K.Ž.G
Šiandien sueina jau ketveri metai…
Author: knyguziurkeG
Kas?
Iki Nobelio literatūros premijos paskelbimo liko… 3 su puse valandos. Per televizija, rytiniuose laikraščiuose visdi tik ir bando atspėti, kas bus tas autorius, kurio vardą pasakys Akademijos nuolatinis sekretorius.
Maria Schottenius, vieno didžiausio laikraščio Švedijoje buvusi kultūros redaktorė, du kartus iš eilės sugebėjo atspėti laimėtojus.
Lygiai prieš metus tą dieną, kai buvo paskelbtas 2009ųjų metų laimėtojas, jos vadovaujamo kultūrinio priedo pirmajame puslapyje puikavosi Herta Muller (2009 premijos laureatės) nuotrauka. Įsivaizduojat? Tą pačią dieną, likus vos kelioms valandoms iki oficialaus paskelbimo.
Bet M.Schottenius neburia iš tirščių, nedėlioja taro kortų. Tiesiog kultūrinėje sferoje dirbantys žmonės gana dažnai sutinka Akademijos narius, mato į kokius seminarus jie eina, pastebi, kokias knygas skaito pakeliui į namus traukinyje ir t.t Ir pagal tai bando atspėti.
Kai kas manė, jog kažkuris iš Švediškosios akademjos narių prasitarė, bet tai nėra labai tikėtina, nes visi (tiek pati akademija, tiek kultūros sektorius, tiek leidyklos, tiek laikraščių redakcijos) gerokai pasipelno (nebūtinai finansiškai) iš šito visuotinio džiaugsmingo laukimo.
Akademijos nariai net laureatams suteikia slapyvardžius: Haroldą Pinterį (2005) vadino Potteriu, o Doris Lessing- Mažąja Dorrit.
Tai kokius vardus šiandien sako M.Scottenius? Ji spėja, jog laimėti gali Ko Un- Korėjos poetas, Alice Munro (kanadietė rašanti noveles) arba Sofi Oksanen. Nors aš tai tikrai netikiu, kad tai bus Oksanen, ji gimusi 1977aisiais, jau gavo Šiaurės tarybos literatūros premiją, bet ji gerokai per jauna, kad akademijos nariai ją apdovanotų dabar.
(Beje, Oksanen “Valymą” leidykla Versus Aureus išleido ir lietuvių kalba. Literatūros kritikai Skandinavijoje iš proto kraustosi dėl Oksanen dabar, tai ji mano knygų sąraše dabar viena iš pirmųjų)
Paskutinėmis dienomis lažybų punktuose į sąrašo priekį smarkiai kilstelėjo Cormac McCarthy,
Beje, vienas įdomiausių (ir gana dažnai pasitaikančių) spėjimų yra Bob Dylan!
Liko tik kelios valandos, ir tada mes sužinosim
K.Ž.G
Pagaliau?
Daugeliui švedų Akademijos sekretoriaus pranešimas apie tai, kas gavo Nobelio premiją asocijuojasi su vienu žodžiu. Tas žodis yra “Äntligen” ir reiškia “pagaliau”.
Tradicija tyra tokia, kad sekretorius lygiai 13.00, iškart po to, kai laikrodis suskamba vieną kartą, atidaro duris ir praneša laimėtoją salėje esantiems žurnalistams.
2000aisiais vienas gana žinomas žurnalistas Gert Fylking, vos tik sekretoriui pasakius laimėtojo vardą, sušuko “Pagaliau!”
Tai gerokai sunervino ankstesnįjį sekretorių, kuris pasirūpino, kad Gert Fylking 2001aisias nebūtų įleistas. 2002aisias užsimaskavusiam Gert Fylking vėl pavyko ten patekti.
Todėl dabar daugelis švedų išgirdę bet kurio premijos laureato vardą šypsodamiesi sako “Pagaliau”.
K.Ž.G
O gal poetui?
Po to, kaip 1996 aisiais Nobelio premija buvo įteikta Wislawa Szymborskai (aš tuomet dar į mokyklą ėjau), apdovanojimo negavo nė vienas poetas. Gal jau būtų laikas?
Tada švedas Tomas Tranströmer turi neblogą šansą…
Ištrauka iš vieno mano mėgstamiausio W.Szymborska eilėraščio:
“A moth surprised us through the blinds,
its wings in fuzzy flutter.
