Category: Apžvalga

Mostly Harmless

~ kzL ~ 1 Comment

Taip apie mūsų mylimą Žemę rašo The Hitchhiher’s Guide to the Galaxy. Apie mūsų nuostabią žydrąją planetą, apdainuotus ežerus ir upes, kalvas ir slėnius.  Tiesa, prieš papildant knygos leidimą, Žemė buvo nusipelniusi tik vieno žodžio – harmless.

“If you’re a researcher on this book thing and you were on Earth, you must have been gathering material on it.”
“Well, I was able to extend the original entry a bit, yes.”
“Let me see what it says in this edition, then. I’ve got to see it.”
… “What? Harmless! Is that all it’s got to say? Harmless! One word! … Well, for God’s sake I hope you managed to recitify that a bit.”
“Oh yes, well I managed to transmit a new entry off to the editor. He had to trim it a bit, but it’s still an improvement.”
“And what does it say now?” asked Arthur.
“Mostly harmless,” admitted Ford with a slightly embarrassed cough.

Taigi, jeigu kartais jus apima savęs susireikšminimo bangos, puikybė ar dar koks biesas – paskaitykite Adam Douglas knygą – praeis.  Aš klausiau. Mašinoj, aišku. Ir kikenau. Tikriausiai gerai atrodžiau aplinkiniams vairuotojams. Sėdi viena ir kikena – kad dainuoja, įpratę gi, o čia kikena. Knygą nusprendžiau perklausyti, nes vis jaučiau šitą savo “knyginio išsilavinimo” spragą. Na, nesu aš skaičiusi Eridano leidyklos knygų (nes viršeliai nepatinka), o ir kai pabandžiau surasti lietuvišką pavadinimo variantą, tai jau tikrai negalvojau, kad tai bus

 

 Klausyti, žinoma, nebuvo taip lengva ir paprasta kaip kad Shantaram, prisipažinsiu, dar nė vienos audio knygos tiek kartų neatsukinėjau atgal, nes vis kur nors nusapnuodavau. Kažkaip pamesdavau dėmesį. Gal kai kurios vietos truputį nuobodokos klausyti arba per daug nesuprantamų kosminių žodžių, o kai nesiklauso lengvai, tai ir nudreifuoji kur nors. Pirmiausia mintis pradėjus klausyti buvo, kad nerealiai primena Kurt Vonnegut – sarkazmu, humoru ir panašiais dalykais.

Atsipalaidavimui rekomenduoju (na, ir puikybės vaikymui irgi).

Videofilmo trailer.

Apie depresuotą robotą čia.

  • The ships hung in the sky in much the same way that bricks don’t.
  • People of Earth, your attention, please. This is Prostetnic Vogon Jeltz of the Galactic Hyperspace Planning Council. As you will no doubt be aware, the plans for development of the outlying regions of the Galaxy require the building of a hyperspatial express route through your star system. And regrettably, your planet is one of those scheduled for demolition. The process will take slightly less than two of your Earth minutes. Thank you.
  • There’s no point in acting surprised about it. All the planning charts and demolition orders have been on display at your local planning department in Alpha Centauri for 50 of your Earth years, so you’ve had plenty of time to lodge any formal complaint and it’s far too late to start making a fuss about it now. … What do you mean you’ve never been to Alpha Centauri? Oh, for heaven’s sake, mankind, it’s only four light years away, you know. I’m sorry, but if you can’t be bothered to take an interest in local affairs, that’s your own lookout. Energize the demolition beams.
  • I don’t know, apathetic bloody planet, I’ve no sympathy at all.
  • There was a terribly ghastly silence.
    There was a terribly ghastly noise.
    There was a terribly ghastly silence.

***

Lyg skaidrus vanduo

~ knyguziurkeG ~ Leave a comment

kai baigiau aštuonias klases matematiką mokėjau gerai. Klasės auklėtoja buvo kieta matematikė.

Ir nors meilės matematikai nejaučiau, spragų didelių neturėjau.

Po aštuonių klasių įstojau į gimnaziją, ir matematiką man dėstė kita kieta matematikė, kurią moksleiviai slapta vadino Kobra.

Tai aš baisingai bijojau tos mūsų Kobros, tiek bijojau, kad įsitaisiau kažkokį psichologinį bloką. Nekaltinu Kobros, čia ne ji niekuo nėra kalta, tiesiog tai sutapo, jog didėjančios mano matematinės spragos buvo tiesiogiai proporcingos mano matematikos baimei.

Bet gailiuosi vieno. Kai mano K draugui aiškina matematiką, jis ją supranta. Ne taip kaip aš mechaniškai, bet tikrai ją supranta. Mato, kas slepiasi už logaritmų, lygčių ir pan.

Ir ne tik kad supranta. Bet dar ir mato matematikos grožį. Sprendimai jam yra ne tik teisingi ir neteisingi, bet ir gražūs arba negražūs. Formulės jam sako daug daugiau nei man.

Matėt filmą “Beautiful Mind”? Štai ir aš norėčiau mokėti įsijausti į matematiką taip kaip tai daro John Nash tame filme.

Tai ko aš čia apie tą matematiką? O todėl, kad perskaičiau mano mylimos draugės knygų žiurkės L padovanotą knygą “The Housekeeper and the Professor” (autorė Yoko Ogawa). Šitą knygą KŽL jau aprašė mūsų bloge , tai esu lygiai taip kai ir ji sužavėta.

KŽL rašė “Knygoje namų tvarkytoja (be vardo) dirba pas profesorių, kuris po avarijos, įvykusios 1975 m., atsimena tik tai, kas jo gyvenime buvo iki avarijos ir 80 minučių šiandienos. Taigi, kas 80 min. namų tvarkytoja turi iš naujo prisistatyti profesoriui. Kad atsimintų svarbiausius dalykus, pvz., tai, kad jo atmintis trunka tik 80 min., profesorius juos užrašo ant lapuko, kurį prisisega prie savo rūbų – taip ir vaikšto šnarėdamas visais lapukais kaip kokia kalėdų eglutė.

Dar knygoje yra namų tvarkytojos sūnus, kurį profesiorius pravardžiuoja Root (matematikos ženklas šaknis), nes jo plokščia galva profesoriui primena tą ženklą. Štai kaip ir visi veikėjai, verdantys tuose 80 min. intervaluose. O tada matematika. Profesorius yra matematikas, taip gražiai apie ją pasakojantis, kad net pačiam norisi juo tapti.”

Be matematikos grožio man imponavo pats knygos rašymo stilius.

Nedaug nusimanau japonų kultūroje, bet knyga man pasirodė pilna japoniškos estetikos (bet ne kawaii) taip kaip aš ją įsivaizduoju. Neperkrauta, sutelkta, ramu.

Anot New York Times Book Review knyga “parašyta tokia aiškia, nepretenzinga  kalba, kad skaityti ją tarsi žiūrėti į skaidrų vandenį”.

Pagal filmą yra pastatytas filmas “The Professor and His Beloved Equation”

Esu sužavėta. Lyg patekusi į rausvą vyšnių žiedų sūkurį.

 

K.Ž.G

 

 

Po apokalipsės

~ knyguziurkeG ~ 2 Comments

Vienas mano literatūrinių pažadų šiems metams buvo, kad perskaitysiu kurią nors M.Atwood knygą.

Kol kas mano skaitytų M.Atwood knygų sąrašas atrod taip: “Handmaid’s Tale”, “Oryx & Crake”, “The Blind Assassin”, “Surfacing”, “Lady Oracle”. Pačią pirmąją skaičiau “Handmaid’s Tale” ir kol kas jokia kita M.Atwood knyga nesugebėjo jos nurungti. Ji, be jokios abejonės, bus geriausių 2011aisiais mano skaitytų knygų trejetuke ir apskritai geriausių skaitytų knygų tope.  Apie “Handmaid’s Tale” esu rašiusi čia, ir tiems, kurie jos neskaitė rekomenduoju širdingai.

