Matilda

“Matilda” yra tikrų tikriausias vaikų literatūros aukso fondas. Gerai, kad dar turiu vieną mažą vaiką, tai galiu toliau sėkmingai kamšyti savo spragas.

Matilda yra apskritai žiauriai fainas personažas – maža mergaitė – vunderkindė. Deja, gimusi nevykusioje šeimoje, kur tėvams didžiausias gyvenimo pasiekimas yra ilgalaikis sukčiavimas. Tikrai kyla klausimas, kaip taip atsitiko, kad toks vaikas papuolė į tokią šeimą. Taigi Matildai tenka ieškot saugių, jaukių vietelių už namų ribų ir tokia vieta jai tampa biblioteka (ji tikrai mylimiausias knygų žiurkės personažas).

Nėr smagu ir mokykloje – nors mergaitės mokytoja yra gerumo įsikūnijimas, mokyklos direktorė yra tikra siaubūnė ir jos smurto lygis gerokai peržiangia šių laikų tolerancijos ribas (net permuša Danuko Dunduliuko nusukiotas ausis. Jos tiesa realistiškesnės, nei vaikų sukimas pačiupus juos už plaukų). Taigi, būkite pasiruošę vietoms, kai direktorė išsuktus vaikus paleidžia skrieti. Tiesa, vaikai knygoje guminiai, tai – spoiler alert – visi išgyvens sėkmingai, skalpai vietose. Na, o bjaurioji direktorė Kuoka, Matildai įsikišus, sulauks pelnyto atpildo (kaip ir visi kiti blogiečiai).

Be šio nukrypimo nuo šiuolaikinių normų (beje, tėvai Kuokos bijo ne mažiau nei vaikai), knyga tikrai labai smagi. Septynmetei skaičiau vakarais ir jai labai labai patiko. Quentin Blake iliustracijos irgi puikios. Beje, Matilda vis dar yra fainiausias miuziklas, kurį esu mačiusi.

_______________________________________

Už knygą dėkoju “Alma Literrai”

Internatas

Pieš dvylika metų skaičiau Cormac McCarthy “Kelią” ir knygos atmosfera ir įtampa ėjo šiurpais per nugarą. Kas galėjo pagalvoti, kad gali būti baisiau ir ne fantazija, o tikrovė? “Internato” herojai – keliauja tokiu pat keliu, tik jame grėsmė, priešingai nei “Kelyje” tikra ir labai aiški – Pašai reikia pereiti fronto liniją, kad pasiimtų sūnėną iš internato. Knyga paremta tikrais įvykiais ir galime nuspėti, kad veiksmas vyksta rytinėje Ukrainoje.

Žadano knyga parašyta po 2014 metų ir jau dabar aišku, kad vienaip jis buvo skaitoma iki 2022-ųjų vasario ir visai kitaip jau po. Paša toks paprastas, kiek apsileidęs vyrukas, nepašauktas į kariuomenę, nes prastai mato. Jis iš visų jėgų bando niekam nepakliūt į akis ir nesimaišyt po kojomis, toks jausmas, kad jis jaučiasi panašiai, kaip dabar moskovijoje mobilizuojami vyrukai – čia ne jo karas, ir jis viską padarys, kad tas karas kažkaip praeitų pro šalį be didesnių pasekmių ir pasirinkimų. O paskui jau žiūrėsim, kažkaip. Autorius visiškai nepalengvina skaitytojo kelio, beveik visiškai neduoda suprasti, kas tie savi, o kas svetimi, prie kurių save priskiria Paša ir kas jam yra priešai, o kas gynėjai. Iš fronto linijos svarbiausia kažkaip išnešti kailį, kartais net nesuvokiama, kaip tie žmonės apskritai ten atsiduria – pavėluoja pabėgti, tikisi būti aplenkti, nenori, negali palikti namų

Dabar gyvenam kitokiam pasaulyje “po vasario”. Jame visiškai nebėra vietos neutralumui, kaip ir nebėra vietos pacifizmui. Dėl to Paša dabartinėm akim atrodo dar labiau skystas, net pats sūnėnas juo netiki ir herojumi tikrai nelaiko net tada, kai dėdei pavyksta iki internato atkakti. Ar pavyks Pašai grįžti ir namo parvesti sūnėną? Ar reiks per save perlipti, išdrįsti, pasirinkti?

Jau pradėjus skaityti, nustebino knygos literatūriškumas. Iki tol nelabai Serhijum Žadanu domėjaus, tiesiog paskubinau knygos skaitymą, norėjau susipažinti prieš susitikimą Open Books festivalyje (zoomu kalbino Olegas Surajevas). O jis, pasirodo, ne tik prozininkas, bet ir poetas, muzikantas, aktyvistas ir šiaip labai labai charizmatiškas žmogus. Tad būsimieji skaitytojai būkite pasiruošę tirštam ir sodriam tekstu,i aprašančiam fronto linijoj išgyventi bandančių žmonių realybę. Daug baimės, šalčio, drėgmės, nesaugumo, klaikumos. Nublanksta “Kelyje”.

