Ką gi, perskaitytas “Ratas”. Pagrindinis skaitymo tikslas buvo įvertinti, ar tikrai knyga yra pavojinga paaugliams. Gal dėl to ir skaičiau iki galo, vis ieškojau to pavojaus. Na gerai, yra truputėlis sekso. Galvojau, kad jei paaugliams negalima skaityti, tai tikriausiai veikėjai iš lovos neišlipa, bet tų sekso scenų gal pora ir jos tikrai neakcentuojamos, tiesiog egzistuoja ir tiek. Nei kas baisaus, nei kas netikroviško.
Dėl savižudybių. Palaukit, gerbiamieji, knygą reikia skaityti. Juk ten ne savižudybės, ten žmogžudystės. Yra skirtumas, ar ne? Tai paaugliams detektyvų gal negalima skaityti, nes ten dar baisesnių istorijų galima rasti.
Dėl pačios knygos. Aišku, ne mano knyga. Tikrų tikriausia paauglių knyga. Tęsinių tikrai neskaitysiu. Bet, galvoju, jei būčiau skaičius kokių dvylikos-trylikos tai su pasičepsėjimu tikriausiai. Visa ta magija, draugystės, mokyklos populiarieji ir atstumtieji, patyčių problema, socialinės problemos (labai švediškos, kažkaip neteko girdėti, kad Lietuvoje paaugliai kokiam socialiniam būste savarankiškai gyventų) būtų fantastiškai susiskaičiusi.
Žinai, šiandien nevyniosiu į vatą. Pradėjau šitos knygos klausyti dar prieš pradedant “Lazario moteris”. Klausiau, klausiau, galvojau, na, kas čia bus, pakentėsiu, dar paklausysiu, dar klausiau, o kažkuriuo metu pabaigiau “Lazario moteris” ir pagalvojau – “pezalus klausau”. Ir nusprendžiau daugiau nebeklausyt. Neturiu laiko kentėdama (ne tas dvasines kančias kartu su knygos herojum) klausyt visokių išsipildžiusių ir nelabai išsipildžiusių rašytojėlių neapsisprendėliškų per gero gyvenimo veblenimų – ar aš čia šiandien to, ar ano noriu, ar šia man miegot su ta merga, ar nemiegot, oi, permiegojau. Netyčia. Atleiskit, visai nenorėjau. Ką čia ir bepridėsi. Gal knyga ir gerai atskleidžia tą pasaulį, kurį nori atskleisti, bet kad man tas pasaulis visai neįdomus. Geriau einu paskaityt, nei apie šitą knygą čia gaišiu laiką rašydama.
Gladwello rašymo stilius yra žavingas ir nenuobodus, tačiau perskaičiusi knygą taip ir nesupratau, kur čia ta riba, kada reikia pasikliauti savo instinktais ir priimti sprendimą pagal pirmą įspūdį, o kada ne. Nors gal ir supratau. Ką tik, dabar – kad aš daugeliu atveju neturėčiau vertinti pagal pirmą įspūdį, nes mano pirmam įspūdžiui nesąmoningai didelę įtaką daro visokie likes/dislikes, stereotipai ir nusistatymai. Dabar, kai jau esu solidi teta (cha cha cha), na gerai, nu, kai man jau nebe -niolika, vis dažniau pavyksta priš sprogstant giliai pakvėpuoti dešimt kartų, o per tą laiką visų like/dislike/stereotipų lygis sumažėja iki valdomo lygio. Bet ir tas nepadeda, nes tada visai galva susisuka, o autorius sako, kad per daug informacijos sprendimo priimti, nustatyti diagnozės nepadeda. Ką žinau, nemanau, kaip tik medicinoje kartais mažylytė smulkmena nulemia diagnozę – kas netikit pažiūrėkit Daktarą House!
Tai va, knygoje jei skaitysit, sužinosit visokių įdomių istorijų, nutikimų ir apgavysčių, kainuojančių XX mln $$. Smagu, įdomu, bet ri šį kartą daugiau mažiau kaip man būna su tokiom knygom – paskaičiau – pamiršau. Siaubas, senatvė jau.
Skaitau H.Mantel “Woolf Hall”. 527 puslapiai. (Labai patinka). Bet kai skaitau tokias “plytas” dažniausiai skaitau dar ką nors paraleliai.
Ir taip atradau, neabejotinai, viena šių metų, kaip kad švedai sako, perlų.
Julie Otsuka knyga “The Budda in the Attic” liūdna ir labai poetiška knyga apie japonų emigrantų bendruomenę JAV.
Pasakojimas prasideda, kai paštu užsakytos žmonos plaukia laivu pas savo vyrus, kuriuos pažįsta tik iš nuotraukų. Vėlesniuose skyriuose nuotakos pasakoja apie savo pirmąsias vestuvines naktis, apie visai kitokį pasaulį, nei joms buvo žadėtas laiškuose, apie savo vaikus, apie alinantį darbą, apie bandymą pritapti ir nepritapti naujoje šalyje. Ir apie tai, kaip buvo pasielgta su japonų emigrantais po Pearl Harboro.
Tekstas labai lyriškas, elegantiškas ir intymus, nors nuolat vartojama daugiskaita, tarsi pasakotų choras.
Nors dar anksti sakyti, bet įtariu, kad bus, ko gero, viena geriausių skaitytų 2013aisiais (K.Ž.L, tik tu pati knygos nepirk, sutarta?)
““That night our new husbands took us quickly. They took us calmly. They took us gently, but firmly, and without saying a word. They assumed we were the virgins the matchmakers had promised them we were and they took us with exquisite care. Now let me know if it hurts.
They took us flat on our backs on the bare floor of the Minute Motel. They took us downtown, in second-rate rooms at the Kumamoto Inn. They took us in the best hotels in San Francisco that a yellow man could set foot in at the time. The Kinokuniya Hotel. The Mikado. The Hotel Ogawa. They took us for granted and assumed we would do for them whatever it was we were told. Please turn toward the wall and drop down on your hands and knees (…)
They took us violently, with their fists, whenever we tried to resist. They took us even though we bit them. They took us even though we hit them (…).
They took us cautiously, as though they were afraid we might break. You’re so small. They took us coldly but knowledgeably — In 20 seconds you will lose all control —
and we knew there had been many others before us. They took us as we stared up blankly at the ceiling and waited for it to be over, not realizing that it would not be over for years.””
Kai Göteborgo knygų mugėje susitikau K.Ž.L. tai ji man liepė pasižadėti, jog aš aprašysiu knygas, kurias skaitau, nes praėjusiais metais palikau daug neaprašytų. Tai mano pažadas šitiems metams toks ir yra- bloge aprašyti, o ne tą pačią sekundę mestis prie naujos knygos.
Rudenį buvau pakviesta i book club, kur mes penkios skaitome knygas, renkamės viena pas kitą namuose, šiek tiek pavalgome, po to ant stalo padedamas šokoladas, triufeliai, ir diskusijos prasideda…
Šįkart skaitėme H.Murakami 1Q84 pirmąją dalį, po kurios aš vėl galėjau sau patvirtinti, kad H.Murakami nėra mano mėgiamiausias rašytojas. Na “nelimpa” jis man ir tiek, nors, kiek suprantu, nesu skaičiusi jo geriausių knygų (“The Wind-Up Bird Chronicle” ir “Kafka on the Shore”), tai jas vistiek planuoju perskaityti kada nors.
“1Q84.Pirma dalis” po “Norwegian Wood” ir “Sputnik Sweetheart” tapo trečiaja mano skaityta Murakami knyga, ir ji tikrai nepirmauja tarp mano skaitytų. Perskaičiau tik pirmą dalį, tai gal po visų likusių kitaip sakyčiau (pastebite, kaip aš vis stengiuosi laviruoti, kad ko blogo apie H.Murakami nepasakyčiau, nes,kaip suprantu, jis turi tikrai daug fanų, kad tik netektų man slėptis nuo jų aršios gynybos 😉 ).
Viena vertus- knyga murakamiška: herojai siaubingai vieniši, gyvenantys labai mažus izoliuostus savo gyvenimus, turintys labai limituotus santykius su žmonėm. H.Murakami kalba tokia gaivoka, šviesi, neapkrauta (nors man ir apkrautos bei apkaišytos labai patinka), tempas, kaip ir kitose jo skaitytose knygose yra lėtas: pilna čia gana detalių kasdienybės aprašymų, maisto gaminimo scenų (visada pabrėžiama, jog gaminama kažkas labai labai paprasto), bet dėl to nėra nuobodu kažkodėl.
Pirmoje knygoje pasakojimas sukasi apie Tengo – mokytoją ir bandantį rašytoją, ir Aomamę- savotišką Lisbeth Salander- kurios uždavinys nužudyti žiaurius vyrus, kurių teisingumo ranka nepasiekia. Struktūrinis sprendimas paskirti kiekvienam herojui kas antrą skyrių, o po to bandyti tas istorijas kartu sudėti ir sukurti visumą nėra labai naujoviškas reikalas, bet gana efektyvus būdas stumti pasakojimą į priekį.
Pirmosios dvi knygos, anot paties H.Murakami, buvo įkvėptos Bacho “Das Wohltemperierte Klavier” (du kartus po 24, dur ir moll)., ir man tokios paslėptos mintys visada patinka.
Gal aš šitą knygą būčiau skaičiusi kitaip, gal būčiau labiau susižavėjusi nei ta nuolatinė, įkyri, o knygai įpusėjus ir nervinį juoką bei akių vartymą kėlusi H.Murakami ir jo herojų fiksacija ties moterų krūtimis. Atrodo, jog kalbėti apie moteris, aprašyti jas be jų krūtų minėjimo ir analizavimo, yra tiesiog neįmanomas dalykas. H.Murakami apie jas negali nustoti rašyti, o aš negalėjau nustoti matyti jas jo tekste visą laiką
Keletas ištraukų (paskubomis verstų iš mano švediškojo leidimo):
“Ji buvo liekna, ir tos sąlyginai didelės krūtys traukė prie savęs žvilgsnius. Jos dar ir buvo gražios formos”
“Todėl, kad ji tau tinka. Šita apranga pabrėžia tavo krūtų formas, o ir pritraukia žurnalistų dėmesį”
“”Kaip apsirengusi? Paprastais drabužiais. Džinsais ir prigludusiais marškinėliais, kurie pabrėžė krūtinę”
“Šiandien, kai jau jau buvo virš septyniasdešimties metų, vis dar matėsi jos jaunystėje turėto kūno ženklai. Jos figūra nebuvo sugadinta, o krūtys vis dar turėjo stangrumo’
“Ji nebuvo stora, bet turėjo apvalų veidą ir pati buvo šiek tiek apvalutė. Ji atrodė miela ir turėjo didelė krūtinę”
“-Tu teisus. Jie pabrėžė jos krūtis labai gražiai. Jos atrodė kaip naujai ką tik iškeptos bandelės”
“Tada jis pamatė jos krūtų formą. Tai buvo gražios formos krūtys. Jos buvo taip nuostabiai gražios, kad beveik prarado savo seksualinė reikšmę”
“Sapne jos krūtys buvo tokios pačios formos ir dydžio kaip greipfrutai. Speneliai buvi kieti ir dideli.”
“-Tavo krūtys nemažos. Jos yra gražios formos ”
“Jos krūtys buvo nepakankamai didelės ir beto dar asimetriškos”
“Tamaki yra maža ir beveik apvalaina. Ji taip pat turi dideles krūtis. Aomame yra aukšta ir liekna. Aomame turi (…) ir nedideles krūtis”
Sumuojant turbūt galiu pasakyti, kad ir po šitos knygos netapau užkietėjusia H.Murakami gerbėja. Skaityti jo knygas yra įdomu, patinka ir jo kalba, ir nors visuma yra kokybiška, nei pats pasakojimas, nei herojai manęs ypatingai netraukia. Tarp pirmos ir antros dalies logiškos pabaigos nėra, atrodo, turėčiau tuoj pulti skaityti toliau, bet tokių planų neturiu. Skaitau visai ką kitą.
Apie tai, kaip knygos ateina pas skaitytojus tikriausiai galima būtų parašyti atskirą knygą. Man visada smagu prisiminti, kaip ir kokiu būdu susitikimas įvyko. Šioji knyga irgi su sava istorija, iš tųjų, kai visos kitos šalia esančios – skaitomos ar eilėje stovinčios – nemandagiai išstumdomos į šonus.
Taigi, vieną visiškai eilinę dieną knygų žiurkės gavo žinutę tokią maždaug, gal norit paskaityti knygą ir parašyti apie ją savo bloge, bla bla bla. Deja, laiškas buvo ne nuo mūsų numylėtojo Mishos Shishkino…, tai mes nei nualpom, nei labai apsidžiaugėm. Nu, jo, pagalvojo knygų žiurkė – dar ko! Ir pavarčiusi akis (knygų žiurkių identiteto ženklas), parašė „jaunajam autoriui“, duodama suprasti, kad gal mūsų didenybės nenori rašyti blogų atsiliepimų jauniems autoriams (nes kas gi daugiau kreiptųsi per FB), nes kaip kitaip gali atsitikti su knyga pavadinimu „KGB vaikai“, dar vadinamos nuotykių romanu. Trumpai tariant, mūsų rašinėjmai yra nuoširdūs ir nepaperkami, ir mes iš anksto norėjom neMishą (Shishkiną) įspėti, kad sutartinai mylimiausia mūsų metų knyga yra „Laiškų knyga“ ir net KGB čia nepadės. Šakės, kaip juokinga dabar prisiminti.
Nu, žodžiu, šiaip ne taip mes susitarėm, kad ai, ką čia, jos didenybė žiurkė paskaitys du skyrius, ir jei jau tie skyriai bus totali kankynė, tai sutartinai apsimesim, kad nieko čia ir neįvyko, mes nebuvom susitikę ir niekas akių nevartė (kad akių nevartė, tai tikrai teks apsimesti). Kad jau man čia nesigautų aukščiau minėtos knygos apie knygų susitikimą su skaitytojais pirmoji dalis, aš prisipažinsiu, kad KGB mane pagavo, suvystė ir apgavo. Taip man ir reikia už akių vartymą ir išankstines nuostatas. Dabar, kai jau ją perskaičiau esu totali knygos fanė ir ne mažiau nei jaunasis autorius laukiu jos gimimo popieriniu pavidalu ir laikau kumščius už jos populiarumą ir pirmavimą visuose įmanomuose dešimtukuose. Ir taip yra dėl kelių priežasčių.
Pirmiausia, dar priklausau tai kartai x, kurioje gyvena knygos veikėjai. Na, gal viena koja – kokiu penkmečiu dar esu „maliavka“ knygos šutvei, bet vis dėlto priklausau ir esu visų tų pačių 1996 m. (jau net atrodo neįmanoma tokio skaičiaus suraityti klaviatūra) įvykių liudininkė. Man daugiau mažiau pažįstamas knygos slengas ir visi knygoje veikiantys daiktai ir su jais susiję jausmai – dideli (tikrai dideli) mobilieji telefonai, tam tikros automobilių rūšys, rūbai, kavinės, kvapai ir dainos dainos (nors rusiškų dainų aš ir nelabai ekspertė). Dar tas jausmas – “tikrai taip buvo, buvau visai pamiršus, ir, o dieve, kaip seniai”! Taip seniai, kad jaunasis knygos autorius tikriausiai visai nebejaunasis ir aš pati tikriausiai nebeturėčiau pretenduoti į jaunosios skaitytojos titulą, o tais metais gimusieji tuoj tuoj įžengs į pinametystę.
Antriausia, nuotykiai tikrai prasideda nuo pirmųjų puslapių ir, patikėkit, nesibaigia, nežinau, kiek ten knygoje bus puslapių. Žodžiu, aš gavusi skaityti du skyrius, paskui graužiausi nagus, kad neturiu tolimesnių, ir nežinau, kas ten toliau tais 1996 m. dėjosi. O kai jau gavau visus kitus, tai skaičiau ligos patale, ir ačiū dievui, kad Sodra savo nedarbingumo taisyklėse nėra įrašiusi, kad „sėdint ant biuliotenio“ draudžiama skaityti, nes kitaip man sausio mėnesį grėstų badas. Va.
Trečiausia, na, visi mes žinom, lietuvių tautos santykius su lietuvių literatūra. Man visiškai nekliuvo, kad knyga yra lietuvių autoriaus, na, nejaučiau jokių užknisančių lietuviškumų, aišku, džiaugiausi, kad nereikia skaityti kokio googlinio vertimo – tiesiog atsipalaiduoji, įsijauti ir pirmyn.
4. Nieko aš nepasakosiu apie sukeistus vaikus ir jų keistus šeštuosius pojūčius (įdomu, kelintieji metai buvo Kašperovskio metai?), nei to, kas ką rado, kas sugriešijo, ar prarado, ir kas galiausiai buvo kaltas ar viską lėmė. Knyginių paslapčių neišduodu ir malonumo iš kitų skaitytojų neatiminėju. Aš tik labai džiaugiuosi, kad tokia knyga paliudys mano paauglystės metus (tikrai ji kaip savotiškas kasdienio gyvenimo dokumentas), kad kažkam paklausus, ką skaityti lengvo ir įdomaus, žinosiu, ką parekomenduoti (šituo atveju, kaip daugelis mano draugų ir pažįstamų žino, dažniausiai neturėdavau, ką pasakyti, niekas kol kas neprašė parekomenduoti knygos, kad galėtų paverkti).
P.S. Knyga buvo perskaityta dar 2012 m., todėl nepagalvokite, kad išsižadėjau Shishkino ir geriausios fantastiškų (-ų) knygų žiurkių knygos.
P.P.S. Knygą skaičiau kaip nuotykių romaną ir nenuotykinės knygos gelmių ir prasmių neieškojau (nors, jei nori, tikrai gali užtikti – žiūrint, kaip pažiūrėsi)
P.P.P.S. Viršelis labai į temą!
Px4.S. Tikiuosi nepersistengiau girdama :). Pačio geriausio visiems skaitymo
Štai kodėl neverta prasidėti su serialais. Ir knyginiais, ir neknyginiais. Jei yra dar viena ir dar viena serija, tai dzin nemiegotos naktys ir sunkūs rytai. Taip ir aš preitą savaitę baigusi klausyti Drakono tatuiruotę, šiandien jau esu persiritusi į trečią antrosios knygos trečdalį, o vakar, kadangi gavau $10 dovaną iš Audible, nusipirkau ir paskutinę – koks skirtumas viena diena ankščiau, ar vėliau tai padarysiu. Tik žinau, kad dabar su kokiais vampyrais ar 50 (įtariu, tiek knygų reikia laukti) Grey pop pornų (beveik popkornų) tikrai neturiu jokio noro prasidėti.
Iš tiesų man net sunku apie tokias triletrines knygas rašyti, nes man atrodo, trileriai būna arba geri arba jų iš viso nebūna, kaip norit, taip supraskit. Na, tiesiog manau, kad jei tileris migdo ir leidžia kažkur nusvajoti, tai jis apskritai ne trileris. Nes trilerio gyvenimo tikslas yra suvalgyti visą tavo laiką ir dėmes,į ir dar kokią nemažą paranoją sukelti, pavyzdžiui, man dabar pastoviai vaidenasi, kad kažkas hackina mano kompą.
Mergina su drakono tatuiruote yra puikus trileris. Ir man dar labai patinka, kad jis yra europietiškas trileris, mane tiesiog veža keistoji Salander, ponas žurnalistas Mikael Blomkvist ir Berger, kuri turi crazy vyrą, toleruojantį jos meilužį. Esu visa tokia įsijautusi, kad klausinėju Giedrės, ar Švedijoj tikrai buvo koks nors panašus didelės kompanijos skandalas (gal dar bus su kokia Ikea 🙂 ). Žodiu, knyga trilerių mėgėjams, o aš jau galiu sau leisti pažiūrėti pirmąją dalį ekranizacijos. Iš tikro, tai ir noriu ir bijau.
Man “Silva rerum” abi dalys buvo kaip atgaiva: mano mėgstamas žanras, man labai prie širdies esantis rašymo stilius, slydimas tekstu.
K.Sabaliauskaitės tos dvi knygos man vieni geriausių kūrinių rašytų lietuviškai.
Kai skaitau jos naujausią knygą “Danielius Dalba ir kitos istorijos” lengvai atpažįstu autorės braižą, tekstą. Net tada, kai ji rašo apie kėgėbistus, apie muzikantą sumušusį savo draugę, emigravusią lituanistę Ramutę. Tas mano minėtas lengvumas, kalbos skambesys yra ir šituose aštuoniuose apsakymuose. Turi K.Sabaliauskaitė dovaną, moka rašyti nesipriešinantį tekstą taip, kad nesinori baigti skaityti.
Net ir tinklaraščio įrašai K.Sabaliauskaitės yra tokie magiški. Būtinai paskaitykit tą, kur ji rašo apie kavą, aš kavos niekada negeriu, bet prisiskaičiusi apie tai, “kai atnešė kavą, tai buvo tikras espresso tenebroso – tamsus, kaip tamsiausias Caravaggio paveikslo šešėlis, juodas kaip žudiko sąžinė, su kremine puta, gelsva kaip seno aukso relikvijorius.” tai, prisiekiu, siaubingai man, vien arbatą besiurbčiojančiai, labai jau prireikė tikros kavos.
Forma (romanas, apsakymai, blogo įrašai)K.Sabaliauskaitės stiliaus ir kalbos netrikdo, bet kai skaičiau apsakymus man KAŽKO trūko (rašau ir jaučiuosi kaip kokia ponička-mamzelė, kuri valgydama antrą gabalą Pavlova torto skundžiasi, kad skanu , bet ne taip skanu kaip praėjusį kartą). Skaičiau, galvojau, užsirašinėjau, kol, manau, sugebėjau identifikuoti tą KAŽKĄ.
K.Sabaliauskaitės neabejotina šitos knygos striprybė yra ironija. Visą knygą skaičiau ir šypsojausi, nes atpažinau daug dalykų iš lietuviško gyvenimo.
Skaičiau apie tai kaip anglofilė Filomena važiuoja į Londoną ir įsivaizduoja:”penktos valandos arbatėlė su biskvitais, visai kaip iš Džeinės Eir. Lietus už lango, šiapus-plati pagalvėmis iškolta palangė, tokia patogi romanams skaityti… ” ir prisipažįstu, jog tai toks gero dydžio akmuo tiesiai į mano pačios daržą. Kai darbo reikalais važiavau į pačia pirmą komandiruotę užsienyje į Birmingham, tai taip ir įsivaizdavau visą tą angliškumą. Dar ir kolegų anglų paklausiau, kur jie čia arbatėlę popietinę geria. Po to man buvo paaiškinta, kaip ten su ta arbatėle yra iš tikrųjų.
Arba kitas sabaliauskaitiškos ironijos pavyzdys : “Ramutė kartais pagalvoja, jog būtinai parašys apsakymą apie savo viešbutį- be pagražinimų, ne iš išskaičiavimo, ne nuolaidos tikėdamasi-parašys lietuviškai; taip, kaip mato ji. Ir tai bus tikra-pagoniškai atvira ir valstietiškai tiesmuka, atskirianti pelus nuo grūdų. Tai bus tikra literatūra- išjausta, išskaudėta, apmąstyta”.
Ta ironija ir yra šitų pasakojimų variklis, būtent ta ironija ir suteikia to gaivumo, kurio aš dažnai pasigendu lietuviškuose tekstuose.
K.Sabaliauskaitė į visus savo veikėjus žiūri su ironia, nebijo jų pašiepti, ir kartais, man pasirodė, kad tie veikėjai per daug sukarikatūrinami. Kai kuriuose apsakymuose autorė sugeba atsverti tą kuriamą veikėjų karikatūriškumą ir suteikti kokią nors naują įdomią dimensiją. Pavyzdžiui pasakotojas apsakymo “Mirtis Vilniuje” pirmojoje pusėje man pasirodė vienpusiškas, perdėm šaržuotas, bet autorė kažkur per vidurį “apvertė” pasakojimą.
Tačiau kartais tie veikėjai ir lieka tokie neniuansuoti, pavyzdžiui Algis iš “Filomena važiuoja…”, Ramutė iš “Žeismastis” arba pasakotojas iš apsakymo “Vilniaus vėtrungės”. K.Sabaliauskaitė pristato savo herojus tarsi per atstumą, tarsi nuo aukštesnės pakylos ir ji retai yra savo veikėjų pusėje.
Štai čia manau, ir buvo man tas KAŽKAS, kurio man trūko. Žinau, jog neteisinga lyginti apsakymus su romanais, bet man pasirodė, jog savo pirmosiose dviejuose knygose K.Sabaliauskaitė labiau mylėjo savo veikėjus, buvo labiau jiems gailestinga, mažiau juos teisianti ir daugiau jiems atleidžianti. Šįkart pasigailėjimo iš autorės jos herojai nesulaukia, kai ji pastraipa po pastraipos baksnoja į jų nuodėmes ir trūkumus.
Aš esu K.Sabaliauskaitei dėkinga už rašymą be lietuviškų pagraudenimų, už tiesumą, už pasakojimus apie pie miestą, o ne apie kaimą, su kuriuo nejaučiu ir neturiu jokio ryšio, už taiklius pastebėjimus. Už tai, kad nei savo tekstuose nei interviu neatsiprašinėja, kai jaučiasi daugiau žinanti.
Labiausiai man patikę apsakymai yra “Juodieji Franko perlai” (ir aš noriu storos knygos apie šitus perlus ) ir “Filomena važiuoja į Londoną” (pastarojo pabaiga man pasirodė nuostabi).
O paskutiniojo apsakymo smagumas (be savaime suprantamai džiuginančio lietuviškos literatūros “tarkavimo” )buvo atpažinti į jį įkeltus tikrus žmones- J.Ivanauskaitę (pakalnutės išdavė) ir ,rodos, identifikavau Danieliaus Dalbos draugę- Lakmę-buvusią Salman Rushdie žmoną, modelį ir maisto gaminimo knygų autorę Padma Lakshmi.
Kiti prieš mane perskaitę K.Sabaliauskaitės “Danielius Dalba ir kitos istorijos” rašė, jog nori dar. Aš irgi prisidedu prie jų. Norių dar. Nes tas lengvumas, su kuriuo sabaliauskaitiškas tekstas skaitosi, yra nedažnas reiškinys, ypač derinyje su įdomiu turiniu.
Ką tik baigiau skaityti E. L. James “Fifty Shades of Grey”
Nežinau nė nuo kurio galo pradėti šitos knygos aprašymą.
Žinojau, kad labai populiari, net žinojau apie ką ji, bet nebuvau skaičiusi nė vienos teigiamos recenzijos.
Knygų mugėje man viena leidykla nemokamai padovanojo šitą knygą eknygos pavidalu, tai taip neplanuotai ir perskaičiau savo pirmąją knygą iPhone.
Galima sakyti, kad aš praradau elektroninės knygos nekaltybę, tuo pačiu metu, kai knygos herojė Anastasia prarado savo nekaltybę nuostabiajam, gražiajam milijardieriu, graikiškajam dievui adoniui Christian Grey.
Anastasia, 22 metų studentė vieną dieną susipažįsta su tuo fantastišku Christian Grey, ir jis jai pasiūlo BDSM (į detales nelįsiu ir smulkiau neaiškinsiu, nes mano tėvai reguliariai skaito šitą blogą 😉 ) santykius. Vyrukas rimtai į tą reikalą žiūri, savo bute turi įsirengęs atskirą kambarį (“Red Room of Pain”) tam reikalui , o Anastasijai pakiša pasirašyti ilgiausią kontraktą, kuris reguliuotų jų roles tiek tame raudonajame kambaryje, tiek jos valgymo įpročius, tiek privalomas jai treniruotes, dar į namus iškviečia jai gydytoją, kad ši išrašytų Anastasia kontraceptinių tablečių (Creepy!).
Žodžiu, tas Christian Grey yra siaubingai kontroliuojantis tipas, sekantis Anastasijos kiekvieną žingsnį, o ji į tai žiūri visai atlaidžiai, na maždaug “jei kontroliuoja, tai reiškia, jog jam rūpiu”. (Anastasia, pagalbos linijos moterims numeris yra 8 800 66366)
Knygoje veiksmo kaip ir nėra, išskyrus ilgas ir aiškiai aprašytas sekso scenas, ir trumpučius intermezzo, kurių paskirtis perkelti veikėjus tai į vieną tai į kitą vietą, kur jie vėl gali užsiimti seksu.
Tik prašau niekam nesakykit, kad skaitydama knygą aš šimtą kartų varčiau akis, nes kiekvieną kartą, kai knygos herojė Anastasia tai padarydavo, tas jos milijardierius dominatorius (koks yra lietuviškas terminas?) ją bausdavo tame kambaryje… Tai tikrai nenoriu, kad jis atsibelstų pas mane, pavadintų “baby” ir pradėtų kažką vapėti apie bausmę.
Yra toks švediškas išsireiškimas “skämskudde” – gėdos pagalvė. Tuoj paaiškinsiu, ką jis reiškia.
Įsivaizduok, kad sėdi ant sofos, žiūri kokią nors laidą, kur dalyviai elgiasi taip, kad norisi slėptis, kad tau kaip žiūrovei/-ui yra gėda, kad jauti poreikį paslėpti veidą pagalvėje tokiu momentu. Pažįstama situacija? Tai va. Aš didžiąją dalį knygos taip skaičiau su tokia gėdos pagalve. Labai jau juokinga tarpais buvo, kartais taip nevykusiai aprašyta, kad akių nebuvo kur dėti. Garsiai skaičiau ištraukas K. ir mes abu kvatojom ne iš to, kas aprašoma, bet KAIP taip daroma.
E.L.James seksą aprašo tiesiai šviesiai, daugiau pornografiškai nei erotiškai, tad jokių metaforų apie sprogstančius pumpurus, slaptus sodus, gazeles ir vynuogynus, čia nėra. Ir labai gerai, kad nėra, nes sekso scenos trunkančios dešimtimis puslapių su ištryptų rūtų metaforomis, būtų siaubingai skausmingos (cha cha) , ir labai greitai pasimato, jog rašyti apie seksą be užuolankų yra sunkus reikalas.
Kai kurios scenos labai jau tokios nuvalkiotos ir stereotipinės: Christian vienu rankos mostu nušveičia visus popierius nuo rašomojo stalo, ir ant to stalo “paima” Anastasią. Šita scena egzistuoja kas antrame filme, kur herojus ir pinigingas verslininkas. Net ir seriale “Auklė” veikėjai vis lipdavo ant to stalo kabinete.
Literatūriniu požiūriu knyga yra siaubinga. Joje pilna pasikartojimų: herojė vis prikanda lūpą, varto akis, jos vidinė deivė (inner godess) yra minėta kokius 50 kartų: “mano vidinė deivė šokinėja iš džiaugsmo bla bla bla. mano vidinė deivė atrodo taip lyg kas iš jos būtų atėmęs ledus” ir vis minima, kad Christian Grey kvepia dušo žele.
(Nors ta “vidinė deivė”, nemeluosiu, ir teikė knygai tam tikro šarmo, buvo nuolatinis humoristinis intarpas ).
Taip pat gana smagūs buvo elektroniniai laiškai tarp Anastasia ir Christian, juose pilna sąmojo ir kandžių juokelių.
Kai kurie dalykai man knygoje atrodė visai neįtikėtini. Pavyzdžiui tai, kad Anastasia neturi elektroninio pašto, savo kompiuterio. Nereikia čia lialia. Universitetuose studentai automatiškai gauna elektroninį paštą, o kaip pabaigti universiteto studijas JAV be kompiuterio tai neįsivaizduoju.
Be to, ji sugalvoja pagooglinti Christian Grey tik praėjus kokiam mėnesiui po jų susipažinimo. Really? Pradedi eiti į pasimatymus su vienu turtingiausių magnatų (o taip, žinoma, jis turi nuosavą lėktuvą ir piloto licenziją sraigtasparniui), bet į galvą neateina net suvesti jo vardo į paieškos laukelį…
Skaičiau ir piktinausi, kad Christian Grey net is sužinojęs, kad Anastasia neturi absoliučai jokios seksualinės patirties, vistiek kiša jai savo paties preferencijas, visai nepalikdamas erdvės jos pačios apsisprendimui, bet labiausiai erzino tai, kad Anastasia pati savęs net neklausia, ar tai JOS pačios norai, ar tik nenoras nuvilti Christian.
Va čia tai meilė… “Kodėl tu neatsakei į mano emailą iškart? “
Nemaloniausia skaityti šitą knygą dėl Anastasia požiūrio į santykius.
Jai atrodo visai normalu, kad Christian Grey aiškina jai, kada ji gali vairuoti savo mašiną, kad jis jiems nesusitarus įsiveržia į jos namus, kad seka paskui ją, kai ji važiuoja susitikti su tėvais, kad žaidžia su ja “mind games”.
Ji nuolat įsitempusi, nes bijo Christian reakcijos į tai, ką ji sako ir daro, nes jis nuolat įtarinėja ją flirtuojant su kitais vyrais.
Bet Anastasia tokį jo elgesį romantizuoja. Ji žiūri į Chrstian kaip į projektą, t.y. manosi galinti jį pakeisti su savo meile, nes tiek jis, tiek ji aiškina Christian elgesį nenusisekusia ankstyvąja vaikyste.
Žodžiu, tipinis “Gražuolės ir Pabaisos variantas”: nesvarbu, kad Pabaisa Disnėjaus filme šaukia ant Belle, išmeta jos tėvą, ją pačią laiko užrakinęs kambaryje, o kai ji nesutinka vakarieniauti su juo, palieka ją be maisto. Bet Belle vistiek dainuoja “There’s something sweet /And almost kind /But he was mean and he was coarse and unrefined/But now he’s dear, and so unsure”.
““Does this mean you’re going to make love to me tonight, Christian?” Holy shit. Did I just say that? His mouth drops open slightly, but he recovers quickly.
“No, Anastasia it doesn’t. Firstly, I don’t make love. I fuck… hard. Secondly, there’s a lot more paperwork to do, and thirdly, you don’t yet know what you’re in for. You could still run for the hills. Come, I want to show you my playroom.”
My mouth drops open. Fuck hard! Holy shit, that sounds so… hot. But why are we looking at a playroom? I am mystified.
“You want to play on your Xbox?” I ask. He laughs, loudly.
“No, Anastasia, no Xbox, no Playstation. Come.”… Producing a key from his pocket, he unlocks yet another door and takes a deep breath.
“You can leave anytime. The helicopter is on stand-by to take you whenever you want to go, you can stay the night and go home in the morning. It’s fine whatever you decide.”
“Just open the damn door, Christian.”
He opens the door and stands back to let me in. I gaze at him once more. I so want to know what’s in here. Taking a deep breath I walk in.
And it feels like I’ve time-traveled back to the sixteenth century and the Spanish Inquisition. Holy fuck.””
” My body convulses around him, and I come, loudly calling out a garbled version of his name into the mattress, and Christian follows with two sharp thrusts, and he freezes, pouring himself into me as he finds his release.”
“I had no idea giving pleasure could be such a turn-on, watching him writhe subtly with carnal longing. My inner goddess is doing the merengue with some salsa moves.”
“I close my eyes, feeling the build up… pushing me higher, higher to the castle in the air.”
“Look at me,” he breathes, and I stare up into his smoldering gray gaze. It is his Dom gaze – cold, hard, and sexy as hell, seven shades of sin in one enticing look.”
New York Times knygos apžvalgoje rašo “nor do I know how someone so young — Rachman turns out to be 35, though he looks even younger in his author photo — could have acquired such a precocious grasp of human foibles. The novel is alternately hilarious and heart-wrenching, and it’s assembled like a Rubik’s Cube. I almost feel sorry for Rachman, because a debut of this order sets the bar so high.”
The Washington Post “”The Imperfectionists” is about what happens when professionals realize that their craft no longer has meaning in the world’s eyes (think of all those hardworking monk-scribes idled by Gutenberg) and that the only people who really understand them are on the same foundering ship, and that, come to think of it, they really loved that damn ship for all it made their lives hell.”
The New Yorker “Rachman, a former editor for the International Herald Tribune, paints the characters’ small dramas and private disappointments with humanity and humor. Throughout, italicized asides take us through fifty years of the “stolidly black-and-white” paper’s history, from heyday to decline.”
Daug geros ir įdomios informacijos viename. Tokia ši knyga, kurią tikrai su pasimegavimu perskaičiau, nors kaip jau kažkada minėjau su negrožinės literatūros knygom manęs didelė draugystė nesieja – man jos patinka, bet sunkiai skaitau tokias. Šita tikrai gerai pagauna ir įtraukia kaip koks geras trileris. Tikrai.
Žodžiu, knygoje yra namas, name yra kambariai, koridoriai, laiptai, veisiasi baldai, rakandai, tapetai ir visokie kitokie įvairiausi naudingi ir nenaudingi daiktai, galiausiai juose gyvena žmonės, suaugę ir vaikai, turtingi ir vargšai, jauni ir seni, šeimininkai ir tarnai (kurie, beje, sužinojau, senovėje galėjo miegoti su šeimininku vienoje lovoje (OMG), na, kojūgalyje, arba ant žemės šalia lovos, kuri irgi, jeigu ką, prabangos reikalas, todėl neveltui Šekspyras buvo ypatingai dosnus palikimu lovą palikdamas žmonai). Mažai temų knygai? Galima pridėti visą su namais susijusią pasaulio istoriją – pradedant tuo, ko Kolumbas plaukė į Indiją (ir nelabai pataikė) ir baigiant Anglijos sodininkais genijais, ir visais kitais atsitiktiniais ir neatsitiktiniais genijais, savo išradimais palengvinusiais mūsų šiandieninį gyvenimą.
Tiesa pasakius, visą laiką skaitydama galvojau, kokia laimė gyventi šiais laikais, ir kaip galbūt po kelių šimtų metų gyvenanti karta galvos, kaip klaikiai mūsų karta gyveno ir kaip mes galėjome būti tokie kvaili ir nieko nesuprasti, na, kaip kad dabar galvojame, kaip buvo galima gydytojams nesiplauti rankų ar operuoti šimtą ligonių su nedezinfekuotais instrumentais (aha, apie tai irgi yra parašyta), o paskui ligoniui mirus diagnozuoti, kad mirė nuo blogo (prikvėpuoto) oro.
Čia dar rasite kanalizacijos, elektros lemputės, kulinarijos, baldų ir visokių kitokių istorijų. Vienintelis knygos minusas – verkiant reikia iliustracijų. Daugelį minimų pastatų, žmonių, baldų, sodų galima ir šiandien pamatyti, todėl galima nufotografuoti ir įdėti mielam skaitytojui į knygą (įdomu, ar originalas iliustruotas, ar ne). Tada mielam skaitytojui nereikės googlinti. Žodžiu, knyga visiems smalsučiams, imkit ir skaitykit.
Buvau pasižadėjusi sau šią vasarą dar kartą perskaityti “Aną Kareniną”, nes mokykloje ją tik akimis peržvelgiau, skaičiau pamokai, o ne sau.
Prieš kelias dienas baigiau ir negali apsakyti, kaip džiaugiausi, kad ją dar kartą skaičiau. Skaitydama galvojau apie tai, kad galbūt “Aną Kareniną” skaityti
Keira Knightley Anos vaidmenyje. Filmas turėtų pasirodyti Rusijoje, Ispanijoje, Airijoje jau rugsėjį. Švedijoje teks laukti iki kitų metų vasario (spėkit, ar aš tuo patenkinta)
mokykloje yra ankstoka, kad suprastum daugybę niuansų. Kai man buvo 17-18 metų aš niekaip negalėjau suprasti kompleksiškumo, veikėjų minčių, jų sprendimų.
“Anai Kareninai” skaityti reikia tikrai daugiau patirties nei kad aš turėjau mokykliniais laikais. Atsimenu, kaip aš tada visiškai nesupratau Anos apsisprendimo palikti šeimą ir pasirinkti Vronskį. Ir dabar to nesuprantu, bet užtat suprantu pasekmių baisumą.
L.Tolstojui ploju atsistojusi už jo sugebėjimą sukurti daugialypius veikėjus, už tai, kad jie sudėtingi, įdomūs, už tai, kad autorius leidžia įlįsti į jų galvas, į jų gyvenimus. Man, daugiausiai skaitančiai šiuolaikinę postmodernistinės pasakojimo tradicijos įtakotą literatūrą , “Anna Karenina” buvo malonus panėrimas į klasiką “su praba”.
Mano nuomone, L.Tolstojui labai pavyko pavaizduoti Kareninos ir Vronskio santykių klaustrofobiškumą, Annos izoliaciją nuo visuomenės, nuo vaiko.
Tragiška, kad vienintelis žmogiškas ryšys, dėl kurio tiek daug buvo paaukota, sunyksta būtent dėl paties ryšio intensyvumo: kai Anos padėtis komplikuojasi dėl visuomenės smerkiančio požiūrio į ją, Vronskį dusina ne visuomeninės dogmos, bet pati Ana, jos auganti paranoja ir besivystanti depresija.
Kartais taip norėjau papurtyti Vronskį. Man, rodos, jis niekada nesuprato savo santykių su Ana padarinių, niekada nesuvokė, ką tai reikš jiems abiems, jei Ana paliks savo santuoką ir gyvens su juo. Nesuprato, ką tai reiškia, kai ji bus atkirsta nuo savo socialinio statuso, nuo savo ankstesnio gyvenimo ir nesuvokė, jog dėl to, kad pasirenka jį, Anos pasaulis sumažėja milijoną kartų.
Žiūrint iš feministinės perspektyvos (kitaip žiūrėti į pasaulį nemoku), L.Tolstojus pavaizdavo moterims atšiaurų ir jas kontroliuojantį pasaulį.
Seriale “Sex and the City” herojė Miranda sako “The only two choices for women; witch and sexy kitten.” L.Tolstojaus knygoje pasirinkimų moterims ne ką daugiau.
Gali naiviai eiti nustatytu keliu (vyras, santuoka, vaikai) ir tikėtis geriausio, kaip kad Kitty.
Jei santykiai su vyru nenusiseka, kaip kad Dolly, tai gyvenimo prasmingumą teks susikonstruoti pačiai per vaikus ir tapti “višta su viščiukais” (būtent taip Dolly apibūdina knygos veikėjas Levin ).
O jei spjausi į santuoką, kaip kad padarė Ana, jei nevaidinsi spektaklio, kad esi patenkinta, jei rinksiesi tai, ko nori, o ne tai, ką liepia normos, anksčiau ar vėliau teks lįsti po traukiniu, nes privalai būti nubausta.
Ir dar… Noriu pasidžiaugti- dalį knygos skaičiau rusiškai. Po pirmojo puslapio maniau apsverksiu, nes kaip per rusišką viduržiemio pūgą per tekstą kelią skyniausi. Galvojau, kad praradau gebėjimą skaityti rusiškai ir dėl to tikrai labai gailėjausi. Bet po pusvalandžio, po valandos akys tarsi atsivėrė, kirilicos raidės skaitėsi taip kaip reikėjo, ir aš po namus vaikščiojau išsišiepusi su tuo rusišku knygos leidimu rankoje. (Dar svečiai buvo užėję, tai aš knygą strategiškai matomoj vietoj padėjau, cha cha cha!)
Pavydžiu tiems, kurie turėjo progą pamatyti A.Cholinos “Anną Kareniną”. Siaubingai pavydžiu
Vasarą skaičiau A.Heberlein knygą apie blogį. Tada tinklaraštyje rašiau, jog A,Heberlein teigia, jog priskirti vieną ar kitą individą blogiui yra gana primityvu. Kai mes kam nors užklijuojame “blogio” etiketę, kai teigiame, jog individas yra “blogietis”, mes pasiteinkiname metafiziniu paaiškinimu. Tada mums nereikia giliau analizuoti, kodėl taip atsitiko, ką buvo galima padaryti ir ko mes nepadarėmė (nors ir galėjome).Apie šitai galvojau nuolat skaitydama L.Shriver knygą “Mums reikia pasikalbėti apie Keviną”.
L.Shriver knygos heroja Eva yra Kevino,savo mokykloje nužudžiusio septynis bendramokslius ir du darbuotojus, mama, kuri nuo pat sūnaus gimimo jautė, kad su juo kažkas ne taip. Jog net vaikystėje Kevinas buvo pilnas blogio.
Lėtai ir detaliai ilguose laiškuose buvusiajam vyrui Franklin pasakoja Eva apie tai, kaip ji išgyveno, suprato ir interpretavo jų gyvenimą kartu, jų sprendimą turėti vaikų, kaip ji matė Kevino vaikystę, paauglystę ir visus tuos šiurpą keliančius Kevino poelgius. Eva labai atvrai savo laiškuose rašo apie savo nesugebėjimą mylėti jų bendro sūnaus, apie tai, kaip ji matė visai kitą Keviną nei jos vyras.
Bet jei L.Shriver būtų tiesiog davusi Kevinui “blogio” diagnozę, knyga nebūtų tokia visapusiška. Nors Eva ir teigia, jog jos Kevinas nuo mažų dienų yra bejausmis, atsiribojęs, ir nuolat bandantis pakenkti kitiems, skaitytojui vistiek yra paliekamas alternatyvus situacijos interpretavimas: o kas jei Kevinas nėra blogas? Kas jei jis tai daro todėl, jog jam trūksta mamos meilės?
Eva labai atvirai, žiaurių įvykių akivaizdoje kapituliuodama pasakoja, kad ji nejautė vaikui meilės, jog ji buvo šalta, egocentriška, nesugebanti be kartėlio pasiaukoti, apversti gyvenimo aukštyn kojom dėl vaikų, atsisakyti savo mylimo darbo. Ji nieko neslėpdama pasakoja, kaip jai visai nesmagu buvo būti namuose, kaip tarp ji nesugebėjo užmegzti šilto ryšio tarp savęs ir vaiko.
Tuo pačiu L.Shriver kelia klausimą, ar yra realu iš mamos reikalauti, kad ji naujagimiui nuo pat pirmos dienos jaustų begalinę meilę? Ar realu tikėtis, jog motinystės reikalavimus visos moterys turi sutikti be kartėlio? Ar įmanoma justi meilę, kai mama, kamuojama pogimdyminės depresijos negauna adekvačios pagalbos? Ar galima nejausti apmaudo dėl visų dalykų, kurių teko atsisakyti?
Didelė dalis Evos minčių yra tabu, uždrausta zona, tad būtent tas jos tiesumas ir atvirumas visais šiais klausimais suteikia nepaprastos jėgos pasakojimui. Laiškuose Eva tarsi atlieka savo kaltės skrodimą, bet be savigraužos, pasriūbavimų, o labai blaiviai, kai kada net su juoda ironija.
“It’s always the mother’s fault, ain’t it?” she said softly, collecting her coat. “That boy turn out bad cause his mama a drunk, or she a junkie. She let him run wild, she don’t teach him right from wrong. She never home when he back from school. Nobody ever say his daddy a drunk, or his daddy not home after school. And nobody ever say they some kids just damned mean.”
“Kevin was a shell game in which all three cups were empty.”
“…You can only subject people to anguish who have a conscience. You can only punish people who have hopes to frustrate or attachments to sever; who worry what you think of them. You can really only punish people who are already a little bit good.”
Praėjusiame įraše rašiau, jog kaip tik buvau skaičiusi disertaciją apie tai, kaip mamos nuolat prisiima didesnė atsakomybę už vaikus nei tėvai, o kartu su ta atsakomybe ateina ir didesnis kaltės jausmas. Ir nors Eva tiesiai šviesiai sako, kad sūnus buvo blogas, ji taip pat palieka vietos “mea culpa”.
“Mums reikia pasikelbėti apie Keviną” yra juodas sunkus, daug iš skaitytojo reikalaujantis pasakojimas.
Žinot, kai žiūri kokį baisį filmą ir laikai pagalvę arba rankas ant veido, tada kai būna per baisu. Va toks jausmas ir buvo, kai skaičiau knygą. Bet tas pasakojimo baisumas sietinas ne tiek su knygoj aprašomais įvykiais, kiek su pačia mintimi, jog egzistuoja prigimtinis blogis. Jog kai kurie žmonės gimsta kaip jau nuo pat pradžios užtaisyti šautuvai.
Shriver raso taip, kad gniaužia kvapą : ne tik pasakojimas yra stiprus, bet ir pasakojimo kalba yra stipri. Ir kas man paliko vieną stipriausių įspūdžių yra tai, kad tarp Kevino ir mamos buvo stiprus ryšys, stipresnis nei, man atrodo, pati Eva suprato. Tik tas ryšys nepagrįstas meile, o sugebėjimu tikrai suprasti savo vaiko esybę. Kad ir kokia juoda ji būtų.
Neabejotinai viena stipriausių mano kada nors skaitytų knygų. Nors nuo perskaitymo praėjo keltas dienų, aš vis dar vaikštau knygos paveikta. Kai perskaičiau, tai tuoj pat švystelėjau ją į šoną, nes nenorėjau rankose laikyti. Rodės, jog jose laikiau blogį.
Tai net nežadu agituoti ir rekomenduoti. Ir taip aišku. 2005ųjų Orange Prize duotas stipriam ir juodam pasakojimui, kuris The Guardian recenzijoje aprašomas taip: ” Few novels are considered classics. Fewer still attain that status within their lifetimes. This, though, is one of them. A novel so compelling, so original, as to warrant being read again and over again.”
knyguziurkes.com 