Nenoriu nieko rašyti apie knygos siužetą – viskas gautųsi totalus spoileris, nes šioje knygoje tiesiog tęsiasi pirmoji knyga. Ferrantes knygų serialas, manau, visiškai neįmanomas skaityti ne nuo pradžių – tai yra viena knyga, kuri tikriausiai tiesiog per stora būti viename viršelyje.

Prisipažinsiu, man pirmoji knyga patiko labiau nei antroji (nors iš tikro jau sunku atskirti, kur prasidėjo viena, ar baigėsi kita), vis galvoju, kodėl taip atsitiko. Vis dar nežinau, ar šia Ferrante kaltė, ar veikėjų. Arba ir vieno, ir antro. Pirmoji knyga daug dinamiškesnė, šioje knygoje mergaitės dar savotiškai laisvos savo vaikyste ir paauglyste, nors neapsigaukite, ta laisvė yra labai labai sąlyginė – mergaitė tais laikais niekada nebuvo laisva, ji tik būdavo perduodama iš vienos globos į kitą. O štai antrojoje Lila jau ištekėjusi (šešiolikos), jos vyras turtingas ir ji švaistosi pinigais, bet kartu yra santuokos kalinė – jai staiga nebevalia susitikti su savo draugais, nevalia netgi išeiti be vyro žinios iš namų. Lilos aikštingumas ir nesitaikstymas su ribojimais baigiasi smurtu, užgauliojimais, įžeidinėjimais. Visa Neapolio lūšnynų aplinka tokia – visi rėkia, mušasi.

Su pirmąja knyga gal lengviau susitapatinti

Dėl to sakau, kad Ferrante kaltė? Gal kiek per daug ištęsta antroji knyga – pirmoji užtruko beveik 13 valandų klausyti, o antroji – 19. Ir jau atrodė, kad tas pats per tą patį, nuo tos brutalios aplinkos ir skaitytojas gali suįžūlėti ir norėti papurtyti vieną iš herojų – Eleną, na, dėl dievo meilės, kam reikia mylėti beviltišką žmogų, kurio visoms reikia ir kuriam nereikia tavęs. Tas tampymasis mane labiausiai ir erzino (prisipažinsiu, dar ir trečioj daly tebeerzina).

Bet čia tik smulkmenos – aš įsimylėjus šitą knygą ir paskendus joje. Dėl manęs tai ji galėtų niekada nesibaigti, iškentėsiu visus tampymųsis iš ištempimus. Tikriausiai kažkokia priklausomybė man jau išsivystė. The New York Review of Books radau Rachel Donadio straipsnį apie Ferrante knygas. Taip tiksliai ir taikliai (net skaudžiai, kai suvoki, kad ir šiandien dar tiek daug dalykų taip pat, gal kiek kita forma) apie tai, kas slepiasi po knygos siužetu:

Ferrante’s Naples books are essentially about knowledge—its possibilities and its limits. Intellectual knowledge, sexual knowledge, political knowledge. What kind of knowledge does it take to get by in this world? How do we attain that knowledge? How does our knowledge change us and wound us and empower us, often at the same time? What things do we want to know and what would we prefer to leave unknown? What can we control? Who has power over our lives?

These books have blood, of murder and menstruation, as well as tears and sweat. Men do violence against women, and women against men. Women are betrayed and also betray—themselves and others. In all of Ferrante’s writing, there is also a lot of visceral, often unromantic sex. It would be accurate, although perhaps reductive, to call these books feminist. It is enough to say that they bring a scrutiny and an intensity rare in contemporary literature—or in any literature, for that matter—to exploring in intimate, often excruciating detail the full experience of being a woman and, in the Naples novels, the deep complexity of female friendship. Among other things, these Naples books offer a brilliant and sustained study of envy, that most pernicious of emotions, because it can sometimes disguise itself as love.

Pavydas. Stipriausias variklis, didžiausias motyvatorius. Nesumaišyk su meile neapolietiško pavydo (lietuviško irgi).

Visi įmanomi geriausių 2015 m. knygų “ukai” užsispyrusiai minėjo The Neapolitan Novels ketvirtąją knygą kaip vieną metų geriausių, kas mane didžiai stebino, nes pateiktas knygos viršelis atrodo klaikiai, kaip koks piguva meilės romanas (šitas su mergaite yra ant audio versijos). Štai “gražusis”:

Gal dėl to ir atkreipiau dėmesį, kad knyga kaip ne savo vietoj. Goodreads sako: keturi romanai ir įvertinimas – 3.96, 4.43, 4.34, 4.43. Neblogai, bet gal ir nieko nereiškia, jei čia toks pūstas ir cukruotas meilės romanas taip įvertintas skaitytojų su rožiniais akiniais.

