Author: kzL

Tora. Beodis dangus

~ kzL ~ 6 Comments

Kandangi jau prasidėjau su ta trilogija, tai ką jau darysi, teko ir užbaigti, tuo labiau, kad gavau pasiskolint. Tai apie trilogiją pasakysiu taip: perskaičius kilo mintis – o kam viskas padalinta į tris dalis? Juo labiau, kad tų trijų dalių atkirai skaityti nelabai įmanoma, kodėl nebuvo galima išleisti vienos, na gerai, tikrai storos knygos (nemanau, kad už Irvingą būtų buvus storesnė)? Net juokinga, kaip pasimiršta visa, kas buvo preitose knygose. Aš tik į kokį pirmą trečdalį trečiosios įkopusi, pagaliau prisiminiau, kas antrojoje Torai buvo atsitikę – tiesiog mano fantazija prisiminė visai kitą versiją… Na, bet eilinį kartą įsitikinau, kad Dinos daugiau nebus, kad visos kitos autorės knygos, nors ir buvo įdomios, manęs jau nebeužbūrė.

Nepaisant visos tos viršuj parašytos tirados, knyga buvo visai nebloga. Gal man net labiausiai patiko iš visų trijų dalių, kiek aš ten jas atsimenu. Kažkaip šita knyga išsiliejo prieš mane vaizdais – fiordais, raudonais besiplaikstančiais plaukais, mėlynu paltu ir avimis (vaizdinį įspūdį dar sustiprino vakar matytas filmas Firelight, kuriame daug rūko ir avių). Trečiojoje dalyje daug Rakelės, kuri, priešingai nei daugelis veikėjų – Tora, Toros mama Ingrida – neplaukia pasroviui, nėra nuolanki ir besilenkianti pavėjui – gal dėl to knyga įgauna energijos ir nebėra tokia neviltinga, kaip pirmosios dalys. Įdomus ir Toros susidvejinimas, įsijautimas į Rakelės vaidmenį (taip ir matau savo “filme” tuos raudonus abiejų plaukus), bet kažkaip į knygos pabaigą viskas vėl išblykšta, aštrūs jausmai bunka, lyg rūke plaukia ir pabaiga kažkokia man nei šiokia nei tokia. Ir kažkaip nepasijaučia man tos šviesesnės spalvos, apie kurias rašoma knygos anotacijoje. Iš tikrųjų, gal net nesupratau tos pabaigos – gera ji ar bloga – dėl to ir atsiverčiau galą pažiūrėti…

Tai instrukcija knygai būtų tokia: kas jau prasidėjot, pabaikit, nebeturit kur dėtis, kas neskaitėt, tai bent jau skaitykit visas tris iš karto, nors jei neperskaitysit, nors ir esat Wassmo gerbėja/as – nieko tokio.

|3,5/5|

Antras pageidavimų koncertas

~ kzL ~ 3 Comments

Vakar vakare nulėkiau į Tyro Albą nusipirkt “Žydų šimtmečio” – noriu spėt paskaityt iki mugės, kad susitikimas su autorium (šeštadienį 13.00) būtų prasmingesnis. Na, aišku, džiaugiaus nuėjus, bet geriau jau neičiau, nes nuėjus mano pageidavimų sąrašas tampa nebevaldomas, o mano nevilties svoris namuose ima laužyti knygų lentynas.

Net silpna pasidarė pamačius, koks gražus albumas-knyga apie dailininką Raimondą Sližį, taip mane pristatyme sudominusią knygą apie E.Kairiūkštytę irgi baisiai noriu paskaityti, be to knyga irgi labai graži. O kur dar Trečias reichas, knyga apie vaikus, Martyno Starkaus kelionės, Valentinas Masalskis ir taip toliau. Nuleidžiu rankas ir pasiduodu (pasiduodant lygtais reiktų kelt į viršų? Tada mojuoju balta nosine…).

|nekantraujanti dar labiau|

Pageidavimų koncertas

~ kzL ~ 31 Comments

Kai ankstesniais metais keliaudavau į knygų mugę, tai nešdavaus tik pinigų, o knygas pirkdavau spontaniškai. O dabar jau rašausi sąrašiuką, kad ko nors, ko noriu, nepamirščiau. Labai tikiuosi, kad mano norimos knygutės bus pigiau nei knygynuose.

