Category: Grožinė

Knygų žiurkės – prieš patyčias

~ kzL ~ Leave a comment

Mums, knygų žiurkėms, taip pat teko susidurti su patyčiomis, kai dar buvom jaunutės. Žinote, kaip būna – tai vienam žiurkiški dantys nepatinka, tai uodegėlė ne pagal naujausią madą išgražinta… Kitam užkliūva geri mokymosi rezultatai ir pomėgis skaityti (tada  nebuvo labai gera, kai kiti vadino knygų žiurkėm, o dabar dėl tokio aprašymo didžiuojamės)

Todėl šiandien, siekdamos apsaugoti savo ir jūsų žiurkiukus, jungiamės prie visų įmanomų prieš patyčias organizuojamų akcijų!

Spausk čia ir tapk kovotojų draugu!

O iš knyginės pusės… Tikriausiai neklysiu sakydama, kad labai daugelio knygų herojams ir net autoriams teko patyčias išgyventi. Ir jos sukeldavo tokią audrą žmogaus sieloje, kad net pavirsdavo į visus žavinčią knygą… Geriau tegul patyčios tebūna rašytojų fantazijos vaisius.

Dar kartą Salinger’is

~ kzL ~ 1 Comment

Kai KŽG parašė apie Salinger’io mirtį, akys tai laikrašty, tai internete vis užkliūdavo už straipsnių apie jį. Ar žinojot, kad išpopuliarėjęs jis baisiausiai nekentė to populiarumo ir paduodavo į teismą bet ką, kas negerbdavo jo sprendimo vengti viešumo?

“There is a marvelous peace in not publishing. It’s peaceful. Still. Publishing is a terrible invasion of my privacy. I like to write. I love to write. But I write just for myself and my own pleasure.”

Toks slapstymasis, aišku, dar labiau kurstė ugnį ir norą lįsti į jo gyvenimą. Buvo net manoma, kad jis leidžia knygas kitu vardu. Septintam dešimtmety sklandė gandai, kad William Wharton, parašęs knygą “Birdy” (lietuviškai išleistas “Paukštukas”), yra būtent Selinger, bet tai buvo kito rašytojo pseudonimas.

Knygos “Catching in the Rye” (o kur čia ta bedugnė?) keletą metų laikė stalčiuose, nes bijojo masinių bėgimų iš mokyklų. Daugelis mokyklų ir bibliotekų šią knygą buvo uždraudusios dėl vulgaraus pasakojimo stiliaus ir pornografinių elementų arba ginčijo romane sukurtą paauglystės įvaizdį. Deja, Amerikos mokytojai teigia, kad nebesulaukia tokios reakcijos iš paaugliųkaip knygai išėjus, nes dabartiniai paaugliai jau susiduria su kitokiomis problemomis – saugaus sekso, politinio korektiškumo, daugiaetniškumo ir kitais “-umais.”

Kontrolės trūkumas

~ knyguziurkeG ~ 1 Comment

Filme “Kaukė” sakoma frazė “Somebody, stop me”. Būtent, labai būtų gerai, kad kas mane truputį pristabdytų, nes aš pati savęs nekontroliuoju.

Po darbo nevažiavau tiesiai namo, o nusprendžiau nueiti “į miestą”, nes reikia nusipirkti porą studentus gąsdinančių (t.y. man solidumo ir rimtumo suteikiančių) rūbų. Ir, aišku, kur buvus kur nebuvus, atsiradau knygyne. Kadangi knygynų čia nėra daug, tiksliau, vienas  (kada nors apie šitą Tragediją (iš didžiosios raidės) parašysiu atskirą įrašą), tai mane ten jau visi gerai pažįsta, pasisveikina, o jei perku tik vieną knygą dar ir paklausia: “Tik vieną?”.

O tame knygyne – akcija. Nuolatinė. Perki keturias pocket knygas, o moki už tris.

Tai vakar manęs neklausė: “Tik vieną?”.

K.Ž.G

Apie šiandienos grobį

~ kzL ~ 3 Comments

Šiandien su kukuliu per sniegynus nukrypavom sutvarkyti kelių reikalų į centrą, ir aš neatsispyriau užkrypuoti į knygyną, nors, žinia, prieš pat knygų mugę ten geriau neiti, bet jau neiškenčiau, tuo labiau, kaip visada, žadėjau nieko nepirkti, na, nebent kokią knygelę kukuliui. O kukuliui dabar nupirkti knygelę gan sudėtinga, nes kažkaip neberandu nieko tokio, kur būtų ir paveikslėlių, ir teksto, dažniausiai būna arba tas, arba tas.

 Taigi, šiandienos mano grobis – paveiksluota knygelė kukuliui (į nuotrauką nepapuolė, nes tuo metu jau buvo skaitoma),  National Geographic vasario mėnesio numeris ir įdomi malonaus formato šviežiai išleista knygelė „Schotto įvairenybės“.

