, savotiškai ištirpę karo fone, bet ir labai svarbūs miesteliui, paslaptingi iki pat kūrinio pabaigos, ta paslaptis vis ir veja skaityti toliau, brautis pro tiršto pilko rūko pilnus puslapius iki pabaigos, kurioje detektyvinės romano linijos sekėjai neras nei teisiojo, nei neteisiojo. Gal tik išpažintį. Netikėtą.
O visos tos pilkos sielos vis dar vaikšto man iš paskos. Štiš.
knyguziurkes.com 