Lean In. Women, Work and The Will to Lead

lean in

Oro uosto knyga. Pradėjau skaitinėti ir jau nebenorėjau padėti atgal. Pasirodė aktuali. Kaip gi Facebook COO, viena iš 50 Fortune išvaldintų įtakingiausių verslo moterų, Times įtakingiausių pasaulio žmonių šimtuke esanti Sheryl Sandberg susitvarko su visais savo gyvenimo reikalais? Net nesakysiu frazės “kaip sekasi suderinti darbą su šeimyniniu gyvenimu”, nes kaip sako pati autorė, tai dažniausiai būna pats pirmas klausimas, kurio ji sulaukia. Ne “kaip jums pasisekė tiek daug pasiekti?”, ne “kokie bus kiti įmonės žingsniai?”, o “kaip sekasi viską suderinti?”. Klausimas, kurio niekas neklausia vyro vadovo.

Jau seniai nebuvau tiek pribraukius knygos. Sau pačiai, kad kartais kai susisuka galva, ar užgraužia visas (99,99%) moterų graužiantis kaltės jasmas, kai ką nors darai sau, o ne vaikams, vyrui ar dar kam nors, galėčiau “prasiplauti smegenis”.

Moterų gyvenimus, karjeras, kopimą karjeros laiptais apsunkina koks milijonas plius vienas dalykas, pvz.:

  • jau minėtas kaltės jausmas,
  • lyties stereotipai, kurie tūno ne tik vyrų, bet ir pačių moterų galvose, net tų, kurios yra padariusios įspūdingas karjeras,
  • “men are promoted based on potential, while women are promoted based on past accomplishments”,
  • moterys dažniausiai dirba du darbus: apmokamą darbe ir nemokamą – namie,
  • “men are continually applauded for being ambitious and powerful and successful, but women who display these same traits often pay a social penalty (manau, tikrai kiekvienas skaitantis šitą postą gali rasti tikrą personažą šitam atvejui),
  • “for many men, the fundamental assumption is that they can have both a successful professional life and a fulfilling personal life. For many women, the assumption is that trying to do both is difficult at best and impossible at worst. Women a surrounded by headlines and stories warning them that they cannot be committed to both their families and careers. They are told over and over again that they have to choose, because if they try to do too much, they’ll be hurried and unhappy.”
  • Baimė. Baimė būti nemėgiama, baimė padaryti netinkamą sprendimą,  nesėkmės baimė. “And the wholy trinity of fear: the fear of being a bad mother/wife/daughter”.
  • “We consistently underestimate ourselves. Multiple studies in multiple industries show that women often judge thier own performance as worse than it actually is, while men judge thier own performance as better than it actually is.”
  • “Ask a man to explain his success and he will typically credit his own innate qualities and skills. Ask a woman the same question and she will attribute her success to external factors, insisting she did well because she “worked really hard”, or “got lucky”, or “had help from others”.
  • Ir baisiausia, o dieve, kitos moterys. “It’s heartbreaking to think about one women holding another back. As former secretary of state Madeleine Allbright once said, “There’s a special place in hell for women that don’t help other women.”

Perrašysiu pusę knygos. O sprendimas? Pirmas, kuris šauna į  galvą – reikia gero vyro. Cha cha cha. Tokio gero, kuriam didesnis žmonos uždarbis nesukeltų panikos, kuris per pusę arba net ne per pusę dalintųsi vaikų ir namų priežiūros reikalus: “I truly believe that the single most important career decision that a woman makes is whether she will have a life partner and who that partner is.”

Antra, “avoide unnecessary sacrifice”. Verta įsiklausyti. “The right question is not “Can I do it all?” but “Can I do what’s most important for me and my family?”.

Trečia, nebijok ir nesijausk kalta, o jei vis tiek bijai, apsimesk, kad nebijai ir valdyk tą beprotišką kaltės jausmą (“guilt management”).

Ketvirta, penkta, šešta – reikia skaityti knygą. Nėra tai vadovėlis, kaip tapti lydere, ar kaip išgelbėti moteris ar pasaulį, bet, manau, tikrai galima rasti argumentų periodiniam smegenų praskalavimui, net jei tai būna iš temos “fuu, čia ne aš viena taip jaučiuosi, taip bijau, čia net Facebook COO taip buvo” ir panašiai. Koks skirtumas, koks vaistas, svarbu padeda.