O šiandien kaip tik pabaigiau M.Atwood “Oryx and Crake” (Yra išleista ir lietuviškai “Oriksė ir Griežlys”, Alma Littera, 2004) ir nenusivyliau, nes kaip ir “Handmaid’s Tale”, “Oryx and Crake” yra tamsi distopija, kurios gąsdinančią šaltą atmosferą autorė sukuria meistriškai.

Viena vertus, galima savęs klausti, kodėl M.Atwood vis prireikia tokių kraštutinių aplinkybių.

Kita vertus, jei labai gerai pagalvoji, tai tos aplinkybės tiek “Handmaid’s Tale”, tiek “Oryx and Crake” nėra tokios kraštutinės ir nerealios. Ir turbūt būtent tai ir baugina skaitytoją.

“Handmaid’s Tale” rašoma apie visuomenę, kuri kontroliuoja vaisingas moteris, paversdama jas “vaikščiojamčiomis gimdomis”, visuomenė, kuri iškelia radikalią moralę aukščiau visko. Ir kaip rašiau įraše apie “”Handmaid’s Tale”, tai nėra nerealios ar išgalvotos aplinkybės, tokie dalykai vyksta ne vienoje valstybėje.

“Oryx and Crake” vaizduojamoje visuomenė yra radikaliai kitoje moralės skalėje- čia, atvirkščiai, moralės ir etikos klausimai yra užgniaužiami. “Oryx and Crake” knygoje pasakojama apie visuomenę, kuri per toli žengė mokslo srityje, kur manipuliavimas genais visiškai į šalį nustūmė etiškumą, kur mokslininkai kūria naujas gyvūnų rūšis transpalantuodami genus, kur mokslininkai, gyvenantys specialiuose nuo likusio griūnančio pasaulio atskirtuose miestuose, kuria tabletes, kurios padaro žmones ir gražius ir laimingus, laboratorijose kuria naujas gyvūnų rūšis.

Kai naujienose nuolat kalbama apie baisias gyvūnų, skirtų maistui, auginimo sąlygas, apie genetiškai manipuliuotus augalus, apie maistinius priedus, mėsos klijus ir t.t., “Oryx ir Crake” distopija neatrodo tokia tolima.

“Sniego žmogus” miega medyje, o dieną jį aplanko naujos žmonių rasės vaikai. Jie jo tarsi visažinio klausinėja apie pasaulį, apie savo kilmę. Sniego žmogus, kurio tikrasisi vardas yra Jimmy  po truputį mintyse grįžta į savo vaikystę, paauglystė ir jaunystę, skaitytojui pasakodamas, kaip per tokį trumpą laiką galėjo įvykti tokia apokalipsė. Jis pasakoja apie savo inžinierius tėvus, apie tai, kaip jis susipažįsta su genialiu Crake ir apie tai, kaip jis pamilsta Oriksę.

M.Atwood po truputį, atsargiai atsleidžia vis daugiau ir daugiau detalių apie Jimmy pasaulį, lėtai maitina skaitytojišką sąmonę to pasaulio aprašymais, ir taip sukuria pilką ir atšiaurų pasaulį.

Tai, kas šitą knygą skiria nuo kitų M.Atwood knygų yra tai, kad šįkart pagrindinis knygos herojus yra vyras. Mano nuomonė, Jimmy-Sniego žmogaus portretas yra net labai pavykęs. Autorė sugebėjo parodyti jo vienatvę, izoliaciją ir kitokio pasaulio ilgesį.

Apie šitą knygą Rasa Drazdauskienė buvo rašiusi “Literatūroje ir mene”

Skirtingi knygos viršeliai

This slideshow requires JavaScript.

K.Ž.G

Egalijos dukros

~ knyguziurkeG ~ 2 Comments

Tai, kad prieš daug metų atrodė normalus dalykas, šiandien gali sukelti juoką arba supykdyti iš pagrindų. Atsimenu, kaip mokykloje per darbų pamokas mergaitės turėjo mokintis daryti valgyti, siūti naktinius marškinius ir kliošinius sijonus, mereškuoti, nerti, megzti. O mūsų klasiokai tuo metu pjaustė kažką iš medžio, kažką darė iš metalo. Atsimenu, kaip po darbų pamokos klasiokams nunešdavom ką tik mūsų  pagamintų, dar šiltų pyragėlių su mėsa. Gražumėlis, ar ne?

Daugybė dalykų iš tų ir , deja, iš šių laikų, kuriuos laikome norma, yra visiškai nenormalūs. Apie tai ir kalbama G.Brantenberg knygoje “Egalijos dukros”. Angliškajame vertime prie knygos pavadinimo dar prikabintas tekstas “A Satire of the Sexes”. Čia gal kad aiškiau būtų, nors neįsivaizduoju, kaip kas nors galėtų tą knygą skaityti kaip ne satyrą, o utopiją, kurios reikėtų siekti.

Taigi. Sveiki atvykę į Egaliją- šalį, kurios visuomenė yra matriachatinė.

Moterys, kadangi jas gamta apdovanojo sugebėjimu išnešioti ir pagimdyti kūdikį, yra stiprioji lytis. Moterys užima aukščiausius postus, didžioji dalis politikų taip pat yra moterys. Moterys gimdo vaikus, bet vaikus augina vyrai.

Egalijos moterys yra agresyvios, pasakoja vulgarius seksistinius juokelius, leidžia sau griebti vyrams už jų penių, nužiūrinėja vyrų užpakalius ir kitus apvalumus. Egalijos vyrai yra seksualiniai objektai, jiems egzistuoja grožio standartai, kurių neatitinkant sunku būti priimtam į santuoką. Nepriimti į santuoką vyrai turi žemą statusą, iš jų juokiamasi ir jų ekonominė padėtis daug prastesnė, nes Egalijoje, savaime suprantama, moterys uždirba daugiau už vyrus (nėštumo metu atlyginimai yra joms padidinami).

Vyrai taip pat geria kontraceptikus, dėvi “penisėlius” (aliuzija į liemenėlius), vakarais stengiasi vieni nevaikščioti po parkus, vilki rūbus, kuria pabrėžia ir išryškina jų vyriškąsias formas, o nuo krūtinės odą deginančiais ir erzinančiais kremais depiliuojasi plaukus.

Mergaitės kilnoja svorius, mokosi greitai bėgioti, o berniukai mokomi šokti ir gracingai judėti.

Į gimtadienio šventę atėję svečiai kreipiasi į šeimos vyrą sakydami : “Oi kaip gražiai tu čia viską suruošei, kiek daug visko pagaminai”.

Jaunasis Petronius gimęs aukštas pareigas užimančios direktorės ir tėvo, namuose auginančio vaikus, šeimoje paauglystėje pradeda galvoti apie visuomenėje vyraujančią neteisybę. Jis nori būti jūreivE, bet yra tiek motinos, tiek jaunesniosios sesers išjuokiamas. (Cha cha, vyras laive. Ką jis ten veiks, juk ten sunkus fizinis darbas?).

Petronijaus mama sūnui bando paaiškinti apie santykius tarp vyrų ir moterų (mano greitas ir nelabai atidus vertimas): “Kiekviena moteris į tave žiūri kaip į paklodę. Tai vienintelis dalykas, kuris domina moterį. Nemanyk, jog jai užteks tik pasikalbėti. Įsivaizduok jos situaciją,Petronijau, tavo mažutė erekcija ją užkaitina. Ir kai sutemsta, tu negali tikėtis, kad ji pasitenkins vien pokalbiu”

Žodžiu, jaunasis Petronijus, patyriantis priespaudą ir matantis neteisybę, kartu su keliais draugais sukuria maskulinistinį judėjimą ir padeda drebinti Egalijos normas.

