Kaip kad žmonės užsimano silkės, taip aš būdama ne namuose užsimaniau detektyvo. Tai pakentėjau iki ryto ir variau tiesiai į Girulių biblioteką kokio nors padoresnio. Tai Katrine Enberg “Drugelio namai” gerai susiskaitė, puslapiai greitai vertėsi, nebuvo didelių nesąmonių (alia per tvoras laipiojančių devyntą mėnesį su dvyniais nėščių policininkių) nei didelių galvosūkių. Tiesa, vieną siužetinę liniją gal būčiau metus lauk, nes kažkaip man pritrūko surišimo su kitomis linijomis, bet kadangi buvau nesikabinėjimo nuotaikos, tai tiek jau to. Tokia gavos poilsinė knyga.
Na, o detektyvų siužetų atpasakot kaip ir nelabai verta. “Drugelių namai” susiję su medicina, psichikos ligomis, ligonių slauga. Vieną dieną Kopenhagoje randama negyva slaugytoja – jos kūne kažkokie keisti simetriški įpjovimai, o auka nužudyta visiškai nuleidus kraują. O kitą dieną dar viena tokia pati auka. Kaip jos susiję ir kas žudikas?
Ne šedevras, bet normalus detektyvas, jei kažko panašaus pasiilgote – puikiai tiks. Aš bandysiu skaityt pirmas dvi “serialo” dalis, tik girdėjau, kad pirmosios vertimas su vertimo perlais, tai žiūrėsiu, kiek kantrybė laikys.
Jei dar nematėt mini serialo apie Norvegijos okupaciją per antrąjį pasaulinį karą “Crossing Atlantic”, būtinai pažiūrėkit, neseniai rodė LRT. Būtent dėl jo atkreipiau dėmesį į šią knygą. Ir dėl ant viršelio esančio atminimo akmens. Tokie akmenys įmontuojami į šaligatvių grindinį, ten, kur gyveno holokausto aukos. Praeivis, norėdamas perskaityti užrašą simboliškai nulenkia galvą prieš žuvusįjį, o perskaitydamas aukos vardą tarsi perima atminties estafetę.
Šio romano tema ypač aktuali ir mums, ir visoms tautoms, kurios nesugebėjo išsaugoti savo bendrapiliečių žydų. Nuolatinis klausimas – kodėl pavyko danams, kodėl nepavyko norvegams, lietuviams? Simonas Stranger bando sekti savo žmonos prosenelio Hiršo Komisaro, įkalinto ir vėliau nužudyto Falstado lageryje, pėdomis. O namo, kuriame gyveno autoriaus žmonos seneliai, istorija apskritai neįtikėtina. Tragiška, liūdna. O paraleliai dar sužinome ir vieno norvego kolaboranto istoriją. Žmogaus, kuris už savo nesėkmes, pažeminimus ir nelaimes atkeršijo su kaupu, mėgavosi kitų baime, siaubu ir kančia. Kaip nutraukti tą užsisukusį ratą?
Knygoje labai daug tamsos, tikrai nelengva ją skaityti, ypač kai Ukrainoje okupacijoje filtuojami, tremiami, kankinami žmonės. O mes nuolatos sakom “niekada, niekada, daugiau niekada”, o tas niekada vėl ir vėl vyksta, plėšia lauk širdį, pacifistus priverčia permąstyti savo gyvenimo filosofiją. Bet knygoje ir daug vilties, šviesos, kuri galiausiai vis tiek nugali.
Pirma, esu absoliuti Miglės Anušauskaitės fanė. Jau net norėju girtis, kad turiu visas jos komiksų knygas, bet radau vieną nematytą, tai nesigirsiu. Man atrodo absoliučiai nuostabu, kaip Miglė piešdama komiksą sugraužia didelį kiekį informacijos, kuria šiaip gal paprastam gyvenime pritingėtum domėtis ir skaityti, ir išverčia ją į nuotykį. Sakyčiau, kad šis komiksas apie Šliūpą labai pritinka šiai kategorijai.