***

Šitas irgi patiko: “Legendary investor Warren Buffet has stated that generously that one of the reasons for his great success was thet he was competing with only half of the population”.

3 rekomenduojami knygų sąrašai

Visas straipsnis 15min.lt

burokas

Iš šito sąrašo skaičiau penkias, o Pirmąją savižudybę kaip tik parsinešiau iš bibliotekos.kackute

Iš šio sąrašo skaičiau 3, knyga apie Jeanette Winterson laimę jau laukia lentynoj (bandysiu dar kartą po nelabai sėmingų Apelsinų).jonusys

Labai įdomus sąrašas. Iš jo skaičiau keturias knygas, bet iš tų keturių dvi sakyčiau nelabai patiko. O dar Vilko dvaras nelemtasis, kurio mano kantrybė neišlaikė…

Kaip tau šios rekomendacijos?

Sugrįžimas į Žemaitiją

sugrizimas-i-zemaitija-1

Sugrįžimas į Žemaitiją – dvaro panelės Mgdalenos z Nalecz-Gorskich Komorowskos prisiminimų knyga. Kad ir kaip neįtikėtinai tai skamba, dvareliai tie – Žemaitijoje. Tikriausiai per giliai į galvą man įkalta ta tautinė savimonė, maksimaliai siekianti kokią tarpukario Lietuvą, o ankščiau tai nė per kur – amžina kaimiečių nuo žagrės tauta. Visokie sidabrai, porcelianai ir šilkai – nesuvokiamas pasaulis. Gal dėl to (ir žinoma, dėl lenkiškų vardų), visa knygoje pasakojama šviesi vaikystė labiau atrodo kaip pasaka (tokia ir turėtų būti vaikystė), ir ji toli gražu ne lietuviška, nes lietuviška XX a. pradžios vaikystė buvo alkanas piemenavimas, našlaitystė ir alkis, nieko nuostabaus, kai tik tokius apsakymus ir istorijas skaitėm (ir tikriausiai skaitom) per lietuvių literatūros pamokas ir dar laikom juos didelėm literatūrinėm ir istorinėm (tikriausiai) vertybėm.

Taigi, lietuviško kaimo prikimštai mano galvai yra sunku suvokti, kad iš nuotraukų ir iliustracijų (knygoje vaizduotę nuolat paaitrina įvairios vietovių ir žmonių nuotraukos, išskyrus gal Telšius vaizduojanti nuotrauka nelabai vykus, nes fotografuota 2009 m. ir labiau matos kažkokia mašinų aikštelė ir apšvietimo stulpai nei pats miestas) bylojantys dvareliai yra kažkur visai netoli mano kaimo, kad tuos dvareliuose vaikus mokė užsienietės guvernantės mokytojos, o tėvai, kad vaikai jų kalbų nesuprastų tarpusavyje kalbėdavosi prancūziškai. Juk visai neskamba kaip Žemaitija, ar ne? Tik kai autorė atsimena pavasarį šeimą įkalinančius neišvažiuojamais purvynais virstančius kelius, niekaip iš žemės neišeinantį pašalą ir kitus žemiškus reikalus, bent jau supranti, kad pasakojimas toje pačioje geografinėje platumoje.

Knygą išleidusios Tyto Albos darbuotojai minėjo, kad knyga visai netikėtai tapo labai populiari, o aš galvoju, kad tai tikriausiai yra natūralus susidomėjimas “dingusio”  istorinio laikotarpio, kuris yra ne Vytauto laikų ar tautinės tarpukario valstybės rėmuose, bet ir tarp jų buvusiuose LDK amžiuose, į kuriuos beldžiamės per “Silvą Rerum” ir žvilgtelim per “Sugrįžimą į Žemaitiją”.

Temple Grandin

Ar matei filmą Temple Grandin? Man labai labai patiko. Temple yra žymi tuo, kad yra autistė, tačiau begalinės mamos kantrybės ir užsispyrimo dėka, sugebėjo integruotis į visuomenę, išsilavinti ir nerealiai išnaudoti savo “autistines” smegenis, kurios sugeba įsivaizduoti įvairiausius sutvėrimus įvairiausiose situacijose – visas šitas įsivaizdavimas nerealiai pavaizduotas filme.

