Visas straipsnis 15min.lt
Iš šito sąrašo skaičiau penkias, o Pirmąją savižudybę kaip tik parsinešiau iš bibliotekos.
Iš šio sąrašo skaičiau 3, knyga apie Jeanette Winterson laimę jau laukia lentynoj (bandysiu dar kartą po nelabai sėmingų Apelsinų).
Labai įdomus sąrašas. Iš jo skaičiau keturias knygas, bet iš tų keturių dvi sakyčiau nelabai patiko. O dar Vilko dvaras nelemtasis, kurio mano kantrybė neišlaikė…
Kaip tau šios rekomendacijos?
nes savo interviu mus paminėjo poetas ir vertėjas Marius Burokas :
Wittenberg
Poznan
Sugrįžimas į Žemaitiją – dvaro panelės Mgdalenos z Nalecz-Gorskich Komorowskos prisiminimų knyga. Kad ir kaip neįtikėtinai tai skamba, dvareliai tie – Žemaitijoje. Tikriausiai per giliai į galvą man įkalta ta tautinė savimonė, maksimaliai siekianti kokią tarpukario Lietuvą, o ankščiau tai nė per kur – amžina kaimiečių nuo žagrės tauta. Visokie sidabrai, porcelianai ir šilkai – nesuvokiamas pasaulis. Gal dėl to (ir žinoma, dėl lenkiškų vardų), visa knygoje pasakojama šviesi vaikystė labiau atrodo kaip pasaka (tokia ir turėtų būti vaikystė), ir ji toli gražu ne lietuviška, nes lietuviška XX a. pradžios vaikystė buvo alkanas piemenavimas, našlaitystė ir alkis, nieko nuostabaus, kai tik tokius apsakymus ir istorijas skaitėm (ir tikriausiai skaitom) per lietuvių literatūros pamokas ir dar laikom juos didelėm literatūrinėm ir istorinėm (tikriausiai) vertybėm.
Taigi, lietuviško kaimo prikimštai mano galvai yra sunku suvokti, kad iš nuotraukų ir iliustracijų (knygoje vaizduotę nuolat paaitrina įvairios vietovių ir žmonių nuotraukos, išskyrus gal Telšius vaizduojanti nuotrauka nelabai vykus, nes fotografuota 2009 m. ir labiau matos kažkokia mašinų aikštelė ir apšvietimo stulpai nei pats miestas) bylojantys dvareliai yra kažkur visai netoli mano kaimo, kad tuos dvareliuose vaikus mokė užsienietės guvernantės mokytojos, o tėvai, kad vaikai jų kalbų nesuprastų tarpusavyje kalbėdavosi prancūziškai. Juk visai neskamba kaip Žemaitija, ar ne? Tik kai autorė atsimena pavasarį šeimą įkalinančius neišvažiuojamais purvynais virstančius kelius, niekaip iš žemės neišeinantį pašalą ir kitus žemiškus reikalus, bent jau supranti, kad pasakojimas toje pačioje geografinėje platumoje.
Knygą išleidusios Tyto Albos darbuotojai minėjo, kad knyga visai netikėtai tapo labai populiari, o aš galvoju, kad tai tikriausiai yra natūralus susidomėjimas “dingusio” istorinio laikotarpio, kuris yra ne Vytauto laikų ar tautinės tarpukario valstybės rėmuose, bet ir tarp jų buvusiuose LDK amžiuose, į kuriuos beldžiamės per “Silvą Rerum” ir žvilgtelim per “Sugrįžimą į Žemaitiją”.
Ar matei filmą Temple Grandin? Man labai labai patiko. Temple yra žymi tuo, kad yra autistė, tačiau begalinės mamos kantrybės ir užsispyrimo dėka, sugebėjo integruotis į visuomenę, išsilavinti ir nerealiai išnaudoti savo “autistines” smegenis, kurios sugeba įsivaizduoti įvairiausius sutvėrimus įvairiausiose situacijose – visas šitas įsivaizdavimas nerealiai pavaizduotas filme.
Kur čia knygos? Viename iš news letter’ių pastebėjau, kad Temple Grandin išleido knygą The Autistic Brain. Galvoju, parekomenduosiu bent jau filmą.
Klausant šitą knygą tikrų tikriausiai kilo milijonas su puse minčių. Klausymo trukmė – 21 h – sakyčiau ganėtinai ilga/stora knyga (beveik 550 psl.). Kai pamačiau klausymo trukmę, pagalvojau, ką ten galima tiek pasakoti apie gyvenimą džiunglėse, kur tikriausiai diena iš dienos turėjo būti viskas labai vienodai, tačiau, galiu pasakyti, kad klausyti tikrai nebuvo nuobodu, kaip tikriausiai nebūna nuobodu niekam, kas gyvena šalia tokio žmogaus kaip Ingrid Betancourt.
Su šia autore žiurkės “susipažino” Gioteburgo knygų mugėje šį rudenį. Aišku, nereali, užburianti asmenybė, nerealiai charizmatiška, ne veltui pretendavusi į Kolumbijos prezidento postą ir į Nobelio Taikos premiją. Po tokio susitikimo yra neįmanoma neskaityti jos knygos.