Pirmiausia apie pastarąją. Oi, kokios skanios man šitokios knygelės: skanus formatas, popierius, net raudona juostelė, pasižymėti įdomiai vietai. Knygutėje – įvairenybės. Visokios informacijos kratinys. Kaip rašoma atvarte: tai „unikalus nuostabiausių smulkmenų rinkinys, kurio neįmanoma perskaityti vienu kartu, bet neįmanoma ir padėti į šalį“ (tai jau tikrai! Visą dieną bandau ją perskaityt ir niekaip nepavyksta!), tai „knyga, nepanaši į jokią kitą. Ji įdomi, originali ir sukelia priklausomybę!“ (ir vėl tiesa, tikriausiai kurį laiką ją nešiuosiuos rankinėj). Kokia informacija pateikiama, žiūrėkit fotoreportaže :).

 

BATŲ RAIŠTELIŲ ILGIS

Skylučių porų      Ilgis (cm)

2…………………45

3…………………45 arba 60

4…………………60

5…………………75

6…………………90 arba 110

8…………………150

9…………………180

🙂 (net keletą kartų beviltiškai stypsojau batų parduotuvėj, nes dar nebuvo šitos knygutės!)

OLIMPINIO PLAUKIMO BASEINO CHARAKTERISTIKOS

Ilgis – 50m

Plotis – 25 m

Takelių skaičius – 8

Takelio plotis – 2,5 m

Vandens temperatūra – 25-28˚C

Apšvietimas – per 1500 liuksų

KOKTEILIS „JŪROS BRIZAS“

2 dalys degtinės, 3 dalys spanguolių sulčių, 2 dalys greipfurtų sulčių, žalios citrinos žievelės. Viską suplakti su ledu ir supilti į aukštą taurę.

GARSIŲ ŽMONIŲ PASKUTINIAI ŽODŽIAI (cituoju tik kai kuriuos)

Edvardas Grygas: „Nau, jei jau taip reikia“

Jane Austen: [Gal ko norėtum?] „Nieko, tik mirties“

Gustavas Mahleris: „Mocartas!”

James Joyce: „Nejau niekas nesupranta?“

Winston Churchill: „O, kaip man visa tai nusibodo“

Immanuel Kant: „Pakaks“

Oscar Wild: „ Vienas iš mūsų turi išnykti – arba aš, arba šitie tapetai“

GYVŪNŲ AMŽIUS (pagal keltų legendą)

Žirgas gyvena triskart ilgiau už šunį

Žmogus gyvena triskart ilgiau už žirgą

Elnias gyvena triskart ilgiau už žmogų

Erelis gyvena triskart ilgiau už elnią

153 psl. skaitymo, tada galima vėl verst iš naujo 🙂

 National Geographic kaip visada suvilioja fotografijomis:

Lotoso žiedas:

Žaibas Dubajuj:

Be to, labai įdomi „cover story“, taigi, žurnalas jau mano namie. Beje, ar esatę skaitę Jodi Picoult knygą „Plain Truth“? Knyga apie amerikiečių Amish sektoje (net nežinau, kaip versti į lietuvių) nužudytą naujagimį, ir šios žmogžudystės tyrimą. Man buvo labai įdomu skaityti apie pačią sektą, jos gyvenimo būdą, įsitikinimus, na, ir, žinoma, „picoultiškos“ dilemos sprendimą.

 A, dar nepaminejau kukuliui nupirktų lipdukų, kurie visi buvo suklijuoti ant kambario grindų sakant litaniją „negalima klijuoti“ :).

|Per sniegus klampojanti|

Apie sniegą ir badą

~ knyguziurkeG ~ Leave a comment

Nieko nenustebinsiu pasakydama, kad knygos gali nukelti skaitytoją į visai kitus pasaulius, kur galioja kitokios taisyklės, kur žmonės gyvena ir kalba kitaip, kur įsimylėjėliai kariasi į balkonus, kad prisipažintų, jog myli,  kur visi nusikaltimai yra išaiškinami ir t.t.

Bet kartais šitas mūsiškis pasaulis gali sustiprinti pojūtį, kurį sukelia tam tikra knyga. Štai ,pavyzdžiui, šiandien važiavau į darbą, kai labai gražiai ir lėtai snigo. Ir skaičiau M. Fermine “Sniegas”. Ši knyga tai trumputis romanas, kurį galima spėti perskaityti dar neprivažiavus paskutinės stoties.Knyga primena ir P. Coelho “Alchemiką”, ir A. Baricco “Šilką”

Vaiskutėlis sniegas

Tarytum lieptas tarp

Tylos ir grožio

Sniego muzika

Žiemos svirplys

Grikšintis po tavo kojom

Pasisekė man šią žiemą su skaitomomis knygomis.