Kur čia knygos? Viename iš news letter’ių pastebėjau, kad Temple Grandin išleido knygą The Autistic Brain. Galvoju, parekomenduosiu bent jau filmą.

temple

Even Silence Has an End

silenceKlausant šitą knygą tikrų tikriausiai kilo milijonas su puse minčių. Klausymo trukmė – 21 h – sakyčiau ganėtinai ilga/stora knyga (beveik 550 psl.). Kai pamačiau klausymo trukmę, pagalvojau, ką ten galima tiek pasakoti apie gyvenimą džiunglėse, kur tikriausiai diena iš dienos turėjo būti viskas labai vienodai, tačiau, galiu pasakyti, kad klausyti tikrai nebuvo nuobodu, kaip tikriausiai nebūna nuobodu niekam, kas gyvena šalia tokio žmogaus kaip Ingrid Betancourt.

Su šia autore žiurkės “susipažino” Gioteburgo knygų mugėje šį rudenį. Aišku, nereali, užburianti asmenybė, nerealiai charizmatiška, ne veltui pretendavusi į Kolumbijos prezidento postą ir į Nobelio Taikos premiją. Po tokio susitikimo yra neįmanoma neskaityti jos knygos.

Ingrid Betancourt turi tokį nerealų laisvės jausmą. Visa knyga pilna to jausmo. Ir drąsos neišmatuojamos. Nežinau, ar ryžčiausi pabėgimui iš kalėjimo į džiungles, kur praeiti įmanoma tik turint mečetę ir tiesiogine prasme prasikertant ja kelią. Kai ant kiekvienos šakos ir lapelio tupi norintis tau įkąsti ar tave suvalgyti gyvis, kur upėse tyko jei ne koks kaimanas, tai anakonda. Ir ką, Ingrid vis tiek bėgo. Keturis kartus. Vieną kartą beveik sėkmingai. Bėgo į niekur, nes niekada nežinojo, kur tiksliai yra (gerilos pastoviai kraustosi iš vienos stovyklos į kitą). Paskutinį kartą bėgo upe, iš plasmasinių buteliukų pasidarius ‘gelbėjimosi’ liemenę. Kiekvieną kartą, kai ją vėl ir vėl pagaudavo, FARC gerilos elgdavosi nelabai draugiškai, neskaičiavau, kiek laiko ji pragyveno už kaklo pririšta grandine prie medžio, kiek laiko jai buvo draudžiama kalbėti su tokio pat likimo kaliniais ir net pačiais kovotojais. Ingrid daug pasakoja, kokie buvo kiti kaliniai, kaip jie elgėsi ir kaip jų tarpe buvo kurstoma įtampa ir konkurencija dėl geresnių sąlygų ir geresnio kąsnio. Nesmerkiu jų, nes kaip dažnai savo interviu sako Rūta Šepetys, nežinau, kaip elgčiausi tokiomis sąlygomis, kai išlikti žmogumi yra pats sunkiausias darbas.

Buvo labai įdomu sužinoti ir apie Kolumbijos gerilas, jų valdymo struktūrą, verbavimą, fanatizmą, apie moterų gerilų padėtį (labiau kaip darbo jėgos ir daikto nei žmogaus). Ir sužinoti apie nerealiąsias radijo programas, kuriose kalbėdavo pagorbtųjų artimieji, pasakodavo jiems apie savo gyvenimus, net nežinodami, ar tiems, kuriems pasakoja, dar yra gyvi. Arba nepasakoja, o klausantieji iš to nusprendžia, kas atsitiko, kas nebelaukia…

Ir kitos mintys skaitant – kam autorei reikėjo važiuoti be karinės apsaugos per FARC (Revolutionary Armed Forces of Colombia) valdomas teritorijas? Po išvadavimo, kuris iš tikro buvo nerealus ir neįtikėtinas, Ingrid Betancourt padavė Kolumbijos vyriausybę į teismą ir reikalavo 6 milijonų dolerių už tai, kad ji neturėjo pagal konstituciją privalomos apsaugos ir buvo pagrobta. Ieškinys Kolumbijoje sukėlė didžiulį žmonių nepasitenkinimą, vėliau Ingrid Betancourt jį atsiėmė. Žodžiu, yra apie ką pagalvoti, aišku, būtų įdomu daugiau pabrauzinti šia tema (jei tik būtų laiko). Kiek knygoje šališkumo (iš kitos pusės, kiek nešališkumo būtų galima tikėtis?)? Iš tikro būtų įdomu paskaityti ir kitų pagrobtųjų atsiminimus.