Autorė G.Brantenberg  apversdama pasaulį aukštyn kojomis ir išryškina lytinių stereotipų, lytinės diskriminacijos absurdiškumą.  Kai knygoje vyrai yra įsprausti į tas pačias normas, kaip mūsų visuomenėje yra įspraudžiamos moterys, labai aiškiai pasimato, kaip idiotiškai mes (tiek vyrai, tiek moterys) save ribojame.

Literatūriniu požiūriu knyga nėra šedevras,  joje trūksta tolygumo,  bet idėjiniu požiūriu ji tikrai yra unikalus kūrinys.

Autorė ne tik sukeitė vyrus ir moteris vietomis, bet ji taip pat daug dirbo su knygos kalba.

Norvegų kalboje (kaip ir lietuvių bei daugelyje kitų kalbų) vyriškoji giminė yra norma, standartas, taikomas tiek moterims, tiek vyrams.Todėl knygoje autorė profesijas rašo moteriškomis galūnėmis “direktorĖ”, “jūreivĖ”, “žvejĖ”, “žemdirbĖ”. Švedų kalboje žodis “gaisrininkas” yra sudarytas ir dviejų žodžių “brand”- gaisras ir “man”-vyras”. Egalijoje ta profesija yra brandkvinna (“brand”- gaisras ir “kvinna”-moteris”).
Tokiu būdu autorė parodo, kaip kalbinė asimetrija atspindi moters ir vyro pozicijas visuomenėje.

Būtent tas išradingas žaidimas su kalba gerokai apsunkina knygos verimą, bet vis dėlto ji buvo išversta į anglų kalbą, ir sprendžiant iš komentarų internete knyga dažnai yra įtraukiama į įvairius feminizmo ir gender universitetinių kursų literatūros sąrašus.

G.Brantenberg išleido “Egalijos dukras” 1977aisiais, per feministinio judėjimo bumą.

Kai kas gal ir mano, jog feministės gali skaityti knygą ir džiaugtis, pajusti kerštą ir sakyti, kad ši knyga kaip medus jų  (mūsų) širdims. Bet garantuoju, jog nė vienas žmogus, kuriam nėra nusispjauti ant žmogaus teisių, negali nesuprasti Petronijaus ir baisėtis egališkos visuomenės priespauda ir normomis.

Esmė yra ta, kad diskriminavimas, nelygybė yra bjaurūs dalykai, nesvarbu kuriai lyčiai jie yra taikomi. Jog pirmiausia esame individai, o ne vienos ar kitos lyties atstovai. Jog ribojame save daug daugiau nei biologija iš mūsų reikalauja. Ir visai be reikalo.

K.Ž.G

Kambarys

~ knyguziurkeG ~ 7 Comments

Kai sužinojau, jog E.Donoghue knyga “Room” yra apie tai, kaip į Josef Fritzl panašus monstras Kambaryje jau septintus metus laiko gatvėje pagrobtą moterį, pasakiau sau, jog jos neskaitysiu, nes bijau.

Bet kai už kapeikas savajame knygyne radau knygos švedišką pocket leidimą, tai rankos pačios tą knygą pagriebė (čia aš taip visiems aiškinuosi dėl nekontroliuojamo knygų pirkimo. Ne aš kalta, o mano rankos)

E.Donoghue “Room” galėtų būti nepakenčiamai baisus ir žiaurus, bet paradoksalu tai, kad knyga, nepaisant to siužeto, yra šviesi. Už tai reikėtų dėkoti E.Donoghue pasirinktai pasakojimo perspektyvai: romanas parašytas ir penkiamečio sūnaus, gimusio Kambaryje ir niekada nebuvusio už jo ribų, perspektyvos.

Jei knyga būtų rašyta iš suaugusiojo pozicijos, neabejotina, jog viskas būtų daug žiauriau, su gausybe kančių aprašymų, bet Jack (toks berniuko vardas) dalinai yra savo mamos apsaugotas, nes ji savo fantazijos dėka toje skylėje sugeba sukurti kiek tik įmanoma saugų, įdomų ir gražų pasaulį savo sūnui.

Jack galvoja, jog tai, kas Kambaryje- yra tikrovė, o viskas už Kambario ribų yra “per televizorių”. Jo mama sukūrė jiems abiems daugybę kasdienos rutinų, matyt, kad pati neišprotėtų, ir kad Jack gyvenime, nors aplinkybės tokios bauginančios, būtų kažkokia struktūra. Pavyzdžiui Jack skaičiuoja į dubenėlį pusryčiams įberiamus dribsnius ir užpila juos “pieno kriokliu”. Darbo dienomis po pusryčių  jie abu žiūrėdami per stoglangį šaukia, kiek tik jėgos leidžia. Jack mano, jog čia toks žaidimas, o skaitytojas tai supranta, kad mama šaukia ne todėl, kad žaistų, o kad tikisi, kad kas nors juos išgirs.

Taip atrodo mano pirktos knygos viršelis.

Skaityti “Kambarį”, be abejo, yra klaustrofobinis išgyvenimas.

Kambaryje egzistuoja tik labai mažas daiktų kiekis: vos kelios knygos, televizorius (kurio laiko žiūrėjimą mama riboja, kad Jack’ui “neištirptų smegenys”) ir patys būtiniausia higienos, bei maisto apyvokos daiktai.  Todėl aš skaitydama labai stebėjausi, kaip mama sugebėjo prigalvoti tokią daugybė žaidimų ir užsiėmimų savo sūnui, kai dalykų, su kuriais jis galėtų žaisti, yra taip maža.

Knygos neabejotina stiprybė, iš kurios ir atsiranda tas mano jau anksčiau minėtas šviesumas, yra Jack ir jo mamos santykiai, jų abiejų nuostabus ryšys, kai atrodo, jog artimiau jau ir būti negali.

Kadangi pati turiu mažą vaiką, tai kartais norėjau mesti knygą į šoną (o atsitraukti nuo to klaustrofobinio gyvenimo aprašymo yra tikrai sunkus dalykas) ir bėgti apkabinti savo spirgučio, kuris tuo metu jau seniausiai ramiai miegojo savo lovoje.

Nors “Kambario” veiksmas ir vyksta baisiomis aplinkybėmis, knyga pirmiausia yra apie tėvų ir vaikų meilę, apie tai, kai tėvai nuolatos stengiasi sukurti geresnį pasaulį savo vaikui, o vaikai sugeba pasitenkinti tuo pasauliu ir iš tėvų gaunama meile ir jiems toli gražu nebūtinas milijonas žaislų, milijonas lavinimo priemonių.

Svarbiausia, kad būtų kas milijoninį kartą paskaito tą pačią knygą, kad būtų kas kiekvieną vakarą prieš miegą pasako “saldžių sapnų, ramių blusų”, kad būtų kas pamokytų daryti darbelius iš spagečių ir kiaušinių lukštų.

Kita knygos stiprybė- tai, kad E.Donoghue leido būtent vaikui papasakoti apie tą pasaulį, Ir ne tik todėl, kad tokiu būdu jai pavyko išvengti tos “based on a true story” BOATS atmosferos, kai nuolat akcentuojamos kančios ir prievarta,  bet ir sugebėjo parodyti vaikiško pasaulio sudėtingumą ir gražumą.

Taip kad prisikaupkite drąsos ir būtinai perskaitykite.

Ne veltui knyga pateko į  Booker premijos 2010 trumpąjį  ir į Orange 2011  ilgąjį sąrašus.

Tikrai yra už ką nominuoti.

M.Atwood “Handmaid’s Tale”

~ knyguziurkeG ~ 22 Comments

Mano viena mylimiausių dėstytojų, vėliau mano kolegė, o dabar draugė Marie man jau seniai sakė: “Giedre, skaityk M.Atwood knygas. Man jos pačios geriausios. Pamatysi, ir tau patiks”. Tai kai lankiausi pas ją namuose, ji man iš savo lentynos išrinko dvi M.Atwood (kurios vardas nuolat figuruoja kandidatų Nobelio premijai gauti sąrašuose) knygas: “The Blind Assasin” (Booker premija 2001-aisiais) ir “Handmaid’s Tale” (nominuota Booker premijai 1986 ir patekusi į short-list).