Mano preliminarus sąrašiukas:

 K.Sabaliauskaitės “Silva Rerum II”

Gabija Grušaitė “Neišsipildymas”

Sandra Bernotaitė “Gaisras”

Ilzė Butkutė “Karavanų lopšinės”

Isabel Allende “Sala po vandenynu”

Kaip matot, lietuvių literatūra valdo! Stebinu save pačią!

Žinau, kad be sąrašinio, kuprinėje atsidurs dar koks 10 kg knygų, juk tikrai pirksiu ką nors kukuliams ir dar milijoną neplanuotų knygų, kurios lentynose jau stovės antra eile, nes tiesiog nebėra, kur jų dėti. Bet vis tiek tos knygų mugės laukiu kaip išganymo, kaip vienos didžiausių metų švenčių. O tu lauki? O ką nori įsigyti?

Liko 17 d.!!!

|nekantraujanti|

Pelytė Smailytė

~ kzL ~ Leave a comment

Patikėkit, būna šiam pasauly malonių siurprizų – anei mes prašėm, anei kaulijom, nei prisitatinėjom, kokios mes fainos ir fantastiškos, o taip paprastai ėmėm ir gavom dovanų tokią gražią ir spalvotą knygą:

Žinot, gauni knygą su prierašu, kad dovana neįpareigojanti – nenorit nerašykit apie ją, bet kaip galima nerašyti apie gerius dalykus?

Palytė Smailytė pas gydytoją

Apie šitą knygelę jau buvau girdėjus anksčiau – poliklinikoje. Tiesiog sesutė papasakojo, kad berniukas, kuris visada bijodavo duoti kraujo tyrimams, ne šiaip bijodavo, bet žiauriai žiauriai bijodavo, taip bijodavo, kad gydytoja su mama apie tai turėdavo kalbėti kodiniais žodžiais, staiga nustebino, kai išgirdęs žodžius “kraujo tyrimas”, savo išankstiniu riksmu neišgąsdino pusę poliklinikos. Na, aš knygyne prisiminiau šitą istoriją ir susiradau knygutę. Tą kartą susilaikiau jos nepirkus, pagalvojau, kad palauksiu Knygų mugės, kur bus truputėlį pigiau (tikriausiai pigiausiai galite įsigyti čia, na, bent jau tikrai pigiau, nei knygyne).

Super istorija apie telefoninius sukčius. Privaloma paskaityti visoms močiutėms, laikančios pinigus kojinėse

O knygutėj įvairiausios istorijos, labai aktualios gyvenime: kaip nusipirkti bilietą, kaip sumokėti banke, ką daryti, kai kelionėje pameti pasą, kaip taupyti, kaip kurti reklamą, kaip remontuoti mobiliojo ryšio stotį, kaip groti violončele, kaip kepti duoną, kaip kurti verslą, kodėl reikia duoti kraujo tyrimams, kaip nesiduoti apgaunamiems telefoninių sukčių, kaip skristi į kosmosą ir taip toliau. Viskas iš tikro gyvenimo, labai aktualūs žaismingi paaiškinimai, kaip tas pasaulis veikia. Tiesa, kai kurios temos man kiek juokingos ir verčiančios vartyti akis, pvz., “Kaip Pelytė Smailytė su stilistu drabužėlius rinkosi” – garbės žodis mano kukulis nesuprato, kas čia per reikalas, bet gal kokiems “Žmonių” vaikams tai labai aktualu. Nuo pat vaikystės. 😛