Its silent path—see how it winds
in a stubborn holding pattern.
Maybe it sees where our eyes fail
with an insect’s inborn sharpness.
I never sensed, nor could you tell
that our hearts were aglow in the darkness. ” (Openness)
K.Ž.G
Pirmieji puslapiai
Dabar skaitau U.Eco “Rožės vardas”.
Dėkoju mane įspėjusiems geriems žmonėms, jog pirmuosius šitą puslapių U.Eco rašo tyčia sudėtingai, kad tik lengvai nepasiduodantys skaitytojai sužinotų aprašomas paslaptis.
Jis pats yra pasakės, jog “I wanted the reader to go through a penitential experience as he entered the book, just as a medieval monk went through strenuous tests when he entered the monastery”
Po ilgo ir gana skausmingo galinėjimosi su U.Eco knygos pradžia pagaliau įsivažiavau ir sunkiai atsiplėšiu nuo šito viduramžiško detektyvo.
K.Ž.G
Arba 100.000$ arba…
Jonathan Franzen apsilankymas Jungtinėje Karalystėje bus prisimintas dėl žavaus kriminalinio įvykio.
Vakarėlio metu du įsiveržę vyrai pačiupo J.Franzen (To paties, kuries parašė “The Corrections” ir “Freedom”) akinius ir įdavė raštelį “”$100,000 – Tavo akiniai vėl bus tavo”.
Po greitos policijos paieškos net su sraigtasparniais, pagrobėjai buvo surasti, o akiniai grąžinti savininkui, kuris nusprendė nerašyti pareiškimo policijai, o tiesiog priimti šitą išpuolį kaip nekaltą juokelį.
Aš pati nesu skaičiusi jokios jo knygos.
Šiek tiek buvau susidomejusi, bet po to sužinojau, jog J.Franzen yra pareiškęs, jog nenori, jog jo knyga būtų įtraukta i Oprah Book Club, nes žmonės pagalvos, kad tai knyga parašyta moterims (Vajė koks siaubas! Apsaugok, Viešpatie, nuo tokio baisumo-knygos moterims).
Ar galit įsivaizduoti atvirkščią situaciją? Ar yra nors vienas rašytojas, kuris sakytų, jog nenori, kad jo knygą skaitytų vyrai?
Ir nors Oprah jam atleido ir vėl giria jo naujausią knygą “Freedom” svao programoje, manęs jo knygos nebetraukia.
O jūs jau skaitėte kurią nors jo knygą? Ar labai daug prarandu neskaitydama jo iš principo?
K.Ž.G
Ketvirtadienis!
Ketvirtadienį, 13.00 Švedijos laiku bus paskelbta, kas laimėjo Nobelio literatūros premiją. Laukiat? Aš tai laukiu kaip kokio stebuklo.
Praėjusiais metais nuėjau į savo knygyną ir kartu su jo darbuotojais stovėjom aplink radiją ir ištempę ausis klausėme.
Lažybų rezultatai atrodo taip:
Philip Roth 4,50
Haruki Murakami 8,00
Thomas Tranströmer 8,00
Amos Oz 9,00
Joyce Carol Oates 9,00
Adonis 11,00
Margaret Atwood 21,00
Milan Kundera 26,00
Antoni Tabucchi 26,00
Alice Munro 41,00
Carlos Fuentes 41,00
Eric Elmsatr 41,00
Ian McEwan 41,00
Inger Christensen 41,00
John Updike 41,00
Willy Kyrklund 41,00
Chinua Achebe 51,00
Cormac McCarhty 51,00
David Malouf 51,00
Mario Vargas Llosa 51,00
Umberto Ecco 51,00
A.B Yehousha 101,00
Adam Zagajewski 101,00
E.L Doctorow 101,00
Eeva Kilpi 101,00
J K Rowling 101,00
John Banville 101,00
Michael Ondaatje 101,00
Patrick Modiano 101,00
Paul Auster 101,00
Salman Rushdie 101,00
Bob Dylan 151,00
Kol kas tik 12 moterų yra gavusios literatūros premiją: Selma Lagerlöf, Grazia Deledda, Sigrid Undset, Pearl Buck, Gabriela Mistral, Nelly Sachs, Nadine Gordimer, Toni Morrison, Wislawa Szymborska, Elfriede Jelinek, Doris Lessing och Herta Müller.