Antra, taip gaila, kad tik dabar apie komiksą rašau. Atsimenu, kaip džiaugiausi jį gavus, kaip norėjau juo dalintis (spėjau pasidalint FB), bet vos spėjus perskaityti prasidėjo karas. Šioji bus viena iš tų, kurios primins karo pradžią.
Na, o Šliūpas tikrai buvo išskirtinė asmenybė. Tikras nenuorama ir toks žavingas. Atrodo visiškai ne savo laikmečio žmogus, gimęs kokį 50 metų per anksti. Aplinkiniams tikriausiai atrodė visiškas beprotis su savo nebažnytinėm santuokom, darbininkų ir šiaip žmonių teisėmis, litvomanija ir t.t. Toks baisūnas, kurį net reikia pašalint, kad neskleistų savo erezijų.
Labai rekomenduoju visiems, o ypač per daug rimtiems žmonėms, istorijos mokytojams, kuriems reikia pralaužti nesidomėjimo istorija ledus ir, žinoma, visiems Miglės fanams. O už galimybę nepražiopsoti komikso dėkoju Lietuvos nacionaliniam muziejui.
Šią knygą perskaičiau dar metų pradžioj ir vis neprisiruošiau parašyt. Kiek girdėjau, labai tapo populiaria knyga. Aš irgi su nekantrumu perskaičiau ir buvo gal kiek gaila, kad tokia plona knyga, atrodė, kad autorė tikrai turi ką papasakoti. Įdomiausia buvo skaityti apie vaikystę ir jaunystę, šiandienos atspindžiai ir pamąstymai tokie, net nežinau. Labiau gal sakyčiau, nurašiau sergančio pavargusio žmogaus mintims, nes tas prieskonis kažkoks neskanus, va jau šie laikai tai tokie ir anokie. Jokia naujiena, kad visiems gražiausi ir teisingiausi laikai yra jų jaunystės, tad iš tokio žmogaus tikėčiaus platesnės perspektyvos.
Labai skaudu buvo skaityt apie autorės vaikystę. Užsiliko galvoj jausmas apie motinos atstumtą vaiką, kuriam vos ne priekaištaujama, kad apskritai atsirado šiame pasaulyje. Pačios motinos neišsipildžiusio gyvenimo trauma ir nemokėjimas perfokusuoti savo gyvenimo, paliko gilią žaizdą autorės gyvenime, matomai, nulėmė ypatingą jautrumą ir atjautą paliktiems vaikams. Bet iš kitos pusės nustebina, kaip autorė šaltai pasakoja apie avariją, kurioje žuvo jos įkalbinta kartu važiuoti mergina. Mažų mažiausia tikiesi akmens ant širdies iki gyvenimo galo, bet autorė tik konstatuoja faktą ir visai nepasakoja, kaip jautėsi. Gal tikisi, kad skaitytojas pats turi nujaust? Nežinau.
Tai tokia fragmentuota, kapota knyga, tai ir jausmas nuo jos kaip sūpynėse – nuo skausmo, atrodo iki gyvo kaulo, iki nesuprantamo šalčio, nenorėjimo suprasti kitokį gyvenimą, nei jos nugyventas. Iš tikro, gal toks sunkaus ligos nualinto gyvenimo nuovargis. Labai norisi nuoširdžiai autorei palinkėti sveikatos, šviesesnių ir lengvesnių dienų ir gražių akimirkų su anūkėliais.
Žinokit, kad ši knyga tokia storulė – 556 puslapiai – yra tik privalumas. Galėtų autorius ir pratęsimą rašyti – mielai skaityčiau. O dar iliustracijos! Ir Raimondos Jonkutės vertimas <3. Ir neapsigaukite piktu bezdžionės žvilgsniu ant viršelio – nežinau, kaip jums, bet man tai toks labai jau grėsmingas ir piktas. Pikti šioje knygoje tik žmonės.
Gorilos Salės Džouns gelbėtojas suomis jūrininkas Koskela atsiduria netinkamoje vietoje netinkamu laiku ir, nedėkingai susiklosčius aplinkybėms, atsiduria areštinėje. Vargšė Salė lieka viena. Kaip išgyventi, kai visi tik ir taikosi ją sugauti ir įkišti į zoologijos sodą? Tik kad šios protingos gorilos galvoje – ne tik išgyvenimo klausimas, o ir rūpestis išnarplioti Koskelą supančiojusias žabangas ir išlaisvinti savo kapitoną. Ko tik tSalė, kad pasiektų, ką užsibrėžė ir kas tampa didžiausia jos svajone ir tikslu.
