History, most people reckon, is what you can remember about the past. But the forgotten bits can be the most interesting ones. […] The variety is striking; the Byantine empire lasted more than 1,000 hundred years; the Republic of Carpatho-Ukraine barely 24 hours. Some, like Aragon or the Grand Duchy of Lithuania grew into empires. – Iš The Economist, lapkričio 6 d. numerio.
Čia apie knygą – Vanished Kingdoms: The History of Half-Fogotten Europe by Norman Davies, top paties, kuris parašė storą knygą Europos istorija. Ieškosim skyrelio apie savo prapuolusią vaiduoklišką karalystę?
Ar žiūrite “Žemės stulpus”? Aš bandau vis per kompą pažiūrėti. Ką matau – gan daug dalykų yra pakeista – perdėliota laike, pvz. Jack apie savo tėvą sužino beveik knygos pabaigoje, o seriale vos ne antroje serijoje; prisiekti, kad padės broliui atgauti pilį, Alieną praktiškai kalėjime privertė tėvas, na, ji prie mirštančio tėvo (taip, taip, tėvas kalėjime nuo kankinimų buvo mirštantis, kažkaip neatsimenu, kad kas nors knygoje jam būtų kirtęs galvą, o be to į patį kalėjimą be kyšio vaikai negalėjo patekti) negalėjo kitaip pasielgti, o seriale Aliena pati prisiekia tai padaryti. Na, žodžiu, serialas įdomus žiūrėti, bet knygoje yra beveik visai kitokia istorija. Nepamirškit paskaityti knygos 🙂
Still Alice – apie penkiasdešimtmetę moterį, Alice, kuriai diagnozuojamas Alzheimeris. Knyga iš sergančiojo perspektyvos. Kaip žmogus keičiasi, kaip keičiasi aplink gyvenantys, kaip sunku sergančiajam, kaip dar sunkiau mylimiesiems, vyrui vaikams. Kaip atlaikomas ar neatlaikomas šis smūgis – paprastai tokiose situacijose neatlaiko tie, iš kurių tikiesi daugiausia, bet iškyla kiti, tie, kuriais mažiau pasitikėjai, kuriuos laikei vėjavaikiais, nepatikimais.
Knyga leidžia pajausti tą pasaulį, kurį pasigrobia liga. Kadangi autorė Lisa Genova yra neurologė, rašo Alzheimerio asociacijos interneto puslapyje, tikriausiai knyga yra visų jos sutiktų sergančiųjų pasakojimas, kreipimasis į tuos, kurie aplink, sveikieji. Pats sergantis kažkuriuo laiko momentu pasiekia tokią stadiją, kad nebesupranta, kad serga, tiesiog aplink yra vien tik nepažįstamieji – dukra – jauna mergina, kuri nori būti aktorė, sūnus – gražus jaunas vyras, kita dukra – motina, nes ant rankų laiko kūdikį. Pasaulis kitoks, bet Alice vis dar Alice. Tokia pati sau.
Ši knyga nėra kažkoks literatūros šedevras, tai dar vienas priminimas – memento mori, o mori gali įgauti pačių netikėčiausių formų. Svarbu to nepamiršti.
Visada perlieja toks malonumo jausmas, kai pajauti telepatines bangas. Tokios man būna su keletu žmonių – pagalvoji, žiū, jau ir skambina arba siunčia e-mail, negali prisiskambinti, nes tuo pačiu metu tau skambina, su Giedre va, kartu apie knygas galvojam. 🙂 Sakyčiau nebestebina, bet ne, visai ne, visada nustebina tokia telepatija. Maloniai. Taip kad visai nustebau/nenustebau, kai atsidarius blogą išvydau Giedrės įrašą apie A.M.Pavilionienės knygą, nes kaip tik ant mano stalo iš velnias žino kur iškuistas jau gulėjo “Pageidautinų pesakityti kūrinių sąrašas”, kuris atlaikė kas metai persijojamų visokiausių konspektų ir studijų laikų užrašų išmetimo (būtinai perdirbimui!) rėtį. Vis susilaiko ranka, ne dėl to, kad “prireiks”, kaip dažnai su tokiais šimto metų konspektais būna, bet šiaip,smagu prisiminti, juk jau nemažai visokių sąrašų – tiek mokyklinių, tiek šimtukinių – esame apiplepėję.
Taigi jaunosios būtimosios verslo vadybininkės Lina ir Vaida (ištikima blogo skaitytoja <3), buvo pavyzdingos studentės ir lanke visas iš eilės galimas paskaitas, o čia – kokia sielos atgaiva siūlomos XXa. literatūros paskaitos su, kaip čia pasakius – skandalingąja Pavilioniene. nelabai atsimenu, kuo ji tuo metu buvo skandalinga, bet nebuvo “nežinoma”. Taigi, kartu su pavyzdingomis literatūros myletojomis į auditoriją sugužėjo krūva kitų būsimųjų verslininkų, iš kurių semestro pabaigoje liko iš viso keturi – mes dvi ir dar du, o gal tik trys? Vaida, nebeatsimenu.