Skaitau P.Petterson knygoje “Vogti arklius” apie tai, kad daug prisnigo, ir Trond turi nusikasti sniegą, o po valandėlės pati turiu padaryti takelį sniege iki pašto dėžutės. Skaitau “Sniegą”, o lauke sninga sninga sninga.

Laukdama autobuso skaitau U.K.Le Guin knygą “The Left hand of Darkness” , kurioje rašoma apie planetą, kuri vadinasi Žiema, kurioje visada šalta, ir kur yra įprasta specialiu įrankiu pradaužyti ledo sluoksnį nuo gėrimo stiklinėje, o man pačiai šiame (neknyginiame) pasaulyje šąla kojų pirštų galiukai.

Kartais viskas taip gražiai susidėlioja, susilieja, kad, atrodo, jog būtent dabar skaitomai knygai šita valandėlė yra sukurta. Lyg ne pats, o kokia aukštesnioji jėga tą knygą tau išrinko. Lyg ponas Dievas pats ją tau i glėbį drėbtelėjo.

Bet kartais būna ir atvirkščiai: kai knyginis pasaulis  susiduria su neknyginiu, ir skaitymas būna beveik neįmanomas. Prieš pat Kalėdas buvau pradėjusi skaityti K.Hamsun “Badą”. Įsivaizduojat? Aptingusi nuo šventinio maisto, viena ranka laikau knygą, o kita-makaluoju saldainių dėžutėje ir bandau skaityti, kaip knygos herojus jau porą dienų nieko burnoj neturėjęs, kaip jam sukasi galva, ir kaip jam iš alkio prasideda haliucinacijos.

Atidėjau į šalį.

Ne saldainių dėžutę, o knygą.

K.Hamsun niekur nedings. Juk klasika.

K.Ž.G

Apie mano draugą Lars ir vasarą, kuri viską keičia

~ knyguziurkeG ~ 4 Comments

Vienas artimiausių mano draugų Lars gimė ir užaugo Norrlande – šiaurinėje Švedijoje. Iš ten kilę žmonės, kaip žinia, yra mažakalbiai, per daug neatsiveriantys, bet nuoširdūs žmonės, Bent jau toks yra stereotipas. Ir toks yra mano draugas Lars. Jo mama mirė, kai jis buvo mažas, tad būtent jo tėtis yra pagrindinis vaikystės atsiminimų herojus. Kartu jie stovyklaudavo kalnuose, čiuoždavo slidėmis, kartu prisėsdavo kur nors pailsėti ir gerdavo kakavą iš termoso. Vyras ir berniukas. Tėvas ir sūnus. Būtent apie savo draugą Lars ir galvojau, kai skaičiau P.Petterson knygą “Vogti arklius”, kartais atrodydavo, jog knygoje pavaizduoti tėvo ir sūnaus santykiai tą nostalgišką 1948 ųjų vasarą yra būtent apie jį ir jo tėtį.

“Vogti arklius”- labai vyriškas romanas. Ta prasme,kad moterys egzistuoja tik periferijoje, tik gyvenimo paraštėje. Trondo tėtis yra idealus (ir kaip vėliau paaiškėja – idealizuotas). Jis viską moka, viską sugeba, yra nagingas, aplinkinių mėgstamas. Su juo gera ir linksma būti, iš jo galima daug ko išmokti. Bet palaipsniui Trondas pradeda suprasti, kad jo tėtis yra ne tik tėtis. Kad jo tėtis turėjo gyvenimą iki Trondo gimimo, ir kad tėtis net dabar yra ne tik tėtis, bet ir vyras, draugas, kaimynas, tiesiog – žmogus. Būtent tas suvokimas inicijuoja Trondo virsmą iš vaiko į suaugusį, iš berniuko į vyrą. Tą nepamirštamą vasarą sūnus ir tėvas labai priartėja vienas prie kito, užmezga šiltus santykius. Jie kartu kerta mišką, nuogi maudosi lietuje,  joja į Švediją (jie gyvena Norvegijos ir Švedijos pasienyje) ,ir Trondas tai supranta kaip patvirtinimą, jog jų dviejų santykiai yra ypatingi, jog tarp jų egzistuoja ryšys, ir kad jiedu duoda pažadą nenutraukti to ryšio. Tokios priesaikos ir jos laikymosi mūsų vaikai pilna teise tikisi iš mūsų.

Knyga apie išsiskyrimus. Nelyriškai, bet vistiek labai skaudžiai. Be ašarų, be dramatizmo, bet vistiek – nesugįžamai ir nepataisomai. Taip nepataisomai, jog net paliečia tas kartas, kurios dar nėra gimusios.