26 laimėtojai rašė anglų kalba, po 13 laimėtojų rašė vokiškai ir prancūziškai, 10 ispaniškai, po šešis- itališkai ir švediškai, penki-rusiškai, keturi- lenkiškai ir t.t.
Kadangi paskutiniaisias metais gerokai padažnėjo moterų, tai spėju, jog šiais metais Švedijos Akademija premiją lengva širdimi skirs vyrui. Jau senokai laimėtojas buvo iš Azijos, tai gal koks nors visiškai negirdėtas rašytojas.. O jei Murakami? Oi kaip daugelis apsidžiaugtų…
Spėlioju spėlioju. Bet įtariu, jog bus taip, kaip beveik visada būna. Sekretorius prie tų gražiųjų durų perskaitys motyvaciją ir pasakys, jog prizą gauna rašytojas X, o aš surauksiu nosį ir sakysiu “Kas? Kas?”
Apie kūrybingumą
Siūlau pasiklausyti E.Gilbert (“Valgyk, melskis, mylėk” autorės) paskaitos apie kūrybingumą.
Aš buvau įkvėpta. O tu?
Pleistras dūšiai
Prisipažįstu, jog kai žiūrėjau Oprah Show programą apie E.Gilbert knygą “Eat, Pray and Love”, net akimis varčiau. 
Prisipažįstu.
O dabar per porą dienų ją ėmiau ir perskaičiau. Kaip tai atsitiko?
Na tiesiog dabar mano gyvenime atsirado visa krūva pokyčių, tai būtent mano (šiuo metu) riboto sveiko proto kaltė, kad šita knyga kažkokiu būdu pateko į mano namus 🙂 Ir žinot ką? Visai neblogai suveikė.
“Eat, Pray, Love” nėra literatūrinis šedevras, novatoriškas romanas ar stipri proza, o tiesiog pleistras dūšiai. Tad visiems pasimetusiems (nors ką aš čia bandau apgauti? Knyga ryškiai parašyta moterims), taigi, visoms pasimetusioms, pavargusioms, nusivylusiosm ir panašiai galiu parekomenduoti.
Knygos autore Elizabeth Gilbert po ilgų ir kankinačių skyrybų nusprendžia visus metus paskirti kelionėms po pasaulį ir atrasti save. (Žinau žinau- skamba labai jau pretenzingai). Pirmiausia ji važiuoja į Italiją, kur mokosi italų kalbos, valgo skaniausias picas pasaulyje (VALGYK) ir renka pačius gražiausius fontanus Romoje.
Po to ji iškeliauja į atokų ašramą Indijoje, kur dienas leidžia medituodama ir melsdamasi (MELSKIS) , o galiausiai patenka į Bali salą, kur bando surasti pusiausvyrą tarp kūno (Valgyk) ir sielos (Melskis).
“Valgyk, melskis, mylėk” tai ir kelionės aprašymas, ir memuarai, ir new age filosofija ir kažkas tokio labai jau coelhiško. Man labiausiai patiko itališkoji dalis, na ir ta Indijoje tokia nieko, bet toji paskutinė man nepaliko didelio įspūdžio, kaip užsienietiškai sakoma “Ran into the sand”. Man pritrūko stipresnės pabaigos, pasigedau užbaigtumo.
Bet, knygą gelbsti ne tik tai, kad daugelis klausimų, kurie kyla herojei, yra svarbūs ir daugeliui kitų, bet ir tai, kad autorė turi žavios saviironijos,sugeba su humoru pažiūrėti tiek į savo problemas, tiek į jos pačios elgesį.
Kitas dalykas, kuris gelbsti knygą nuo to savipagalbinio prėsko skonio, yra tai, jog ji niekada neduoda laimės receptų kitiems. Ji rašo apie savo kelionę ir net neužsimena, jog ir kiti turėtų taip pat elgtis, tą patį daryti.
