Category: Apie rašytojus

Vilniaus knygų mugė 2: penktadienis

~ kzL ~ 2 Comments
Ketvirtadienio grobis

Esu baisiai laiminga, kad pavyko pabėgti į šiandien planuotą susitikimą su Karin Alvtegen. Man visada labai gaila, kad susitikimai vyksta tik vieną valandą – su vertimu grynos kalbos gaunasi vos pusvalandis koks :(. Likau labai patenkinta, autorė – labai šiltas ir mielas žmogus, beje, Astridos Lindgren giminaitė, Karin senelis – Astrid brolis. Autorė minėjo, kad būtent Astrid pavyzdys ją išmokė gyventi su šlove, neįsileisti jos į dušią.

Esu skaičius tik vieną iš penkių jos knygų – Gėdą, kuri man labai patiko ir tikrai padarė įspūdį. Tiesą sakant, sakyčiau, kad autorės pristatymas Lietuvoje, o gal ir pasaulyje man keistokas (tą pripažino ir susitikimo vedėjai), nes jos knygos pristatomos kaip detektyvai, o ir kai kurių leidimų formatai ir viršeliai tokie labai jau pramoginio stiliaus. Gėda man tikrai labiau primena psichologinį romaną. Toks keistas pristatinėjimas (kaip detektyvo ar savaitgalio skaitymėlio) irgi atgraso kai kuriuos skaitytojus, mėgstančius gilesnes knygas, tad jie Alvtegen dažniausiai atranda atsitiktinai (kaip ir aš).

Autorė pradėjo rašyti išgyvendama didelę depresiją ir panikos priepuolius po vyresniojo brolio žūties. Prieš tai prisipažino didelio poreikio rašyti nejautusi, baigus gimnaziją Stoholme dvylika metų dirbo rekvizitore teatre.

Jau baigta ir šeštoji knyga, kurios pagrindinė mintis yra, kaip vertėja išvertė – užsiciklinimas (kaip pasakytų U2 – stuck in the moment), nesugebėjimas pažvelgti toliau iš už savo rato, netolerancija. Knyga jau įvardijama kaip psichologinis romanas, nebe detektyvas, dėl to džiugu.

Ech, kokie trumpi būna tie susitikimai… O ir paskui reikia tiesiogine prasme bėgti namo 🙂

Karin Alvtegen
...

Giedrės dovanota knyga įgavo dar didesnę vertę 🙂 :

Netikėtas autografas 🙂
Mašinos prie lietuviškų Alpių

Tiesa, atvažiavus apie pusę septynių buvo labai daug žmonių, labai labai, eilė prie kasų. Stovėjimo aikštelė prigrūsta mašinų ir sniego kalnų. Išbėgant, žmonių jau nebebuvo labai prisigrūdę, todėl rekomenduočiau bandyt patekt vakare, aišku, jei taip įmanoma. Sėkmės visiems, kurie lankysis šeštadienį ir sekmadienį!

|Bėganti žiurkytė|

16 000

~ kzL ~ 6 Comments

Tiek  J. Gaarderio romano “Sofijos pasaulis” parduota Lietuvoje. Oho! Įspūdingai skamba prie dabartino vidutinio 900 knygų vidurkio, ar ne? Jau aštuoni leidimai.

Atsimenu, kaip skaičiau šitą knygą. Kaip tik neseniai Tyto alba buvo pradejus leisti savo Garsiausias XX a. pabaigos knygas, kurios buvo tokios naujoviškos savo minkštais ir gražiais viršeliais, ir super gražiai lygiuodavo lentynoje :). O jau į “Sofijos pasaulio” viršelį galėdavau valandų valandas spoksoti – toks man jis gražus buvo. Tokie tai mano prisiminimai apie šią knygą, kurią tikriausiai verta būtų paskaityti antrą kartą, nes ji gi kaip vadovėlis. Atsimenu, kaip skaitydavau ir po keletą kartų grįždavau prie to paties sakinio, nes nelabai aiškios tos filosofijos būdavo :).

Šįvakar paskaičiau interviu su autorium, kuris, kaip jau rašiau ir visi tikriausiai žino, atvažiuoja į Vilniaus knygų mugę. Šiltas interviu su autorium čia. Kartais apsimoka ir bulvarinį skaitalą pavartyt, kad atrastum kokį puslapį skaitymo 🙂

|Filosofuojanti žiurkytė|

Petit anglaise

~ kzL ~ 1 Comment

Šitą knygiūkštę man parekomendavo sesutė, lengvų knygų mėgėja (jaučiu, kad jau gausiu velnių) (va, kur man reikia nukreipti draugus, kurie atsistoję prie mano knygų lentynos prašo ko nors lengvo!). Iš tiesų, jei norit ko nors lengvo, čiupkit šitą, nes tik tiek ir tereikia padaryti – paskui jau knyga pasičiumpa :).