Po tokios knygos nebegali abejingai laukti pokyčių Kolumbijoje.

columbia

Jei po mano minčių kratinėlio vis dar įdom, knygos ištrauką gali paskaityti čia.

PS Kažkaip šiemet daug knygų džiunglių tema: ir The State of Wonder, The Poinsonwood Bible ir ši.

Ingrid, Farc, BBC

Šiuo metu klausau Ingrid Betancourt knygos “Even the Silence Has an End”, o šiandien važiuodama į darbą per BBC išgirdau, kad Kolumbijoje Farc pradėjo derybas su vyriausybe dėl taikos. Derybos vyksta Kuboje ir yra pirmosios “face to face” derybos per 50 metų trunkančius neramumus, kurie jau nusinešė 600,000 gyvybių. Prieš kelias savaites nebūčiau net sureagavusi į tokį pranešimą, o dabar jaučiuosi lyg tai vyktų visai šalia, ir bet koks teigiamas žingsnis yra man asmeniškai svarbus. Nes mano klausomoje knygoje Ingrid vis dar yra nelaisvėje, džiunglėse, siaubingose sąlygose ir vienintelis dalykas, dėl kurio galiu toliau klausyti yra tas, kad žinau, kad viskas baigėsi laimingai. O šiandien štai toks akibrokštas – Farc vis dar gyvuoja ir pagrobti žmonės vis dar yra Kolumbijos kasdienybė ir žaizda. Labai tikiuosi, kad šios derybos bus sėkmingos ir visi pagrobtieji išgyvens tokias akimirkas 
 
Ką tik išvaduota Ingrid sraigtasparnyje
Ingrid su mama, kuri kas rytą kalbedavo dukrai per radiją
Ingrid susitinka su užaugusiais vaikais

Crash Boom Bang

Šiandien “Vilniaus dienoje” perskaičiau apie tokį diedą, kuris nori išbangint visų įmanomų Europos šalių ir tautų moteris. Ir parašyti apie savo patirtį (tai daro ir iš to gyvena). Amazonėj galit  nusipirkti knygą Bang Lithuania: How To Sleep With Lithuanian Women In Lithuania. Nesame nei pirmoji, nei, manau, paskutinioji šio autoriaus išbanginta tauta. Tiesiog smalsu, kokius jausremus tau sukelia tokia knyga? Pasipiktinimą, panieką, pasididžiavimą (nes lietuves, pasirodo, autoriui buvo sunkiausia nusitempt į lovą) ar juoką?

Underground New York Public Library

http://undergroundnewyorkpubliclibrary.com/ yra internetinis puslapis, kuriame publikuojamos New York metro skaitantys žmonės.
Puslapio įkūrėja Ourit Ben-Haim šešias dienas per savaitę publikuoja naują nuotrauką. Penktadieniais  įdedama nuotrauka, kur sunku įdentifikuoti, kokia knygą yra skaitoma.

Žiūriu į skaitančius New Yorko gyventojus ir kažkaip užsinoriu, kad ir mano autobuse į darbą daugiau būtų skaitančių.

Hilary Mantel “Wolf Hall”

 

Chaim Potok “The Gift of Asher Lev”

 

K.Ž.G

Ingrid Betancourt

Labai apsidžiaugiau radusi mugėje įrašytą pokalbį su Ingrid Betancourt. Spauskite čia.
Paskubėkit pažiūrėti, kol video vis dar įdėtas internete.

O čia dar vienas pokalbis su ja iš knygų mugės (spauskite ant rubrikos su jos vardu dešinėje)

Mes, knygų žiurkės, sėdim po Björn Wiman (didžiausio dienraščio Dagens Nyheter kultūros redaktoriaus) kojomis ir užvertusios galvas klausomės pokalbio Su Ingrid Betancourt, tai mūsų tame video nesimato.

Ingrid Betancourt -Kolombijos politikė, kandidatė į prezidento postą- Farc sukilėlių  2002aisias buvo pagrobta ir beveik 6.5 metų buvo laikoma nelaisvėje džiunglėse.
2010aisias išleista jos knyga “Even Silence Has an End”, kurią mes abi pasižadėjom perskaityti.

K.Ž.G