Tai dabar sėdžiu prie kompiuterio, prieš dvi valandas pabaigusi skaityti “Handmaid’s Tale”, ir bandau aprašyti knygą taip, kad tuojau pat pultumėt ją skaityti. Atsiprašau už žodinę klišę, bet pirmiausia kas ateina į galvą, tai pasakyti, kad aš sukrėsta. Siaubingai.

Nes M.Atwood rašo taip, kad man kelis kartus teko sau garsiai pasakyti “Čia tik knyga.”. Porą kartų turėjau padaryti pertrauką, nes protas neišnešė, nes visa esybė protestavo prieš tą Gilead respublikos pasaulį, kuriame gyvena knygos herojė Offred.

Perteikti pagrindinės herojės Offred sugestyvaus pasakojimo ir baisios istorijos čia tikrai nesugebėsiu, bet kad įtikinčiau ir kitus knygą perskaityti, pasakysiu, jog tai , ko gero, bus šių metų geriausia mano skaityta knyga, nors dar tik kovas.

‘The Handmaid’s Tale” – distopija, aprašanti Offred, gyvenusios prieš Gilead respublikos sūkurimą ir jau po jo, istoriją. Gilead respublika – totalitarinė, fundamentalistinė valstybė, įsikūrusi Jungtinių valstijų teritorijoje, kurios įstatymai remiasi pažodiniu Biblijos tekstų supratimu, kur yra grįžta prie taip vadinamų tradicinių šeimos vertybių (Ar jums tai primena ką nors? Man tai labai primena Lietuvoje dabar taip dažną diskursą apie tai).

Dėl gamtinio užterštumo, radiacijos, AIDS, dar nematytos sifilio atmainos, gimstamumas smarkiai mažėja, tad nauja susikūrusi Gilead respublika su tuo kovoja remdamasi Biblijos žodžiu ir sukuria  baisią, atgrasią visuomenę, kurios pagrindas – griežta hierarchija. Moterys, ištekėjusios už aukštas pareigas užimančių vyrų gali būti Žmonomis. Jos visada dėvi mėlynus rūbus ir dažnai yra nevaisingos. Kadangi jos pačios negali susilaukti vaikų visuomenėje priverstinai egzistuoja grupė Tarnaičių, kurių pagrindinė pareiga yra pastoti nuo Žmonos vyro ir išnešioti vaiką, kurio ji, žinoma, pasilikti sau negalės (Ar tai jums ką nors primena?).

Tarnaitėmis priverstinai tapo vaisingos moterys, kurios, pavyzdžiui, buvo ištekėjusios antrą kartą arba gyveno nesantuokoje. Tarnaitės visada dėvi raudonus drabužius, ant galvų nešioja savotiškus baltus kykus, kurie neleidžia joms žvalgytis į šalis ir tuo pačiu apsaugo jas nuo vyrų žvilgsnių.

Trečioji kasta – Tetos, pagyvenusios, vaikų nesusilaukusios moterys, kurių pareiga paruošti (greičiau išmuštruot) Tarnaites jų dieviškai pareigai atlikti. Yra ir Nemoterų kategorija, kurią sudaro nevaisingos moterys, pasipriešinime dalyvaujančios politikės, lesbietės, našlės.

Knygos pagrindinė herojė, kuri pasakoja savo istoriją yra vardu Offred. Tai netikras jos vardas, nes tikrą vardą uždrausta naudoti. Dabar ji Fredo (todėl ir Of Fred) ir jo Žmonos Tarnaitė.

Iš Offred pasakojimo galima suprasti, kad net iki Gilead laikų moterims nebuvo lengva, jos buvo dažnai verčiamos objektais, kur joms teko patirti seksualinė prievartą, smurtą ir t.t. (Ar tai jums ką nors primena?). Būtent tai ir yra nuolat pabrėžiama Gilead respublikoje, jog Gilead laikais moterys yra “apsaugotos” griežtomis taisyklėmis, jos yra supančiotos fundamentalistinėmis religinėmis normomis ir tuo pačiu nužmoginamos.

Teta Lydia pasakodama apie vyrus sako “They can’t help it, she said, God made them that way but He did not make you that way. He made you different. It’s up to you to set the boundaries“. Taigi, suprask, vyrus veda jų nekontroliuojami instinktai, o moterys savo instinktus, savo seksualumą privalo suvaldyti. Negana to, būtent moterims užkraunama atsakomybė už ribų nustatymą, būtent ant jų gula kaltė, kai vyrai nesusivaldo.  Ar jums tai ką nors primena? Man tai labai daug ką. Pavyzdžiui tą “Nereikėjo po klubus naktimis vaikščioti”. Arba “Apsirengusi trumpiausiu sijonu, staipėsi staipėsi ir prisistaipė” arba tiesiog “Pati prisiprašė”.

Tarnaičių kūnai yra kiek įmanoma sutaurinti, paversti vaisingumo šventovėmis, kaip kartą knygoje sakoma moterys tapo “vaikščiojančiomis gimdomis” ir iš individo yra paverčiamos į indą, kuriame turi augti vaisius. Tai vienintelis vaisingos moters tikslas, bet koks atsisakymas  gresia baisiomis sankcijomis. Vaisingos moterys priklauso visuomenei, yra tarsi jos nuosavybė.

Žinoma, galima sakyti, kad pas mus taip nėra, bet prisiminkit, kaip elgiasi aplinkiniai, kai moteris laukiasi. Žmonės leidžia sau komentuoti priaugtus kilogramus, vos iš matymo pažįstami  leidžia sau grabalioti nėščios moters pilvą arba aiškinti, kokioje padėtyje geriausia gimdyti.

Žinoma, galima sakyti, kad pas mus taip nėra, kad bažnyčia nereguliuoja mūsų privačių gyvenimų, bet yra daugybė pavyzdžių, kurie sako visai ką kitą. Čia vienas  pavyzdys.

Iš pradžių buvo sunku susivokti, kol nesupratau, kad čia šiurpi distopija, ko negavau daugiau informacijos apie egzistuojančias kastas, bet M.Atwood protingai po truputį  išdalija tą informaciją, ir pasakojimas įgauna savo formą.  M.Atwood rašo lėtai, neskubėdama, kurdama juodos ateities viziją.  Knygoje ne tiek daug veiksmo, kiek Offred kasdienybės aprašymo, bet kadangi mums ta kasdienybė tokia tolima ir nesuvokiama, nėra nuobodu.

Autorė puikiai perteikia Offred vienatvę, jos izoliaciją, nepasitikėjimą niekuo (Gilead respublikoje bet kas gali būti paskųstas ir išduotas), jos turėto, o dabar atimto gyvenimo nostalgiją, žmogiško prisilietimo ilgesį, į narvelį uždarytos ir vaisingumo tikslais išnaudojamos moters išgyvenimus.

Knyga parašyta 1985 metais ir man iki nesuprantama, kaip aš apie ją nieko nebuvau girdėjusi. Kiek tokių įstabių knygų aš esu praleidusi?

1990-aisias pagal knygą buvo sukurtas filmas. Čia jo anonsas.

O mano draugei knygų žiurkei Linai, kuri norėjo sužinoti, ar verta skaityti šitą knygą, sakau: stumk visas kitas į šoną. Tuojau pat.

Dvynukių simetrija

~ knyguziurkeG ~ 11 Comments

Praėjusių metų pabaigoje pagaliau perskaičiau A.Niffenegger “Keliautojo laiku žmona” (knyga man patiko, bet jos pabaiga – ne), tai pamačiusi knygyne jos naujausia knygą “Her Fearful Symmetry”, iškart ją nusipirkau.