Ingrid Betancourt turi tokį nerealų laisvės jausmą. Visa knyga pilna to jausmo. Ir drąsos neišmatuojamos. Nežinau, ar ryžčiausi pabėgimui iš kalėjimo į džiungles, kur praeiti įmanoma tik turint mečetę ir tiesiogine prasme prasikertant ja kelią. Kai ant kiekvienos šakos ir lapelio tupi norintis tau įkąsti ar tave suvalgyti gyvis, kur upėse tyko jei ne koks kaimanas, tai anakonda. Ir ką, Ingrid vis tiek bėgo. Keturis kartus. Vieną kartą beveik sėkmingai. Bėgo į niekur, nes niekada nežinojo, kur tiksliai yra (gerilos pastoviai kraustosi iš vienos stovyklos į kitą). Paskutinį kartą bėgo upe, iš plasmasinių buteliukų pasidarius ‘gelbėjimosi’ liemenę. Kiekvieną kartą, kai ją vėl ir vėl pagaudavo, FARC gerilos elgdavosi nelabai draugiškai, neskaičiavau, kiek laiko ji pragyveno už kaklo pririšta grandine prie medžio, kiek laiko jai buvo draudžiama kalbėti su tokio pat likimo kaliniais ir net pačiais kovotojais. Ingrid daug pasakoja, kokie buvo kiti kaliniai, kaip jie elgėsi ir kaip jų tarpe buvo kurstoma įtampa ir konkurencija dėl geresnių sąlygų ir geresnio kąsnio. Nesmerkiu jų, nes kaip dažnai savo interviu sako Rūta Šepetys, nežinau, kaip elgčiausi tokiomis sąlygomis, kai išlikti žmogumi yra pats sunkiausias darbas.
Buvo labai įdomu sužinoti ir apie Kolumbijos gerilas, jų valdymo struktūrą, verbavimą, fanatizmą, apie moterų gerilų padėtį (labiau kaip darbo jėgos ir daikto nei žmogaus). Ir sužinoti apie nerealiąsias radijo programas, kuriose kalbėdavo pagorbtųjų artimieji, pasakodavo jiems apie savo gyvenimus, net nežinodami, ar tiems, kuriems pasakoja, dar yra gyvi. Arba nepasakoja, o klausantieji iš to nusprendžia, kas atsitiko, kas nebelaukia…
Ir kitos mintys skaitant – kam autorei reikėjo važiuoti be karinės apsaugos per FARC (Revolutionary Armed Forces of Colombia) valdomas teritorijas? Po išvadavimo, kuris iš tikro buvo nerealus ir neįtikėtinas, Ingrid Betancourt padavė Kolumbijos vyriausybę į teismą ir reikalavo 6 milijonų dolerių už tai, kad ji neturėjo pagal konstituciją privalomos apsaugos ir buvo pagrobta. Ieškinys Kolumbijoje sukėlė didžiulį žmonių nepasitenkinimą, vėliau Ingrid Betancourt jį atsiėmė. Žodžiu, yra apie ką pagalvoti, aišku, būtų įdomu daugiau pabrauzinti šia tema (jei tik būtų laiko). Kiek knygoje šališkumo (iš kitos pusės, kiek nešališkumo būtų galima tikėtis?)? Iš tikro būtų įdomu paskaityti ir kitų pagrobtųjų atsiminimus.
Po tokios knygos nebegali abejingai laukti pokyčių Kolumbijoje.
Jei po mano minčių kratinėlio vis dar įdom, knygos ištrauką gali paskaityti čia.
PS Kažkaip šiemet daug knygų džiunglių tema: ir The State of Wonder, The Poinsonwood Bible ir ši.
Šiandien “Vilniaus dienoje” perskaičiau apie tokį diedą, kuris nori išbangint visų įmanomų Europos šalių ir tautų moteris. Ir parašyti apie savo patirtį (tai daro ir iš to gyvena). Amazonėj galit nusipirkti knygą Bang Lithuania: How To Sleep With Lithuanian Women In Lithuania. Nesame nei pirmoji, nei, manau, paskutinioji šio autoriaus išbanginta tauta. Tiesiog smalsu, kokius jausremus tau sukelia tokia knyga? Pasipiktinimą, panieką, pasididžiavimą (nes lietuves, pasirodo, autoriui buvo sunkiausia nusitempt į lovą) ar juoką?
http://undergroundnewyorkpubliclibrary.com/ yra internetinis puslapis, kuriame publikuojamos New York metro skaitantys žmonės.
Puslapio įkūrėja Ourit Ben-Haim šešias dienas per savaitę publikuoja naują nuotrauką. Penktadieniais įdedama nuotrauka, kur sunku įdentifikuoti, kokia knygą yra skaitoma.
Žiūriu į skaitančius New Yorko gyventojus ir kažkaip užsinoriu, kad ir mano autobuse į darbą daugiau būtų skaitančių.