Apie bulvių skutimą ir bulvinius blynus
Apie keliones lėktuvu - vargšė žirafa

Mano kukuliui treji. Labai įdomu buvo stebėti, kas vaikui jau suprantama, o kas dar ne, tokios nesuprantamos istorijos (apie pinigų taupymą, stilistus ar kosmosą) būdavo greitai nutraukiamos: “Mama, einam piešti”, todėl drįsčiau teigti, kad knyga yra vyresniems vaikiukams. Tačiau ne tokios abstrakčios temos kaip blynų ar duonos kepimas, vizitas pas gydytoją ir visa kita yra skaitoma po šimtą kartų. Man labai norėtųsi, kad knygos autorė Jurga Sakalauskaitė, prisimintų Pelytės Smailytės vaikystę ir parašytų istorijas mažesniems peliukams apie tai, kas yra darželis, kas bus, kai atsiras mažas broliukas, kodėl reikia daryti į puoduką, kaip ir kodėl mama eina darbą, kiek pinigų mama gali pasiimti bankomate ir kiti labai aktualūs dalykai, kuriuos dabar turiu siųstis iš Amazonės. Sėkmės autorei ir leidyklai ir ačiū!

Kosmosas

Traktatas apie pupelių gliaudymą

~ kzL ~ 5 Comments

Ar esi gliaudęs pupeles? Nelabai mielas darbas: pupelių ankštys sudžiūvę, kietos, sunku aižyt, pjauna pirštus. Ir knygų herojus nemėgsta, nekenčia pupelių gliaudymo, na, gal tik pakenčiama, jei visa šeimyna gliaudo, o kažkuris neįtikėtinai įdomią istorijas pasakoja. Kaip kad senelis: “Staiga beldimas į duris: „Atidaryti!“ Kareiviai. Akys pasruvusios kraujais. Įniršę veidai. Kaip nieko būtų visus sukapoję. Bet pamatė, kad visi lukštena pupeles, pastatė šautuvus, nusisegė kardus, liepė duoti jiems kėdutes, atsisėdo ir ėmė kartu lukštenti.”

Kai skaičiau, aišku, galvojau, ką čia reikės apie knygą papasakoti. Ne popsas knyga, sakyčiau, tokia labiau “iš privalomos literatūros” sąrašo (čia turėčiau omenyje, kad labiau ta tikroji grožinė, o ne pramoginė grožinė). Ne visiems rekomenduočiau, bet Giedrei taip, savo sesei tikriausiai ne. O man patiko.

Apie knygą iš viso nieko nežinojau, kol neužtikau tarp pretenduojančių į geriausią vertimą, tada ėmiau ieškoti sąraše esančių knygų, atradau savo numylėtą Sandro Veronesi, ir dabar atsimenu, kaip po gan ilgo laiko tarpo net sustingau knygyne pamačius tą Traktatą. O jis taip šaipės iš manęs su savo kaina “kam per 40 LTL” – aš juk tokių brangių nebeperku iš piktumo. O nusipirkau, ech, tos pupelės paviliojo – pavadinimas toks traukiantis.

W.Mysliwski

O knygoj? Pas vienišą vyriškį užsuka svečias. Pasisako, kad pupelių pirkti. Tik kad pupelės tai negliaudytos, prašom, pone, sėskit, kartu išgliaudysim ir galėsit neštis. O gliaudant gi istorijos tarsi savaime liejas. Galima sakyti, visa knyga vienas ilgas monologas apie pupelių savininko gyvenimą – sunkų ir vienišą. Vienas liko dar vaikystėje per karą, kai atsitiktinai liko gyvas bulvių duobėje, kai visas kaimas už kelių metrų degė. Atrado toj duobėj jį partizanai, su jais po miškus bastėsi, paskui – triukšminga internato vienatvė, girtos statybų aikštelės (tapo elektriku) ir saksofonas – lyg iš kito pasaulio – į kurį įsitvėrę ir laikėsi visa, kas geriausia tame žmoguje buvo. Daug istorijų, kartais neįtikėtinai pasisukančių, atsisukančių, neatsitiktinai atsitiktinai atsitinkančių: “Nėra tokio dalyko, kaip atsitiktinumas. Kas gi yra atsitiktinumas? Tai tik pateisinimas to, ko nesugebame suprasti.” Atrodo, viskas herojaus gyvenime sukasi ratais, ciklais, kartojasi, kartojasi, kol tie, kam reikia susitinka, nusiima skrybėlę, pasisveikina arba apsimeta nepažįstą – nutiko taip, kaip turėjo nutikti.