Ir nusivyliau… Pirmiausia iškart pasakau, jog internete žmonių nuomonės apie knygą yra dvejopos: arba skaitytojai ją tiesiog myli, arba rauko nosį ir varto akis. Aš, deja, priklausau tiems, kuriems knyga nepatiko. Ir keisčiausia tai, jog A.Niffenegger turėjo galimybę parašyti superknygą, nes turėjo puikias ir įdomias sudėtines dalis.

Pirmiausia – jos rašymo stiliui priekaištų neturiu. Tiek “Keliautojo laiku žmona”, tiek “Her Ferful Symmetry” skaitosi labai lengvai. Tekstu slydau be jokių pastangų, puslapiai vertėsi greitai, skyriai keitė vienas kitą. Čia autorė turi Dievo dovaną.

A.Niffenegger turi įdomių idėjų: pavyzdžiui pirmojoje knygoje puikiai išmąstyta keliavimo laiku idėja, o naujausioje knygoje ji bando sukurti gotišką pasaulį šiuolaikiniame Londone, kuriam egzistuoja vaiduokliai. Autorė taip pat moka sukurti atmosferą – knygoje nuostabiai aprašytos Highgate kapinės Londone, ir tie aprašymai sukuria įtaigius, tamsius kulisus knygos veiksmui.

Net ir knygos veikėjai yra įdomūs, nestandartiniai žmonės.

Na, jei sudėtinės dalys yra tokios geros, tai kodėl knyga, mano akimis, nenusisekusi?

Šįkart smarkiai šlubuoja pati istorija. “Keliautojo laiku žmonos” pasakojimas buvo detaliai išmąstytas, sudėliotas kruopščiai ir apgalvotai. To labai labai trūko naujojoje A.Niffenegger knygoje. Kai vienas knygos herojų priima makabrišką sprendimą, man, skaitytojai, jis atrodo absoliučiai nemotyvuotas, neapgalvotas ir kvailas. Taip yra turbūt todėl, kad autorė, nors ir kuria įdomių žmonių paveikslus, nesugebėjo pilnai nupiešti ir aprašyti tos situacijos, kurioje buvo jos pagrindiniai herojai.

Man  (ir daugeliui kitų skaičiusių ir internete apie tai pasakojusių žmonių) tas sprendimas pasirodė absurdiškas, nelogiškas ir… kadangi nuo jo priklausė paskutinis trečdalis knygos, visiškai sugadino visą reikalą. Atrodo, jog knygos pabaiga rašyta paskubomis,  kone “belekaip”. Skaitytoją bandoma nustebinti visai ne netikėtais istorijos posūkiais; o pabaigoje istorija, kuri pradžioje žadėjo daug ir galėjo būti visai elegantiška, išsivysto į kažkokią makabrišką prastoką siaubiaką.

Bet bet… Kaip jau minėjau – interneto platybėse daugelis skaitytojų rašo, jog jie įsimylėjo šitą knygą, jog ji viena geriausių skaitytų ir t.t. Tad nenoriu atimti skaitymo džiaugsmo iš tų, kurie vis dėlto norėtų ją paskaityti, todėl paintriguosiu jus trumpučiu istorijos pradžios aprašymu (kuris knygyne man būtent ir patiko):

Dvynukių Julia ir Valentina teta miršta ir palieka joms savo butą Londone su sąlyga, kad jos gyvens ten bent vienerius metus ir kad dvynukių tėvas ir mama (tetos sesė) niekada neįkels kojos į tą butą. Merginos iš Amerikos atsikrausto į Londoną, į tetos butą, per kurio langus matosi Highgate kapinės. Valentina ir Julia liguistai yra prisirišusios viena prie kitos, vis dar vilki vienodais rūbais, miega vienoje lovoje ir absoliučiai viską daro kartu.

Gyvendamos tetos bute jos susipažįsta su kaimynu Martin, kuris dėl savo obsesinio-kompulsinio sutrikimo niekada neišeina iš buto, o savo dienas leidžia užsakinėdamas internetu baliklius, valiklius, chirurgines pirštines ir maistą, ir kambariuose su laikraščiais užklijuotais langais kuria sunkius kryžiažodžius laikraščiams bei verčia tekstus iš įvairių kalbų.

Kitas kaimynas – Robert rašo disertaciją apie kapines, esančias po jo langais ir gedi dvynukių mirusios tetos, kurią labai mylėjo.

Ir kai tikrasis pasaulis susitinka su vaiduokliškuoju, tamsios šeimos paslaptys pradeda lįsti į paviršių…

O gal galit duoti kitų pavyzdžių, kai knygos sudėtinės dalys yra geros, bet pati knyga – šiaip sau?

K.Ž.G

Meilės determinizmas

~ knyguziurkeG ~ 5 Comments

Kai man buvo 16, vienerius metus pagal mainų programą mokiausi Švedijoje. O po trijų metų pertarukos vėl pagal mainų programą atsidūriau Švedijoj ir susitikau savąjį K.

Mums besikalbant paaiškėjo, jog jau tada, kai man buvo 16, vienas kitą turėjom būti matę. Bendravom su tais pačiais žmonėmis, ir svarbiausia- mūsų spintelės mokyklos koridoriuje (tokios kaip būna high school filmuose) buvo per du metrus viena nuo kitos.

Tai jei galėčiau keliauti laiku, norėčiau nukeliauti būtent į tuos 1995-1996, kad pamatyčiau mus abu prie tų spintelių, tokius šešiolikiniškai mielus (ir kad pasakyčiau sau nesivilkti tų per daug didelių bohemiškų megztinių, nes tų laikų nuotraukose atrodau juokingai)

Aš po laiką keliauti negaliu, o va Henris iš A.Niffenegger knygos “Keliautojo laiku žmona”gali.

Jis pirmąkart sutinkai savąją Kler kai jai šešeri o jam- trisdešimt šeši, o kai jai sueina 22eji, o jam -30 jie susituokia. Henris bet kuriuo momentu gali išnykti, nukeliauti laiku atgal ar pirmyn, susitikti save kaip mažą vaiką, susitikti savo užpernykštį ar vakarykštį “aš”, o Kler belieka jo laukti. Keliaudamas laiku Henris negali su savimi pasiimti nei vieno daikto, tad materializuojasi kažkuriame laiko linijos taške nuogas, be pinigų ir pažeidžiamas.

Knygą buvau pradėjusi skaityti berods net du kartus, bet dabar, kai knygą surijau per mažiau nei tris dienas, negaliu suprasti, kodėl ji manęs tuos du kartus neužkabino, nes šįkart negalėjau jos į šoną atidėti, nes tai nėra tradicinė, bet labai graži meilės istorija

Pasakojimas sukonstruotas iš Henrio ir iš Kler perspektyvų, ir tai sustripina jų “dviejiškumą”. Jų dviejų egzistencija tiek kartu, tiek paraleliai laike yra įtikinamai pavaizduota. Tarp jų dviejų esantis intymumas, vienas kito supratimas, jų abiejų paslaptis savotiškai izoliuoja juos nuo likusio pasaulio, bet tuo pačiu paradoksaliai suteikia jų meilėi epiškumo, nes juk apie tokią daugelis mūsų svajoja, apie tokią, kuriai “laikas nieko nereiškia”.

Jų dviejų meilė tarsi neišvengiamybė, tarsi kelias, kuriuo eina yra jiems jų pačių pramintas. Ir tai savotiškai romantiškai gražu. Tačiau ta pati neišvengiamybė yra nustačiusi ir kitus daug mažiau malonius įvykius, neišvengiamybė yra nubrėžusi jiems ir pabaigą.Nors… ar egzistuoja pabaiga tiems , kurie keliauja laiku?

Audrey Niffenegger meistriškai žaidžia beprotiška nechronologija, mėto skaitytoją iš vieno laiko į kitą, bet pasakojimas vis tiek jaučiasi vientisas, gabiai sudėtas, o siužeto linija (Dieve Dieve, kaip žodis “linija” netinka šitos knygos siužetui aprašyti) nepametama nei laike, nei veikėjų  portretuose.