Lucy by the Sea

Pirmiausia disclaimer – Elizabeth Strout yra mano labai mėgstama rašytoja, taigi prašau į mano apžvalgą atitinkamai žiūrėti. Man ši autorė galėtų raštyti, kaip ji ėjo į parduotuvę pieno ir aš apsalusi apie tai skaitysiu (klausysiu, nes visų Strout knygų klausiau). Žodžiu, pagyromis galite netikėti visai.

Ketvirtojoje serijalo apie Lucy dalyje 2020 metai – prasideda pandemija. Lucy kaip tik suplanavusi savo knygos turą Europoje, kai jos buvęs vyras William paskambina ir liepia krautis lagaminą – reikia kuo skubiau išvažiuoti iš New Yorko. Visi žinome, kuo baigėsi užsidarymas namuose “tik porai savaičių”. Taip Lucy su savo ex atsiduria Meine, name ant jūros kranto, kur prasideda mus visus ištikęs naujas pasaulis.

Ši knyga yra pandeminio gyvenimo refleksija – nuo piktumo ir negalėjimo pakęsti aplink esančių žmonių, iki džiaugsmo ir ramybės, kad karantino metu nereikia gyventi vienai mažame bute, nuo visuomenės susiskaldymo skiepijimosi ir kaukių dėvėjimo temos iki gyvenimo susigrūdus mažuose butuose, nuotolinio darbo, negalėjimo skaityti. Šis laikas taip pat ir susitaikymo su antrojo vyro netektimi – nauja baisi kasdienybė tiesiog užgožia senąjį gyvenimą, buvusio pasaulio problemas. Nors ir visi uždaryti, gyvenimas toliau srūva, žmonės susitinka, išsiskiria, randa ir praranda. Nauja realybė, kurioje Lucy daug gyvenime mačius ir pasirenkanti, kurias kovas verta kovot, o kurias ne. Kaip pati sako: “You can become bigger or bitter”.

Ketvirtoji Lucy istorijos dalis, deja, pati silpniausia. Vienu metu net kilo mintis, kad tiems, kam ši autorė nelabai, šioji dalis užknis ir bus per daug nuobodi. Galbūt net tiems, kuriems labai. Bet kaip jau sakiau, man labai patinka tiek knygos autorė, tiek įskaitytoja, mane labai raminančiai veikia jos klausyti. Šios audio knygos yra vienos iš tų, kur klausau po keletą kartų. Vis tiek lauksiu kitos dalies, bet tikiuosi autorė nenuskubės ir fanus nudžiugins stipria knyga.

Kaip tu?

Šioj knygoj 10 moterų istorijų. Knyga, kurią skaitydama ir pažliumbiau biškį, ir nusišypsojau, ir pasidžiaugiau. Kokios istorijos! Kokios skirtingos moterys, kaip skirtingai jos keliauja savo gyvenimus. Vienas bendras jų bruožas – nepasiduoti, keltis, kibtis, išdrįsti atsisukti į save, stoti akistaton su savo gal nelabai tikusia vaikyste, nelabai vykusiai nugyventa gyvenimo atkarpa, tiesa, neteisybe, praradimais. Galima skaityt, kai sunku, gal pamatysi, kad nieko tau ten nesunku, tik gal biškį liūdesėlis užėjo, o gal istorijos bus pavyzdys, kad kažkas tavo gyvenime tikrai nelabai gerai, o gal suteiks viltį ar įkvėps pokyčiams. Man patiko, kad pasakojama be patoso, paprastai, kartais iki skausmo atvirai. Pagarba visoms šioms drąsioms moterims.

___________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams Balto.

Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų

Nežinau, kodėl man taip visą laiką atrodė, kad Sigito Gedos tiek daug visur ir daug apie jį žinau. Skaičiau knygą ir supratau, kad nieko aš nežinau ir niekaip negalėjau atsistebėti iš kur tas “žinojimas”- nesiliauju apie tai galvoti. Kaip ir apie knygą nesiliauju ir esu kažkur tarp šoko ir nustebimo. Suprantu, kaip sudėtinga tokią knygą apskritai parašyti. Kaip tuo ugningu poeto charakteriu nesudengint knygos ir pačiam nesudegt rašant apie žmogų, kuris dar toks gyvas. Ir kas buvo Sigitas Geda – genijus ar beprotis? Ar žmogus iš viso gali būti genialus poetas (ar bet kaip kitaip genialus) nebūdamas beprotis? Bandau įsivaizduoti, kaip nelengva jam buvo būti, neįsivaizduoju, kaip sunku buvo būti aplink jį. Juk praktiškai bet kuriuo metu galėjai gauti į galvą už tai, kad turi nuomonę arba už tai, kad neturi. Arba, kad jo nesupranti. Ir į galvą gal nebuvo blogiausia, kas atsitiko…