Vertimas tikrai geras, sklandus, charakteringas – apsigyvenau toje knygoje – taip lengvai skaitėsi. Ir pribraukiau knygą, herojus prie pupelių mintis visokias, savo dūšią gliaudo. Negaila ten to skaičiaus už knygą, kur ankščiau minejau.

Čia ištrauka iš knygos. Skaitant popierinę – kiekvienam puslapį gauni po pupelę – įkelsiu nuotrauką, kai rasiu kažkur nujotą fotoaparato laidą…

|gliaudytoja|

Mano knygų šimtas (44): Camus

~ kzL ~ 4 Comments

Kai pasiėmiau tą violetinę knygą iš lentynos, pagalvojau, kad ji tikriausiai labiausiai pribraukyta knyga iš visų, kurias turiu. Drąsiai pridryžuota rašaliniu parkeriu, ruoštasi diskusijai pamokoje, o “Svetimo” pabaigoje data: 1996 m. vasara – buvome vienoliktokai. (Giedre, įrodymas, kad knygas perskaitdavau vasarą 🙂 ). Tada knyga buvo ypatingai aktuali, tikriausiai suvirpino daug paaugliškų stygų man dūšioj. Dabar kai vartau ir skaitinėju, irgi užgauna, bet kažkaip kitaip. Dėl to norisi dar kartą perskaityti šį ypatingą Nobelio premijos laureatą. O šiaip smalsu pasidarė, ar yra Camus mokykloje nagrinėjamas?

Interviu iš 370

~ kzL ~ Leave a comment

Šiandien išėjo toks žurnalas 370. Jame interviu (kaip visada įdomus) su Kristina Sabaliauskaite ir naujojo “Silva Rerum II” viršelis – kad žinotume, ko ieškoti knygų mugėj. Oi, imčiau ir skaityčiau šiandien pat be eilės 🙂 Dar yra abiejų knygų “įkvėpimų lenta” – be noro perskaityti knygą dar užsinorėjau ekskurisijos “Silva rerum” maršrutais – panašiai, kaip “Angelų ir demonų” maršrutais Romoje. Kaip visada, krūvą įdomybių turime panosėje ir to nematome arba tiesiog nežinome.

Ištrauka iš interviu:

-Ar pati gavote kokių nors prastų atsiliepimų apie “Silvą Rerum”?

– Atsiliepimų buvo visokių. Tačiau to ir reikėjo tikėtis, nes romano “Silva Rerum” tekstas gana smarkiai skiriasi nuo šiuo metu Lietuvoje propaguojamo literatūrinio kanono. Buvo smagu, kad romaną adekvačiai perskaitė kai kurie rimti rašytojai, filosofai ir kultūros istorikai. Stebino, kad kai kurių literatūrologų žinios apie baroko epochą buvo stebėtinai skurdžios, ir apstulbino, kad kai kurie savo recenzijose gana tiksliai tarsi mokykliniame rašinėlyje atpasakojo siužetą – vakarietiškoje kritikoje tai laikoma baisiu faux-pas. Kaip ir išpuoliai ad-hominem – pavyzdžiui, vienas “kritikas”, dar nė neskaitęs “Silvos Rerum”, bet vien pamatęs mano iškirptę reportaže iš pristatymo, jau buvo tvirtai nusprendęs, kad knyga – totalus šūdas (juokiasi).

Pagalvojau, kad niekas nevertintų knygos iš to, kaip apsirengęs jos autorius vyras, o štai moters parašytą knygą galima įvertinti pagal iškirptės gylį. Daugiau apie tai rašė Giedrė.

|iškirptė|

Mano knygų šimtas (43): Kurt Vonnegut

~ kzL ~ 13 Comments

Žmogus be tėvynės užstrigęs su čempionų pusryčiais Titano skerdyklose. O gal katės lopšy? Apie Kurt Vonnegut prisiminėm čia.