Knygos autorė Audrey Niffenegger. Kuri Audrey yra iš dabarties, o kuri iš ateities po penkių minučių?

Jei minėti knygos silpnąsias vietas, tai man norisi išskirti pabaigą, kuri yra… na šiek tiek per daug (nenoriu išduoti siužeto). Manau, jog buvo galima surasti kitokį sprendimą, neperžengiant tam tikrų ribų, juo labiau, jog autorė demonstruoja tikrai puikius rašytojiškus sugebėjimus, tad su pabaiga galėjo susitvarkyti geriau.

Skaičiau lietuvišką knygos leidimą, kurį išleido “Obuolys”, tai turiu klausimą tiems, kurie skaitė kitokius leidimus. Ar jūsiškiuose irgi buvo milijonai išnašų ar čia tik lietuviškas redaktorius jų tiek pridėjo?  Net pasiutau dėl jų. Na gerai, galbūt nedaugelis žino, kas per parduotuvių tinklas “Pottery Barn” yra (nors antra vertus, įtakos pasakojimui tai juk neturi), bet ar tikslinga išnašose aiškinti, kas tai yra “hara kiri”, “deja vu”, “Pavlovo šuo”, “Atėnė” ir “Penelopė”? Bet viršelis gražus, o auksinis šriftas (nors ir ne labai lengvai skaitosi ant galinės nugarėlės) atrodo gražiai

“Keliautojo laiku žmona” tai moderni meilės istorija. Ji gerai sukonstruota, išmoninga ir graudžiai graži. Nepaisant Henrio ir Kler meilės unikalumo yra šitoj istorijoj labai daug universalių plotmių, tinkančių net ir mums, kurie po laiką nekeliauja.

K.Ž.G

P.S. Yra ir filmas, bet apie jį skaičiau blogų atsiliepimų.

Pabučiuok mane, Umberto

~ knyguziurkeG ~ 9 Comments

Galvojau, jog prasmuksiu nieko neparašiusiu apie U.Eco “Rožės vardą”, bet mano draugė žiurkė L skambijo visais varpais, per Facebooka mane persekiojo ir vis klausdavo, ar parašysiu, ką nors apie tą knygą. Taigi, priremta prie sienos, rašau ataskaitą.

Mano pažintis su Umberto tikrai nėra pati lengviausia.

Primena man vieną pasimatymą, kai berniukas labai norėjo pasakoti apie save, kalbėjo ir kalbėjo apie savo mokslus, mokslinius tyrimus, mokslininkus, o aš po poros valandų (taip ir nepaklausta, kas man patinka, ką aš mėgstu) sedėjau alkūne pasirėmusi ir galvojau: “Galėtume bent pasibučiuoti, kad vakaras visai šuniui ant uodegos nenueitų”. Bet po trumpo pasivaikščiojimo skulptūrų parke, po trumpo pasėdėjimo ant suoliuko po žvaigždėmis, situacija pasitaisė, ir pasimatymas pagerėjo.

Tai va. Grįžtu prie Umberto. Kažkada buvau pradėjusi skaityt “Fuko švytuoklę”. Bandžiau du kartus. Ir kapituliavau du kartus. Gerai, kas išssiaiškinau, jog jis TYČIA pirmuosius 100 puslapių rašo labai sudėtingai, nes nori atskiti pelus nuo grūdų (jei atvirai, tai mane tai gerokai nervina, nes toks pasikėlimas “skaityti mano knygas turi tik manęs verti skaitytojai” manęs nežavi).

Tai kai pradėjau skaityti “Rožės vardą” buvau prisiekusi sau, kad skaitysiu iki galo. Nors po trisdešimties puslapių maniau, kad man stogas važiuoja, nes nieko nesupratau. Keista buvo skaityti, kai buvau nusiteikusi sukiam skaitymui, o ne skaitymo malonumui. Bet po tų šimto puslapių situacija žymiai pagerėjo, man akyse tarsi prašvito, bet nepasakyčiau, jog įsimylėjau.

kadras iš fimo "Name of the Rose"

Ilgai galvojau, kodėl neįsimylėjau. Nes knyga tikrai gerai parašyta, protingai struktūrizuota. Ją gali skaityti kaip detektyvą arba kaip įdomų istorinį (jei domitės viduramžiais, tai knygą skaityti BŪTINA), filosofinį romaną apie XIV ojo amžiaus teologines diskusijas. Perskaičiau, ir tikrai likau daug sužinojusi įdomių dalykų, pvz. Ar Jėzus kada nors juokėsi?

Galiausiai supratau, kodėl aš nepamilau U.Eco, nors jis tikrai talentingas, gabus ir protingas. Nors jo knyga įtraukianti, įdomi, apšviečianti. Paprasčiausiai man Eco perdėm intelektualus. Ne ta prasme, jog laikau save kvaila ir nieko nesupratusia, bet ta, kad jo knygą man pasijautė labai logiška, parašyta išimtinai su galva, o ne iš širdies.

O dar ir tas faktas, jog aš žinojau, kad jis tyčia rašo sudėtingai, neabejotinai pagadino mano skaitymą.

Bet nepagalvokit, kad knyga man nepatiko. Patiko. Buvo joje ir  tikrai labai patikusių dalykų. U.Eco labai gerai sugebėjo perduoti niūrią vienuolyno ir viduramžiško pasaulio atmosferą. Skaičiau, ir atrodė, jog rankos šąla. Arba tiesiog siaubingai prireikdavo užsivilkti megztinį ir įsijungtį šviesą. Kitas patikęs dalykas – veikėjas William Baskerville- protingas, apsiskaitęs (gal jis yra U.Eco alterego?), kone charizmatiškas su savo begaline meile knygoms ir rašytam žodžiui.

Taigi, iš pasimatymo su U.Eco grįžau protingesnė nei buvau anksčiau, labiau apsišvietusi viduramžiškoje istorijoje, bet nepabučiuota.

K.Ž.G

 

P.Roth “Apmaudas”

~ knyguziurkeG ~ 9 Comments

Ką tik pabaigiau skaityti P.Roth “Apmaudas”. Nieko iš P.Roth kūrybos anksčiau nesu skaičiusi, tai buvo pats laikas, nes jo vardas dažnai būna tose spekuliacijose apie Nobelio premiją.

Labai smagi knygos kaina (15lt) ir labai smagus formatas. Skaičiau ir jutau, kad parašyta kokybiškai, kad geras ir įdomus jaunojo Marko Mesnerio paveikslas, bet… na visai manęs “neužkabino”.

Na niekaip nesugebėjau identifikuotis. Tolimi man pasirode tuometinis amerikietiškas gyvenimas, lyg kirvis virš galvos kabantis Korėjos karas, vyriškojo libido ieškojimai ir pan.

Todėl aš geriau patylėsiu, nes, manau, jog čia daugiau mano kaip skaitytojos, o ne knygos autoriaus kaltė.

Gal dėl mano darbų ir minčių nesugebėjau skaityti knygos taip, kaip ji nusipelno. Todėl vietoj mano nuomonės, siūlau paskaityti keletą citatų, iš straipsnio, kurį parašė šios knygos vertėja Gabrielė Gailiūtė. Visą jos straipsnį rasite čia

“Išmintinga ir gili ši knyga yra todėl, kad sugeba skelbti didžias tiesas, aprašyti painius ir sudėtingus žmogaus ir pasaulio reiškinius, jų nesupaprastindama, nepaversdama nuvalkiotomis banalybėmis, kiaurai perregimais simboliais ar įkyriais pamokymais. Geriausios knygos yra tokios, kurios pasiekia daugiau, giliau, taikliau, negu paskui jose sugeba išskaityti net ir patys uoliausi kritikai. Toks yra „Apmaudas“, toks yra ir jo autorius.”