Knyga atsirado iš blogo – tuo įdomiau blogų rašytojams ir skaitytojams. Anglė savo svajonių mieste – Paryžiuje – pradeda rašyti apie savo gyvenimą lyg žaisdama, kol „blogavimas“ taip įsiskverbia, kad virtualus pasaulis pasidaro įdomesnis (na, žinoma, o kaip gi kitaip) ir, atrodo, tikresnis nei paprasta kasdienybė. Virtualybėje ir žmonės įdomesni, ir pats esi žavingesnis, tik kad kažkaip, kai nori, kad tas virtualus gyvenimas materializuotųsi, tai tarsi pagauti muilo burbulą – pukšt ir nebėra, o ir ar iš viso buvo?

Catherine Sanderson

 

 Nesuprantu, kaip skaitydama knygą nepuoliau ieškoti to blogo?  Tik dabar tai padariau ir ką radau? Pakutinis įrašas padarytas 2009 m. lapkričio 14 d. Knygos autorė sako “nebebloguojanti”, nes tiesiog persirgo “blogo” virusu ir tapo jam atspari. Įdomu, kiek mes su žiurkele “bloguosim” :)? Na, mums sunkiau – kai dviese, tai labai lengva vienai nuo kitos tuo virusu užsikrėsti ;).

|Bloguojanti žiurkytė|

Svečiai

~ knyguziurkeG ~ 13 Comments
Sekmadienį labai smagiai pasisėdėjom su Ernest Hemingway ir Agneta Pleijel. Erzino tik tai, kad Ernest rūkė sėdėdamas prie stalo

Žinoma, kad juokauju.

Bet kaip būtų smagu, jei galečiau pasikviesti kai kuriuos rašyojus vakarienės. Tuos, kurie rašo ir dabar, ir tuos, kurie jau “išėjo iš laiko”. Įsivaizduoju, kad tai būtų toks ilgas pasisėdėjimas su raudonu vynu iki paryčių, o po to nuspręstume, kad reikia susitikti dažniau ir pažadėtume, jog greitu laiku susiskambinsime.

Taip susodinčiau savo brangiuosius svečius

O kuriuos rašytojus pasikviestumėt jūs?

K.Ž.G

Dar kartą Salinger’is

~ kzL ~ 1 Comment

Kai KŽG parašė apie Salinger’io mirtį, akys tai laikrašty, tai internete vis užkliūdavo už straipsnių apie jį. Ar žinojot, kad išpopuliarėjęs jis baisiausiai nekentė to populiarumo ir paduodavo į teismą bet ką, kas negerbdavo jo sprendimo vengti viešumo?

“There is a marvelous peace in not publishing. It’s peaceful. Still. Publishing is a terrible invasion of my privacy. I like to write. I love to write. But I write just for myself and my own pleasure.”

Toks slapstymasis, aišku, dar labiau kurstė ugnį ir norą lįsti į jo gyvenimą. Buvo net manoma, kad jis leidžia knygas kitu vardu. Septintam dešimtmety sklandė gandai, kad William Wharton, parašęs knygą “Birdy” (lietuviškai išleistas “Paukštukas”), yra būtent Selinger, bet tai buvo kito rašytojo pseudonimas.

Knygos “Catching in the Rye” (o kur čia ta bedugnė?) keletą metų laikė stalčiuose, nes bijojo masinių bėgimų iš mokyklų. Daugelis mokyklų ir bibliotekų šią knygą buvo uždraudusios dėl vulgaraus pasakojimo stiliaus ir pornografinių elementų arba ginčijo romane sukurtą paauglystės įvaizdį. Deja, Amerikos mokytojai teigia, kad nebesulaukia tokios reakcijos iš paaugliųkaip knygai išėjus, nes dabartiniai paaugliai jau susiduria su kitokiomis problemomis – saugaus sekso, politinio korektiškumo, daugiaetniškumo ir kitais “-umais.”

Juodoji skylė arba kai tiesiog negali atsitraukti

~ kzL ~ 5 Comments
...

Vakar (aišku, naktį prieš užmiegant), kilo mintis, kad kai kurios knygos yra kaip juodosios skylės kosmose – tiesiog negali atsitraukti! Mūsų diskusijose prie tokių knygų autorių jau priskyrėm J. Grisham, S.Mayer ir kitus „juodų skylių“ kepėjus. Tai šiandien norėčiau pristatyti dar vieną kepėjėlę, tiesa, dar ne tiek prikepusią kaip minėtos įžymybės, bet dar labai jauną, tad viskas dar prieš akis.

http://www.alumni.uq.edu.au/images/mail/kate-morton.jpg

Kate Morton knygą The Forgotten Garden nusipirkau pagal Amazon.co.uk rekomendacijas. Na, jei esat pirkę iš Amazon, tai ten tikriausiai pastebėjot, kad būna toks užrašiukas „customers who bought this item also bought…“, tai surizikavau ir nusipirkau taip rekomenduojamą knygą. Ir nenusivyliau. Patekau į dar vieną juodąją skylę, kai laiką skaitymui vagiau iš ko tik galėdama!