Ši knyga, nors pats tikriausias detektyvas – su privaloma įtampa, žudikais ir paslaptimis – iš tikro yra knyga apie draugystę, ištikimybę ir meilę – dalykus, apie kuriuos visada gera skaityti. Puiki knyga artėjančioms atostogoms – rekomenduoju prisidengus moksloo metų pabaigos proga padovanoti savo vaikams (skyčiau nuo 9 metų), o paskui skaitykite patys (tinka iki 99 m.).
Ši knyga įsimins kaip pramušusi skaitymo bloką prasidėjus karui Ukrainoje. Kaip įdomu, niekada nežinia, kokio žanro tai bus knyga. Šioji taip truputį susiskaitė kaip vienas plepalų žurnalas, bet negi spjausi, dabar? Jei ne ji, gal ir toliau sėdėčiau užsiblokavus.
Knygos autorė jau gerokai pagyvenusi dama, o pagrdindiniai jos gyvenimo herojai – jau mirę, tad knyga gan atvira ir skaitytojas tikrai ras paatviravimų, ypač apie ypatingai ekstravagantišką savo vyrą, vis dėlto, per daug nešvarių baltinių nesitikėkite – Anne Glenconner iki kojų pirštų galiukų yra rūmų dama, auklėta kalbėti ką reikia, ir apie ką reikia, tad, nepaisant paatviravimų apie jos pačios šeimą, apie kaarliškąją šeimą – tik tiek kiek būtinai reikia, skandalų nesitikėkite. Be to, skatant man pasirodė, kad Anne buvo nuoširdžiai prisirišus prie princesės Margaret, nes apie ją atsiliepia švelniai ir su meile.
Nors knygą skaičiau su gera porcija skepsio, viskas man atsileido sužinojus, kiek Anne išgyveno kaip motina. Labai labai liūdna istorija. Ši knyga įdomus aukštuomenės vaikų auklėjimo, kuriam taip stipriai priešinosi princesė Diana pavyzdys – Anne ištisai nematydavo savo vaikų, nes buvo priimta, kad žmona lydi vyrą mėnesių mėnesius trunkančiose kelionėse, o nuo šešerių vaikai keliauja į internatinę mokyklą. Kada turėtų užsimegzti ryšys su vaikais, neįsivaizduojama. O frazės “mes taip užaugome”, “o kaip kitaip būtų reikėję daryti” ir t.t. tiesiog tvyro ore. Vargšai vaikai! Nepacituosiu tiksliai, bet vienas sūnus tėvams pasakė, kad jo tėvai buvo kažkokie žmonės, kurie tik sukinėjosi aplinkui.
Taigi, knyga sukėlė visokių emocijų ir minčių, tad summa summarum užskaitau kaip neblogą lengvą skaitinį. Net buvo visai įdomu visokie karališkieji užkulisiai, rūmų damų pareigos ir t.t. Geras skaitinys ištikimiems Downton Abbey gerbėjams (aš).
Vitos Vilimaitės Lefebvre Delattre “Kvėpuoti kitais” tikrai maloniai nustebino. Pirmiausia tuo, kaip autorė sukūrė knygos atmosferą – buvau absoliučiai įsijautus į meilės emigrantės Elenos išgyvenimus atsidūrus Prancūzijoje – vienatvė tiesiog spengia iš knygos eilučių. Panašiai esu jautųsis, kai tekdavo pagyventi užsienyje kiek ilgiau nei atostogų laikotarpiui, buvo labai pažįstama, gal dėl to taip ir surezonavo? Bet tokiais atvejais ramini save atbuline data skaičiuodama dienas ir žinai, kad, dar kiek, ir važiuosi namo, o Elena atgalinio laikmačio įjungti negali – nelabai yra kur grįžti, emigracijoje ji nedirba, savo pajamų neturi, o taip norisi gyventi prabangiai, sitlingai ir prancūziškai atsainiai, lyg be pastangų.