Vertėja E.Išganaitytė už šios knygos vertimą į lietuvių kalbą gavo premiją, tad, nors ir  knygą skaičiau ne  lietuvių kalba,ramia širdim rekomenduoju ją.

K.Ž.G.

Juodoji skylė arba kai tiesiog negali atsitraukti

~ kzL ~ 5 Comments
...

Vakar (aišku, naktį prieš užmiegant), kilo mintis, kad kai kurios knygos yra kaip juodosios skylės kosmose – tiesiog negali atsitraukti! Mūsų diskusijose prie tokių knygų autorių jau priskyrėm J. Grisham, S.Mayer ir kitus „juodų skylių“ kepėjus. Tai šiandien norėčiau pristatyti dar vieną kepėjėlę, tiesa, dar ne tiek prikepusią kaip minėtos įžymybės, bet dar labai jauną, tad viskas dar prieš akis.

http://www.alumni.uq.edu.au/images/mail/kate-morton.jpg

Kate Morton knygą The Forgotten Garden nusipirkau pagal Amazon.co.uk rekomendacijas. Na, jei esat pirkę iš Amazon, tai ten tikriausiai pastebėjot, kad būna toks užrašiukas „customers who bought this item also bought…“, tai surizikavau ir nusipirkau taip rekomenduojamą knygą. Ir nenusivyliau. Patekau į dar vieną juodąją skylę, kai laiką skaitymui vagiau iš ko tik galėdama!

Beje, autorė tokia pat knygų žiurkė kaip ir mes! Va, skaitykit! Pažįstamas jausmas, ar ne? 🙂

“When I was small, I always hid to read. I couldn’t shake the feeling that because reading was so pleasurable, it must somehow be illicit.” Courier Mail Feb 14 2009

Ir kas kuria tuos lietuviškų knygų viršelius? 😦 Visai neatkrepičiau dėmesio knygyne 😦

Tik vakar sužinojau, kad pirmoji jos knyga The House at Riverton (aišku, laukia mano lentynoje:)) ya išleista lietuviškai. Bet aš kažkaip laikausi tradicijos, kad jei jau pradėjau autorių angliškai, tai ir nebeskaitau vertimų į lietuvių (na, nebent patikima žiurkelė labai išgirtų), nes jais tiesiog nepasitikiu, nes vertime galiu nebepažinti autoriaus, o ir Lietuvoje kartais verčia bala žino kas, net neįmanoma skaityt!

Paklausykit, kaip autorė pasakoja apie savo knygą, negi įmanoma atsispirt?

Rugiuose

~ knyguziurkeG ~ 1 Comment

Jau buvau beeinanti miegoti, pamaniau, kad tik peržvelgsiu dar laikraščius internete, o ten skelbiama, kad vakar mirė J.D.Salinger, romano “Rugiuose prie bedugnės” autorius.

Pamenu skaičiau knygą paauglystėje ir jaučiausi LABAI suaugusi ir labai pasaulio nesuprasta. Jei atvirai, tai patį veiksmą prisimenu labai miglotai, užtat puikiai atsimenu jausmą. Paauglystėje nesu padariusi nieko, kas prieštarautų taisyklėms, nebandžiau rūkyti, visada ruošiau pamokas ir niekada nemeluodavau tėvams. Bet skaitydama “Rugiuose prie bedugnės” jaučiausi it kokia revoliucionierė.

K.Ž.G

Marijos knyga arba Don’t give this book to your grandma!

~ kzL ~ 13 Comments
.

“Marijos knygą” nusipirkau Vilniaus knygų mugėj ir kažkaip pačiai sau netikėtai ją ten pat atidaviau savo draugei Renatėlei paskaityti. Taigi išslydo ji iš mano rankų ir ilgam, nes tik dabar po metų ar gal dviejų sugrįžo pas šeimininkę. Renatėlė pakomentavo, kad iš pradžių buvo įdomu skaityt,o paskui jau nebelabai, tai pradėjau skaityt nelabai motyvuota.

 Knygoje pasakojama Jėzaus motinos, Marijos iš Nazareto, istorija, tad tiek pradžią, tiek pabaigą skaitytojas kaip ir žino iš anksto. Iš tikrųjų knygos pradžia labai intriguojanti- netekėjusi paauglė Marija pastoja (tikrai ne iš šventosios dvasios), ir sukurpia „šventą“ istoriją, kad išgelbėtų save ir savo kūdikį. Savo dienoraščiuose, kuriuos mes ir skaitome, pašėlus paauglė lieja savo jausmus ir mintis, kurios konservatyviau nusiteikusį skaitytoją tikriausiai ganėtinai šokiruoja :), dėl to toks post’o pavadinimas :). Skaitydama knygą visą laiką galvojau, kaip tokią „erezišką“ knygą apskritai išleido, įdomu, ar ji išleista katalikiškoje Lenkijoje, nes savo „ereziškumu“ tikrai prilygsta ir pranoksta Dan Brown knygas. Ši knyga – tai tikrai nebloga logiška svarbių įvykių, ant kurių išaugo viena didžiausių pasaulio religijų interpretacija.