Ok, tai kas ta Ferrante? Niekas. Ferrante nėra. Bent jau viešai. Parašė knygas, paleido į pasaulį, jei vertos – bus skaitomos ir be reklamos, ir be autorės vaido, ir be turnė aplink pasaulį. Ir net su tokiu viršeliu. Pasislėpusioji Ferrante lyginama su visiems gerai žinomu atviruoju Knausgaard. Dėl romanų autobiografiškumo ir dėl vertimo populiarumo anglakalbėse šayse – Italijoje Elena Ferrante ir taip jau žvaigždė. Na, gerai, bandom.

Pradėjus klausyti buvau per  penkias minutes apžavėta ir nieko daugiau nenorėjau veikti, garbės žodis. Tik klausyti, apsvaigti nuo knygos, panirti į Neapolio gatvių karštį ir šurmulį – galiu savaitę su niekuo nekalbėti (tiek tikriausiai užtruks visų keturių romanų klausymas).

Šeštasis praėjusio amžiaus dešimtmetis, Italija. Dvi mažos mergaitės – Elena ir Lila – iš skurdaus Neapolio rajono pradeda eiti į pradinę mokyklą. Elena –  rami, paklusni mergaitė, gera, mokytojų giriama mokinė. Lila – pasiutusi ir užsispyrusi, visus erzinanti ir nuolatos ne vietoje atsirandanti, na, tokia rakštis, kurią daugelis aplinkinių suaugusių mielai papurtytų ar kaip nors kitaip paauklėtų. Kaip nustemba mokytoja pastebėjusi, kad Lila ne tik pažįsta raides, bet jau moka skaityti (už tai būtų galima irgi įkrėsti – kodėl reikia būti kitokia nei visi, kaip galima būti protingesnei už berniukus ir net protingesnei už turtingų tėvų berniukus)ir šiaip yra labai labai protinga!

Elena – toji, kuri nori būti ir yra pati ištikimiausia draugė, kuriai Lila pats svarbiausias žmogus pasaulyje, nors ir kaip pavydu jos skvarbaus proto ir mokytojų pagyrų, kurios gaunamos, atrodo, Lilai visai net nesistengiant. Elenai visada svarbu, ką mano Lila, ką ji darytų, kaip elgtųsi (dažniausiai įžūliai ir nepakartojamai). Tuo tarpu Lila kaip katinas, kuris mėgsta vaikščioti vienas – noriu draugauju, noriu ne – dingstu, atsirandu, noriu būti paglostomas, galiu meiliai lyžtėlti, kai reikia.

Taigi dvi protingos mergaitės laukinėse miesto gatvėse, kur mergaitės šiaip iš savęs jau jokia vertybė. Priklausomos jei ne nuo tėvo, vyro, tai bent nuo brolio. Nesvarbu, kad protingesnės už visus juos kartu sudėjus. Silpnesnė – galima apmėtyt akmenimis (spėkit, ar Lila mes atgal, ar ne), primušti, išmesti per langą, visaip terorizuoti ir niekinti. Leisti mokytis mergaitę? Kas per išsigalvojimai!Ne mergaičių reikalas. Aha, čia ne Afrikos gilumos ir ne Azijos platumos, čia Italija, 195X ieji.

Tikriausiai jau nujaučiate, kad Lilos kitoniškumas yra tarsi magnetas, kuris iš vienos pusės stumia, iš kitos traukia. Vos prakutusią Lilą įsimyli visi aplinkiniai berniukai (įsivaizduojat kokia negraži ir “kas su manim ne taip?” jaučiais Elena), net vietinio mafijozo sūnus, kokia kvailė gali jam atsakyti? Nešančiam “būsimiems uošviams” skanėstus, daiktelius ir vyną, net televizorių – dukrą gi galima iš tėvų nusipirkti – nepašokinės prieš tėvų valią. Vienintelė išeitis – kitas vaikinas, didelė “meilė”, greičiausiai protingai paskaičiuota ir apgalvota – Stefano vienas iš pakabinusių akis ir širdį, viską dėl jos atiduosiantis, be to pasiturintis – viskas turėtų būti puiku!

Net sunku surašyti visą knygos gylį ir plotį. Apie neįtikėtino taiklumo pastabumą, nuotaikų ir emocijų perteikimą, niuansus, kurie užgiaužia kvapą.

Galvoji, kaip čia taip galima savaitei iškeliauti į Neapolį? Galima. Su šia knyga galima net arktiniam šalčiui spaudžiant už lango justi itališkos gatvės karštį. Skaitymo metai prasidėjo nuostabiai. Ir tęsiasi. Jau gyvenu antrojoje knygoje. Kol kas dar atsipalaidavus, nes žinau, kad laukia dar dvi, tarp jų ir viena iš 2015 m. geriausių. Net pati sau pavydžiu.

***

Bene vienintelis interviu su autore, beje, imtas raštu.