Elena po truputį grimzta emocinį liūną, viskas, kas jos – vyras, vaikas, namai – vis labiau erzina, ji desperatiškai kabinasi į kaimynės gyvenimą, skaudžiai išgyvena, kai yra priimama, tik tada, kai yra naudinga, iš pykčio ir nevilties ji ima neadekvačiai ir paranojiškai elgtis, net ima pradeda persekioti savo susižavėjimo objektą. Ji nebegyvena savo gyvenimo, ji tik kvėpuoja kitais, žiūri jų akimis.
Puikus knygos pavadinimas! Jis apglėbia knygą ir yra tarsi Elenos savijautos diagnozė: kvėpuoti kitais – nuodinga ir prie gero neveda. Ar pavyks Elenai iš tikro įkvėpti?
____________________________________
Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai
Pirmiausia – liaupsės knygos viršelio dizainierei (ar dailininkei?) Kotrynai Šeibokaitei-Ša už dar vieną nuostabų viršelį (steigiu fanų būrelį!). Tobulas. Ir drąsus (pagal vertimo laisvumą) pavadinimas. Ši knyga, nabagė, mano buvo pradėta skaityti prieš karą ir paskui ilgiausiai niekaip negalėjau užbaigt. Bet už tai galėjau spoksot į viršelį, kuris taip taikliai atspindėjo ne tik knygos herojės Martos, bet ir mano pačios tuometinę savijautą.
Man tikrai buvo sunku suprast pagrindinę veikėją jos būsenas ir elgesį. Iš kitos pusės, vis stengiausi sau priminti, kad autorės tikslas – atskleisti į menamos ligos liūną nugrimzdusio žmogaus savijautą ir autorei tikrai tai puikiai pavyko. Nesvarbu, kad ta veikėja mane erzino (panašus erzulys man kilo su Ottessos Moshfegh “Mano miego ir poilsio metai”). Bet sakiau sau – nu ir džiaukis, kad jos nesupranti, kad nepatyrei tokios būsenos. Sukrėtė nediagnozuotos ligos klaikuma – kai kambaryje dramblys – psichikos liga, bet visi apsimeta, kad dramblio kambaryje nėra. Ir mergina palikta viena kentėti, kai tuo tarpu šeimos istorijos nežinantys tiesiog galvoja, kad šiaip mėgsti išsidirbinėti ir esi bjauri asmenybė. Nepavydėtina situacija.
Meilės linija man kiek saldoka pasirodė. Nors nepersaldinta, bet jau ne mano skonio (visokie ten netyčia palikti dienoraščiai ir panašiai), bet nepriekabioms ar biškį labiau romantiškoms tikrai turėtų patikti. Dar biškį erzino vaikų turėjimo-neturėjimo tema ir kaip tai priėmė pati Marta ir aplinkiniai (alia, aišku, būtum buvus gera motina). O šiaip, man patiko Martos mama, kuri šiaip pati tokia gera šiknė, tiesą pasakius, bet vienu momentu ji ėmė ir dukrai pasakė stop. Žemyn – užteks. Lipk į viršų. Ir kažkaip pataikė reikiamu metu. Man visada įdomu, kada tas reikiamas momentas.
Paolo Cognetti “Aštuoni kalnai” prieš ketverius metus mane tiesiog apžavėjo, tad su nekantrumu ėmiausi naujos autoriaus knygos. “Vilko laimė” patiko, bet nenustebino taip kaip pirmoji skaityta knyga. Tiesa, knygos nuotaika ir tematika panašios, tad labiausiai, žinoma, ir rekomenduoju skaityti kalnų mylėtojams.
Knygos veiksmas, o jo mažai, labiau norėtųsi sakyti – knygos kasdienybė – rutuliojasi kalnuose. Kalnuose žmogus yra niekingai mažas, nesusitaikymas su savo mažumu – tiesus kelias į aroganciją, kuriai kalnuose nėra vietos. Nei pasipūtimui, nei per dideliam pasitikėjimui savo jėgomis. Gal todėl knyga ir skaitosi kaip kokia meditacija apie gyvenimą kalnuose, atsidavimą paprastumui, pasidavimą kalnų ritmui, didybei ir ramybei.