“Tačiau tokia pikta, apmaudi jaunystė mus visus – ir, matyt, romano autorių taip pat – ne tik skaudina ir erzina, bet ir žavi, kelia nostalgiją. Taiklus ir kritiškas požiūris į jaunystę knygoje atmieštas švelnumu ir meile (ypač pagrindinio veikėjo tėvo paveiksle), kuriuos dar labiau sustiprina praradimo jausmas.”

K.Ž.G


Viskas nušviesta…

~ knyguziurkeG ~ 24 Comments

Kartais būna labai gražių sutapimų, kai savasis gyvenimas ir skaitoma knyga “susikukuoja”. Visą šią savaitę tyrinėjau šeimos geneologiją ir radau savo gimines, apie kurių egzistavimą nežinojau.

Vienas J.S.Foer knygos “Viskas nušviesta” herojus- žydas amerikietis irgi ieško savo šaknų. Jis atvyksta į Ukrainą ieškoti moters, kuri karo metu išgelbėjo jo senelį ir štetlo Trachimbrodo, kur gyveno daug jo giminės kartų.

Aš mėgstu sudėtingas knygas, kai autorius žaidžia su laiku, kai supina istorijas, kai pasimeti pasakojimo tęstinume, bet “Viskas nušviesta” yra viena sudėtingiausių mano skaitytų knygų šituo atžvilgiu. Kartais šiek tiek net erzinausi, bet užtat pati kalba atpirko perdėm sudėtingą struktūrą.

Knygą sudaro trys pasakojimai. Vieną dalį istorijos laužyta iki ašarų juokinga anglų kalba pasakoja Aleksas Perchovas, firmos “Ukrainian Heritage Tour” gidas/vertėjas, kuris kartu su savo seneliu padeda knygos herojui Jonathanui Safranui Foeriu (autorius pats įkėlė save į knygą- na kaip galima nemylėti tokių postmodernistinių rašymo triukų? ) ieškoti savo praeities. Aleksas piešia labai ironišką, keistą, užsieniečiams visai nesuprantamą, o ukrainiečiaims labai normalų postsovietinio gyvenimo paveikslą: nemandagios padavėjos, dvigubai didesnės kainos užsieniečiams, juokas iš vegetarų ir pan.

Antroji pasakojimo dalis priklauso herojui Jonathanui Safranui Foeriui, kuris su magiško realizmo intarpais aprašo štetlą, kuriame gyveno keletas jo giminės kartų. Šitas pasakojimas man paliko labai didelį įspūdį, nors būtent čia istorija buvo gerokai suvelta.  Bet tie įdomūs keisti žmonės su savo “pričiūdais”, su savo meile ir su nesugebėjimu mylėti, su piktumais ir žiauriu liūdesiu įstrigo labiausiai.

Dar viena pasakojimo dalis yra sudaryta iš Alekso laiškų Jonathanui, kuriuose Aleksas komentuoja Jonathano skyrius apie štetlą.

Skaitydama ir verkiau ir juokiausi. “Viskas nušviesta” -tarsi gyvenimas, kur visada visada esi labai labai arti laimės, bet lygiai toks pats trumpas atstumas yra ir iki pačių pačių juodžiausių dienų.

“The only thing more painful than being an active forgetter is to be an inert rememberer.”

“Do you think I’m wonderful? she asked him one day as they leaned against the trunk of a petrified maple. No, he said. Why? Because so many girls are wonderful. I imagine hundreds of men have called their loves wonderful today, and it’s only noon. You couldn’t be something that hundreds of others are.”

Kadras iš filmo


Ir nors filme “Viskas nušviesta” nėra pasakojimo apie štetlo Trachimbrodo praeitį, nors viena didžiausių knygos paslapčių taip pat buvo pakeista, filmas tikrai neblogas, labai jau toks nehollywoodiškas ir tragikomediškas filmas apie tai, kaip praeitis nušviečia šiandieną ir apie tai, kaip meilė nušviečia gyvenimą.

Nušvitusi K.Ž.G

Vienintelis ir nepakartojamas

~ knyguziurkeG ~ 7 Comments

Perskaičiau knygą, padėjau ją ant stalo ir savo trupinukui padainavau:

Aš esu Niekas,
Baltas berniukas,
Ne, ne berniukas,
O kamuoliukas.Aš esu Niekas,
Paukščio plunksnelė,
Ne, ne plunksnelė,
Kedro šakelė…

Nes taip reikia. Nes taip norėjosi.

Ir išvis, dainos galvoje skambėjo visą laiką, kai skaičiau Rūtos Oginskaitės “Nes nežinojau, kad tu nežinai: knyga apie Vytautą Kernagį“. Tiek Baltojo Nieko dainelės, tiek “Išeinu. Palieku tave”, tiek “Lydėdami (pauzė) gęstančią (pauzė) žarąvėlai (būtent “žarąvėlai”, o be “žarą” ir ”vėlai”, nes juk taip dainuodavo pats Kernagis).

Knygynuose tiek daug naujai išleistų biografijų mačiau, bet labai skeptiškai į jas pažiūrėjau. Na, man sunku patikėti, kad visos tos “žvaigždės” turi ką papasakoti, o jei ir turi, tai tas pasakojimas turi būti geros literatūrinės kokybės.  Bet knygą apie Kernagį norėjau labai nusipirkti. Vaikystėje klausiausi jo “Baltojo nieko…” , visas dainas iš jo “Akustinio” mintinai moku, tad kai lietuvių kalbos egzaminui reikėjo išmokti vieną Putino eilėraštį, iškart paėmiau “Margus sakalus”- juk jau mokėjau… Bet sunku buvo jį deklamuoti, nes vis norėdavau jį dainuoti ir bųtinai sakydavau “žarąvėlai”

Taigi, knygą labai norėjau nusipirkti. Tik kad kainavo labai daug, tai palaikiau rankoje ir padėjau atgal. O paskutinę dieną Lietuvoje dar užbėgau į knygų skyrių “Maximoj” ir, o džiaugsme, radau knygą apie Kernagį  popieriniais viršeliais ir už žymiai mažesnę kainą. Tame brangiajame variante, jei teisingai supratau, yra spalvotos nuotraukos, Vilniaus žemėlapis ir net kompaktinė plokštelė. Knygyne kažkaip to nepastebėjau, būčiau žinojusi, koks gėris slepiasi už tų storų viršelių, būčiau pirkusi brangesnįjį varijantą.

Aš biografijų beveik neskaitau (išskyrus įvairių karalienių biografijas ir J.Nikulino “Beveik rimtai”), tai apie patį žanrą nelabai turiu supratimo. Bet kai skaitau, tai turiu keletą kriterijų. Pirmiausia noriu, kad biografija man atskleistų kažką nežinomo ir naujo apie asmenį. Antra, kad tai būtų pasakojimas, o ne tiesiog chronologinis faktų išdėstymas. O jei dar ta biografija papasakoja ir apie tą laikmetį, sugeba perduoti kontekstą, tai tiesiog beprotiškai fantastiška 🙂

R.Oginskaitės knyga man patiko, nes parodė man kitokį Kernagį nei įsivaizdavau. O jis, pasirodo, būdavo ir dygus, galėdavo ir įžeisti ir kokią nemalonią repliką numesti ir apšaukti.  Man pačiai jis toks labai artimas pasirodė dėl to, kad labai sunkiai išgyveno kritiką ir graužėsi dėl jos.

Benas plaukia į Nidą

R.Oginskaitė cituoja patį Kernagį, įterpia jo pažįstamų, šeimos narių pasakojimus, citatas iš straipsnių, dainų tekstus, nuotraukas.  Žodžiu, darbas man pasirodė padarytas iš pagrindų, tikrai ne “belekaip”, o su meile.

Kartais jos pačios bandymai “surišti” pasakojimus, kažkaip abibendrinti juos man pasirodydavo truputuką tokie gal per daug didaktiški (manau, kad skaitytojai daug kur patys sugebėtų taip apibendrinti), bet perskaičiau visą knygą, ir nusprendžiau, jog tie apibendrinimai man visai patiko. Manau, jog taip pasakojimas mažiau yra išsibarstęs ir fragmentiškas, o galutinis rezultatas – net labai pavykęs.