Nebuvau girdėjus apie Gedos skaitymus Jonų bažnyčioj. Pirmą kartą apie tai išgirdau knygos pristatyme, o daskaičius iki tos vietos knygoje – peržiūrėjau. Ir man toks panašus jausmas, kaip kad Aistė Smilgevičiūtė su “Strazdu” Eurovizijoj buvo per anksti, taip ir Sigitas Geda su savo transiniu performansu tada buvo per anksti. Tą skaitymą, kuris šiaip jau atrodo visiška beprotybė, perklausiau nuo pradžios iki pabaigos. 18 minučių susiklausė kaip kokia meditacija. Labai keistas jausmas, nes racionalus protas gi sako, kad čia totalus nučiuožimas.

O šiaip knyga puiki – labai gerai parašyta. Ten, kur jau labai giliai neriama į Gedos kūrybą, man jau pritrūksta oro, na, vis dėlto nesu filologė, bet šiaip tikriausiai pirmą kartą skaičiau tokį tekstą lietuviškai. Nes paprastai gi būna į vienus vartus, o Rimantui Kmitai, man atrodo, pavyko švelnus objetyvumas. Manau, niekas neturėtų likt įsižeidęs ar kažkaip labai įskaudintas. Gal po dar dešimties metų, bus galima pasiekti ir nuogo objektyvumo lygį. Mes kaip tauta vis dar tik mokomės nepult į kraštutinumus ir suvokti bei pripažinti, kad gali būti tobula ir niekšiška viename.

____________________________

Už knyga dėkoju Tyto Albai.

Vyras Hogėje

Šią knygą užskaitau ne už detektyvą, o už edukaciją. Haliga (kažkas panašaus į salą, bet ne sala, aukštuma jūroje, kuri lieka kyšoti, kai būna potvynis) buvo žodis, kuris nuvedė į googlą, į aprašus ir žemėlapius, ir tiesa pasakius, iki dabar nelabai suprantu, kaip ten viskas realybėje veikia ir kaip žmonės tokiomis sąlygomis gyvena, nes skamba tai neįtikėtinai. Tai toje nesaloje vyksta veiksmas – prie jos randamas vietinio gyventojo lavonas. Būdamas vietinis ir suprasdamas, kaip veikia potvyniai ir atoslūgiai, mirtis tikrai įtartina. na, o dar paaiškėja, kad jis buvo surištas.

Pats detektyvas irgi visai nieko, bet man nepatiko siužeto išdėstymas, labai ištempti trys ketvirtadaliai ir paskui labai greita pabaiga – man pasirodė neproporcingai sudėliota. Detektyvės meilės linija man irgi buvo nuobodoka, bet čia gal dėl to, kad čia jau ketvirtoji serialo dalis ir nežinau, kas ten buvo priešistorėje, ko ten jie šimtą kartų pykos ir du šimtus taikės. Summa summarum man knygą išgelbėjo haliga, jei ne ji, būtų toks labai neišskirtinis detektyvas.

P.S. knyga išleista labai fainu puskiečiu viršeliu, visi detektyvai turėtų būt tokiais viršeliais.

____________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Briedis”

#fainiausiapasaulymočiutė

Labai labai patiko man #fainiausiapasaulymočiutė – puikiai parašyta knyga. Mano rankose atsidūrė 2022-02-24… karo Ukrainoje pradžia, natūraliai ranka link knygos nesitiesė, vis dėlto paantraštė sako “anūkė klausia apie karus ir sąžinę”. Tikriausiai ir pristatymas knygos buvo ir visa kita, o aš beveik nieko iš šių metų knygų mugės neatsimenu – tik sustingusius Bumblausko ir Nikžentaičio veidus pirmame tą dieną susitikime…

Tuomet tikrai neatrodė skaitymui tinkama knyga, nes karo ir taip buvo daugiau, nei galima suvokti. Ir visai kitaip atrodo dabar. Močiutė gi knygoje pasakoja, kuo tuo metu vis tiek nebūčiau patikėjus – kiek žmonės gali išgyventi ir pakelti, kad ašaros išsenka (o juk pirmom karo dienom atrodė, kad verksiu ir verksiu), kad prie siaubo kažkaip priprantama, įsijungia kažkokie išgyvenimo mechanizmai. Visa tai močiutės gyvenime patikrintos tiesos. Na, bet tikriausiai viskam savas laikas.