K.Ž.G
Su Jūsų diena! Linkiu kuo daugiau mokinių išmokyti Skaityti. Skaityti iš didžiosios raidės.
iš čia.
Labai apsidžiaugiau radusi mugėje įrašytą pokalbį su Ingrid Betancourt. Spauskite čia.
Paskubėkit pažiūrėti, kol video vis dar įdėtas internete.
O čia dar vienas pokalbis su ja iš knygų mugės (spauskite ant rubrikos su jos vardu dešinėje)
Mes, knygų žiurkės, sėdim po Björn Wiman (didžiausio dienraščio Dagens Nyheter kultūros redaktoriaus) kojomis ir užvertusios galvas klausomės pokalbio Su Ingrid Betancourt, tai mūsų tame video nesimato.
Ingrid Betancourt -Kolombijos politikė, kandidatė į prezidento postą- Farc sukilėlių 2002aisias buvo pagrobta ir beveik 6.5 metų buvo laikoma nelaisvėje džiunglėse.
2010aisias išleista jos knyga “Even Silence Has an End”, kurią mes abi pasižadėjom perskaityti.
K.Ž.G
Šiandienos Lietuvos ryte – apie butą, kuriame tikriausiai norėtų gyventi Giedrė 🙂
myliu Vilnių. Jis pilnas siurprizų. Kai sužinojau, kad prie šv. Kotrynos bažnyčios yra Juditos Vaičiūnaitės skėtis, tai pagalavojau, nu, no way, juk pro ten esu praėjus kokį vieną milijoną kartų. Ir vis dėlto jis yra. Prie bažnyčios. Pasislėpęs. Nematomas. Praktiškai stebuklingas. Kai pamačiau, negalėjau patikėti, kad tikras.
Plaka vėtra Moniuškos paminklą
Žalvarinę pajuodusią kaktą
Jeigu bokštai baltieji palinktų
Su manim pakalbėti šią naktį?
/Judita Vaičiūnaitė/
Šita knyga mane pakankino. Bet iš to pakankinimo neišėjo nieko gero. Perskaičiusi pusę jau ruošiausi mesti, bet pagalvojau, ai, kiek beliko, pabaigsiu. Šitą knygą tikriausiai įdomu skaityti žinantiems ir mėgstantiems Liudmilą Petruševskają, kad tiesiog skaitydamas knygą dar daugiau apie ją sužinotum. Nes tokiems kaip aš – visiškai nieko apie ją nežinantiems – man kažkos truputį kratinys ta knyga, sakau, gal kažkam ir paveikslas, bet man – kratinys. Pvz, kas erzino, kad vertėja (iš rusų kalbos vertė Nijolė Kvaraciejūtė) visai nepadeda skaitytojui. Gal vyresniam ir nereikia padėti, aiškinant įvairius sovietinius trumpinius ar specifinius žodžius, bet jei skaito netarybinis skaitytojas, tai jam daug kas taip ir liks nesuprantama, nebent netingės eit googlinti. Pvz., ar visada sugalvotum, kad RF yra Rusijos federacija (tikiuos, teisingai sugalvojau)?
Puoliau prie šitos knygos visa apžavėta Šiškino “Laiškų knygos”, na, ir nieko. Negaliu pasakyti, kad knyga neįdomi – gabaliukai įdomūs, bet neradau to vientisumo. Iš tikro, daug visokių detalių apie tarybinio gyvenimo pradžią, apie neįsivaizduojamą biednystę (kurios sovietuose nebuvo), kai žmonės būdavo grūdami į butus (autorė su savo mama ilgai gyveno po stalu senolio kanbaryje), apie pokario metu išgyventą badą, kai valgydavo iš kaimynų šiukšlių kibiro, kaip maža autorė buvo visiškai sulaukėjusi, virtusi Maugliu. Knygos pradžioje autorė mini daug įvairių tikriausiai žymių vardų ir pavardžių, kurie, kaip jau sakiau nei paaiškinami, nei ką, tai tieisiog praplaukia ir tiek (kaip kad Bolano “Čilės noktiurne“). Tiesa, knygos pabaigoje keletas įdomių scenų iš vėlyvesnio tarybinio gyvenimo:
“Visiems buvo viena programa [čia apie radiją pasakoja]. “Paskutiniųjų žinių” žmonės klausėsi, bet (kaip bebūtų liūdna) išimtinai tik dėl oro ir sporto naujienų… Kitos naujienos paprastam eiliniam žmogui buvo visiškai nenaudingos. Jo gyvenimas nepriklausė nuo to, kada ką pasėjo, surinko ir kur kiek pagamino. Vis dėl to jis egzistavo nepaisydamas tos ne visados teisingos informacijos. O jeigu praneštų, kur duoda paklodes, indus arba batus – o! Arbatinukus, sofas, dešrą! Kur ėmė pardavinėti antklodes, kojines, Achmatovos knygas! Bet ne. Suruošti tokią Chodynką valdžia neleistų. Šito bijojo labiau už viską.”
Atsiprašau, bet kas yra “Chodynka”, as nežinau.
knyguziurkes.com 