Labai patiko jo “Čempionų pusryčiai”, “Skerdykla Nr.5”, “Žmogus be tėvynės” (jei įvesite šitą pavadinimą į paiešką, išmes daugybę mūsų emigrantų nuotraukų).

“Katės lopšys” – visiškai crazy, bet nereali pabaiga vis dėlto paverčia knygą nerealia. “Titano sirenos” – žmogiško žemės laiko nereikšmingumas. Dar plauksiu į Galapagus, laukia lentynoj.

Knygų mugės svečiai iš užsienio

~ kzL ~ 7 Comments

Kevin Brooks –  romanų „Martynas Pigas“, „Lukas“ autorius. Mugėje bus pristatoma naujausia jo knyga „Mirusiųjų kelias“ . / leidykla „Alma Littera“

 

Stephen Clark – knygų „Vieneri metai mėšle“, „Tikras mėšlas“, „Įklimpus į mėšlą skambinti M“, „Įklimpęs į mėšlą“ autorius. / leidykla „Baltos lankos“ 

Smagi knygelė

 

Stephen Clark

 

Yuri Slezkine    – knygos „Žydų šimtmetis. Žydai šiuolaikiniame pasaulyje“ autorius. /leidykla „Tyto alba“

Yuri Slezkine

Mike Gayle – romanų „Trūksta tik tavęs“, „Vakarienė dviese“ autorius. /leidykla „Tyto alba“

 Sofi Oksanen –  romano „Valymas“ autorė. / leidykla „Versus Aureus“

 Ivan Korsak  – istorinio romano apie Ukrainos ir Lietuvos istoriją „Karūnos deimanto paslaptis“ autorius. /leidykla „Eugrimas“

 Pietro U. Dini – mugėje pristatoma jo straipsnių knyga „Baltų filologijos studijos. Rinktiniai raštai 1991 – 2005“. / Lietuvių kalbos institutas

 Guido Michelini – monografijos apie 1732 m. Jono Brento giesmyną „Jß naujo pérweizdėtos ir pagérintos Giesmû Knygos: Mörlino traktato pritaikymas poezijoje“ autorius. /Lietuvos mokslų akademija

 Marek Kornat – leidinio „Jerzy Giedroyć, Czesław Miłosz. Laiškai 1952-1963“ rengėjas, įžangos ir komentarų autorius./ leidykla „Mintis“

 Tony Cronstam, Mary Cronstam ir Kristina Kolehmainen – komiksų kūrėjai ir kritikė. / leidykla „Bulls Press Vilnius“

 Rolf Hermann, Catalin Dorina Florescu – Šveicarijos literatūros fondas Pro Helvetia.

Tomas Venclova

 Tomas Venclova  / R.Paknio leidykla, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilniaus knygų mugė

 

Jerzy Illg

Jerzy Illg, Alina Kosińska, Aleksander Fiut   / Vilniaus knygų mugė, Lenkijos institutas Vilniuje

Aš pasistengsiu nukeliauti pas Stephen Clarke, Yuri Slezkine, Sofi Oksanen ir Tomą Venclovą (savo brangiausiam jau pasakiau, kad išeisiu penktadienį, o grįšiu sekmadienį 🙂 ). Kur eisi tu?

|l|

The Help

~ kzL ~ 17 Comments
Mano skaityta knyga tokiu viršeliu

Mano knygų lentynoj laukia daug angliškų knygų, kol joms eilė ateina ir lietuviškai tas knygas išleidžia. Taip atsitiko ir su Kathryn Stockett knyga The Help, lietuviškai išleista kaip “Pagalba”. Na, nelabai patinka man tas tiesioginis vertimas pavadinimo – kaip ir teisingas, nes tiesioginis, bet ir neteisingas, nes mes žodžio pagalba nelabai vartojame turėdami omenyje darbinius santykius, kas būtent ir yra knygoje.

