pagalvojo knygų žiurkė ir nuėjo į knygyną. Na, bet turiu pasiteisinimą – dar nuo savo gimtadienio laikų (jau praėjo beveik pusė metų), turiu dovanų čekį į knygyną – įsivaizduoji, tiek ilgai išlaikiau, nes tiesiog neradau, ką pirkti. Viskas, ką norėjau pirkti buvo Tyto Albos, o kadangi leidykloj daug pigiau, tai nieko ir nepirkau, buvo gaila permokėti. O šiandien, kaip jau sakiau sugriešijau. Nusipirkau naują gražią baltų lankų knygą ir nukainuotą audio knygą – krūvą CD – Ken Follet World Without End – klausysiu važiuodama į darbą ir namo, t.y. – negaliu įeit pro duris (nėra laiko skaityti) – lipsiu per langą (klausysiu, kaip kažkas kitas skaito).
kažkam padovanosim knygą. Mūsų abiejų perskaitytą ir geruoju minėtą “Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugiją”. Savo atostogoms laimėk patogią į lagaminą ar rankinę įsimest pocketbook kygą mainais į komentarą apie tai, kokią knygą dabar skaitai. Dar prašom parašyt, ar patinka tai, ką skaitai. Laimėtoja/-as – trečiadienį.
Kaip čia dabar man nesigiriant pasigirti, kad šiandien buvau susitikusi su Sandra Bernotaite, knygos “Gaisras” ir tinklaraščio grafomanija.com autore? Nors susitikimas užtruko vos valandėlę, iš jo išsinešiau šilumos kamuoliuką ir nešiausi vyniodama per visą Vilniaus senamiestį iki pat namų, iki dabar. Kamuoliukas tai nematomas, o štai Sandros per pusę pasaulio nepatingėtos knygų žiurkėms atvežti knygos – pačios tikriausios. Ačiūūūū!!!! Įdomiausia, kad dar vakar norėjau rašyti apie savo susimaišiusią knygų eilę, kažkokį dėl susikuitusio mano šiųdieninio gyvenimo išsimušusį knyginį ritmą, o štai susitikau su Sandra ir viskas vėl susirikiavo į savo vietas. Siūlau visiems po gabaliuką mane apėmusio geeeroo jausmo.
Šiandien iš Giedrės gavau laiškų knygą. Niaaam kaip skanu, o su tais laiškais dar ir daug žydro dangaus ir gėlių, kad būtų lengviau tikro pavasario laukti. Ačiūūū, Giedre!
knygų žiurkės toliau skatina skaitymą originalo kalba (kad nebūtų nuobodu vienoms burbėti apie prastus vertimus) ir dovanoja Jodi Picoult knygą “Perfect Match”. Ką reikia daryti? Ogi spausti “Like” prie šito įrašo Facebook’e ir laukti pirmadienio, kada ir išbursime kokį nors laimėtoją. Labai raginu visus/visas, kada nors jau laimėjusius/ias mūsų bloge nesikuklinti ir irgi spausti “Like” – ne mūsų ir ne jūsų bėda, kad kiti tingi dalyvaut 😉
Laukimo džiaugsmas kartais būna stpresnis už tai, ko lauki. Pavyzdžiui, lauki lauki kalėdų, na, ateina, praeina – ilgas laukimas tikrai saldesnis. Arba – užsisakai knygą internete – lauki, nekantrauji, įsivaizduoji, kaip skaitysi. Arba – įsivaizduoji, kad esi Vilniaus knygų mugėj – vaikštai į susitikimus, svajoji apie autografus, ech… Šitas postas, kad Giedrei būtų saldu laukti (aš irgi laukiu, kada galėsiu nubėgt į paštą pasiimti dovanos iš Švedijos) –
Kadangi su Giedre kartu skaityti man vieną kartą (nepaisant telepatijos) nepavyko, tai dabar bus antras dublis – kviečiu tave skaityti kartu su manim (visi aplinkui tik šoka, šoka, o mes skaitykim) 🙂 . Taip pat kviečiu ir Giedrę bandyti laimę :), gal antras kartas pavyks? Komentaruose parašyk, kokia yra tavo knyginė svajonė. O kartu skaitysim:
Vakar arba užvakar (visos dienos buvo panašiai panašios, nebeatskiriu) visai netikėtai gavau dovanų. Kaip man patinka dovanos, ypač žiurkiškos – knygos!!! O buvo taip, kad tapau beveik book whisperer (pagal Horse Whisperer) – būriau, šnibždėjau ir Vaidos (iš čia) rankose pas mane atkeliavo Laimos Vincės Leninas (čia ir čia). Uraaa.
