Mano knygų 100 (devyni): daniškoji Luka

Ech, tie skandinavai. KŽG, danai irgi skandinavai, ar skandinavai negalvoja, kad danai yra skandinavai?

Luka. Jis ar ji? Italijoj – jis, knygoj – ji. Mane užbūrusi knyga – labai patiko. Apie tai, kaip kartais gyvenimas sustabdo skubančius, atima vieną pojūtį, kad atrastum kitą, kad įsiklausytum ir suprastum.

Jens Christian Grondahl

Gaila, kad neturiu namuose, tai negaliu pavartyti ir prisiminti detalių, bet mielai imčiau skaityti dar vieną kartą (jei tik tos kitos iš lentynų taip baisiai nerėkautų).

Po Lukos kas kartą čiupdavau kitas šito autoriaus knygas Kitokia šviesa ir Spalio tylėjimas, bet neberadau to, kas buvo Lukoj. Ech, gaila 😦

|pusiasalio žiurkė|

Mano knygų 100 (aštuoni): airiškas alkis

Aklas pasimatymas. Taip susitikau su šia knyga kažkuriam oro uoste, kai angliškai skaitytų knygų sąraše buvo dvi knygos, na, gal trys. Tada, kai įžengiau į tą originalo kalbos pasaulį, kuris atrodė toks siaubingai didelis, kad net buvo galima pavėluoti į lėktuvą besirenkant tą pačią pirmą knygą, kurią nusipirksiu angliškai (ojei ojei, kaip brangu atrodė tuo metu, tad reikėjo išsirinkti vieną vienintelę). Koks sėkmingas buvo mano aklas pasimatymas!

Angela’s Ashes – nuostabi knyga, kurioje basom šąlančiom kojom ir tuščiais pilvais laikstai su airių berniuku Limeriko gatvėm. Užburiantis pasakojimas, superinis humoro jausmas – tik jis gali padėti išgyventi neįtikėtino skurdo sąlygomis, ne airiškas dievas ar bažnyčia. Taip gaila, kad Frank McCourt taip vėlai pradėjo rašyti, bet ačiū D, kad pradėjo. Ypatinga knyga. Skaityk originalą, kad pajustum tą aplinką, tą alkį, tą šaltį, tas išdaigas.

Filmas.

|pelenuos|

Mano knygų 100 (septyni arba dar vienas Oskaras)

O.Wilde skulptūra Dubline

 

Visai neseniai pažiūrėjau filmą The Picture of Dorian Gray (trailer’is čia). 

Filmo nesivarginkite žiūrėti – labai jau pritemptas plačiajai audtorijai – bet žiūrėdama pagalvojau, kad knyga tai jau tikrai yra verta būti įtraukta į mano šimtuką. Ir vėl sunku kažką labai komentuoti, kadangi skaičiau labai labai seniai ir teprisimenu, kad labai efektinga knygos pabaiga (ko nepasakysi apie filmą). 

A man’s face is his autobiography. A woman’s face is her work of fiction. /O.Wilde/ 

Čia O.Wilde sentencija/posakis/quote, ar kaip čia pavadinti. Tai va, knyga yra apie pirmąją quote dalį (nebuvau girdėjus, kad Wilde’as būtų rašęs apie moterų makiažus :D). Viskas, kas atsitinka žmogaus gyvenime, atsispindi jo veide, o knygoje, Dorian Gray parduoda sielą paveikslui/velniui ir amžinai lieka jaunas, t.y. lieka jaunas, kol ta jaunystė ir amžinybė tampa nepakeliama. 

Jei neskaitėt, bet jau įrašykit į eilę. Tik nesakykit, kad neturit knygos, nes ji yra čia

Pirmasis leidimas (išspausdintas žurnale) 1890 m.

 

...

 

...

 

|žiurkė paveiksle|

Mano knygų 100 (itališki penki šeši)

Prisiminiau, kodėl Garsiausios XXa. pabaigos knygos buvo kažkas toookio. Juk pirmuosiuose leidimuose buvo neregėtas negirdėtas dalykas – skirtukas! Skirtukas knygą paversdavo neįtikėtina vertybe 🙂

Du Šilkai

Visų A. Baricco knygų nesu perskaičiusi, na, tos paskutinės nesu skaičius, bet iš skaitytų  pačios pačiausios man yra Šilkas ir Novečentas. Namuose radau du šilkus 🙂 Du atsirado sujungus į vieną dvi bibliotekas: mano ir brangiojo. Tai ir Šilkai kartu susiglaudę lentynoj stovi myluodami vienas kitą. Vienas pirmojo leidimo su skirtuku (1998 m.), antras tikriausiai antro ar kažkelinto kito (2002 m.).

Šilke Baricco nedaugiažodžiauja, dėl to daug vietos prisigalvojimams. O kai tekstas trumpas, tai nespėji labai nuklyst. Ant skirtuko pieštuku gabaliukas mano rašto ir gabaliukas tuometinės mano sugyventinės – su paslaptingais skaičiais – 8, 59, 63, 64, 71, 86, 89, 97, 98, 100, 105… Puslapiai. Brangūs mano knygų skaitytojai, visada palikite savo ženklą mano knygose – man taip miela jus prisiminti…

Iš 64:

-Kas čia?

-Voljeras.

-Voljeras?

-Taip.

-O kam jis?