Knygoje labai paprastai buvo galima pažvengt iš bajeriukų, palinguot galvą dėl nelaimių, ištikusių šeimą, ir tiek žinių, bet autorė nevengia močiutę paspausti su nepatogiais klausimais, tikrina infomaciją, konsultuojasi su istorikais dėl močiutės pasakojimų interpretavimo, platesnio konteksto. Ieško atsakymo, apie tai, ar galėjo močiustės brolis dalyvauti karo nusikaltimuose, ar vieno iš brolių atsitraukimas su vokiečiais traktuotinas kaip išdavystė? Savotiškai susišaukia su Noros Krug “Heimat” – niekas nenori būti karo nusikaltėlių palikuonimis, bet jei esame, ar esame pasiruošę, ar mokame tokiomis temomis kalbėtis (Silvios Foti knygos dar neskaičiau)? Knygos pabaigoje, jei skaitytojas vis dar spokso pro rožinius akinius, juos nuakiniuoja Nerijaus Šepečio komentaras.

Labai rekomenduoju susipažint su kultine Živilės Kruopaitės močiute. Skaitydama ir juokiaus, ir verkiau, ir ilgėjausi savo močiutės, kurios gyvenimas tikriausiai irgi buvo vertas knygos, kuriai, deja, niekas jau nebepapasakos.

Ilgiausių metų Onai Butrimaitei, netikėtinai tapusiai visos Lietuvos kiečiausia močiute!

_________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams Balto.

Vernonas Subutexas 2

Jei būčiau turėjus galimybę, prieš skaitydama antrą dalį tikrai būčiau bent jau pervertus pirmąją. Tai pirmoji rekomendacija gal būtų – sulaukti visų trijų dalių ir tada apturėti didelį skaitymo malonumą skaitant visas iš karto. Ši knyga tikrai nėra toji, kur gali skaityti ne iš eilės ir, matyt, poros metų tarpas yra per daug tarp dviejų knygos dalių. Atskirai jos vertinti irgi nebepavyksta, nes vis tiek ant pirmosios emocijos važiuoji.

Jei taip jau griežtai bandant atskirti, tai pirmoji man paliko didesnį įspūdį, vis dėlto, ji kažkaip labiausiai koncentruota į Subutexą (bent jau man toks įspūdis likęs), antroji apima daug personažų, jie visi vienaip ar kitaip susiję su Vernonu, bet gal labiau nuklysta į savo personalines istorijas, kurios, turint omeny personažų margumą, turi savo žavesio, nors kartu biškį gal suskaldo knygą gabalais. Bet šioj vietoj viską atperka Despentes sugebėjimas giliai suprasti įvairiausių sluoksnių, krypčių, religijų ir orientacijų žmones, jie, nors ir neprideda knygai vientisumo jausmo, su savo istorijom savaime labai įdomūs.

Nepaisant visko, knyga man patiko, aišku, nebėra jau to naujumo įspūdžio, bet naujasis Subutexo amplua tikrai vertas skaitymo. Autorė talentingai perteikia laisvojo Subutexo nuotaiką, jaučiamas savotiškas lengvumo jausmas, ir, nors man pačiai, kaip ir jo draugams, irgi noris Subutexą kur nors saugiai, švariai ir šiltai padėti, tas jo drugeliškas lengvumas yra savotiškai žavingas, ir tikrai suprantama, kaip tai tampa visokių draugų ir draugelių traukos objektu – visiems bent akimirką per dieną norisi pahipiuoti, prisiliesti prie laisvės, kuri įmanoma tik išsilaisvinus iš patogaus gyvenimo ir daiktų naštos. Paskui, biškį graužiant sąžinei, galima grįžt į šiltus namus ir toliau stebėt savo į gyvenimo saulėlydį.

Tiesa, Alekso Bličo, juodaodžio dainininko, užauginto blondinės motinos, dėl to besijaučiantio kaip Bounty – balto viduje ir juodo iš išorės, monologas, kurio visiems taip reikėjo – 100 balų.

Sakyk, Vernonai, kada pastarąjį kartą nuoširdžiai klausei naujo albumo ir jis tave paveikė taip, kaip ir turi veikti muzika, kada tai buvo? […] Ne muzika pasikeitė, tu žinai. Tai mes pasikeitėme. Mes sukaustyti baimės.

__________________________________________

Už knygą dėkoju Baltoms lankoms ir nekantriai laukiu trečios dalies.