Spalio aštuntą įvyks filmo “Valgyk, melskis, mylėk” premjera Lietuvoje, o Elizabeth vaidmenį atlieka… Julia Roberts. Aš būtinai eisiu. Tiek dėl Julia, tiek smalsu pažiūrėti, ar filmas sugebėjo pateikti stipresnį pasakojimą, tiek todėl, jog labai noriu pamatyti tas visas gražias vietas, aprašytas knygoje. (O filmo reklama tai man labai patinka)
K.Ž.G
P.Roth “Apmaudas”
Ką tik pabaigiau skaityti P.Roth “Apmaudas”. Nieko iš P.Roth kūrybos anksčiau nesu skaičiusi, tai buvo pats laikas, nes jo vardas dažnai būna tose spekuliacijose apie Nobelio premiją. 
Labai smagi knygos kaina (15lt) ir labai smagus formatas. Skaičiau ir jutau, kad parašyta kokybiškai, kad geras ir įdomus jaunojo Marko Mesnerio paveikslas, bet… na visai manęs “neužkabino”.
Na niekaip nesugebėjau identifikuotis. Tolimi man pasirode tuometinis amerikietiškas gyvenimas, lyg kirvis virš galvos kabantis Korėjos karas, vyriškojo libido ieškojimai ir pan.
Todėl aš geriau patylėsiu, nes, manau, jog čia daugiau mano kaip skaitytojos, o ne knygos autoriaus kaltė.
Gal dėl mano darbų ir minčių nesugebėjau skaityti knygos taip, kaip ji nusipelno. Todėl vietoj mano nuomonės, siūlau paskaityti keletą citatų, iš straipsnio, kurį parašė šios knygos vertėja Gabrielė Gailiūtė. Visą jos straipsnį rasite čia
“Išmintinga ir gili ši knyga yra todėl, kad sugeba skelbti didžias tiesas, aprašyti painius ir sudėtingus žmogaus ir pasaulio reiškinius, jų nesupaprastindama, nepaversdama nuvalkiotomis banalybėmis, kiaurai perregimais simboliais ar įkyriais pamokymais. Geriausios knygos yra tokios, kurios pasiekia daugiau, giliau, taikliau, negu paskui jose sugeba išskaityti net ir patys uoliausi kritikai. Toks yra „Apmaudas“, toks yra ir jo autorius.”
“Tačiau tokia pikta, apmaudi jaunystė mus visus – ir, matyt, romano autorių taip pat – ne tik skaudina ir erzina, bet ir žavi, kelia nostalgiją. Taiklus ir kritiškas požiūris į jaunystę knygoje atmieštas švelnumu ir meile (ypač pagrindinio veikėjo tėvo paveiksle), kuriuos dar labiau sustiprina praradimo jausmas.”
K.Ž.G
Viskas nušviesta…
Kartais būna labai gražių sutapimų, kai savasis gyvenimas ir skaitoma knyga “susikukuoja”. Visą šią savaitę tyrinėjau šeimos geneologiją ir radau savo gimines, apie kurių egzistavimą nežinojau.
Vienas J.S.Foer knygos “Viskas nušviesta” herojus- žydas amerikietis irgi ieško savo šaknų. Jis atvyksta į Ukrainą ieškoti moters, kuri karo metu išgelbėjo jo senelį ir štetlo Trachimbrodo, kur gyveno daug jo giminės kartų.
Aš mėgstu sudėtingas knygas, kai autorius žaidžia su laiku, kai supina istorijas, kai pasimeti pasakojimo tęstinume, bet “Viskas nušviesta” yra viena sudėtingiausių mano skaitytų knygų šituo atžvilgiu. Kartais šiek tiek net erzinausi, bet užtat pati kalba atpirko perdėm sudėtingą struktūrą.
Knygą sudaro trys pasakojimai. Vieną dalį istorijos laužyta iki ašarų juokinga anglų kalba pasakoja Aleksas Perchovas, firmos “Ukrainian Heritage Tour” gidas/vertėjas, kuris kartu su savo seneliu padeda knygos herojui Jonathanui Safranui Foeriu (autorius pats įkėlė save į knygą- na kaip galima nemylėti tokių postmodernistinių rašymo triukų? ) ieškoti savo praeities. Aleksas piešia labai ironišką, keistą, užsieniečiams visai nesuprantamą, o ukrainiečiaims labai normalų postsovietinio gyvenimo paveikslą: nemandagios padavėjos, dvigubai didesnės kainos užsieniečiams, juokas iš vegetarų ir pan.