Knyga labai moteriškai šilta, nuosekli, neišlaužta, tokia „feministinė“ gerąja prasme. Būti tokia moterim, kokia buvo Marija, tikrai nebuvo lengva ne tik tais laikais, bet ir dabartiniais. Marija – išsilavinus, bet net negali to viešai rodyti, kad neužsitrauktų fariziejų ir kitų fanatikų keršto; ji gudri, net pati tai pripažįsta ir sako, kad turi tokia būt, kad išgelbėtų save ir savo šeimą; ji užsispyrus, tvirta, atsidavus; ji aistringa ir visai nedorovinga ;); ji – pavydžiai mylinti motina; ji gailestinga visiems atstumtiesiems; ji ginčijasi su dievu, jo nekenčia, nesupranta, juo netiki ir… jam atleidžia… Ji – tokia tikra ir žemiška moteris, kuri išaugino ir išauklėjo pasaulį pakeitusį žmogų.

Sekite paskui baltąjį triušį!

~ knyguziurkeG ~ 8 Comments

1832 ųjų sausio 27ą dieną gimė Lewis Carroll. Tas pats, kuris parašė “Alisą stebuklų šalyje ir veidrodžių karalystėje”.

Prieš keletą metų man užėjo TOKIA Alisos manija, kad net sunku pačiai suprasti. Tiesiog Alisa Stebuklų šalyje yra puiki metafora mano pirmiesiems metams doktorantūroj: viskas atrodė keista,retas sugebėjo man paaiškinti kai kurias nesuprantamas taisykles, ir daugelis įvykių ir žmonių atrodė tarsi iš stebuklų pasaulio. Garbės žodis, vienas profesorius buvo tikra Češyro katino kopija, o kolega doktorantas- baltasis triušis – toks visada tik pro šalį prabėgantis (“Neturiu laiko su jumis kalbėtis- RAŠAU DISERTACIJĄ”),  “pasikėlęs” ir bandantis sudaryti labai svarbaus triušio… , oi atleiskite, doktoranto įspūdį.

Mano darbo kabinete kabo paveikslas vaizduojantis Alisą bandančią atidaryti mažas duris, mano kompiuteris yra pavadintas “Wonderland”, namuose yra net keletas knygos leidimų, o į vieną konferencijai rašytą mokslinį straipsnį esu įrašiusi L.Carroll knygos citatą. Tiesiog man ta knyga pasidarė labai svarbi, nes ji primena man vieną labai svarbų dalyką, kurį visiems būtina prisiminti. Tuoj pasakysiu kokį.

Ar prisimenat pirmąjį skyrių? Alisa nuobodžiauja, nes knyga neįdomi, be paveikslėlių. Ir staiga ji pamato triušį, vilkintį liemenę, o liemenės kišenėje nešiojantį laikrodį ir dejuojantį “Oh dear! Oh dear! I shall be too late!”. Alisa nustemba. Triušis su laikrodžiu? Su kišene? Ir beprotiško smalsumo vedama seka paskui triušį.

Štai būtent todėl ir kabinu paveikslus iš knygos darbo kabinete, todėl ir skaitau knygą eilinį kartą- kad prisiminčiau, jog reikia smalsauti, jog reikia pastebėti keistus dalykus, jog tiesiog negalima pro akis praleisti kalbančių baltų triušių, jog nepriprasčiau prie stebuklų ir nemanyčiau, jog triušių liemenės su kišene ir laikrodžiai yra paprastas dalykas.

Jog nepamirščiau, jog reikia sekti paskui baltąjį triušį.

O tikroji Alisa man – ta iš J.Tenniel (jis iliustravo pirmąjį leidimą) iliustracijų, o ne iš Disney filmo. Na dar ir tarybinių laikų animacinio filmuko Alisa man visai nieko. Ar prisimenat?

O dabar aš labai laukiu kovo, nes tada – Tim Burton (to paties, kuris režísavo “Edvardą žirkliarankį” , “Big Fish” ir kt. filmus) režisuoto filmo “Alisa Stebuklų šalyje” premjera. Vaidina Johnny Depp, Mia Wasikowska, Helena Bonham Carter ir Alan Rickman. Ekranizacijos anonsą galima pamatyti čia.

Aš vos tik jį pažiūriu, iškart užsinoriu ryškiaspalvių karamelių (po vieną už kiekvieno skruosto) ir cukraus vatos debesies.