Kraujo kvapas

Būna tokių knygų, po kurių reikia daryti pauzę, nes kad ir kokios knygos besiimtum, per daug dar gyveni pasibaigusios knygos pasaulyje, kad galėtum įsijausti į naują istoriją. Tai “Kraujo kvapas” sukėlė man knygynes prastovas – niekaip negalėjau išlįsti iš bunkerio, toks stiprus buvo įspūdis.

“Kraujo kvapas” yra trileris apie partizanus. Kaip tiksliai apibūdina žodžiai ant viršelio, skaitytojo laukia “kruvina išdavystė, mirtina dvikova ir amžina viltis”. Būtent taip ir buvo. Įtampa nuo pradžios iki pabaigos, su vis man kylančia mintim, ko čia temptis, vis tiek visi mirs (geriečiai), o kartu ir kažkokiu naiviu noru laimingos pabaigos. Toks, sakyčiau, vidinis konfliktas gavosi. Ir kai perskaičiau, net atrodė, kad per gerai baigės, lyg galvoj būtų įrašyta nerašyta taisyklė, kad partizanai trileriuose nedalyvauja (ir pabaigoje visada garbingai miršta). O čia štai Kranauskas-Drakonas, partizanų vadas, kuris taip strategiškai ir žmogiškai nebemato prasmės, ieško ne didvyriškos, o protingos išeities sau ir savo būriui. Taigi, teko galvoj palaužyt stereoripų ir išankstinių nusiteikimų.

Antiherojai šioje knygoje irgi išskirtiniai, stiprūs psichologiniai portretai ir patys geri psichologai, tobuli manipuliatoriai, kurių tikrame gyvenime niekada nenorėčiau sutikti. Ir apskritai knygoje labai gerai atskeista sovietinės sistemos šantažo, žmogaus stūmimo į aklavietę sistema, yra gerų pamąstymų apie kovos, karo, pralaimėjimo prasmę, jie įdomiai skaitosi Ukrainoje vykstančio karo kontekste – kaip saugomi ir tausojami laisvų žmonių gyvenimai ir kaip mėsmale malami diktatūrų piliečiai. Man gal tik Drakono Nastė tokia nevykusiai užsispyrus pasirodė, jos ciocytė ir ta krūtesnė, gerai sublefavo savo kvaišumą. Nastė, toks vaizdas, pirkelėj gyvendama, atitrūko nuo realybės.

Man labai patiko, kad “Kraujo kvapas” nėra plikas, iš šablonų sukaltas alia piguva trileris (kaip “Gaono kodas“). Perskaičius šią knygą pasijaučiau perskaičius ne tik trilerį, bet ir istorinį romaną. Ir skaityti buvo malonumas – skaitės lengvai, greitai, persiritus į paskutinį trečdalį rekomenduoju turėti laiko užbaigimui, nes gali laukt bemiegė naktis. Su nekantrumu lauksiu kitų Bernardo Gailiaus knygų.

___________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Dopamino tauta

Ši knyga – dar vienas įrodymas, kad visame kame reikia saiko ir pusiausvyros. Tiek malonumų, tiek skausmo gali būti per daug ir reikia elgtis labai atsargiai tiek su vienu, tiek su kitu. Neužsižaisti malonumuose ir neužsikankinti skausmuose, nes nuo didelio ar per stipriaus skausmo, kaip ir nuo malonumo gali atsirasti priklausomybė. Sakau, kartais skaitydama tokias knygas, galvoju, kad mano fantazija yra kažkur palei žemę, nes kai skaičiau šioje knygoje, kaip žmonės susigalvoja sau teikti malonumą- jūs, rimtai? Iš kitos pusės tai visiems jiems šiknas reikia išspardyt, nes visos tokios nesąmonės nuo per gero gyvenimo (aišku, daugumoje atvejų viskas daug giliau ir sudėtingiau, bet kai kurios bėdos, nu tikrai). Palaikyt tokius Mariupolio rūsy. Panašiai erzino, kaip kovido pirmam lockdowne skaitant Ottessa Moshfegh “Mano miego ir poilsio metai”.

Žodžiu, jei kam įdomu žmonių galimybių ribos (pvz., tupėjimo lediniame vandenyje), irgi gali paskaityt šią knygą, įdomių pavyzdžių galima rasti kaip žmonės bėga nuo vienokios ar kitokios priklausomybės ir pabėga, nu, sakykim gal nuo meškos ant vilko. Gal ir nieko. Gal kitą kartą nuo vilko ant kiškio. Svarbu nežaloja savęs ir aplinkinių.

