Giedrė paliudys, kad man patinka ne tik knygos, bet ir geografija. WordPress sugalvojo įdėti mus lankančiųjų statistiką pagal šalis. Spėkit, kokios kokiose trijose šalyse (be Lietuvos, aišku), gyvena mūsų blogo draugai ir draugės? Visų blogo gyvavimo laikų statistika (OMG, British Virgin Islands!):
Kartais knyga turi gerus du metus laukti, kol bus jos eilė. Taip atsitiko ir su Giedrės rekomenduota American Wife, kuri buvo tuoj pat parsiųsdinta po jos rekomendacijos (2011 m. pradžioje). Ilgai nesiryžau imti į rankas tokios storos knygos, nes turėdama tiek mažai laiko skaitymui, žinojau, kad skaitysiu ilgai, o kai ilgai skaitai, knyga gaunas tokia išsiblaškiusi… Bet ne šita.
Ar patiko? Labai patiko, ypač pirmosios dvi dalys – tikrai stiprios, tik paskutinioji kiek per daug ištęsta. Knyga apie Laurą Bush, savo kvailokais posakiais pagarsėjusio prezidento, vienintelio apsilankiusio Lietuvoje ir turinčio atminimo lentą ant rotušės sienos, žmoną (kiekvieną kartą praeidama pro tą lentą vis galvoju, jei prezidentas ištaręs tuos žodžius, užrašytus ant lentos, neimponuoja, tai kiek imponuoja tie žodžiai, nors ir labai svarbūs, bet kartu… jei kada nors Amerika sugalvotų mus paaukoti, ar galėtume ta lentele pamojuoti jiems prieš nosį?).
Pirmojoje knygos dalyje taip gerai aprašytas augančios mergaitės gyvenimas, taip viskas išjausta, išgyventa ir tikra, kad nė vienoj vietoj neteko pagalvoti, kad, na, perlankta ar panašiai. Be abejonės, Curtis Sittenfeld sukūrė stiprų ir paveikų mergaitės, merginos, vėliau moters paveikslą, taikliai sudėliojo visas aplinkybes nulėmusias, kodėl vienaip ar kitaip pakrypo Alice Blackwell gyvenimas.
Antroje knygos dalyje patenkam į pasaulį, į kurį patenki tapdamas oficialiu asmeniu (kaip labai pabrėžiama knygoje, tais oficialiais asmenimis toli gražu nebūtinai tampa patys gabiausi, charizmatiškiausi ir protingiausi – kaip sakė pagrindinės veikėjos Alice tėvas: “Foolish names and foolish faces often appear in public places.”), kuriame nebegali nueiti į parduotuvę ir apskritai turėti asmeninio gyvenimo, o tuo labiau asmeninės nuomonės. Kai gali turėti tik besišypsantį arba susirūpinusį veidą (pagal poreikį), ir turi visada palaikyti savo vyro prezidento poziciją, nors galbūt visiškai su ja nesutinki, nes apskritai esi priešingų pažiūrų, kurios, manei prieš susituokdama visiškai netrukdys šeimyniniam gyvenimui.
American Wife – dar viena labai gera knyga (šalia Philip Roth Amerikietiškos pastoralės) apie amerikietišką gyvenimo būdą, amerikietišką šeimą, gyvenimą nuo XX a. šeštojo dešimtmečio iki beveik šių dienų. Būtinai prisidedu prie Giedrės ir rekomenduoju.
Štai tas oranžinis, paskelbtas kovo 8 d. Man net silpna, kaip knygų sąrašai ilgėja, krūvos auga, o laiko mažėja…
Gal jau ką nors skaitei? Kuris viršelis patraukė akį? Spėk, kas bua laimėtoja!
“In Mongolia, when a dog dies, he is buried high in the hills so people cannot walk on his grave. The dog’s master whispers into the dog’s ear his wishes that the dog will return as a man in his next life. Then his tail is cut off and put beneath his head, and a piece of meat or fat is placed in his mouth to sustain his soul on its journey; before he is reincarnated, the dog’s soul is freed to travel the land, to run across the high desert plains for as long as it would like.
I learned that from a program on the National Geographic channel, so I believe it is true. Not all dogs return as men, they say; only those who are ready.
I am ready.”
Šioje knygoje apie tai, kaip pasaulis atrodo šuns akimis. Įdomiai. Tikriausiai panašiai, kaip “Skafandre ir drugelyje” – kai esi gyvas, protingas, mąstantis ir negalintis savęs išreikšti, na, nebent akies mirksniu arba uodegos vizginimu. O pasirodo, šuns kūne gyvena siela, kuri galbūt tuoj tuoj, jei viską išmoko šuniškam pasauly, reinkarnuosis į žmogų. Žodžiu protingas padaras, gali papasakoti viską, kas dedasi žmonių pasaulyje. Tiksliau, kas dedasi Enzo (toks šuns vardas) šeimininko Denis gyvenime. Nelabai linksmame…
Knyga klausėsi visai sklandžiai, tikrai savotiškai įdomi, bet kulminacija, sakyčiau tokia jau labai savotiška, truputį mane pritrenkė (confused), bet galiausiai nusprendžiau labai nesikabinėti ir ją “nuryti”. Pats knygos siužetas toks labai nestebinantis – klausai ir galvoji, na, tai autorius turi dvi galimybes, kaip pasielgti su Denis, tai klausimas kyla tik dėl to, kaip pasielgs – gerai ar blogai, – nemanau, kad labai didelis pliusas knygai, bet gal tik daugiau iš jos reikalaujantiems. O štai pabaiga tai patiko – šviesi, giedra ir paliekanti gerą jausmą.