K.Ž.G.

Apie Oskarą – knygos ir teatro

~ kzL ~ 4 Comments

Tai tokia nereali liūdna, graudi, graži, miela knyga, kurią būtina turėti savo knygų lentynoj ir paskaityti kas kart, kai pagalvoji, kad tau gyvenime trūksta kažko „svarbaus“ iki pilnos laimės. Knyga labai gerai „gydo“ nuo tokių “svarbių” norų, laikinų padepresavimų ir kitų tik sveikiems žmonėms būdingų nuokrypių.

Pats autorius apie savo knygą:

“Būdamas vaikas daug laiko praleisdavau ligoninėje. Ne todėl, kad dažnai sirgdavau – mane ten nusivesdavo tėvas, dirbęs ligoninėje fizioterapeutu. Pirmiausia, žinoma, mane užvaldė baimė: baimė vaikams, kuri buvo kitokie, baimė ligai, kuri vertė vaikus užsidaryti savo palatose. “Ar tai užkrečiama?”, – kartą paklausiau tėvo. “Jei būtų kokia grėsmė tomis ligomis užsikrėsti, aš tavęs čia nesivesčiau”, – atsakė jis.

Taip padrąsintas tėvo, ėmiau vis artimiau bendrauti su tais vaikais ir laikui bėgant jie tapo gerais mano draugais. Dabar aš suprantu, jog užaugau pasaulyje, kur būti normaliu anaiptol nebuvo norma, kur liga buvo svarbus gyvenimo faktas, o gera sveikata reiškė kažką nepaprasta. Ligoninė buvo vieta, kur ligoniai tiesiog GYVENO, tą jie demonstruodavo kandžiu humoru, kurį ir stengiausi pavaizduoti savo kūrinyje. Pavyzdžiui, ligoniai sugalvodavo vienas kitam pravardes, tuo tarsi parodydami liežuvį ligai. Koks gi dar geresnis ginklas, jei ne juokas, padeda užmiršti nelaimes… Deja, mačiau aš juos ir kenčiančius. Ligų sukelti skausmai jau buvo įprastas reiškinys, bet be viso to dar buvo ir vienatvės kančia, kurią sukeldavo tėvai, neateinantys aplankyti, arba tėvų nesugebėjimas išlaikyti normalius santykius su savo sergančiu vaiku.

Kaip ir Oskaras, aš žinau, ką reiškia sirgti nepagydoma liga, bet skirtingai nei Oskaro manasis gyvenimas buvo išgelbėtas. Todėl aš ir nusprendžiau pradėti rašyti kūrinį “Oskaras ir ponia Rožė”. Metų metus nedrįsau pradėti rašyti tos knygos, žinojau, kad tai bus tabu tema – sergančio vaiko tema. Dostojevskis yra pasakęs, jog vaiko mirtis priverčia žmogų nebetikėti, jog Dievas yra. Kūrinio pradžioje Oskaras netiki Dievu ir rašo jam tik prašomas ponios Rožės. Tačiau kasdienis laiškų rašymas padeda berniukui – leidžia jam suvokti skirtumą tarp to, kas gyvenime svarbiausia ir kas tik paviršutiniška, kas dvasiška ir kas materialu. Ir kaskart rašydamas Oskaras išsako, kas visų svarbiausia – atveria savo širdį gyvenimui ir pasauliui.

Dabar aš žinau, kad Oskaras gyvena milijonų žmonių širdyse. Aš jį myliu. Žaviuosi jo sąžiningumu, drąsa, jo energija, kuri trykšta nuo pradžių iki pat pabaigos. Žaviuosi jo išmintim ir sielos skaidrumu. Tikiuosi, kada išmuš mano paskutinioji valanda, kaip nutiko ir Oskarui, aš pasirodysiu vertas jo.“

Net nežinojau, kad ant Lietuvos žemės net du teatrai jau sukūrė spektaklius pagal šią knygą. Tiesa, vieną žinojau (Cezario grupės “Bučiuoju, Oskaras”)  ir iš pradžių tikrai buvau sutrikusi, nes spektaklis buvo įvardintas kaip komedija! Vėliau radau užvadintą kaip „lyrinė komedija“- gal švelniau, bet man vis tiek tas pats kaip komedija vadinti B. Sruogos „Dievų mišką“. Na taip, skaitant juokinga, bet gi čia juokas pro ašaras… Būtinai pamatysiu šitą spektaklį, nes ten vaidina mano brangioji suolo sugyventinė (kada gi mane aplankysi? kai vaikai į unversitetus išvažiuos? 🙂 ). Beje, čia galite pamatyti nuostabių spektaklio nuotraukų.