Buvo visai įdomu suprast tuos hormonų svyravimus, kas kaip veikia ir ką nusveria (aišku, jau nelabai ir atsimenu detalių) bei paaiškinimas, kaip anoniminių alkoholikų ir kitų priklausomybes turinčių žmonių grupės padeda savo nariams, kodėl būna labai griežtos ir kaip apskritai tai veikia. Kaip ištrūkt iš uždaro rato. Knygų žiurkėms bus įdomus skaitymo priklausomybės pavyzdys! Pati autorė prisipažino buvus per daug įnikusi į lengvus meilės ir erotinius romanus. Ir Kindlas tą priklausomybę sustiprino, nes palengvino prieinamumą! Klik ir yra nauja knyga ir net viršelio gėdytis nereikia. Va taip va. Susimąstom, mieli kolegos.

_________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Liūtai ne avys”.

Megpie Murders / Moonflower Murders

Koks malonumas klausytis Anthony Horowitz mano naujo detektyvų serialo su Susan Ryeland ir Atticus Puend! Tik perklausiau antros dalies (nusipirkau su akcija), iš karto ėmiausi pirmosios (Megpie Murders) ir, deja, deja, tik dvi yra. Tikiuosi, bus daugiau, o kol nėra, tai klausysiu viso kito iš eilės. Kiek keista skaityt atbulai, nes susimaišė laiko juosta abiejų knygų, bet man čia totalus malonumas ir atsipalaidavimas, tai aš absoliučiai nesuku dėl to galvos.

Abi šios knygos storokos (klausymo apie 15 valandų), nes skaitytojas su abiem gauna bonusą – du detektyvus viename. Tai yra knyga kygoje – Susan, kuri yra detektyvų autoriaus Alano Conway knygų redaktorė, skaito detektyvą apie privatų detektyvą genijų Atticus Puend, o kartu, naudodamasi knygos užuominomis (nes autorius mėgėjas visokius reikaliukus slėpti knygoje), bando išnarplioti žmogžudystę realiame gyvenime. Žodžiu, vienas malonumas.

Megpie Murders, kurios man liko 3,5 valandos, Susan gauna Alano knygos rankraštį be paskutinio skyriaus. Ir to skyriaus niekaip neįmanoma surasti, o Alano irgi niekaip nepaklausi (nespoilinsiu), o Mooflower Murders – Susan iškviečiama išnarplioti senos istorijos apie vieš butyje įvykdytą žmogžudystę.

Labai rekomenduoju, man labai patinka, prieš šitą visai nublanksta mano dabar skaitomas detektyvas. Oi, pasirodo, yra serialas, tik kaip dabr jį pažiūrėt?

https://www.imdb.com/video/vi338543129

Tekstas

Žodžiu, yra tokia kategorija knygų, kur pradedu skaityt ir matau, kad bus blogai. Taip blogai, kad net norėsiu mest ją. Visiškai neturiu omenyje “blogai” knygos gerumo prasme, blogai – tai, kad herojus kentės (o aš kartu su juo) ir patirs daug neteisybės, ir jį visaip ten kankins, ir tikimybė, kad jam gerai baigsis praktiškai lygi nuliui. Ir kartais pajutus tą jausmą, aš net labai rimtai galiu knygą mest, nes visaip kaip vengiu to šlykčtaus slogučio jausmo.

Viena iš tokių knygų yra Orwelo “Gyvulių ūkis”, kurią pradėjau skaityti prieš kokį, garbės žodis, dvim metų, ir mane apėmė toks žiaurus slogutis, kad aš iki šiol taip jos ir nepabaigiau (net tada, kai visi žengė iš Pranskiečio). Tokia ir ši Dmitry Glukhovsky knygą – jei nesi visiška naivuolė, žinai, kad ten bus šakės, ar tikrai būtina žinoti, kaip tos šakės įvyks?

2016 m. Maskva. Po septynerių metų kalėjime Ilja viltingai grįžta namo pas mamą pradėti iš naujo. Dar jaunas, į kalėjimą papuolė vos dvidešimties, tikrai turi laiko. Ir kažkaip neatrodo tas Ilja blogietis zekas, skaitai ir tikiesi, kad bus knyga apie tai, kaip jam pavyksta arba ne (nu, aš nugarėlių nebeskaitau knygų, tai nežinau, apie ką ten žada būt). O ten bam – neatidaro mama durų, nebėr mamos, tik jos paruoštas barščių puodas virtuvėj laukia. Kur to naujo gyvenimo pradžia tada? Už ko turi užsikabinti?

Nenoriu labai spoilint, Ilja, paskendęs degtinėj ir nevilty, eina keršyt į kalėjimą įkišusiam žmogui ir tarsi įkrenta į kitą, virtualią realybę, kur telefone žaidžia savo skriaudiko gyvenimą.