Neabejotinai rekomenduoju šunų mylėtojams arba tiems, kam liūdna ir norisi išsiverkti. Lyg ir kažkuo išskirtinė, lyg ir nelabai. Tokia tat.
Bet pavyzdžiui, patiko Sarai Gruen, Wally Lamb ir Temple Gandin.
“The Art of Racing in The Rain has everything: love, tragedy, redemption, danger, and–best of all–the canine narrator Enzo. This old soul of a dog has much to teach to us about being human. I loved this book.” — Sara Gruen, Author of Water for Elephants
“I savored Garth Stein’s The Art of Racing in the Rain for many reasons: a dog who speaks, the thrill of competitive racing, a heart-tugging storyline, and–best of all–the fact that it is a meditation on humility and hope in the face of despair. Since finishing this engagingly unique novel, I’ve found myself staring at my own dog, thinking, Hmm, I wonder …” — Wally Lamb, Author of She’s Come Undone and I Know This Much Is True
“The Art of Racing in the Rain takes you on an unforgettable journey through another kind of mind, through the eyes — and nose — of a dog. I found it fascinating.” — Temple Grandin, Author of Animals in Translation
Pagla knygą bus pastatytas filmas, kurį mes su Giedre tikriausiai būtinai žiūrėsim, nes ten vaidins Patrick Dempsey.
Buvau knygos pristatyme knygų mugėj. Vis užgirstu apie autorių tai šen tai ten, ypač iš vaikiškų knygų laurų skynimo, o nieko neskaičius, tai ir užėjau. Ir kai rašiau čia, kad po mugės noriu tik atsigulti į lovą ir skaityti visą naktį, tai ėmiau ir perskaičiau šitą knygutę, apie kurią Regina Morkūnienė, įtariu, žmona, bet gal ir ne, sakė, kad tai yra baltoji maldaknygė ligoniui, gal jo artimiesiems ir visiems kitiems susidūrusiems su liga ir ligonine. Autorius ilgai sirgo prieš išeidamas, ir knygutėj supasakojo visą savo patirtį, pastebėjimus apie ligonines, gydytojus ir ligonius – ir taip taikliai. Tokia kažkokia balta ramybė sklinda iš tos knygos. Tokia kaip lyg gulėčiau nepatogioj ligoninės lovoj ir kaip filmą stebėčiau besikeičiančius palatos gyventojus, girdėčiau jų kalbas, darinėčiau spintelės, kur vysta obuoliai, gurgžda maišeliai, dureles, tokia, ramybė, kai žinai, kad tuoj pasveiksi ir išeisi. Arba nepasveiksi ir vis tiek išeisi, tik ne ten, kur sveikieji.
Nėra tai kažkoks pafilosofavimas aukštomis fražėmis – knygoje tokia paprasta ligoninės kasdienybė, balti chalatai, ligoninės personalo pervadinimas iš gydytojų ir sesučių į kažkokius sveikatos priežiūros specialistus ir slaugytojas, pakišos, isterikuojantys ir “tvarką” darantys visažiniai giminaičiai, svarbūs ir nelabai ligoniai – viskas taip taikliai ir įtikinamai.
O prasideda knyga taip: “Vaikai mėgsta sirgti. Tiesa, tik persišaldymu, gripu, gerklės skausmais. Neblogai dar, kai šiek tiek pasitempi raiščius, išsinarini petį ar įsiduri koją.
Žodžiu, kai susergi liga, kuri, puikiai žinai, po kelių dienų praeis, liga, dėl kurios nereikia gultis į ligoninę, kentėti nuo karčių tablečių ar skaudžių injekcijų ar visą dieną gulėti lovoje.
Kai kas pasakytų, kad vaikams patinka sirgti dėl to, kad tada nereikia eiti į mokyklą. Arba bent jau būti fizinio lavinimo pamokoje. Arba dėl to, kad galima kiek nori žiūrėti televizorių, skaityti arba stebėti taip seniai per rūpesčius, namų darbus ir nuovargį matytas lubas.
[…]
Tačiau svarbiausia priežastis – visai kita. Beveik visi sergantys vaikai gali pamatyti, kokios gražios ir rūpestingos jų mamos. Jausti, kai užsimerkus jos tylutėliai prisėlina prie tavo lovos ir ant kaktos uždeda ranką.
Tada vėl gali jaustis žmogumi.”
Šiandien atrodo, akd knygų mugė buvo taip seniai, prieš kokį mėnesį.. Net keista, kad dar ne visus suminėjau, su kuriais tikausi. Dar keletas nuotraukų.
Dar keletas nuotraukų iš veiksmo knygų mugėj vaikų pusėj – iš tikro tai nesinorėjo išeiti iš ten.
rinkim geriausią metų vertimą. Šitie rinkimai man patinka, nes tokia gera nuoroda į galbūt gerą knygą. Gal kažkas kažką jau skaitėt? Vonioje jau perskaite apie mersedesus.
Šiemet beveik nepirkau vaikiškų knygų. Kažkaip keista, kad nebuvo nieko, kas labai kristu į akis, arba daug nupirkau preitais metais. Bet vieną knygutę tikrai labai rekomenduoju. Atsimenat, kaip burbėjau ant Linos Žutautės “Kakės Makės ir netvarkos nykštuko“? Šį kartą nauja Kakės Makės knygutė “Kakė Makė ir pabėgusios ausys” – labai šiuo metu aktuali mūsų namuose. Iliustracijos – superinės – spalvingos, linksmos, jose tiek daug visko vyksta, tiek daug ko aptarti ir pastebėti su vaikais ir nepamirškite kiekvienam puslapyje surasti, kur slepiasi ausys. Sveikinu autorę ir visiems labai rekomenduoju.
Knygų mugėje pas vaikus – įdomiausia. Vienas kampas buvo skirtas knygų restauravimui, kur moterys rodė, kaip restauruoja knygas – kaip “maudo” knygų puslapius, kaip klijuoja plyšimus ir iš naujo suriša knygą. Labai įdomu.
Giedre, pagalvojau, kad šita knyga tau bus įdomi, kaip ir man.
Rytoj į knygų mugę jau nebenoriu. Užteks. Dvi dienos šurmulio į valias. Aprašinėti, kur buvau, ką mačiau, girdėjau ir regėjau, vajei, tikrai neturėsiu laiko. Šiais metais tikriausiai teks pasitenkinti nuotraukom, na, gal paskui ateis noras kažkokius gabaliukus papasakoti, tada jau taip, bet ne šiandien. Šiandien labiausiai norėtųsi imti vieną iš naujų knygų (o dieve, kurią???) ir visą naktį skaityti. Ir paskui visas naktis iš eilės, kad neliktų nė vienos neperskaitytos iki kitos mugės. Ir dar – pažadu bent mėnesį nepirkti nė vienos knygos. Neatsimenu, ar pernai man pavyko laikytis panašaus pažado? Jei pažadas buvo – nepirkti metus, tai garantuotai sugriešijau.
Pirmai daliai – ką parsitempiau per dvi dienas. Kai kurių partempiau ne po vieną…
Taip apie mūsų mylimą Žemę rašo The Hitchhiher’s Guide to the Galaxy. Apie mūsų nuostabią žydrąją planetą, apdainuotus ežerus ir upes, kalvas ir slėnius. Tiesa, prieš papildant knygos leidimą, Žemė buvo nusipelniusi tik vieno žodžio – harmless.
“If you’re a researcher on this book thing and you were on Earth, you must have been gathering material on it.”
“Well, I was able to extend the original entry a bit, yes.”
“Let me see what it says in this edition, then. I’ve got to see it.”
… “What? Harmless! Is that all it’s got to say? Harmless! One word! … Well, for God’s sake I hope you managed to recitify that a bit.”
“Oh yes, well I managed to transmit a new entry off to the editor. He had to trim it a bit, but it’s still an improvement.”
“And what does it say now?” asked Arthur.
“Mostly harmless,” admitted Ford with a slightly embarrassed cough.
Taigi, jeigu kartais jus apima savęs susireikšminimo bangos, puikybė ar dar koks biesas – paskaitykite Adam Douglas knygą – praeis. Aš klausiau. Mašinoj, aišku. Ir kikenau. Tikriausiai gerai atrodžiau aplinkiniams vairuotojams. Sėdi viena ir kikena – kad dainuoja, įpratę gi, o čia kikena. Knygą nusprendžiau perklausyti, nes vis jaučiau šitą savo “knyginio išsilavinimo” spragą. Na, nesu aš skaičiusi Eridano leidyklos knygų (nes viršeliai nepatinka), o ir kai pabandžiau surasti lietuvišką pavadinimo variantą, tai jau tikrai negalvojau, kad tai bus
Klausyti, žinoma, nebuvo taip lengva ir paprasta kaip kad Shantaram, prisipažinsiu, dar nė vienos audio knygos tiek kartų neatsukinėjau atgal, nes vis kur nors nusapnuodavau. Kažkaip pamesdavau dėmesį. Gal kai kurios vietos truputį nuobodokos klausyti arba per daug nesuprantamų kosminių žodžių, o kai nesiklauso lengvai, tai ir nudreifuoji kur nors. Pirmiausia mintis pradėjus klausyti buvo, kad nerealiai primena Kurt Vonnegut – sarkazmu, humoru ir panašiais dalykais.
Atsipalaidavimui rekomenduoju (na, ir puikybės vaikymui irgi).
Videofilmo trailer.
Apie depresuotą robotą čia.
***