Kitą spektaklį Klaipėdoje režisavo P.Gaidys. Na, apie jį nieko negaliu pasakyt, bet tikiuosi gal kada pamatyt. Šioje nuotraukoje- Klaipėdos Oskaras.

Beje, lietuviško vertimo viršelis man visai neatitinka nei knygos minties, nei nuotaikos. Esu beveik įsitikinusi, kad  žmogus, kuręs viršelį neskaitė knygos :(. Tikriausiai jam pasakė, kad knyga apie dievą ir įmetė į viršelį pirmą pasitaikiusią ikoną (negaliu net žiūrėt, kaip netinka!  Jei norit įsitikint, pažiūrėkit čia).

O gražus prancūzų ekranizacijos anonsas – čia.

Autoriaus mintys ir spaktaklių nuotraukos iš: http://www.ve.lt/?rub=1065924817&data=2009-02-17&id=1234868815, http://kauno.diena.lt/dienrastis/menas-ir-pramogos/-buciuoju-oskaras-apie-isejima-linksmai-210924

Žiurkytė L

Puikybė ir prietarai

~ kzL ~ 10 Comments

Prieš keletą dienų baigiau eilinį kartą skaityti J.Austen “Puikybė ir prietarai”. Jaučiu jos knygoms didelę silpnybę, žiūriu ir perku visas ekranizacijas, perku įvairius knygų leidimus ir dažnokai arbatą geriu is mažų porcelianinių puodelių, kur ąselės tokios mažos, kad sunku užkišti pirštą. Man, tikriausiais kaip ir daugeliui J.Austen kūrybos mylėtojų, labai jau prie širdies tuometinė romantika, nedrąsus santykių užmezgimas, džentelmeniškas vyrų elgesys, estetiška aplinka ir pan. Ir ,žinoma, mielos, žavios ir protingos J.Austen herojės. Ypač Elizabeth Benett.

Kai reikia šiek tiek paguodos ir prasiblaškymo, visada galima kreiptis i Jane 😉 Ką jau čia berašyti ir girti knygą, apie kurią jau tiek gero prirašyta? Neverta minėti sąmojingų dialogų ir satyriškų veikėjų charakterių, tiesiog paraginsiu skaityti, jei dar neskaitėt.

Turiu tik du klausimus: pirmasis- kodėl nei viena J.Austen knyga nebuvo įtraukta į skaitytinų knygų sąrašą mokykloje(o gal aš pražiopsojau?).

Antrasis klausimas: gal kas turite galėtumėte pristatyti mane nuostabiajam ponui Darcy?

Pirmas sakinys: “Yra tokia visuotinai pripažinta tiesa, kad nemažus turtus paveldėjęs viengungis negali apsieti be žmonos.”

Parafrazė: “Yra tokia visuotinai pripažinta tiesa, kad romantiška mergina negali apsieiti be J.Austen ” 🙂

K.Ž.G

Ššššššššš… Karalienė skaito. Netrukdykit.

~ kzL ~ 4 Comments

Jau seniai tiek nesijuokiau skaitydama knygą. Ir sunku prisiminti kitą tokią juokingą. Anglijos karalienė (nors knygoje to tiesiai nesakoma, bet visos detalės rodo, kad tai  Elžbieta II) vieną dieną išeina pavedžioti savo šunis, ir dėl jų nepaklusnumo atranda knygų autobusą. Nenorėdama nieko įžeisti, ji pasiskolina vieną knygą   (Yvy Campton Burnett, ir kai sužino, jog šios autorės knyga nėra populiari paklausia: “Why, I wonder. I made her a dame.”), ir vėlau tampa užkietėjusia skaitytoja.

Skaito ji daug ir visur (net važiuodama karietoje ir mojuodama žmonėms), o tai pradeda gerokai erzinti jos dvariškius, kurie niekaip negali suprasti naujosios karalienės aistros. Ir nors daugelyje vietų aš kvatojau ir kankinau aplinkinius garsiai skaitydama juokingąsias knygos ištraukas (“Vyrai (įskaitant ponią Thatcher) norėjo vaidinimo” arba “Arkivyskupas pakratė galvą ir grįžo prie Let´s Dance žiūrėjimo”), manęs neapleido knygoje subtiliai paslėptas liūdesys. Karalienė suvokia, jog ji sensta, jog laiko vis mažėja, ir todėl ji bando perskaityti kuo daugiau, tarsi kabintųsi į tai, kas liko, tarsi bandytų spėti sužinoti ir pajusti tai, ko nespėjo padaryti iki šiol ir kad užgožtų mintis, jog gyventa ne taip, kaip norėta.  Tad tuo pačiu “The Uncommon Reader”  yra knyga apie skaitymo džiaugsmą, apie tai, (nors skamba labai jau  lėkštai) kaip literatūra gali keisti žmonių gyvenimus.