Iš kur tas velnio slogutis? Iš nevilties, tikriausiai. Rusiškos nevilties kvadratu. Mafijinės valstybės struktūros, apie kurią dabar jau tikrai nebeturime jokių iliuzijų. Arba tu tinkle, arba tu niekas, su labai mažai galimybių išlikti neutraliam, jei nori dešros and duonos su sviestu. “Sistemos neįveiksi, bet galima nematomam pasidaryti, ir ji tave pamirš. Reikia perlaukti, perkęsti,”- mokė motina išleisdama sūnų į kalėjimą. Tik kad patarimas “laisvei” tinka vos ne labiau nei įkalinimui. Nuleisk galvą, šiukštu nepagauk milicininko žvilgsnio gatvėje, pranyk minioje. Taip tikriausiai dabar gyvena visi suprantantys, kas yra “speciali karinė operacija”. Pakelsi galvą – tave sutraiškys “laisvės” arba kalėjimo sraigteliai.

Gera, stipri knyga. Žinoma, dabartiniame konkekste jau visai kitaip skaitosi. Gal apie vidurį kiek prailgsta tie virtualūs susirašinėjimai ir pradeda kliūt, kad niekas tiek ilgai neišriša, kas gi vyksta, bet, manau, ši vieta su laiku pasimirš. Ir liks tik geros knygos įspūdis. Eisiu ieškoti kitų Dmitry Glokhovsky knygų.

________________________________

Už knygą dėkoju “Almai Litterai”

Luizianos kelias namo

Koks gražus man šitas viršelis! Šiai knygai mano paaugliai jau kiek peraugę, o mažajai dar savarankiškai kiek ankstoka, bet puikiausiai suėjo vakarais skaityti jai garsiai. Jei klaustumėt amžiaus kategorijos, tai sakyčiau nuo kokių 8-9 iki 11-12, priklausomai nuo vaiko brandos. Žinoma, jei renkatės skaitymui vakarais, galima ir jaunesniems skaityt.

Kažkada jau kalbėjome, kad vaikus pradeda užknist knygų siužetai, kur pagrindiniai veikėjai yra našlaičiai. Tai autorių išradingumas jau pasireiškia tame, kaip vaikas našlaičiu tapo ir kas jo artimiausias žmogus. Su Luiziana, deja, tas pats. Tai jei jau vaikas dėl našlaičių temos varto akis, gal rinkitės kitą knygą.

Man tai tokių vienišų vaikų istorijos pjauna širdį, nu, tikrai galiu lengvai apsibliauti, pabaigoje balselis tikrai sudrebėjo ir teko ašaras ryt. Luiziana gyvena su tokia gan asocialia močiute, nuo tos močiutės elgesio plaukai piestu stojas. Luizianai irgi velniai žino ko reikia griebtis, kad išgyventų ir turėtų ką valgyti, tad bėgimas iš pažįstamos aplinkos Luizianai yra didžiulis stresas ir nelaimė. Vienintelė laikina paguoda – pakelės viešbutyje sutiktas berniukas (kuris pavaišina sumuštiniu, ne, net dviem sumuštiniais) ir jo šeima.

Bet vieną dieną dingsta ir močiutė. Ji Luizianai palieka laišką, kuriame tikroji mergaitės istorija. Ruoškit, mamos, nosinaites ir kaupkitės knygos pabaigai, kurios, žinoma, nespoilinsiu.

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Nieko rimto”

Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką

Šią knygą pavadinsiu tokiu naujadaru – iliustruotas dokumentinis romanas. Iš tikro labai sunku jį padėti į kokią vieną lentyną – iliustracijos čia labiau kaip grafinė novelė, pats romanas su detaliais aprašymais – iš tikro skaičiau ir kraipiau galvą. Bet paskui visiškai netyčia užmačiau autoriaus pokalbį kažkokioj LRT ryto laidoj, kur jis papasakojo knygos atsiradimo istoriją.

Ši knyga yra bendras leidyklos “Aukso žuvys” ir Lietuvos jūrų muziejaus projektas. Pati knygos idėja gimė muziejaus istorikui Daumantui Kiulkiui beruošiant parodą apie okeaninius lainerius, kuriais lietuviai emigravo į JAV. Taigi, Justinas Žilinskas gavo super įdomią medžiagą, kuriai reikėjo kažkaip įpūsti gyvybės. Klikt ir visas puzlas sukrito į vietas – autorius ne šiaip netingėjo klaviatūra tarškinti, o turėjo tokią, sakyčiau, nelengvą užduotį. Kas įdomiausia, visai neseniai buvau galvojus apie tas lietuvių keliones už jūrų marių, net suradau savo senelio brolio atvykimo į Ameriką įrašą. Atrodo, didelio čia daikto – sėdo į laivą ir išplaukė. Gal po Antrojo pasaulinio vykusias keliones mums lengviau įsivaizduoti?