-Nagi prileidi jį pilną paukščių, tiek, kiek gali, o paskui, vieną dieną, kai tau staiga kažkas pradžiugina širdį, plačiai atlapoji jo vartus ir žiūri, kaip jie skrenda.

Yra dar toks gražus Šilko leidimas. Vis pavarvinu seilę…

Novečentas. 11 psl. “Grodavome, nes Vandenynas begalinis, varo baimę, grodavome, kad žmonės nejaustų laiko ir užmirštų, kur pakliuvę ir kas jie per vieni. Grodavome, kad šoktų, nes jeigu šoki, negali mirti. Ir jauti Dievą. O grodavome regtaimą, nes tai muzika, pagal kurią, kai niekas nemato, šoka Dievas.”

Užburianti istorija apie pianistą.

|*|

Mano knygų 100 (lietuviškai trys keturi)

Pradėjus sąrašą kažkaip užėjo noras bent kažką lietuviško įdėti. Šitos tai tikrai seniai skaitytos. Mokykloje. Bet man iš tikro patiko, tad tebūnie mano šimtuke.

A.Škėma

A. Škėmos Balta drobulė tikriausiai man yra vienas toookiausių lietuviškų kūrinių. Pasiėmiau knygą, o ji visa pribraukyta-prirašyta pastabų – įdomu pažiūrėti, pavartyti – matau, kad rašiau rašinį. Iš visokių užrašų matau, kad tuo metu klasėj masiškai klausėmės Kipro Mašanausko Requiem. “Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilimai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas – blogis, nes gyvenimas – karas; kuo tobulenis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas; istorijos motto: eadem sed aliter (tas pats, bet kitaip); aukščiau nei sąmoningas intelektas – sąmoninga ar nesąmoninga valia; kūnas yra valios produktas.” Kaip smalsu būtų paskaityti tą savo rašinį. Tikrai. Pažiūrėti, kaip veikė mano smegenys prieš daugiau nei dešimt metų. Prisiminti.

Tekstas
Apipiešimai
Altoriai

Keturi. Vinco Mykolaičio Putino Altorių šešėly. Na, neturiu šitos knygos namie, gal pas mamą, o gal buvo iš bibliotekos, bet irgi buvo gerokai suskaityta :). Man visada įdomu, kaip kunigai rašydavo apie visokius, na, taip grubiai tariant, nusidėjelius :). Putinas apie kunigo meilę, Vaižgantas (atrodo, kad Vaižgantas, lygtais Dėdėse ir dėdienėse, ar kur ten) rašė, kaip kažkokia kaimo merga sugriešino kaip tik bažnyčios varpams skambant po mišių. O gal ten Vienuolio Paskenduolė buvo, visai nebeatsimenu, susimaišė viskas.

Ar vertos šitos dvi šimtuko?

|patriotiška|

Mano knygų 100 (vienas, du)

Iš konteksto išplaukęs postas. Knygos, kurių daugumą norėčiau perskaityti antrą ir šimtąjį kartą, bet neskaitau, nes kitos labai garsiai iš lentynos šaukia :), o ir dėl to, kad noriu atrasti dar daugiau tokių nuostabių knygų, o tam reikia skaityti tas šaukiančias. Knygos, kurias tampausi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, ir, jei galėčiau, išsivežčiau visur, kur važiuoju. Knygos, kurias visiems rekomenduoju. Jausmą apie kurias nešiojuos savo širdy, nors, kad ir kaip būtų keista, kai kurių jau negalėčiau atpasakot 🙂 Čia jas sudedu tikrai ne pagal patikimo laipsnį :). Gal taip sudarysime savo knygų šimtuką, o paskui ir tūkstantuką (iki pensijos, manau, pavyks 😉 ).

Jei paklaustumėt mano sesės, kokia mano mėgstamiausia, tai ji nurodytų Diną 🙂 Bet jau rašiau, kad man sunku būtų sudėlioti pagal mėgstamumą. Bet šita, be abejo, prie labai labai patikusių. Mane Dina tiesiog veža. Na, kaip herojė ji man nereali. Moteriška, veržli, nesuvaldoma, aistringa, grojanti, paslaptinga, gudri, protinga, besikarstanti po medžius, valdinga, trapi, vieniša, uždara. Iš kito pasaulio.

Knyga, kuri užvedė ant skandinavų literatūros. Knyga, kurios, man atrodo neįmanoma ekranizuoti, nors tai buvo padaryta. Žiūrėjau iš smalsumo ir didelės meilės knygai, bet kartu norėjau užsimerkt ir išjungt televizorių, kad man liktų ta Dina, kurią pati susikūriau.

Šimtas knygos viršelių. Negaliu pasakyti, kuris man labiausiai patinka, tikriausiai tas baltas, kuriuo apvilkta knyga, gyvenanti mano lentynoj. Nesugebėčiau papasakot, kas ten knygoj. Atsimenu, kad ratas – gyvenimo ratas, giminės ratas. Giminės medis. Daug užburiančios fantazijos, įtraukiančios, apkabinančios, plūduriuojačios ir užliuliuojančios. Fantastiška knyga. Skaičiau skolintą, o ji mane taip apsvaigino, kad pamačius naujai išleistą negalėjau nenusipirkti, o paskui dar ir originalą, kurį tikiuosi kada nors perskaityti. Taip noriu į Pietų Ameriką pakvėpuoti magiškuoju realizmu.

|apžavėta|