Knygos veikėjo Fausto gyvenimas kalnų papėdėje visiškai sugriuvo, tad jis važiuoja į kalnus, į kuriuos visada mėgo pabėgti, ir įsidarbina virėju užeigoje – visą dieną puodai-bliūdai ir nėr kada galvot apie nenusisekusį gyvenimą. Pamaitinti alkanus – didelė prasmė. Čia, nors niekas daug neplepa, daug kas pasakoma nebyliai, mezgasi naujos draugystės ir meilės, kurioms kalnai suteikia magijos, išsisklaidančios nusileidus į lygumą. Kalnuose – kitas pasaulis, kiti matai. Jei tame slypi gyvenimo prasmės ir laimės paslaptis – ar beverta leistis žemyn?
Trumpa, rami, kelių vakarų ar savaitgalio dienos parymojimui.
Kaip įdomiai kartais susiklosto knygų likimai. Šioji išėjo prieš pat Ukrainos karą. Skaičiau ir galvojau, kad jei būtų išėjusi vėliau, matyt, būtų buvusi visai kitokia knyga, na, o gal visiškai klystu. Tiesiog prieš karą mano lūkesčiai knygai tikriausiai būtų buvę visai kitokie. Skaitant knygą karo fone, ji pasirodė tokia daugiau pramoginė, o šiuo metu tapo įprasta kasdien skaityti žinias iš karo zonos, įvairias situacijų analizes, pasaulio atsaką į Ukrainoje vykstančią tragediją ir, prieš miegą, kosminio ramumo Arestovičiaus interviu. Taigi, jei skaitysite, nusiteikite – tokios Ukrainos, apie kurią rašoma knygoje, jau nebėra.
Nepaisant pasikeitusių aplinkybių, buvo įdomu skaityti. Sunkiausia gal suvokti, kokia vis dėlto didelė šalis Ukraina. Didelė šalis – didelė rinka, dideli pinigai, dideli interesai, didelė korupcija, dideli skandalai. Viskas padidinta keturiasdešimt kartų (na, man taip lengviau įsivaizduot, pagal Ukrainos gyventojų skaičių). Rinkiminės kovos – neįtikėtinos. Smagiausia, žinoma – skaityt apie visokius ambasadoriškus reikalus, protokolinius kuriozus, įdomiausia – apie kultūrinius dalykus, susitikimus su rašytojais (jau užsisakiau Andrejaus Kurkovo knygą).
O šiaip, skaitykime ukrainiečių autorius ir taip skatinkime leidyklas versti ukrainiečių knygas, tokiu būdu remkime rašytojus. Slava Ukraini!
Abir Mukherjee jau patikrintas autorius, tad jo Kaltukos detektyvų seriją mielai skaitau – kol kas nepasitaikė jokių loginių fantastikų, kurios detektyvą teisiog numarina.
Ketvirtoji Semo Vindemo byla man pasirodė mažiausiai egzotiška iš visų keturių, ko šiek tiek gaila, nes Indijos subtilybės tikrai yra stiprus šios serijos prieskonis. Pirmoji knygos dalis gal kiek užtęsta ir pritrūko įtampos, bet antrojoje autorius susigriebia, užduoda įtampėlės ir skaitytojui belieka džiaugtis, kad rytoj nereikia į darbą ir gali skaityti iki pabaigos.
Na, o detektyvų ir trilerių siužetų aprašinėti nematau reikalo, bet jei labai labai trumpai – mūsų herojus išvažiuoja į ašramą gydytis priklausomybės nuo opijaus ir čia jį visai netikėtai pasiveja praeitis iš Londono laikų, kai Semas, jaunas karjerą pradedantis pareigūnas, susiduria su pasaulio neteisybėm, kurios palieka dūšioj nuoskaudą ir kartėlį. Tos neteisybės per gyvenimą Semas gauna pilną dozę su kaupu, tik gyvenimo patirtis priverčia į ją skirtingai reaguoti, ką skaitytojas ir pamatys knygos pabaigoje.