Žinote, mes vis su Giedre siūlome kam nors pusę savo karalystės už keletą valandų miego. Tai patikėkit, kai skaičiau šitą knygą, galvojau, kad ryte teks siūlyti visą karalystę, nes buvo taip įdomu skaityti, kad negalėjau padėti knygos, kol neperskaičiau. Ir tiesiogine prasme tampiausi knygą visur su savim ir skaičiau kiekvieną laisvą minutę. Kaip koks geras trileris, pagalvojau, taip atsitraukti negalėjau tik nuo kokio Grisham dar tais laikais, kai rytais savaitgalį galėdavau miegoti, kiek telpa.

“It is 1963. The Space Age they’re calling it. A man has circled the earth in a rocketship. They’ve invented a pill so married woman don’t have to get pregnant. A can of bear opens with a single finger instead of a can opener.” Pasaulis, nesustojamai juda į priekį, tačiau tik ne Jackson, Misisipės valstijoj. Čia gyvenimas susistingęs, ir nesvarbu, kad kažkur New York balti ir juodi žmonės klauso apie M.L.King svajones, Misisipėj bet kas, kas kalba apie žmogaus teises arba pažeidžia rasių atskyrimo įstatymus, gali būti pasodintas į kalėjimą. Tokia tad Misisipė. Per daug rami, nusčiuvusi ir susitaikiusi – lyg prieš audrą.

Tokios Misisipės poničkos 1960 m. (čia pasislėpus po šukuosena knygos autorė K.Stockett)

Knyga pasakoja trijų moterų vardu: Aibileen ir Minni – dvi juodaodės tarnaitės (tais laikais niekas nesivargina jų kaip nors kitaip vadinti, kaip Nigra), visą gyvenimą tvarkiusios baltųjų ponių namus ir auginusios baltųjų ponų vaikus (Aibileen užaugino septyniolika) ir panelė Skeeter, baltoji, su savo norais, ambicijomis ir pasaulio supratimu niekaip neįsipaišanti į savo aplinką, nepritampanti prie savo jau seniai ištekėjusių draugių (vyrai būdavo ieškomi koledžuose, o susiradus savajį, mokslai būdavo nutraukiami).

Ieškodama darbo, rašytoja norinti tapti Skeeter gauna laiškelį iš vienos leidėjos New York’e. Leidėja pasisiūlo paskaityti ką nors įdomaus, jei Skeeter tokio turi parašius. Skeeter mintys vis sukasi apie ją pačią užauginusią labai mylėtą tarnaitę Constantine, kuri nežinia kur pradingo jai studijuojant koledže. Taip Skeeter kyla mintis parašyti apie tai, kaip jaučiasi juodaodės moterys, dirbdamos baltųjų namuose, kokie būna šeimininkų, jų vaikų ir tarnaičių santykiai. Atrodytų, nieko čia tokio, jei šis sumanymas to meto Misisipėj nebūtų nelegalus, tiesiog neįmanomas – visų pirma iš kur gauti tas tarnaites, kurios sutiktų rizikuoti būti sumuštos, apakintos, sužalotos ar nužudytos Ku Klux Klan’o, kur susitikti, kaip nuvažiuoti į juodaodžių kvartalą nesukėlus policijos įtarimų? Kaip susišneka ir susitaria Skeeter su Aibileen, su Minni – viskas toliau labai įdomioje knygoje (tikiuosi, kad gerai išversta Jotemos), kurios neįmanoma padėti, kol neperskaitai.

Lietuviškas viršelis panašus į šitą - su paukštukais

Knygoje rasite ne tik baltųjų – juodųjų santykių, bet ir moters – vyro, moterų – labai daug kas priminė filmą Stepford Wives – visas tas saldus rožinis fasadas, mandagumai ir šypsenos, po kuriomis slepiasi gerai papuvęs pasaulis.

Sakyčiau, bėkit, skubėkit į knygyną, pirkit skaitykit, bet jei skaitot angliškai, www.bookdepository.com knyga kainuoja 6 eurus (21 LTL) ir tada tikrai nereikės nervintis dėl vertimo, pajusit sodrią pietietišką juodaodžių klabą (neslepiu, su ja teko ir pavalgt, bet nuo to knyga gi tik spalvingesnė). