Klausant šitą knygą tikrų tikriausiai kilo milijonas su puse minčių. Klausymo trukmė – 21 h – sakyčiau ganėtinai ilga/stora knyga (beveik 550 psl.). Kai pamačiau klausymo trukmę, pagalvojau, ką ten galima tiek pasakoti apie gyvenimą džiunglėse, kur tikriausiai diena iš dienos turėjo būti viskas labai vienodai, tačiau, galiu pasakyti, kad klausyti tikrai nebuvo nuobodu, kaip tikriausiai nebūna nuobodu niekam, kas gyvena šalia tokio žmogaus kaip Ingrid Betancourt.

Su šia autore žiurkės “susipažino” Gioteburgo knygų mugėje šį rudenį. Aišku, nereali, užburianti asmenybė, nerealiai charizmatiška, ne veltui pretendavusi į Kolumbijos prezidento postą ir į Nobelio Taikos premiją. Po tokio susitikimo yra neįmanoma neskaityti jos knygos.

Ingrid Betancourt turi tokį nerealų laisvės jausmą. Visa knyga pilna to jausmo. Ir drąsos neišmatuojamos. Nežinau, ar ryžčiausi pabėgimui iš kalėjimo į džiungles, kur praeiti įmanoma tik turint mečetę ir tiesiogine prasme prasikertant ja kelią. Kai ant kiekvienos šakos ir lapelio tupi norintis tau įkąsti ar tave suvalgyti gyvis, kur upėse tyko jei ne koks kaimanas, tai anakonda. Ir ką, Ingrid vis tiek bėgo. Keturis kartus. Vieną kartą beveik sėkmingai. Bėgo į niekur, nes niekada nežinojo, kur tiksliai yra (gerilos pastoviai kraustosi iš vienos stovyklos į kitą). Paskutinį kartą bėgo upe, iš plasmasinių buteliukų pasidarius ‘gelbėjimosi’ liemenę. Kiekvieną kartą, kai ją vėl ir vėl pagaudavo, FARC gerilos elgdavosi nelabai draugiškai, neskaičiavau, kiek laiko ji pragyveno už kaklo pririšta grandine prie medžio, kiek laiko jai buvo draudžiama kalbėti su tokio pat likimo kaliniais ir net pačiais kovotojais. Ingrid daug pasakoja, kokie buvo kiti kaliniai, kaip jie elgėsi ir kaip jų tarpe buvo kurstoma įtampa ir konkurencija dėl geresnių sąlygų ir geresnio kąsnio. Nesmerkiu jų, nes kaip dažnai savo interviu sako Rūta Šepetys, nežinau, kaip elgčiausi tokiomis sąlygomis, kai išlikti žmogumi yra pats sunkiausias darbas.

Buvo labai įdomu sužinoti ir apie Kolumbijos gerilas, jų valdymo struktūrą, verbavimą, fanatizmą, apie moterų gerilų padėtį (labiau kaip darbo jėgos ir daikto nei žmogaus). Ir sužinoti apie nerealiąsias radijo programas, kuriose kalbėdavo pagorbtųjų artimieji, pasakodavo jiems apie savo gyvenimus, net nežinodami, ar tiems, kuriems pasakoja, dar yra gyvi. Arba nepasakoja, o klausantieji iš to nusprendžia, kas atsitiko, kas nebelaukia…

Ir kitos mintys skaitant – kam autorei reikėjo važiuoti be karinės apsaugos per FARC (Revolutionary Armed Forces of Colombia) valdomas teritorijas? Po išvadavimo, kuris iš tikro buvo nerealus ir neįtikėtinas, Ingrid Betancourt padavė Kolumbijos vyriausybę į teismą ir reikalavo 6 milijonų dolerių už tai, kad ji neturėjo pagal konstituciją privalomos apsaugos ir buvo pagrobta. Ieškinys Kolumbijoje sukėlė didžiulį žmonių nepasitenkinimą, vėliau Ingrid Betancourt jį atsiėmė. Žodžiu, yra apie ką pagalvoti, aišku, būtų įdomu daugiau pabrauzinti šia tema (jei tik būtų laiko). Kiek knygoje šališkumo (iš kitos pusės, kiek nešališkumo būtų galima tikėtis?)? Iš tikro būtų įdomu paskaityti ir kitų pagrobtųjų atsiminimus.

Po tokios knygos nebegali abejingai laukti pokyčių Kolumbijoje.

Jei po mano minčių kratinėlio vis dar įdom, knygos ištrauką gali paskaityti čia.

PS Kažkaip šiemet daug knygų džiunglių tema: ir The State of Wonder, The Poinsonwood Bible ir ši.