Taigi, Mukherjee gerbėjai drąsiai gali tęsti pradėtą seriją, o visiems ieškantiems gero detektyvo – siūlau pradėt nuo serijos pradžios, nors visas knygas galima pavieniui skaityti, bet, man atrodo, smagiau sekti Vindemo istoriją nuosekliai. O man jau smalsu, kokia bus penktoji byla, tikiuosi ji jau laukia Rasos Drazdauskienės vertimų eilėj.
Taip laikiau 2022 m. Knygų mugės, tiek daug turėjau nuveikti, tiek susitikti, prisipirkti kalną knygų, daug džiaugtis, šypsotis, kol paskaus žandai, atrasti, apkabinti seniai nematytus, gyvai susipažinti su pažįstamais internetuose. Bet tą dieną mūsų gyvenimai sustingo ir, nors pradėjome kvėpuoti ir adaptuotis prie naujos realybės, tą dieną prasidėjęs karas, kaip koks insultas, paliko iškreiptą veidą ir tabaluojančią nevaldomą ranką.
Šiandienos akim matau, kad ta pirma diena buvo kaip kažkoks košmaras, kuriuo niekaip negalėjome patikėti ir vis tikėjomės iš jo pabusti. Man iš vidaus kažkaip vis veržėsi mugės džiaugsmas, kurį kaip kokią musę nuspriegdavo plaukiančios naujienos ir vaizdai. Man atrodė, kad mano šypsena yra baisi klouno grimasa, o iš akių plūsta neužtikrintumas ir siaubas.
Vos tik atėjusi į mugę, skubėjau į “Alma Littera” stendą, kur tiesiai iš puikiosios Ingridos rankų įsigijau Akvilinos Cicėnaitės naują knygą – popietės susitikimui (pirkau ir galvojau, ar galėsiu kada nors ją perskatyti) ir nuskubėjau į pokalbį apie Pranciškų Skoriną su A.Bumblausku ir A.Nykžentaičiu. Niekada nepamiršiu šių dviejų istorikų veidų tą 2022 02 24 11 valandą prasidėjusiame susitikime. Nieko neatsimenu apie Pranciškų. Tik sustingusius istorikų veidus.
Nieko neatsimenu ir iš susitikimo su Akvilina ir Dovile Raustyte, “Tobulų žmonių istorijų” autore. Po šio susitikimo išėjau iš mugės, nes nieko nemačiau ir negirdėjau, kas ten vyksta. Buvau tokiam šoke, kad net sulaužiau pažadą antrą dieną padėti mažai leidyklai jų stende.
Po beveik dviejų mėnesių rašau pirmą įrašą. Vos prieš savaitę paprasta aukštuomenės damos knyga pramušiau skaitymo bloką (pamenat, tokį jau išgyvenome, kai prasidėjo kovidas, nebeatsimenu, kas tada pramušė). Nors ir per perkreiptą vidinį veidą, gyvenimas srūva arterijomis ir įprasmina mažus džiaugsmus – švarią šiltą savo lovą, raminančią kasdienybės rutiną, ramybę iššiunčiant vaikus į mokyklą, mėgavimąsi skaitymu, galimybę padėti kitam.
Kaip jau sakiau, knygos pristatymo neatsimenu. Reikės paieškoti, gal yra koks įrašas. Ant knygos yra alia lipdukas-įspėjimas, kad čia ne koks žodynas (ar tokių dar būna popierinių?), o romanas, o aš skaičiau ir galvojau, kad čia ne romanas, o meditacija. Apie migraciją-emigraciją, kalbėjimą ir susikalbėjimo neįmanomybę, apie tapatybę ir meilę miestui (Vilniui), apie negimtąją kalbą (“Kai kalbu negimtąja kalba, jaučiuosi įrėminta, įkalinta, standartinė. Dar – banali, vaikščiojanti emigrantės klišė. Toji, kuri buvo beribė – dingsta, atsiranda tik lėktuvui leidžiantis mylimo miesto oro uoste”, apie šeimas ir jų nebuvimą, vaikus, tėvus ir childfree, baisiausius būdus mirti ir amžinybę ir dar milijoną dalykų.