“Bėglių” istorija vyksta dar prieš Pirmąjį pasaulinį, Lietuva vis dar carinės rusijos užgrobta teritorija. Ar paprasta buvo išvykti? Kaip pereiti sieną? Kur gauti dokumentus, bilietus į laivą? Kiek truko kelionė iki lainerio ir kelionė jūra? Kokios buvo kelionės sąlygos, kokių imigrantų JAV neįsileisdavo ir t.t. Štai kiek detalių reikėjo supasakoti. O kad kelionė faktais neprailgtų, autorius skaitytoją vilioja romantiška (ir pašėlusia) kilmingos panelės ir paprasto kiek prasimokslinusio jaunuolio meilės istorija, na, ir dar gera porcija nuotykių keliaujant iš taško A į tašką B.

Taip ir gavosi tokia solidi knyga (ir sunki, ir stora, rankinuke nepasinešiosi). Gal kiek ilgoka, aš tai kantri skaitytoja, bet, va, galvoju, kuriam puslapy mano paaugliai pradėtų kniaukti. Reikės išbandyti. Sužinojus apie knygą, aš kažkaip laukiau grafinės novelės, ir turėjau nustebt, kad tiek daug normalaus teksto. Man, kaip grafinių novelių fanei, gal norėjosi daugiau grafinės dalies, būdavo gaila, kai grafinis intarpas pasibaigdavo. Bet summa summarum buvo labai įdomu skaityt, labai įdomi medžiaga, tikrai išskirtinė knyga, rekomenduoju visiems mėgstantiems istorinio arba dokumentinio arba grafinio žanro knygas. Va, kokia plati gali būti auditorija. Aš tai knygą dedu tiesiai į ypatingų ir gražių knygų lentyną.

——————————————

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Neprinokę vaisiai

Wioletta Greg buvo man visiškai nepažįstama rašytoja. Džiaugiuosi, kad ji atsirado Keliautojų serijoje, nes kitaip vargu ar būtų mano rankos iki jos priėjusios – būčiau praradus tiek skaitymo malonumo.

Šiuose dviejuose romanuose – tikra kelionė laiku: nuo mažos mergaitės iki jaunos moters. Nuo pirmų eilučių įkritau į knygos nuotaiką, kuri labai priminė vaikystę, vasaras kaime ir visokius vaikiškus reikalus bei pasaulio suvokimą, kai jis priimamas toks, koks yra ir atrodo toks vienintelis, kitokio net nebūna. Vaikystėje, kuri bėga kaime, natūralu, daug bažnyčios, tik suaugusiems suprantamų religinių ritualų (“Pavyzdžiui, močiutė, pjaustydama ant lentos kukulius kankolienei, kartodavo Loreto litaniją: “Motina Šiokiairtokia, Motina Šiokiairtokia”), kuriuos praskiedžia paralelinis sovietinis gyvenimas, kur vaikai piešia įsivaizduojamą Maskvą ir kaimynų siaubui lenktyniauja rinkdami metalo laužą. Vasaros alsuoja karščiu, žiemą mirtinai šalta, už kaimynų trobų durų slypi paslaptingi suaugusiųjų pasauliai, bandantys pačiupti ir įsiurbti Violetką, kuri kaip žvirblelis nuo visko dažniausiai sėkmingai išsisuka.

Antrajame romane, Violeta išvažiuoja mokytis į miestą ir, kadangi negauna bendrabučio, prasideda jos kelionės per nuomojamus kambarius – nuo vos ne landynės tipo iki palėpės vienuolyne. Šioje knygos dalyje nebėra vaikystės lengvumo, Violeta tarsi suvokia ir įvardina šeimynykščių traumas, netektis ir nelaimes, ir kaip jos atsispindėjo jos gyvenime (tie atspindžiai visiškai neatitiktų šiuolaikinių normų). Per visą antrą dalį driekiasi paaugliško įsimylėjimo gija, kuri galiausiai irgi atsimuša į suaugėlių pasaulio realybę.

Man labai patiko, kaip autorei pavyko perteikti šiuos du atskirus pasaulius – vaikų ir suaugusių, kiekvieną su savo paslaptimis ir taisyklėmis, kiekvieną egistuojantį sau. Ir kaip gražiai tų pasaulių jungtim tampa seneliai – tarsi užbaigiant gyvenimo ratą jiems grįžta gebėjimas žiūrėti vaiko akimis, suprasti ir neskubinti perėjimo iš vieno į kitą.

Žinau, kad nebus iš tų knygų, kur visiems rekomenduosiu ir visiems patiks, bet jei iš apžvalgos jaučiat, kad būtų įdomu, jei patinka lenkų autoriai, jei patiko Keliautojų laiku serijos knygos, tai labai rekomenduoju – šios knygos skaitymas buvo gryniausias malonumas.

__________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”