Beje, autorė tokia pat knygų žiurkė kaip ir mes! Va, skaitykit! Pažįstamas jausmas, ar ne? 🙂

“When I was small, I always hid to read. I couldn’t shake the feeling that because reading was so pleasurable, it must somehow be illicit.” Courier Mail Feb 14 2009

Ir kas kuria tuos lietuviškų knygų viršelius? 😦 Visai neatkrepičiau dėmesio knygyne 😦

Tik vakar sužinojau, kad pirmoji jos knyga The House at Riverton (aišku, laukia mano lentynoje:)) ya išleista lietuviškai. Bet aš kažkaip laikausi tradicijos, kad jei jau pradėjau autorių angliškai, tai ir nebeskaitau vertimų į lietuvių (na, nebent patikima žiurkelė labai išgirtų), nes jais tiesiog nepasitikiu, nes vertime galiu nebepažinti autoriaus, o ir Lietuvoje kartais verčia bala žino kas, net neįmanoma skaityt!

Paklausykit, kaip autorė pasakoja apie savo knygą, negi įmanoma atsispirt?

Rugiuose

~ knyguziurkeG ~ 1 Comment

Jau buvau beeinanti miegoti, pamaniau, kad tik peržvelgsiu dar laikraščius internete, o ten skelbiama, kad vakar mirė J.D.Salinger, romano “Rugiuose prie bedugnės” autorius.

Pamenu skaičiau knygą paauglystėje ir jaučiausi LABAI suaugusi ir labai pasaulio nesuprasta. Jei atvirai, tai patį veiksmą prisimenu labai miglotai, užtat puikiai atsimenu jausmą. Paauglystėje nesu padariusi nieko, kas prieštarautų taisyklėms, nebandžiau rūkyti, visada ruošiau pamokas ir niekada nemeluodavau tėvams. Bet skaitydama “Rugiuose prie bedugnės” jaučiausi it kokia revoliucionierė.

K.Ž.G

“Everything great that ever happened in this world happened first in somebody’s imagination.” /A.Lindgren

~ knyguziurkeG ~ 20 Comments

Šiandien liūdnokos sukaktuvės – lygiai prieš 8 metus mirė Astrid Lindgren. Bet kadangi ji pati nemėgdavo kalbėti apie mirtį (kasdien kalbėdama telefonu su seserimis kiekvieną pokalbį pradėdavo žodžiais “Mirtis mirtis”, kad po to galėtų kalbėti apie kitus dalykus  ir nebegrįžtų prie tos temos), tai ir aš nenoriu per daug to šiandien akcentuoti. Geriau jau pakalbėti apie pačią Astrid ir  jos knygas.

1944 metais, kai Astrid Lindgren pasiūlė vienai didžiausių leidyklų Bonniers savo knygą apie Pepę Ilgakojinę, jie jos knygą atmetė. Įsivaizduojat, kaip  po to jie turėjo nagus graužti iš apmaudo? Ypač turint galvoje, kad iš viso pasaulyje yra parduota apytiksliai 145 milijonai egzempliorių.

Pats populiariausias personažas- taip gerai pažįstama Pepė Ilgakojinė. Knygos apie ją yra išverstos į 64 kalbas.  Ji taip pat yra vienas pačių kontraversiškiausių personažų, pvz., Prancūzijoje iki 1995 metų išleistose knygose nebuvo kai kurių įvykių, nes Pepė elgėsi per daug anarchistiškai 😉

Man pati juokingiausia knyga – “Mes Varnų saloje”, o liūdniausia, aišku, yra “Broliai Liūtaširdžiai “. O jums kurios Astrid knygos labiausiai patinka?

K.Ž.G

Sekite paskui baltąjį triušį!

~ knyguziurkeG ~ 8 Comments

1832 ųjų sausio 27ą dieną gimė Lewis Carroll. Tas pats, kuris parašė “Alisą stebuklų šalyje ir veidrodžių karalystėje”.

Prieš keletą metų man užėjo TOKIA Alisos manija, kad net sunku pačiai suprasti. Tiesiog Alisa Stebuklų šalyje yra puiki metafora mano pirmiesiems metams doktorantūroj: viskas atrodė keista,retas sugebėjo man paaiškinti kai kurias nesuprantamas taisykles, ir daugelis įvykių ir žmonių atrodė tarsi iš stebuklų pasaulio. Garbės žodis, vienas profesorius buvo tikra Češyro katino kopija, o kolega doktorantas- baltasis triušis – toks visada tik pro šalį prabėgantis (“Neturiu laiko su jumis kalbėtis- RAŠAU DISERTACIJĄ”),  “pasikėlęs” ir bandantis sudaryti labai svarbaus triušio… , oi atleiskite, doktoranto įspūdį.