Man daug kas knygoje buvo iki skausmo artima ir nuolat stebino, kaip viskas jautriai iki skausmo surašyta. Artima būtent dėl to, kad taikliai įžodinta, kodėl, nepaisant šimto vienos galimybės išvažiuoti, niekur su visam nevažiavau ir visiems užjūrio jaunikiams kaip įnoringa princesė kartojau, kad tekėsiu tik už lietuvio ir gyvensiu Vilniuj, žodžiu, jokie žilvinai iš už jūrų marių nepageidautini. Gal dėl to ir prasidėjęs karas taip paralyžavo? Kad gali tekti tokia dalia? Išvažiavusios.
Dabar galiu pasigirt, kad padariau neįmanomą – perskaičiau “Anglų klabos žodyną”. Emociškai ne pati lengviausia knyga (nes meditacija), bet skaitosi lengvai, slysta, bet kartu ir paklibina daug vidinių durų rankenų.
Apie novelių ar apsakymų knygą visada sunku rašyti, nes turi kažkaip ten sumarizuoti, apibendrinti ir iš to parašyti kažką protingo, o visa šita daryti tingisi, užtenka darbe ištisai grumuliuoju, bendrinu ir sumarizuoju. O man, žinia, norisi skaityti ir mėgautis, o ne darbuotis. Tai aš labai trumpai – “Tobulų žmonių istorijos” man labai patiko ir skaitydama džiaugiausi, kad va, jau antrą lietuvių autorės novelių knygą skaitau (po Akvilės Kavaliauskaitės “Kūnų”) ir patinka. Tiesa, “Kūnai” man apskritai labai labai patiko, net daviau 5 žvaigždutes ir net iki šio atsimenu, kodėl (todėl, kad su aiškiom ir į temą pabaigom).
Iš šios knygos man liko kai kurių novelių atmosfera, nuotaika ir vaizdai, kurie vis pas mane sugrįžta. Kadangi esu magiškojo realizmo mylėtoja, tai patiko ir pasivaikčiojimai tarp paralelinių realybių, ir grožio mainai į įkvėpimą. O šiaip svarbiausia, kad buvo įdomu, smalsu ir puikiausiai susiskaitė. Todėl rekomenduoju nepraeit pro šalį, o aš tikiuosi atsidurti knygos pristatyme atkeliaujančioje Knygų mygėje (2022).
__________________________________________
Knygą skolinausi iš Naujamiesčio bibliotekos, pagaliau išmokau užsisakyt internetu (čia ačiū Giedrei M.)
Man atrodo, Sandro Veronesi “Ramus chaosas” nebuvo labai sėkminga knyga, nes, atsimenu, visur buvo nukainuota ir buvo galima už grašius nusipirkti. Dėl to liūdėjau, nes jei autorius nenusiseka, greičiausiai niekas jo daugiau nebevers, o itališkai nemoku. Liūdėjau, nes “Ramus chaosas” man labai labai patiko, net buvo mano 2010 metų geriausia knyga. Negalėjau patikėt, kad ant viršelio vėl matau Veronesi pavardę! Užtruko kokį dešimtmetį su trupučiu. “Ramų chaosą” iki šiol labai rekomenduoju.
Man taip patinka būti Veronesi pasaulyje. Šis – kaip kaleidoskopas, iš mažų detalių, laiškų, užuominų ir laike pabirusių įvykių – sukasi sukasi ir po truputį sukrenta į Marko Kareros gyvenimo virtražą. Iš pradžių skaitant tos užuominos kiek vargino, vis galvojau, kad vėl kažką praleidau, nepagavau, bet paskui pajutau knygos ritmą ir ramiai stebėjau ir laukiau, kur motyvas pasikartos ir autorius paaiškins tai, apie ką buvo užsiminęs.
Sunku sudėlioti, apie ką ši knyga (apie gyvenimą) ir kodėl ji taip užburia (nes tikra ir be povyzos). Markas Karera, žmogus, kuris laike stovi kaip uola upėje – laikas ir gyvenimas srūva aplink kaip vanduo arba kaip kolibris, paukštelis, kuris per sekundę suplazda begalybę kartų vien tik tam kad kabotų ore prie skaniausio pasaulio žiedo. Ir vieniems duota būti tuo vandeniu – nuolatos keistis ir judėti, o kitiems – būti uola, atrama ir namais, į kuriuos sugrįžtama atsikvėpti.
