Visi įmanomi geriausių 2015 m. knygų “ukai” užsispyrusiai minėjo The Neapolitan Novels ketvirtąją knygą kaip vieną metų geriausių, kas mane didžiai stebino, nes pateiktas knygos viršelis atrodo klaikiai, kaip koks piguva meilės romanas (šitas su mergaite yra ant audio versijos). Štai “gražusis”:

Gal dėl to ir atkreipiau dėmesį, kad knyga kaip ne savo vietoj. Goodreads sako: keturi romanai ir įvertinimas – 3.96, 4.43, 4.34, 4.43. Neblogai, bet gal ir nieko nereiškia, jei čia toks pūstas ir cukruotas meilės romanas taip įvertintas skaitytojų su rožiniais akiniais.

Ok, tai kas ta Ferrante? Niekas. Ferrante nėra. Bent jau viešai. Parašė knygas, paleido į pasaulį, jei vertos – bus skaitomos ir be reklamos, ir be autorės vaido, ir be turnė aplink pasaulį. Ir net su tokiu viršeliu. Pasislėpusioji Ferrante lyginama su visiems gerai žinomu atviruoju Knausgaard. Dėl romanų autobiografiškumo ir dėl vertimo populiarumo anglakalbėse šayse – Italijoje Elena Ferrante ir taip jau žvaigždė. Na, gerai, bandom.

Pradėjus klausyti buvau per  penkias minutes apžavėta ir nieko daugiau nenorėjau veikti, garbės žodis. Tik klausyti, apsvaigti nuo knygos, panirti į Neapolio gatvių karštį ir šurmulį – galiu savaitę su niekuo nekalbėti (tiek tikriausiai užtruks visų keturių romanų klausymas).

Šeštasis praėjusio amžiaus dešimtmetis, Italija. Dvi mažos mergaitės – Elena ir Lila – iš skurdaus Neapolio rajono pradeda eiti į pradinę mokyklą. Elena –  rami, paklusni mergaitė, gera, mokytojų giriama mokinė. Lila – pasiutusi ir užsispyrusi, visus erzinanti ir nuolatos ne vietoje atsirandanti, na, tokia rakštis, kurią daugelis aplinkinių suaugusių mielai papurtytų ar kaip nors kitaip paauklėtų. Kaip nustemba mokytoja pastebėjusi, kad Lila ne tik pažįsta raides, bet jau moka skaityti (už tai būtų galima irgi įkrėsti – kodėl reikia būti kitokia nei visi, kaip galima būti protingesnei už berniukus ir net protingesnei už turtingų tėvų berniukus)ir šiaip yra labai labai protinga!

Elena – toji, kuri nori būti ir yra pati ištikimiausia draugė, kuriai Lila pats svarbiausias žmogus pasaulyje, nors ir kaip pavydu jos skvarbaus proto ir mokytojų pagyrų, kurios gaunamos, atrodo, Lilai visai net nesistengiant. Elenai visada svarbu, ką mano Lila, ką ji darytų, kaip elgtųsi (dažniausiai įžūliai ir nepakartojamai). Tuo tarpu Lila kaip katinas, kuris mėgsta vaikščioti vienas – noriu draugauju, noriu ne – dingstu, atsirandu, noriu būti paglostomas, galiu meiliai lyžtėlti, kai reikia.

Taigi dvi protingos mergaitės laukinėse miesto gatvėse, kur mergaitės šiaip iš savęs jau jokia vertybė. Priklausomos jei ne nuo tėvo, vyro, tai bent nuo brolio. Nesvarbu, kad protingesnės už visus juos kartu sudėjus. Silpnesnė – galima apmėtyt akmenimis (spėkit, ar Lila mes atgal, ar ne), primušti, išmesti per langą, visaip terorizuoti ir niekinti. Leisti mokytis mergaitę? Kas per išsigalvojimai!Ne mergaičių reikalas. Aha, čia ne Afrikos gilumos ir ne Azijos platumos, čia Italija, 195X ieji.

Tikriausiai jau nujaučiate, kad Lilos kitoniškumas yra tarsi magnetas, kuris iš vienos pusės stumia, iš kitos traukia. Vos prakutusią Lilą įsimyli visi aplinkiniai berniukai (įsivaizduojat kokia negraži ir “kas su manim ne taip?” jaučiais Elena), net vietinio mafijozo sūnus, kokia kvailė gali jam atsakyti? Nešančiam “būsimiems uošviams” skanėstus, daiktelius ir vyną, net televizorių – dukrą gi galima iš tėvų nusipirkti – nepašokinės prieš tėvų valią. Vienintelė išeitis – kitas vaikinas, didelė “meilė”, greičiausiai protingai paskaičiuota ir apgalvota – Stefano vienas iš pakabinusių akis ir širdį, viską dėl jos atiduosiantis, be to pasiturintis – viskas turėtų būti puiku!

Net sunku surašyti visą knygos gylį ir plotį. Apie neįtikėtino taiklumo pastabumą, nuotaikų ir emocijų perteikimą, niuansus, kurie užgiaužia kvapą.

Galvoji, kaip čia taip galima savaitei iškeliauti į Neapolį? Galima. Su šia knyga galima net arktiniam šalčiui spaudžiant už lango justi itališkos gatvės karštį. Skaitymo metai prasidėjo nuostabiai. Ir tęsiasi. Jau gyvenu antrojoje knygoje. Kol kas dar atsipalaidavus, nes žinau, kad laukia dar dvi, tarp jų ir viena iš 2015 m. geriausių. Net pati sau pavydžiu.

***

Bene vienintelis interviu su autore, beje, imtas raštu.