Štai mano dovana:
Jau įnikau skaitytiKnyga su autorės autografu!!! Ačiūūū, Vaida!!!!
Kaip ir buvom žadėję, vėl dovanojam savo geriečiam blogiečiam knygą. Gail Sidonie Sobat Marijos knygą. Klausimas tokis: koks originalus knygos pavadinimas? Kur ieškoti atsakymo tikriausiai sakyti nereikia, o jei vis tiek nerastumėte, spėkite 🙂 Atsakymą, kaip visada, rašykite komentaruose (nusirašinėti griežtai nedraudžiama 🙂 ). Laimėtoją išrinksim trečiadienį.
Labai patiko. Nedidelė knyga, vieno gero vakaro skaitinys. Tokia labai makiniska. Labiausiai mane patraukusi savo jausmų išjautimu, taip giliai griebiančiu – lig gyvuonies, lig pašaknų.
Ir vėl ta nesibaigianti bekraštė Rusija, šį kartą tai tikrai tos Rusijos pats pakraštys, šiaurė. Dvidešimt šešerių vyrukas atvyksta aprašinėti šiaurės kaimo papročių, tik kad tų papročių ne kas belikę, nes kelioms likusioms babuškoms paskutiniai svarbiausi prisiminimai apie prieš kelis dešimtmečius pasibaigusį karą, kuris nusinešė brolius, vyrus, sužadėtinius. Vieno tokio sužadėtinio laukia Vera. Prisižadėjusi į karą išvežamam mylimajam vos šešiolikos. Vienintelio šūksnio “grįšiu” pririšta laukti. Visi priprato prie jos vienatvės ir atsidavimo mirties laukiančioms babuškoms, visi seniai patikėję jos laukimo legenda. O iš tikro, ar ji laukia?
Apie tai ir papasakos jaunasis atklydėlis. Papasakos, išjaus, prisipažins, bėgs, bijos, fantazuos. Neįtikėtinai meistriškai pavaizduoti jaunuolio ir nebejaunos moters santykiai, tos nebejaunos moters gyvenimo istorija, jaunuolio mąstymo klišės apie tą nebejauną moterį, vis jį nustebinančią, sulaužančią jo įsivaizdavimus, brandinančią – jį.
Makine man tikras jausmo rašytojas (“Juokas truko ilgai, jį palaikantys prunkštelėjimai darėsi vis dirbtinesni. Mes stengėmės, kad linksmumas dar nesibaigtų, nes žinojome, kad liūdesys visai čia pat.”). Net nenoriu bandyt perrašyt tuos jo išjautimus – paskaitykit.
Dar pora citatų, nes knyga vieną dieną atiteks mūsų blogo skaitytojams – taip susitarėm su ją dovanojusia Tyto Alba (ačiū dar kartą). Tai išsirašysiu citatas čia, nes nebus mano knygų lentynoj.
Kvaili sutapimai visada pačiu laiku atskleidžia nežmonišką žmogaus veiksmų absurdiškumą.
Ir šitas toks nuostabus vaizdas – tiesiog stovi akyse:
O vieną rytą ore pasklido mūsų abiejų “Ak!” garas – tąnakt nukrito visi lapai, iki paskutinio bronzinio lapuko. Nuplikusios juodos šakos tarsi driežai išrantė akis rėžiantį žydrą dangų. Mes priėjome, nė vienas neištarėme tokiu atveju įprastų frazių (“Grožis trumpalaikis…”). Leisdamiesi prie kranto pamatėme, kad vandenyje visas varinis nubyrėjusių lapų spindesys virto danguje išskydusia mozaika. Juodas, lygus vanduo ir raudona auksuota inkrustacija. Mozaika, nuo lengvo vėjelio vis platėjanti, virto apverstu skliautu, galinčiu apgaubti visą ežerą. Žvilgnį traukte traukė begalinė platybė. Atsirado kitoks, naujas ir neįprastas, grožis, puošnesnis nei ankščiau, dar gyvesnis po rudeninės mirties.