Antroji pasakojimo dalis priklauso herojui Jonathanui Safranui Foeriui, kuris su magiško realizmo intarpais aprašo štetlą, kuriame gyveno keletas jo giminės kartų. Šitas pasakojimas man paliko labai didelį įspūdį, nors būtent čia istorija buvo gerokai suvelta. Bet tie įdomūs keisti žmonės su savo “pričiūdais”, su savo meile ir su nesugebėjimu mylėti, su piktumais ir žiauriu liūdesiu įstrigo labiausiai.
Dar viena pasakojimo dalis yra sudaryta iš Alekso laiškų Jonathanui, kuriuose Aleksas komentuoja Jonathano skyrius apie štetlą.
Skaitydama ir verkiau ir juokiausi. “Viskas nušviesta” -tarsi gyvenimas, kur visada visada esi labai labai arti laimės, bet lygiai toks pats trumpas atstumas yra ir iki pačių pačių juodžiausių dienų.
“The only thing more painful than being an active forgetter is to be an inert rememberer.”
“Do you think I’m wonderful? she asked him one day as they leaned against the trunk of a petrified maple. No, he said. Why? Because so many girls are wonderful. I imagine hundreds of men have called their loves wonderful today, and it’s only noon. You couldn’t be something that hundreds of others are.”
Ir nors filme “Viskas nušviesta” nėra pasakojimo apie štetlo Trachimbrodo praeitį, nors viena didžiausių knygos paslapčių taip pat buvo pakeista, filmas tikrai neblogas, labai jau toks nehollywoodiškas ir tragikomediškas filmas apie tai, kaip praeitis nušviečia šiandieną ir apie tai, kaip meilė nušviečia gyvenimą.
Nušvitusi K.Ž.G
Bestselerių diktatūra
Šiandien perskaičiau įdomų straipsnį laikraštyje “Dagens nyheter“, tai jį trumpai čia perpasakosiu.
Straipsnyje pasakojama apie tai, jog Švedijoje 10% leidžiamų knygų sudaro 90% gaunamų pajamų.
Dažnai pirkėjo sprendimą pirkti vieną ar kitą knygą įtakoja perkamiausių knygų sąrašai ir tai, jog kai kurioms knygoms skiriama daug daugiau dėmėsio medijoje.
Kita problema knygynams yra tai, kad naujos knygos labai greitai pasiekia savo lentynas benzino kolonėlėse ir maisto parduotuvėse, kurios gali pardavinėti tas knygas žemesnėmis kainomis, nes ten pasirinkimas labai mažas. 
Knygų leidyklos patenka į sudėtingą situaciją, kadangi privalo turėti keletą bestselerių, jog išgyventų. Betseleriai savo ruožtu sukelia problemas likusiųjų knygų leidimui.
Midlist -viduriniojo sąrašo rašytojų (pripažinti, bet neišleidę bestselerio) pardavimai sumažėjo per pusę. Debiutantas, kuris prieš penkis metus parduodavo 2000 egzempliorių, šiandien parduoda tik 1000 knygų.
Tuo pačiu metu švediškieji detektyvai ir trileriai pradėjo gerokai dominuoti rinkoje, ir tai taip pat turėjo neigiamos įtakos kitos literatūros pardavimui. Jonas Axelsson iš “Albert Bonnier” leidyklos sako, jog kaltė šitoje situacijoje yra visų, kadangi tiek leidyklų, tiek pardavėjų marketingo strategijos yra nukreiptos būtent į bestselerių pardavimą.
Bestselerių “auka” tapo verstinė literatūra. Prieš 20 metų du trečdaliai knygų buvo verstinės, o likęs trečdalis buvo švedų autorių kūriniai. Šiandien švedų autorių kūriniai sudaro du trečdalius leidžiamų knygų.
Seniau leidyklų bestseleriai “ištraukdavo” kitas, mažiau populiarias knygas. Dabar gi stengiamasi, jog kiekviena knyga neštų savo kaštus.
O kokia situacija Lietuvoje?
Kiek įdomių knygų užspaudė D.Brown ir P.Coelho?
Kiek gerų vertimų nužudė menkavertės Butkutės, Lavrinovičių ir Radžio biografijos?