Knyga yra trumputė (manajame leidime- 124 puslapiai), greičiau novelė nei romanas, elegantiškos struktūros, parašyta  žaviai ir su meile savo herojei.

Pirmas sakinys: “At Windsor it was the evening of the state banquet and as the president of France took his place beside Her Majesty, the royal family formed up behind and the procession slowly moved off  and through into the Waterloo Chamber.”

K.Ž.G.

Maiklo K. gyvenimas ir laikai

~ kzL ~ 4 Comments

Jau skaitydama knygą pradėjau domėtis, kaip tarti šitą keistą pavardės raidžių junginį. Wikipedija pasufleravo –  Coetzee –  English pronunciation: /kʊtˈsiː/. Tada pasidomėjau, kas tai yra afrikaneris ir keletą kitų su autoriumi susijusių dalykų, vis tikėdamasi, kad visokios aplinkybės padės labiau suprasti tą tekstą, kurį skaičiau. Nepadėjo… Na, kai jau perskaičiau ir pagooglinau, ieškodama  kokio protingo straipsnio, supratau, kad visas skaitymo procesas buvo toks, koks turėjo būti. Na, toks panašus, kaip skaitant H. Murakami knygas – skaitau, lyg ir suprantu apie ką, bet vis dėlto “still not sure”. Na, tas jausmas toks, kad jei kas paklaustų, apie ką knyga, tai nemokėčiau papasakoti, nes trumpai papaskoti neišeitų, o ir į ilgesnį pasakojimą nesugebėčiau logiškai ir rišliai išsiplėsti… Na,nebent atsisėsčiau labai rimtam rašiniui.

Žodžiu, išgelbėjo mane Sigitas Parulskis labai gražiai sudėliojęs mintis apie “ganėtinai keistą kūrinį”:

“Tiesą sakant, visas šis romanas turbūt apie nuolat išsprūstančią prasmę – tai yra apie niekaip nepaaiškinamą žmogaus gyvenimo prasmę ir tikslą. Kas lieka iš žmogaus, jeigu jis nesusijęs su bendruomene, politika, apskritai su jokiais socialiniais reiškiniais, su jokiomis vertybėmis, jeigu jis nekelia sau jokios prasmės ir tikslo, jeigu net nenori pratęsti savęs kaip giminės, nori tik gyventi, egzistuoti, tik būti laisvas, pats sau”.

Mano kolegė žiurkelė J. M. Coetzee “Nešlovę” įvardijo kaip labiausiai nepatikusią 009 m. knygą. Vis dėlto man smalsu ją perskaityt, nes visi komentatoriai rašo, kad autoriaus knygos labai skirtingos, žodžiu, ne ant vieno kurpaliaus sukurptos. Tik nežinau, kada norėsiu tai padaryti…

Žiurkytė L.

Estetiška ir nupoliruota melancholija

~ kzL ~ 5 Comments

Iškart po Cartarescu “Kairysis sparnas” pradėjau skaityti Kazuo Ishiguro knygą “Dienos likučiai”. Na ir šuolis! Nuo haliucinacijų ir elektros šokų prie blizinamų sidabro indų, baltų krakmolintų apykaklių ir “afternoon tea”. Abi knygos parašytos pirmuoju asmeniu, tačiau tokios skirtingos.

Cartarescu pasakoja apie viską, aprašo net savo smegenyse sukurtas fikcijas, o Ishiguro liokajus Stevens yra labai atsargus besirinkdamas savo žodžius ir keletą kartų atsiprašo skaitytojo dėl savo pasirinktų žodžių. Mircea iš “Kairiojo sparno” be skrupulų kalba apie kūno primityviąsias funkcijas, o liokajaus Stevens kalbėsenos maniera yra labai elegantiška ir gana suvaržyta. Mircea “Kairiajame sparne” save traktuoja kaip pasaulio centrą, o Stevens save laiko kone bereikšmia antraeile figūra, kuri turtingų ir reikšmingų žmonių namuose nuolankiai nešioja vyną ir maistą ant sidabrinių padėklų, inspektuoja sidabrinių šakučių blizgesį ir laukia už durų, jei ponams ko prireiktų.

Nenoriu atskleisti visos knygos fabulos, tad galiu papasakot tiek, jog Stevens gauna trumpų atostogų ir nusprendžia automobiliu aplankyti seną kolegę miss Kenton. Knygos kalba yra lėta ir prislopinta, o beveik viskas, kas vyksta  yra estetiška, tvarkinga, gerai suorganizuota, nublizginta ir be galo padoru. Ryškesni jausmai yra paslėpti po liokajaus uniformos standžia apykakle, puikiu sriubos laiku patiekimo  planavimu ir prisiimtu savo paties nereikšmingumo fasadu.

//Knygų žiurkė G.