“Tu ir esi kolibris” – ir keista neišsipildžiusios ir išvarginusios meilės istorija, ir knyga apie netektis, kurios sukelia netekčių cunamius, ir istorija, kurioj meilė nugali viską ir yra svarbiausia, kas nutinka žmogui šiam pasauly. O šiaip tai neklausykit manęs, nes iš manęs Veronesi atveju – nulis objektyvumo.
____________________________________
Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms” ir juodoms avims
Pradėjus skaityti “Klarą ir saulę” neabejotinai patenki į Ishiguro pasaulį, man panašus jausmas ištiko su Sebaldu- nors jo “Išeivius”, atrodo, skaičiau prieš šimtą metų ir visiškai nebeatsimenu, skaitydama “Austerlicą” labai aiškiai jaučiau, kad šitam pasauly jau esu buvus, pagal tą nuotaiką net ėmė išplaukti “Išeivių” vaizdiniai, kas didžiai mane nustebino. Taip ir su Ishiguro pasauliu – skaitytojas patenka į savotišką būseną, atmosferą, kur viskas labai susikoncentravę į kelis veikėjus, o visa aplinka ir kontekstas toks visiškai išplaukęs ir visą skaitymo laiką dėliojasi iš detalių.
Klara – dirbtinė vaiko draugė, dirbtinio intelekto produktas. Ji taikinga ir protinga, suprogramuota būti gera ir nuolanki, empatiška, net altruistė. Knygoje nieko apie dirbtinio intelekto “nusimokymus” kopijuojant žmones nerasite. Didžiausias Klaros ir bet kurio dirbtinio draugo uždavinys – perprasti žmones, kurie juos nusipirko, ir neleisti jiems pasijausti vienišiems, nes vienišumas šioje pamodifikuotoje visuomenėje – didelė problema. Bet Klarai, išskirtinai sumaniai ir jautriai į pasaulį žvelgiančiai robotei, pradžiai numatytas kiek kitas likimas. Lemta ar nelemta bus jam išsipildyt – čia knygos intriga.
Vienas iš Ishiguro žavesių yra jo knygų skirtingumas. “Neleisk man išeiti” ir “Dienos likučiai” – tokios skirtingos. Šioji turi daug sąsajų ir sąskambių su “Neleisk man išeiti”, tik pakaitalams/donotystei jau naudojami nebe žmonės, o robotai, tad kitoniškumo korta šioj knygoje nesulošė. Kitas aspektas, kur man norėjos aiškumo ir daugiau detalių – neišrinktųjų pasaulis, kuriam priklauso Džouzės tėvas ir Rikas, galbūti Riko motina, šioji iš viso kažkur pakibus tarp tų taisyklių. O kaip jis toks apskritai atsirado, kodėl jo ribos tokios išplaukusios? Kodėl tėvas gali grįžinėti į senąjį pasaulį, nors kaip ir nelabai gali jame gyventi, net ginklai tolumoj sužvanga, o kodėl Rikas (nepakylėtas vaikas, ką tai reiškia nespoilinsiu) nors ir pabrokytas, ne visai dar išbrokytas, pradžioj gal kaip vaikas, bet kas bus suaugus? Kitokio pasaulio grėsmė nuolatos tvyro knygoje, bet kažkaip nelabai grėsmės kilmė aiški, kaip ir paminėta “geresnio” robotų supratimo poreikis dėl neva jų grėsmės, nors knygoje niekada neužsimenama apie jokią dirbtinių draugų grėsmę.
Šiaip knyga labai lengai ir įdomiai skaitosi, bet, deja, nebus mano mėgstamiausių tarpe. Šioji tikrai man labai tiktų į young adult kategoriją, tai, net parekomenduočiau paaugliams, kurie jau viską aplinkui sugriaužė ir reikia naujos knygos. Tegul pabando, manau, turėtų patikti.
knyguziurkes.com 