K.Ž.G
Giminės istorija
Paskutinėmis dienomis vos paskaitau, nes didelę dalį laisvo laiko praleidžiu duomenų bazėse ieškodama giminaičių, seniai seniai išvykusių į Ameriką.
Ir radau!
Jausmas neapsakomas, kai gyventojų surašymo sąrašuose randi savo giminaičio pavardę, jo žmonos vardą, jų vaikus, mirties datas ir vietas.
Tas, kuris nepatenkintas burba, jog internetas ir kompiuteris trukdo žmonėms bendrauti turėtų patylėti. Mano šeimos istorija keliais mygtukų paspaudimais ateina pas mane, į mano namus, mano kambarį. Ir visi tie pro-giminačiai tarsi atsisėda į manąją sofą ir pasakoja man iš kur aš esu. Ir kodėl esu čia, o ne kitur.
Daugelis mano mėgstamiausių knygų yra būtent šeimos istorijos. Pati pačiausia man G.G.Marquez “Šimtas metų vienatvės”.
K.Ž.G
In memoriam Mylimiausia bibliotekininkė
Aš niekada nevažiavau “į kaimą”. Mano mamytės tėvai gyveno pačiame Klaipėdos centre prie pat I.Simonaitytės bibliotekos. Apie savo mamytės mamą jau esu pasakojusi , o dabar noriu papasakoti apie tėvelio mamą.
Ją visa giminė vadino Mamele, gyveno ji Babtuose, kur daug metų dirbo bibliotekos vedėja.
Kai prisimenu atostogas pas Mamelę, prisimenu daug gražių dalykų.
Prisimenu, kaip valgydavom nenormalius kiekius braškių, kad visus giminės vaikus išberdavo, ir tekdavo kviestis gydytoją iš ambulatorijos, kad ji pasakytų, jog nieko čia tokio baisaus, bet gal reikėtų tų braškių tiek nevalgyti.
Atsimenu, kaip visi pusbroliai ir pusseseres susėsdavom prie televizoriaus ir žiūrėdavom “Viešnią iš ateities”.
Atsimenu, kaip valgydavom iš metalinių bliūdelių su išpaišytomis rožėmis ir su šuniukais.
Kaip atlaiduose gaudavom ilgus krakmolinius saldainius susuktus į spalvotą tampomą popierių,kaip rūbų spintoje visada būdavo paslėptas maišelis su saldainiais “Aguona” ir “Karakumai”, ir todėl saldainiai kvepėdavo Mamelės kvepalais.
Kaip visi pusbroliai ir pusseserės miegodavom ant grindų tame pačiame kambaryje, kaip visiems mums magėdavo nuplėšti virtuvėje kabančio kalendoriaus lapelį ir kaip Mamelė mane mokino gražiai pasisveikinti su a.a. kunigu R. Mikutavičiumi:
-Giedrute, reikės pasakyti” laba diena“. Ar atsiminsi?
-Atsimenu atsimenu, Mamele.
-Gerai. Štai jis ateina. Pasisveikink
– Labas!
Bet vienas svarbiausių man dalykų pas Mamelę buvo visos tos pilnos knygų lentynos, kur knygos stovėjo dviemis eilėmis, kur gražiai išrikiuoti stovėjo visi A.Diuma tomai, daugybė Mayne Reid’o knygų, kur pagal eilę buvo sudėtos svarbių žmonių biografijos ir brolių Grimų labai senas pasakų leidimas.
Bet svarbiausia buvo ta sklandanti aura, jog kampučių lankstymas yra baisi nuodemė, jog nugarėlių laužymas yra nusikaltimas, jog skaitomą knygą reikia apvilkti storu odiniu aplanku, ir svarbiausia- kad knygos yra nepaprastai gražus ir svarbus dalykas.
Kai 1945aisiais metais Babtuose buvo įkurta miestelio biblioteka, jos pirmaja vedėja ir tapo mūsų Mamelė, kuri pati suklompektavo pagrindinį knygų fondą.
Tėvelis pasakojo, kad visa šeima gyveno tame pačiame name, kur buvo biblioteka, tad jis galėdavo bet kada atsidaryti duris užkabintas kabliuku ir įeiti į biblioteką.
Klausydavausi tų pasakojimų ir svaigau: tik įsivaizduokit- bet kada, nereikia net batų apsiauti… ir jau bibliotekoje. Net sekmadieniais, net vidury nakties… Va čia tai laimė!
Kartais vyresnės seserys net ir dirbdavo bibliotekoje, man ir tai atrodė didžiulis džiaugsmas. Ojojoj kokia aš svarbi jausčiausi, kad galėčiau užrašyti knygas į skaitytojo kortelę.
1947 metais Mamelė surengė pirmąjį po karo saviveiklinį pasirodymą. Komedija “Mirta Činčibiraitė” buvo suvaidinta daržinėje, scena buvo padaryta iš lentų ir daržinės durų, nes jokios salės tada Babtuose dar nebuvo.
Kitas, mano akimis, padarytas kultūrinis žygdarbis (kuris plačiai žinomas mūsų giminėje, bet visai nežinomas už jos ribų) yra tai, kad Mamelė ranka yra perrašiusi kai kurias knygas, nes jų nupirkti negalėjo. Su parkeriu, į storus sąsiuvinius ir gražiai, be jokių pribraukymų.
Bibliotekoje ji dirbo 25 metus ir nors nei aš, nei mano sesė, nei mano nuostabiosios pusseserės ir mano linksmieji pusbroliai nesilankėme bibliotekoje, kol Mamelė ten dirbo, esu įsitikinusi, kad ji yra mūsų pati pati mylimiausia bibliotekininkė.
K.Ž.G
Užtrauktukas ir skrydis
Apie E.Jong “Skrydžio baimę” Lina jau rašė anksčiau ir įtraukė ją į savo šimtuką. Taip pat apie knygą rašyta ir Šiukšlynėlyje.
Aš iki Linos įrašo nieko nebuvau apie šitą knygą girdėjusi, todėl nežinojau, ko tikėtis. Manajame leidime E.Jong knygos trisdešimties metų išleidimo proga parašė apie savo pačios gyvenimą, apie knygos rašymą, ir aš supratau, jog knyga yra labai labai autobiografiška.
Isadoros pirmajam vyrui užeina psichozė, po to Isadora išteka už… psichologo.
Bet vistiek- jos niekaip nepalieka skrydžio baimė.
Skyd
is- tai gyvenimas, jos kūryba, meilė, seksas… Isadora nesijaučia laisva, ji jaučiasi kontroliuojama tiek savo vyrų, tiek mamos, tiek to universalaus moterims į galvą įkalto plano (graži, kūda, universitetas, sutikti jį, ištekėti, susilaukti vaikų), tiek universiteto nubėžtų gairių.
Ir ta baimė nepaliek Isadoros, nes ji suvokia, kad ir ką ji bepasirinktų, kad ir kokius nekonvencinius sprendimus ji priimtų, tos absoliučios skrydžio laimės gali ir nepatirti.
E.Jong pasakoja, jog knyga sukėlė baisiausią pasipiktinimą: “Kaip MOTERIS gali rašyti TOKIUS dalykus”. TOKIE dalykai- tai keiksmažodžiai,herojės noras patirti “zipless fuck” (sueitis tarp dviejų nepažįstamųjų, kai tarp jų nėra jokios priklausomybės, ir kai išsiskiriama be jokios gėdos ar sąžinės graužaties), jos sprendimas pasielgti prieš egzistuojančias normas ir t.t.
Keletas citatų:
“Women are their own worst enemies. And guilt is the main weapon of self-torture . . . Show me a woman who doesn’t feel guilty and I’ll show you a man.”
“And the lesson was clear: being a woman meant being harried, frustrated, and always angry. It meant being split into two irreconcilable halves.”Maybe you’ll do better than me” my good mother said. “Maybe you’ll do both, darling. But as for me, I never could””
“I began two novels in Heidelberg. Both of them had male narrators. I just assumed that nobody would be interested in a woman’s point of view. Besides, i didn’t want to risk being called all the things women writers (even good women writers) are called: “clever, witty, bright, touching, but lacks scope” I wanted to write about the whole world. I wanted to write War and Peace- or nothing. No “lady writer” subjects for me. I was going to have battles and bullfights, and jungle safaris.”
Iki skausmo atvirai, kone brutaliai apie tai, ką reiškia būti moterimi. (Truputuką žliumbiu)
K.Ž.G
knyguziurkes.com 