Pasakojimas vyksta šiaurėje, prie pat Baltosios jūros, ant kurios kranto įsikūręs Archangelskas - į jį iš kaimo nuvažiuodavo pakeleivingais sunkvežimiais
KŽG vakar į pasimatymą atėjo su dovanomis kukuliui – nuostabiu arbatos serviziuku su Pepės Ilgakojinės piešinukais. Galite spėti, ką dabar nuolatos veikiam 🙂 Geriam arbatą. Su cukrum, be cukraus, su grietinėle, dar renkamės lėkštelės spalvą – žalią arba raudoną. Ačiū, Giedre!
Jei dar nematėtė, pažiūrėkite čia, kiek KŽG turi gėrio su pasakų motyvais.
Atsimenat, rašėm tokį priminimą leidykloms, kur reikia siūsti naujas knygas 🙂 Labai kuklios esam, net nepasakytum, ane G.? 🙂 Taigi, kaip liaudis sako, kaip šauksi, taip ir atsilieps, na, o jei nešauksi, tai ir neatsilieps, velniop tą lietuvišką kuklumą, už kurį mokykloje mane taip gyrė “mylimiausia” KŽG muzikos mokytoja.
Taigi, atrodė rėkaujam mes čia su G. tyruose be vilties, kad kas nors atsilieps, bet ėmė ir atsiliepė, ir vakar su kukuliu keliavau į leidyklą, kuriai suteikiamas pirmosios leidyklos dovanojusios Fantastiškoms knygų žiurkėms (šiandien esam labai nekuklios) knygų vardas. Valiooooo!!! Sveikinam leidyklą ir save sveikinam, ir netgi sveikinsim vieną mūsų blogo skaitytoją (apie tai vėliau). Ačiū Giedriui, turtingajai Jurgitai ir žaviajai administratorei, kurios vardo nebeatsimenu 😦 Tyto alba – jauki, smagi leidyklėlė, tik matau, kad iš jaudulio baisiai man rankelės drebėjo ir nuotraukos truputį paplaukė, bet vis tiek įžiūrėti galima 🙂
Svarbiausia siena su naujienomIš šio kambariuko knygos keliauja į knygynus, kalėdų senių maišus ir ttTo pačio kambariuko kitas vaizdasDirektorės pavaduotojos pavydėtinos lentynosPrezidento padekaIzymybiu sienaMariaus Jonucio knygos virselis ant sienosMariaus Jonucio zenklas i ten, kur valgomaKnygos, kurias nusipirkau
Knygos dovanuAtsiprasau uz nelietuviskas raides, bet baigiu rasyti posta ten, kur nera tu lietuvisku raidziu. Na, bet nieko tokio, susikalbesim. Taigi, tadam – musu pirmoji leidyklos dovanota knyga – Sandro Veronesi Praeities galia. Aciuuuu, Tyto Alba! G., sita knyga kokiu nors budu atkeliaus pas tave. Valioo. O del kitos knygos sutarem taip: atsargiai perskaitau, skelbiu klausima koki nors ir atiduodam knyga Jums (galesit dalintis).
Spalvinimo knygele, kuria gavo kukulis, su mociutes vardu
Mūsų skaitliukas jau rodo 2006 komentarus, tai man reikėjo skaičiuoti atbuline tvarka 🙂 Na, nė kiek nesistebiu ir labai džiaugiuosi, kad mūsų du tūkstantoji komentatorė yra… mūsų ištikimoji Dori! Ji ir laimėjo knygų žiurkių skanėstą, nors aš vis dar nežinau, kas tai yra, gal Dori pašnibždės, kas jai yra didžiausias skanėstas? Sveikinam Dori ir save sveikinam, ir visus mūsų blogo skaitytojus! Ačiū Jums 🙂
|abi|
PS Dori, susisieksime atitinkamom susisiekimo priemonėm 🙂
knyguziurkes.com 