Kas man įstrigo iš paskaitų. Įdomu buvo, bet aš pastoviai jaučiau, tokią ironišką gaidelę mūsų atžvilgiu, ale “ką jūs čia kvaileliai būsimieji vadybininkėliai, suprantate apie literatūrą”, ir mūsų ne blogesnis – “nežinai dar, kas čia tavo paskaitoj sėdi”. Vaida, gal tau kitaip atrodė? Buvo didelis noras nustebinti dėstytoją, parodyti, kas čia mes tokios per “žinovės” esame. Tiesa, mūsų fėja su berete iš gimnazijos buvo mus gerai ištreniravusi – didelė dalis sąrašo mums buvo jokia ne naujiena. Aš dar turiu savo baigiamąjį rašinėlį “Moterų literatūros samprata” – oho, rizikavau šokdama į tokią žinomą dėstytojai temą. Bet pavyko ir tai malonu prisiminti.
Kaip Giedrė numatė Nobelio laureatą, taip aš visai netyčia grybštelėjau už Bookerio laimėtojo – tiesiog būtent Julian Barnes audio knygą užsisakiau iš Bookerio shortlist. Nenusivyliau. Šis laimėjimas akmuo į rašytojų, rašančių nesibaigiančio ilgumo knygas, daržą – nežinau, kiek puslapių, sako apie 170, o man – viso labo 4 CD. Niekis, palyginus su 12 Ken Follet.
Iš tikro būtų buvę lengviau apie šitą knygą rašyti, jei ji dar nebuvo išrinktoji. Apsimeskim, kad taip ir nebuvo. Užkabino mane ta knyga, vakar pusvalandį sėdėjau garaže įvažiuojant ir išvažiuojant kaimynams, užsidegant ir užgestant šviesoms vaiduokliškai tūnojau mašinoj ir klausiau iki pabaigos. Tiesa, pabaiga hmm… neįsikirtau į tą pabaigą, klausiau kelis kartus, šiandien vėl, taip norėjosi turėti popierinį variantą, kurį galėčiau atsiversti, prisiminti kokią nors vietą. Gal ir nereikia jos suprasti, nes ji, kaip vienam review pavadinta “open”, bet ne taip open, kaip buna be pabaigos, truputi kitaip open. Todėl, jei kas skaitėt, prašau prisipažinti, nes noriu pasitikslint, o gal supratau tiek, kiek reikėjo suprasti.
Mes dažniausiai apie save prisimename, kas mums labiausiai patinka iš mūsų gyvenimo, kokie buvome šaunūs, gudrūs ir visokie kitokie teigiami herojai. Mes neprisimename, o gal tiesiog taip jau surėdytos mūsų smegenys, kokie būnamame bailūs, žiaurūs, užgaulūs. Mūsų istorija yra pasakojimas iš “aš” perspektyvos, ir kas pasakys, kiek tame pasakojime tiesos ir kokia buvo tikroji istorija. Ar tokia iš viso egistuoja? What we remember is not exactly what we have witnessed. Prisiminimų tema, ypač aktuali artėjant gyvenimo pabaigai, jaučiant tą pabaigą, bene pagrindinis knygos akcentas. Ir iš tikro gerai aprašyta, įsismelkia giliai.
Julian gal su savo lentynom?
Gal kiek erzinantis buvo Tony buvusios merginos paveikslas, kažkokia keistuolė, bet dabar pagalvojau, gal tik todėl, kad viskas pasakojama iš Tony perspektyvos, o kadangi jis pats jos visiškai nesuprato, tai ir merginos charakterio klausiančiajam nelemta suprasti, nes toks jau tas istorijos pasakotojas.
Viena nelabai kaip apie knygą atsiliepiantis review, referuoja visą įvykį į autoriaus gyvevnimą, kai Julian Barnes susipyko su draugu rašytoju Martin Amis, kad jis pasirinko kitą agentą, ne Barnes žmoną Pat, kuriai dedikuota ši knyga. Parašė tam draugui bjaurų laišką – taip pat kaip knygos herojus savo draugui, pradėjusiam susitikinėti su jo buvusia mergina, ta pačia keistąja Veronica. Nežinau, kiek tame tiesos ir autobiografijos ir kas žino.
Paskaitykit, buvo malonu vėl rankose laikyti (t.y. ausyse girdėti) gerą knygą.
neperskaitytų knygų. Nusprendžiau nekankinti savęs ir mesti šalin Roberto Bolano “Čilės noktiurną”. Na, visiškas neužkabinimas, nežinau nežinau. Knygelė nestora, taip džiaugiausi ją radus knygyne, kad net Giedrei nupirkau, o čia šast visai nemalonus siurprizas. Labai labai tikiuosi, kad Giedrė bent jau perskaitys iki galo, ji juk moka tokiuose dalykuose kantriai atrasti grožį. Šį kartą aš visiškai nekantri. Beje, smalsiaisavo eilės laukia kita Bolano knyga, Giedrės dovanota 2666.
Apie knygą gražiai čia (po tokios recenzijos net norisi per save lipti ir skaityti iš naujo)…
Kaip ir minėjau – knyga ‘įskaitoma”. Žiūriu būtent tai visur pabrėžiama:
Stella Rimington, a former British spy chief who chaired the panel of judges this year, told reporters:
“We thought that it was a book which, though short, was incredibly concentrated and crammed into this very short space a great deal of information you don’t get out of a first reading.
“It’s one of these books, a very readable book, if I may use that word, but readable not only once but twice and even three times.”
“We were not talking about only readability as some of you seem to have thought,” she told a press conference before a glitzy dinner and awards ceremony at London’s medieval Guildhall.
“We were talking about readability and quality. You can have more than one adjective when you are talking about books.”
Suaugėlių pasirinkimui:
knyguziurkes.com 