Category: Apžvalga

Hostage

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for graphic novel hostage

Ši grafinė novelė pasakoja apie programos “Gydytojai be sienų” dalyvio “nuotykius” Ingušetijoje ir Čečenijoje 1997 m. Pirmosiomis savo darbo dienomis gydytojas Christophe André buvo vidury nakties pagrobtas iš savo kambario ir išgabentas į Čečėniją. Tris mėnesius jis išbuvo prirakintas prie radiatoriaus (žiūr. piešinėlį žemiau). Jo istoriją savo piešiniais pasakoja Guy Delisle.

Image result for graphic novel hostage

Neįtikėtina, kaip tokią istoriją galima padaryti įdomia ir nenuobodžia. Įsivaizduokite, kiek “daug” veiksmo yra žmogaus prirakinto prie radiatoriaus gyvenime: atsikeli, gauni valgyti, gerti, esi nuvedamas į tualetą, guli, miegi ir kiekvieną dieną tikiesi, kad jau greitai, kad derybos vyksta, kad jau tuoj tuoj.

Tik skaitytojas žino, kad dar ne tuoj, nes jaučia, kad didžiulis knygos svoris (grafinės novelės paprastai esti siaubingai sunkios ir didelės) vis dar guli ant dešinės rankos, o tai sukuria savotišką įtampą – kas bus toliau – ar taip pat tiesiog nieko nebus?

Image result for graphic novel hostage

Nors Christophe nebuvo specialiai fiziškai kankinamas, nieko nevykimas taip pat yra kančia ir reikia ypatingo talento nieko neveikimą nupiešti, įprasminti ir  suteikti jam gyvybę.

Įdomiausia, kad prie lovos gulinti knyga sudomino vaikus. O kodėl tas dėdė prirakintas, o kas atsitiko? Labai netikėtas kontekstas paliesti įvairias problemas, taip pat ir saugumo, išversti ir apsukti temą iki “kodėl negalima kalbėti su nepažįstamais žmonėmis” arba “kaip kalbėti su nepažįstamais žmonėmis” ir šiaip saugumo klausimo. Na, ir žinoma, pasidžiaugti, kokioje palyginti saugioje šalyje gyvename.

 

*Knyga pirkta knygyne “Eureka”

The Silent Patient / Tylioji pacientė

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for the silent patient

Niekaip nesugalvoju, ar patiko man knyga, ar ne. Kažkur tarp patiko ir nelabai. Pradžia labai užintrigavo ir lyg šiaip neblogai sudėliota, susukta, tačiau antroj knygos pusėj, kai pagrindiniai veikėjai atsiduria vienoje vietoje, kas ten su jais atsitinka, man kažkaip, nu, netikroviškai. Tikrovė periena į filmą, kas gal ir nieko tokio, bet man turėtų būti arba tikrovė arba filmas. Va.

Žodžiu, vienas psichiatras labai susidomi pagarsėjusios bylos paciente, kuri šiuo metu yra beprotnamyje ir su niekuo nekalba. Alicia nuteista už vyro nužudymą ir tylėdama visiškai neketina gintis ar pasiaiškinti, kodėl taip padarė. O štai psichiatras tai priima kaip profesinį iššūkį, net įsidarbina toje ligoninėje, kurioje Alicia laikoma. Toks profesinis iššūkis. Bet, ar tikrai pasakotojas tik išsiaiškins, kas atsitiko nusikaltimo vietoje ir kodėl? Ir kodėl byla jį taip domina? Kaip ten su tais gerais norais ir pragarais?

Knyga pritiks visiems per daug nesikabinėtojams, laisvai gali stoti šalia visu merginų traukiniuose, moterų languose ir t.t.

*knyga pirkta audible

QBQ. Question Behind Question

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for question behind question

Kartais nutinka, kad mane ištinka pirmūnizmo priepuoliai, na, tokios situacijos, kai visi rauko nosį, o aš ploju katučių ir nenustygstu vietoje. Taip atsitiko darbe, kai mano bosių bosė (ne ta, kur man tiesiai virš galvos, bet ta, kuri man bosui virš galvos) pareiškė, kad mums keliauja knygų siuntinys ir per mėnesio susitikimus mes skaitysime knygą (kurios pavadinimas vėliau tarp kolegų taps komandos slengu). Na, tokiais atvejais, natūralu, kad žiauriai džiaugiuosi: ne tik gausiu knygą, bet dar bus ir alia darbinis knygų klubas. Pirmūnizmas ne kitaip ir… kančia mano bendradarbių akyse.

Knygoje labai trumpuose skyriukuose, skirtuose žmonėms, kurie šiaip gyvenime neskaito, trumpai aptariami atsakomybės prisiėmimo (vietoj pirštu rodymo į kolegą), aukos mąstymo, bėdavojimosi ir kitokie reikalai, kurie nepadeda darbiniame gyvenime.

Kažkokių didelių naujovių nesužinojome, bet keletas idėjų vertos dėmesio – kaip kad komplikuoto gyvenimo susikūrimas ir natūraliai iš to sekantis stresas. Iki knygos nelabai norėjau pripažinti, kad savo išprotėjusį gyvenimą esu susikūrus pati, dėl to tik man vienai ir lemta jį išsrėbti ir išstresuoti.

Kadangi bosių bosė perėjo į kitą skyrių, dabar nosis rauko kiti kolegos, maniškiai tuo tarpu, mielai knygą perleidžia naujoms knygų klubo aukoms. Pirmūnė, aišku, knygą pasilaikė sau. Ir išmoko žodį procrastination.

Išėję prie upės

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for išėję prie upės

Ši knyga yra pirmoji Monikos Beltrušaitytės knyga. Viena blogo skaitytojų paminėjo, kad “Išėję prie upės” yra jos metų knyga, tad labai suintrigavo, ir knyga iš karto pateko į vieną iš išprotėjusių išpardavimo penktadienių pirkinių krepšį. Ir, žinote, labai maloniai nustebino.

Knyga yra novelių rinkinys, short stories, tikriausiai aiškiausia sakyti, nes aš nelabai besuprantu, kas yra novelė, kas apsakymas. Tai tos novelės yra pilnos visokiausių gerulių personažų – “Kekiai gyveno antrame aukšte”, “Kranaitis yra senas svolačius” (be kursyvo!), o buriuotojų “mūzos” yra tiesiog čemodanai (su kursyvu) – kaip galima nesusigundyti sužinoti, kas jie visi tokie per vieni. Skaitai, o tekstas liejasi laisvai ir puikiausiai išlaiko skaitytojo dėmesį – ko daugiau skaitytojui ir bereikia, o ir pabaigos normalios, jos yra ir be visokių svajingų žvilgsnių į tolius ir kitų išsisukinėjimų. Taip kad sveikinu rašytoją ir lauksiu kitų knygų, tikiuosi, kad pirmoji – nepaskutinė.

Atomic Marriage

~ kzL ~ Leave a comment

atomic

Audible dabar turi tokią “Audible Original” programą, pagal kurią nariams dovanoja porą nemokamų knygų ar knygelių (trumpos tokios, iki kelių valandų klausymo) per mėnesį. Šioji Curtis Sittenfeld beveik dviejų valandų smagi istorija apie šeimyninius (atsiprašau, bet man tas žodis “šeiminius”…) reikalus.

Goodreads paskaičiau keletą atsiliepimų, kad neva knyga lėkšta ir ne to iš autorės buvo tikėtasi, bla bla. O aš suskaičiau, pasijuokiau, pasimėgavau ir neturiu šiam apsakymui jokių didelių priekaištų, tad rekomenduoju kokiai trumpai kelionei, vienu ypu suklausyti.

Brock Lewis yra ryškiai republikoniškai religingas verslininkas, išleidęs savipagalbinį bestsellerį, trumpai tariant, dvylika atominių patarmų, kaip savo santuoką padaryti “ilgai ir laimingai”. Holivudas pasigavo šią knygą ir nori padaryti filmą, tačiau reikia su autoriumi suderinti keletą detalių, kurios jo evangeliškajam gyvenimo požiūriui niekaip netinka. Derėtis su autorium siučiama Hollywood asė ir specė Heather. Kaip pasisekė jų susitikimas, kas ką suprato nesuprato ir kas atsitiko po kelionės – viskas šioje trumpoje istorijoje. Linkiu suklausyt lengvai, nes labai rimtai gali ir nesigauti.

 

 

Balta jūra

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for balta jūra

Susitikime su skaitytojais 2019 m. Vilniaus knygų mugėje autorius pasakė, kad tokiomis sąlygomis, kaip gyvena knygos veikėjai neišgyventų 99 procentai salėje sėdinčiųjų. Tad skaitau ir galvoju – po pirmo plaukimo per banguotą jūrą, kai reikia sustoti užutekyje ir išsisemti vandenį iš valties, tikriausiai susirgčiau plaučių uždegimu, antibiotikai kažkur ant atradimo ribos, bet tikrai ne pakeliui į Novegijos šiaurę; rankos po tinklų traukimo iš ledinio vandens, jau seniai nušalusios ir vienos atviros žaizdos, valgyt nebėra ką, nes nemokėjau džiovint žuvų – jos visos nuėjo kirmelėm, o ir šiaip tuoj mirsiu nuo šalčio, nes nemokėjau pasiruošyi kuro žiemai. Dar giliau įsisupu į patalus ir skaitau apie tai, kaip nedaugiažodžiaujant išgyventi.

Ingrida šioje trilogijos dalyje – suaugusi moteris. Į salą sugrįžta viena. Taip viena, kad tenka kalbėt su savim. Ne tik mintyse. Vis tiek viena – reikia parsivežti katę. Tik kad visai netikėtai jūra į salą išmeta žmonių. Leisgyvių ir negyvų. Priešų ir belaisvių. Ingridai – jie nelaimėliai, kuriais reikia pasirūpinti. Moterys gi neskelbia karų, eina iš paskos tvarkydamos, kas likę.

Panašia nuotaika, kaip ir pirmojoje trilogijos dalyje, keliauju per knygą. Mėgaujuos kalbos paprastumu, sakinių trumpumu ir iš visų jėgų skaitau tarp eilučių – nes ten nematomom raidėm – visa knygos nuotaika ir visi veikėjų jausmai.  Ir surašyk tu taip – ten, kur visai nesimato. Tik jaučiasi.

-Kada bus trečioji dalis, ar jau verčia? – klausiu autoriaus.

– Nežinau, boso klausk, – mosteli ranka įleidyklos vyr. redaktorių ir pamatęs, kad fotografuoju, sulaiko akis ir sekundę papozuoja. O aš nueinu patenkinta, nes svarbiausia, kad būtų ko laukti.

Image may contain: 1 person, sitting

*Knyga pirkta knygų mugėj.

Sukeistas

~ kzL ~ Leave a comment

O aš tai jau žinau, kas bus kitų metų paauglių metų knyga. Nebent kokis kitas pajėgus konkurentas išdygtų šiais metais ir tada kautųsi, o vėliau kristų garbingoje kovoje, nes laumės ir maumai vis tiek nugalėtų, kad gal ir ne visai priimtinais būdais (viskas vyktų užkulisiuose ir galiausiai niekas visos tiesios vis tiek nesužinotų).

Tai, kaip ir viskas aišku, gali toks trumpas įrašas ir būti, tik dar keletas žodžių. Nors čia knyga 12 ir vyresniems iki 99, patys mieliausi personažai knygoje man buvo proseniukai. Nenuoramos dūšelės senatvės stingdomuose kūnuose. O jau kalba jų, o pašėlimas jaunystėje, galėtų būt atskira knyga, kurią mielai skaityčiau taip pat susitingus ir vos kvėpuodama, kaip ir “Sukeistą”, kuris turėjo vadintis “Šiaudinė mėsa” ir “Šiaudinis kūnas”, ir visi pavadinimai kuo puikiausiai tinka (kad ir kaip juokingai skamba pirmą kartą išgirdus), ypač, kai perskaitai knygą.

Iš tikro tai pavydžiu dabartiniams plius minus šešiolikmečiams šios knygos. Aš tikriausiai būdama tokio amžiaus šią knygą miegočiau apsikabinus ir skaityčiau kokį šimtą kartų, spoksočiau į visas iliustracijas, bandydama suprasti, ką nupiešė autorė ir ką turėjo omenyje, milijoną kartų skaityčiau trumpus Gedo žodžius ir būčiau paskendus įsimylėjelių įsimylėjime.

Kol viską surašiau, dar nusprendžiau premijuoti knygą geriausio knygos dizaino kategorijoje. Sveikinu autorę, sveikinu leidyklą. Kad jau nepamanytumėt, kad bandau įsiteikti autorei suokdama pagyras, pasakysiu, kad knygos kulminacija (susijusi su chemija) man pasirodė kiek per žemiška, ta prasme, kad galvojau, kad ji bus labiau susijus su burtais nei ginklais, žiaurokas ten susidorojimas įvyksta. Bet ir būtybės žiaurios, tad gal ir lygiosios gaunasi.

Blusyno pasakojimai

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for blusyno pasakojimai

Skaičiau kažkokią Gendručio Morkūno knygą ir negalėjau suprast, kodėl jis ten toks liaupsinamas ir mylimas. Matyt, skaičiau ne tą knygą. Šiąją skaičiau vakarais vaikams (tiems, kas klausėsi mano skaitymo, nes ne visi klauso. Sūnus klausydamas dažniausiai ką nors žaidžia, o aš vis paklausiu, koks buvo paskutinis mano perskaitytas žodis).

Bandau sugalvoti, kaip geriausia apibūdinti Gendručio Morkūno pasaulį, kuris gyvena jo istorijose. Tas pasaulis kiekvienoje istorijoje yra paprastų papraščiausias, kasdienė kasdienybė kaip sviestas sviestuotas. Visai paprastai prasideda –

“Vienuose namuose buvo senas veidrodis…”

“Vienos mergaitės tėvai nusipirko naują butą…”

“Vienas berniukas įsimylėjo.”

“Viename darže sykį atsirado nematytas augalas”.

“Viena paaugusi mergaitė labai mėgo linkėjimus ir visada mielai jų klausydavosi.”

“Viename mieste buvo cirkas”.

“Vieną dieną vienoje valstybėje atsitiko…”

“Vienoje mokykloje, tik nebeprisimenu, kokioje klasėje, mokėsi…”

“Pamiškėje buvo sodyba”.

Ir staiga tame pasaulyje kas nors atsitinka. Dažniausiai – koks iš kasdieniško konteksto iškrentantis keistuolis (žmogus arba daiktas) arba šiaip kažkas keisto, lyg užburto (kompiuterinė programa, parodanti, kaip žmogus atrodys po x metų, lygintuvus užpuolęs maras, nustoja zyzti musė ir t.t.), ir kad pasaulis sugrįžtų į kasdienę kasdienybę, reikia kažką pastebėti, pamatyti, ištarti burtažodį, arba suvokti reiškinį, kuris sujaukė kasdienybę. Tada (dažniausiai) viskas grįžta į savo vėžes ir visi lengviau atsidūsta ir supranta, kad netobulas pasaulis yra geriausias, o patobulinimai nenatūraliai iškreipia kasdienybę. Arba tas pasaulis nebegrįžta ir tada autorius tiesiog pasako: “Tikrai keista, ar ne?”

 

 

Gib a kuk

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for gib a kuk knyga

Pažintis su G.Kanovičiaus kūryba prasidėjo nuo “Miestelio romanso“, kuris ir sužavėjo, ir atvėrė akis. Net sunku patikėti, kad skaičiau prieš šešerius metus! Kad taip labai patiko, tai leidyklai Tyto Alba pristačius, kad išleis Rūtos Oginskaitės knygą – dialogą apie G.Kanovičiaus gyvenimą, labai laukiau. Kartais žmogus belaukdamas ir perdegi, knyga bokšte prie lovos savo eilės laukė porą metų. Ir gaila, kad tiek ilgai neskaičiau, bet ir džiaugiuosi (laikas tada, kai laikas), nes šių metų knygų mugėje bus pristatoma Grigorijaus Kanovičiaus “Linksmos akys”. Pasirodo, ši knyga buvo deficitinė! 6000 vnt. tiražas buvo šluote iššluotas, o pakartoti leidimo leidykla nebesiryžo, nes buvo kam linksmybės nepatiko.

Knyga bokšte ilgokai pragulėjo dėl paprastos priežasties – kad ir kiek daug emocijų sukėlė knygos išleidimas, publicistinę knygą sunku imtis skaityt. Na, taip jau dažniausiai man būna. Bet šioji! Tiesiog skaityte suskaičiau. Puikiai parašyta ir labai įdomi, nenustojanti stebinti kiekviename puslapyje. Viena iš tų, žinote, kur sako “kam rūpi romanai, gyvenimas daug įdomesnis”.

Perskaičius knygą, nuėjau kraustyt savo lentynų – susiradau G.Kanovičiaus “Nusišypsok mums, Viešpatie” ir Kanovičiaus išgirto Icchoko Meko “Striptizą”. Taip ir stumdos mano knygų eilė… O dėl “Gib a kuk”, sakyčiau pirmiausia gal būtų naudinga ką nors autoriaus paskaityti. “Miestelio romansą”, o aš tai planuosiu, kaip čia susiorganizavus G.Kanovičiaus raštus.

Liekna visam gyvenimui

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for visa gyvenima liekna

Dietų nesilaikau. Save gerai pažįstu – kuo labiau laikausi dietos, tuo daugiau valgau, tad jau seniai nusprendžiau, kad dietos (ypač nevalgymo) yra ne man. Ilgiausiai dietos laikiausi pusę dienos, o kitą pusę – valgiau kompensuodama visą prarastą malonumą.  Savo draugėm sakau – nieko gero, jei aš esu sulysusi, nes tokia aš esu tik išgyvendama didžiulį ilgalaikį stresą, kai valgyti tiesiog negaliu. Taip kad liesumas man pačiai nereiškia jokio džiaugsmo – nuotraukos gal ir glosto akį, bet kai prisimenu, kaip tuo metu jaučiausi ir ką išgyvenau – ačiū, nenorėčiau pakartoti.

Vaidos knyga (ir pats sveikos gyvensenos modelis, na, “liekna” čia tikrai labiau, mano manymu yra tam, kad paimtumėte knygą į rankas, na, reklaminis kabliukas) man labai patinka, nes pagal ją lieknėti, o tiksliau sveikai maitintis reikia pradedant nuo galvos (na, taip, per galvą tą maistą ir kišam į kūna, tad visai logiška).

Pažiūrėkite, kokie yra sveikos gyvensenos žingsniai knygoje – juk neprasideda “nusipirkite metalo lituoklį ir užvirinkite savo šaldytuvą”. Prasideda “Išsiaiškinti, nuspręsti, užfiksuoti”. Pirmiausia, ką siūlo padaryti Vaida – susitarti su savim, suprasti, kodėl persivalgai, ką valgai iš viso, pažiūrėti į save iš šono. Ne veidrodyje, o galvoje. Juk “moterys meluoja geriau”, o ypač gerai meluoja sau. Tad, nesibaigiančios fantazijos pagalba, sugalvosime kokį milijoną plius vieną priežastį, kodėl padarėm taip, o ne kitaip. Visada yra patogiausia storėti iš oro ir iš genų, na, dar dėl stambių kaulų – kaip sakant, you name it – Vaida girdėjo visus įmanomus variantus.

Žinote, iš tikrųjų tas Vaidos metodas, labai paprastas – neapsiryk ir nekalbėk netiesos (sau). Praktiškai biblijinis metodas. Įkvėpimui knygoje paskaitykite įspūdingas sėkmės istorijas ir pažiūrėkite nuotraukas. O aš vis dar bandau įveikti trečią žingsnį -“Išsimiegoti”. Nes tiesiogine žodžio prasme – arba išsimiegu, arba skaitau.

 

Praeis

~ kzL ~ 2 Comments

praeis-1

Atsidariau šitą puslapį ir akimirką išsigandau, kad viršelio herojus apsivertė ant nugaros. Štai, kaip būna, kai skrebeni tamsoj, be akinių, pusiau apgraibom. Na, gal ir knygos kūniškumas, ypač apatinės kūno dalies irgi daro savo, o gal iš puslapių byra narkotikų dulkės ir apsiuosčiau? Velnias jį žino, o man dabar reikia sugalvoti, ką apie knygą parašyti. Ir sugalvok, kad geras, aš tai tikrai nežinau, ką.

Visų pirma, jau didelis pasiekimas, kad ją perskaičiau ir nenutėškiau kur į šoną – vienoj vietoj jau tikrai norėjos, bet kartais, kai truputį pakenti, tai būni apdovanotas. Nesakau, kad ten kažkokį katarsį pajaučiau, bet buvo momentų, kai jaučiausi, lyg būtume mintimis prasilenkę, praėję pro tą patį tašką tuo pačiu momentu, pararelinėse visatose (žinau, nes ką tik skaičiau vaikui knygą “Kiti Albio Braito pasauliai”). Tai gal ir skaitai dėl tų momentų, tik svarbu už kokio b… neužkliūti ir neišsitėkšti, o svarbiausia, mokėti pasijuokti, jeigu ir išsitėkšti vis dėl to tektų.

Kai vienu momentu pagalvojau “bože moj, apie ką jis čia skiedžia”, kitu momentu pagalvojau, kad skiedžia minčių srautą, kuris kiekvieno iš mūsų galvose liejasi, tik neužrašom. Užrašytume, gal patys savęs išsigąstume. Įtariu, mano galvos tekstas irgi nebūtų žibuoklės ir ramunėlės. Nors nežinau, ar pavyktų, nes garantuotai suveiktų kokia savikontrolės programa, įdiegta dar vaikų darželio laikais – tas taip daro, o tas tai nedaro, niu niu niu (Tarp kitko, turiu tokią knygą All You Need to Know You Learned in Kindergarten – dar neskaičiau, gal jau pagaliau ir jai eilė ateis).

Va, klausimas, kitas, ar čia autorius toks nuogas stovi prieš skaitytoją, ar skiedžia fantazijas ir žvengia, kad skaitytojas, va, kokias čia gelmes ir filosofijas mano skiedaluose ieško/randa? Velnias jį žino, nesinori būt išdurtai, reikia nustatyti protingą veidą ir pasidalinti protingomis įžvalgomis.

Tai va, knyga vienu metu yra ir traukianti, ir atstumianti. O šiaip ją reikia skaityti po truputį, nes gresia perdozavimas. O apie ką knyga tikriausiai taip ir neparašiau, teks patiems pasisakaityti.

Kai baigiasi laikas

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for kai baigiasi laikas

Tokias knygas skaityti labai sunku. Ir tikrai vengčiau ir neskaityčiau, jei autorė nebūtų knygų mugės viešnia. “Pasikalbėkime apie Keviną” taip ir nesu perskaičiusi… Gal ir šitą kada nors perskaitysiu, jei Lionel Shriver atvažiuos į Vilnių kada nors. Geriau jau nevažiuotų.

Labiausiai iš knygos įstrigo mintis apie tėvų, kurių vaikas yra tas “monstras”, kančią. Aukų tėvai turi galimybę rinktis į grupes, guosti vienas kitą ir jaustis suvienyti savo netekties skausmo. Žudiko tėvams lieka nepakeliamas kaltės jausmas, kuriam nėra atpirkimo ir nėra paguodos grupių, tik amžinas kodėl kodėl kodėl? Ką padarėme ne taip, ką galėjome padaryti kitaip?

Kaip padėti vaikui, kuris jau nuo pat mažumės yra kaip atviras nervas, jautrus, negavęs lengvo bilieto į šį pasaulį (žinoma, tai nėra jokia priežastis žudyti žmones). Kuris nori ir gali būti geras draugas, bet yra gavęs nelemtą atstumtojo vaiko etiketę. Kai aplinkoje neatsiranda nė vieno, kuris išdrįstų ištiesti ranką vienam ir taip išgelbėti daug. Tad klausimas kyla – kas, ar tėvai, ar visuomenė užsiaugina tą monstrą?

Sunki ir skaudi knyga. Įdomu, ką apie ją papasakos autorė.

The Expedition. Solving the Mystery of a Polar Tragedy

~ kzL ~ Leave a comment

The Expedition

Jei trumpai, tai pasakyčiau, kad ši knyga yra apie išprotėjusius žmones. Tiek ekspedicijos dalyviai yra išprotėję, tiek pati autorė išprotėjus. Pirmieji dėl to, kad sugalvojo tokią crazy ekspediciją, į kurią iškeliavo visiškai nepasiruošę (1897m.), o antroji – dėl ilgus metus trukusios beveik beprotystės, bandant suprasti, kas atsitiko ekspedicijos dalyviams, ir kodėl jie, būdami sąlyginai sveiki, turėdami maisto, ginklų ir kitų išgyvenimui reikalingų dalykų, mirė užpoliarinėje saloje.

Kas įdomiausia, kad nepaisant autorės beprotystės, turkusios visus penkiolika metų, kol ji  po mažulytį gabalėlį rankiojo detales ir aplinkybes, plaukiojo po arktį ir knaisiojosi po archyvus, ji turi ypatingą talentą non fiction knygą parašyti taip, kad skaitytum kaip detektyvą ar trilerį. Net tada, kai vos ne dvidešimt puslapių skaitai apie tai, kokia buvo eilinė ekspedicijos (gal labiau tiktų katastrofos) dienos oro temperatūra, ką valgė ir kaip jautėsi žmonės. Verti puslapius, o įtampa auga, kaip kokiam detektyve su didele tikimybe, kad žudikas taip ir nebus išaiškintas.

Kai pradėjau ieškoti knygos viršelio apžvalgai, internete radau daugybę su ekspedicija susijusių nuotraukų, net nustebau, kodėl autorė jų nepanaudojo knygoje. O bet tačiau, tai tik dar labiau paaštrina vaizduotę ir įtampą. Ir šiaip, neįtikėtinas arktinis susišaukimas dviejų knygų – šios ir “Washington Black“, kurioje Washington taip pat atsiduria Arktyje, tik, palyginus su šia knyga, kažkaip mistiškai sekasi sugrįžti į šiltą pasaulį.

Labai patiko, ačiū KŽG už dovaną.

 

 

Motinos pienas

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for motinos pienas knyga

Smagu, kad galime skaityti savo kaimynų autorės knygą, ir ji yra verta skaitymo kaip bet kuris mūsų tautiečių pamėgtas skandinavų rašytojas, įskaitant H.Wassmo ir net Roy Jacobsen (kodėl gi ne?). Iš lietuvių bent pagal šioje knygoje aprašomą laikotarpį ir tarybinį slogutį knyga artimiausia Romulado Granausko “Duburiui”.

Noros Ikstenos sakiniai trumpi. Ir visai paprasti. Bet jie tokie, kad visas tas slegiantis tarybinio gyvenimo jausmas skverbiasi iš tarp eilučių. Net purto, kokia šlykšti buvo santvarka, kaip traiškė neprisitaikiusius, ne tiek nenorėjusius, kiek tiesiog negalėjusius prisitaikyti.

Skaičiau ir viską laiką galvojau, galvojau, galvojau, koks būtų mano gyvenimas, jei ne Nepriklausomybė. Ar būčiau palaimingai gyvenusi “Matricoje”, ar kas nors būtų davęs išgerti praregėjimo piliulę? O ir realybėje, koks keistas jausmas, kai sužinai, tai taip natūraliai tampa tiesa, nauja realybe ir nauja tikrove. Be atgalinio bilieto. Kaip ir knygos motinai ir dukrai.

Manau, mes visai kitaip skaitome šią knygą, nei likęs pasaulis. Nes ji apie mus. Ir mums nereikia paaiškinimų ir ilgų sakinių (turiu galvoje “Tarp pilkų debesų”, kuri, kaip žinia, pritaikyta amerikiečiui skaitytojui). Žinome, kad, ką perskaitome tarp eilučių supratome teisingai. Ir skaitydami “kad bus gyvas žmonių kelias, kur kiekvienas turės savo vietą, ir kad visi tą pačią gyvenimo akimirką išeisim į savo kelią ir susiimsim rankomis, ir niekas niekada mums nebepakenks”, žinome, koks šiuose žodžiuose stebuklingas jausmas ir euforija.

Ir aš, kaip labai emocinga skaitytoja, čia visai pasidaviau savo emocijoms. Paskaitykite knygą ir dar ateikite į susitikimą su autore knygų mugėje (jei skaitant įrašą yra kiti nei 2019 m., tai niekur vasario mėnesį neskubėkite).

P.S. Visokios diskusijos vyksta apie knygos viršelį. Man tai nepatinka šitas viršelis. Kodėl? Todėl kad neatspindi jis knygos. Bet nekreipkit dėmesio, jei ir jums nepatinka, knyga verta jūsų laiko.

Toks ponas Piekielnis

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for toks ponas piekielnis knyga

Suviliojo mane ši knyga Vilniumi ir nuostabios Kvinto skulptūros viršeliu, pro kurį kasdien pravažiuoju, o kai praeinu, tai pasigailiu, kad ir vėl neturiu jokios gėlės berniukui su kaliošu.

Pats knygos sumanymas fainas, ir kai susidėlioja visos knygos idėjos ir išaiškėja visos paralelės – tai tikrai labai patiko, tik, žinoma, reikia pamiršt, kad kai kurias knygos vietas skaičiau jau dantis sukandus, nes baisiai buvo nuobodu. Bet kartais, va, verta vis dėlto. Ir šiaip, knyga visai kitokia, nei tikėjaus. Kažkaip galvojau romanas, o ši labiau toks kažkoks miksas tarp romano ir publicistikos.

O knyga prasideda nuo to, kad knygos autorius visiškai atsitiktinai būdamas Vilniuje pamato, kad jame gyveno jo mėgstamas rašytojas Romain Gary, kuris tam tikrais autoriaus gyvenimo momentais suvaidino labai svarbų vaidmenį. O Gary autobiografinėje knygoje yra minimas toks ponas Piekielny, kaimynas, kurio likimą ir nusprendžia išsiaiškinti autorius.

Na, ir sau atminčiai įdedu vieną iš nerealių knygos vietų (Philip Roth vienas mano mėgstamiausių rašytojų).