Viena stipriausiu knygos pusių yra ta, kad R.Oginskaitė piešdama Kernagio portretą, parodė kontekstą, kuriame gyveno ir kurį kūrė visa Kernagio karta. Skaitau, o prieš akis stovi Vilnius, Gedimino prospektas, besišypsantis Vytautas Rumšas (žinoma, kad vyresnysis :-). Aš jį jau nuo vaikystės esu įsimylėjusi, kai pamačiau per kažkokį TV spektaklį, kurio pavadinimo nepamenu ), liūdnomis akimis žiūrintis Vytautas Grigolis, girdisi raiški Reginos Arbačiauskaitės dikcija. Knygoje šmėkšteli A.Mikutėnas, A.Puipa, S.Račkys, A.Kulikauskas, I.Balsytė ir daugybė kitų meno ir inteligentijos atstovų.

Skaičiau ir džiūgavau, nes šita knyga apie Kernagį man yra tarsi tam tikro Lietuvos gyvenimo periodo pjūvis. Ir taip smagu buvo skaityti, kas su kuo bendravo, su kuo Kernagis kūrė, su kuo į mokyklą ėjo, o su kuo Vancevičiaus kurse mokėsi. Patiko, nes pasakojimas apie vieną žmogų tarsi buvo pakeltas į aukštesnį lygmenį, lyg per Kernagio gyvenimo prizmę parodytas pasaulis, apie kurio egzistavimą  žinojau, bet jo sudėtingumo ir gražumo negalėjau suvokti.

Čia Vytautas Kernagis dainuoja Girdvainio ariją “Velnio nuotakoj”

Pokalbis su knygos autore čia

K.Ž.G

I just hate to be a thing. //Marilyn Monroe

~ kzL ~ 2 Comments

Senuose filmuose ir nuotraukose ji atrodo tokia linksma ir valiūkiška, džiausminga, flirtuojanti, savimi pasitikinti, žavi. Visi žino tą XX amžiaus populiariosios ikonišką sceną iš filmo “The Seven Year Itch”, kai Marilyn balta suknelė pakyla į viršų nuo oro, ateinančio iš metropoliteno požemio.

J.C.Oates rašo ir apie šią sceną knygoje “Blonde”, tačiau tekstas aprašantis tą sceną Marilyn akimis yra visiškai priešingas žaismingai filmo atmosferai. Mane ši knyga apžavėjo,nes  niekada nemaniau, kad galima TAIP nuodugniai aprašyti žmogaus vidinius išgyvenimus. Kaip ir “American Wife“, “Blonde” remiasi tam tikrais biografiniais faktais, tačiau nėra biografija, greičiau J.C.Oates suteikia Marilyn unikalų pasakotojos balsą, kuris visiems žinomą blizgančių žurnalų viršelių sekso simbolį paverčia gyvu tikru žmogumi.

“Blonde” visų pirma yra knyga apie tapatybės kūrimą ir dekonstravimą. Apie troškimą būti mylima. Apie netikrą įžymybių imidžą. Apie tai, ko mes tikimės iš žymių žmonių ir apie vienatvę ir liūdesį, kai mūsų supratimas apie žvaigždę kaktomuša susiduria su jos pačios savęs suvokimu.  Aš negaliu prisiminti nė vienos knygos, kuri būtų atskleidusi pagrindinio veikėjo vidinį gyvenimą šitaip nuosekliai,detaliai ir tikėtinai. Knygoje Norma Jean/Marilyn tikrai nėra “plokščia”, dviejų dimensijų it popierinė lėlė. Ji-žymiai daugiau nei ta linksma komedijų aktorė, besišypsanti blondinė, dėvinti blizgias sukneles su giliomis dekoltė,  tad skaityti apie neatitikimą tarp to, kas ji tikrai buvo, ir to, kas žmonės ją manė esant, yra sunku. J.C.Oates meistriškai aprašo Norma Jean trapumą, ir skaitytojas dėl to visiškai praranda bet kokį norą, bet kokią galimybę teisti Norma Jean /Marilyn poelgius ir pasirinkimus.

Knyga kritikuoja (ne tiesiogiai, o per Marilyn kilimą ir krytį) maniją sekti įžymybių gyvenimus, amerikietiškąją visuomenę, McCarthy eros paranoją ir baimę, prievartos besiimančius vyrus, kurie išnaudoja Marilyn kiekviena pasitaikančia proga.

Nuostabus, puikiai parašytas romanas. Paieškojusi internete niekur neradau, kad būtų išverstas i lietuvių kalbą, o tai, mano, knygų žiurkės nuomone, yra skandalas. Juo labiau, kad J.C.Oates kūrybos iš vis mažai išleista Lietvoje, nors ji nuolat figuruoja pretendentų sąraše Nobelio literatūros premijai gauti (nors žmonės juokauja, jog negaus, nes per daug skaitoma ir per daug produktyvi rašytoja- kasmet išleidžia po knygą).

//G.

Didelių matmenų drugeliai ir akinančios haliucinacijos

~ kzL ~ 1 Comment

Šiek tiek paieškojusi internete supratau, jog Mircea Cartarescu trilogija ”Orbitor” nėra išversta į lietuvių kalbą. Gaila.

Skaičiau pirmąją jo trilogijos ”Orbitor” knygą ”Kairysis sparnas” (likusios dalys- ”Kūnas” ir ”Dešnysis sparnas”). Omenyje yra turimas drugelis- pats dažniausias simbolis Cartarescu trilogijoje. Cartarescu rašo apie savo vaikystę, apie praėjusį laiką, bet knyga tikrai nėra objektyvus chronologinis aprašymas. Atvirkščiai- jis tarsi žaidžia su laiku, veiksmas nėra linijinis, ir tai kažkiek primena M.Proust ”Prarasto laiko beieškant”, tačiau lyginant su Proust’u Cartarescu turi visai kita estetiką. Jo estetika apima tiek labai lyriškus aprašymus, tiek makabriškus puslapius, pilnus anatomijos, pulsuojančios kūno mėsos, suvelto kraujagyslių rezginio ir vibruojančių smegenų. Atvirai kalbant, man buvo sunku skaityti tuos įtaigingus, kartais net groteskiškus puslapius, net jei knygos kalba ir pasakojimas yra užburiantis.

Geografija vaidina svarbų vaidmenį. Aprašomas Bukareštas yra nostalgiškas, ir tampa akivaizdu, jog vieta, miestas, geografinė erdvė apibrėžia mus ir mūsų buvimą.

Knyga yra ”prikrauta” simbolių: nuolat pasikartojantis simbolis- drugeliai, o svarbiausios spalvos: alyvuogių žalia ir perlamutrinė.

Interviu laikraščiui ”Svenska Dagblaget” duodamas Cartarescu pasakė, jog, anot jo, yra du būdai skaityti knygas. Pirmasis-  visiškai kapituoti  prieš knygą, jai besąlygiškai pasiduoti. Antras būdas- bandyti iššifruoti ją. Aš iškart prisipažįstu, jog skaičiau ją pirmuoju būdu. Man net sunku įsivaizduoti, kaip galima skaityti ”Kairįjį sparną” kitaip, kai kalba yra magiška, įvykiai – stebuklingi, o ribos tarp fiziško pasaulio ir trancendentinio, vaiko ir suaugusio, tada ir dabar, sapno ir tikrovės yra visiškai ištrintos.

Bet, taip pat pripažįstu, jog knyga sunkiai skaitėsi ir noras ”Tuojau-pat-turiu-perskaityti-ir-likusias-dalis”  nėra beprotiškai didelis. Tikriausia gavau per didelę sudėtingų istorijų, sunkaus skaitymo  ir milžniškų drugių dozę.

//Giedrė