Mano darbo kabinete kabo paveikslas vaizduojantis Alisą bandančią atidaryti mažas duris, mano kompiuteris yra pavadintas “Wonderland”, namuose yra net keletas knygos leidimų, o į vieną konferencijai rašytą mokslinį straipsnį esu įrašiusi L.Carroll knygos citatą. Tiesiog man ta knyga pasidarė labai svarbi, nes ji primena man vieną labai svarbų dalyką, kurį visiems būtina prisiminti. Tuoj pasakysiu kokį.

Ar prisimenat pirmąjį skyrių? Alisa nuobodžiauja, nes knyga neįdomi, be paveikslėlių. Ir staiga ji pamato triušį, vilkintį liemenę, o liemenės kišenėje nešiojantį laikrodį ir dejuojantį “Oh dear! Oh dear! I shall be too late!”. Alisa nustemba. Triušis su laikrodžiu? Su kišene? Ir beprotiško smalsumo vedama seka paskui triušį.

Štai būtent todėl ir kabinu paveikslus iš knygos darbo kabinete, todėl ir skaitau knygą eilinį kartą- kad prisiminčiau, jog reikia smalsauti, jog reikia pastebėti keistus dalykus, jog tiesiog negalima pro akis praleisti kalbančių baltų triušių, jog nepriprasčiau prie stebuklų ir nemanyčiau, jog triušių liemenės su kišene ir laikrodžiai yra paprastas dalykas.

Jog nepamirščiau, jog reikia sekti paskui baltąjį triušį.

O tikroji Alisa man – ta iš J.Tenniel (jis iliustravo pirmąjį leidimą) iliustracijų, o ne iš Disney filmo. Na dar ir tarybinių laikų animacinio filmuko Alisa man visai nieko. Ar prisimenat?

O dabar aš labai laukiu kovo, nes tada – Tim Burton (to paties, kuris režísavo “Edvardą žirkliarankį” , “Big Fish” ir kt. filmus) režisuoto filmo “Alisa Stebuklų šalyje” premjera. Vaidina Johnny Depp, Mia Wasikowska, Helena Bonham Carter ir Alan Rickman. Ekranizacijos anonsą galima pamatyti čia.

Aš vos tik jį pažiūriu, iškart užsinoriu ryškiaspalvių karamelių (po vieną už kiekvieno skruosto) ir cukraus vatos debesies.

K.Ž.G.

Su gimtadieniu, August!

~ kzL ~ 2 Comments

Šiandien A.Strindberg gimtadienis (sueina 161 metai nuo jo gimimo). Neapsimetinėsiu, kas esu daug jo kūrinių perskaičiusi.

Per prievartą (mokyklinė privalomoji literatūra) įveikiau jo “Raudonajį kambarį”, bet užtat labai įdėmiai perskaičiau jo dramą “Fröken Julie”, kuri man paliko stiprų įspūdį, tai net peržiūrėjau keletą jos ekranizacijų ir verkiau pasikūkčiodama. Užtat, kai laikiau švedų literatūros egzaminą, teko laimė kalbėti apie ir analizuoti būtent “Fröken Julie”, kas buvo labai nesunku po to intensyvaus skaitymo ir keletą kartų peržiūretų video juostų (DVD laikai dar nebuvo atėję).

Švedai Strindbergu didžíuojasi, bet tai pat jo per daug neišaukština ir labai greitai pareiškia, jog šiaip jis buvo labai nemalonus, atisemitinių pažiūrų, labai linkęs į mizoginiją. Pelargonijų augintojai dar prikiša jam jo didelę nemeilę raudonoms pelargonijoms, nes jis jas vadino vulgariomis gėlėmis (baltos pelargonijos jam patiko).

Jei kada būsite Stokholme, galite apkankyti Strindbergo muziejų, kuris yra įsikūręs name, kurį Strindbergas vadino Mėlynuoju bokštu ir nugyveno paskutiniuosius keturis savo gyvenimo metus.

Su gimtadieniu!

K.Ž.G.

Konjakas ir rožės

~ kzL ~ Leave a comment

1809-ųjų sausio 19ąją gimė E.A.Poe. Kiekvienais metais, pradedant 1949 aisiais nežinomas asmuo ant jo kapo per E.A.Poe gimtadienį palieka konjako butelį ir tris rožes.  Šiemet didysis Poe gerbėjas (spekuliuojama, kad tai dar galėtų būti pirmojo slapto gerbėjo palikuonis) sulaužė tradiciją ir prie kapo nepasirodė. Kodėl? Daugiau informacijos – Guardian.

K.Ž.G.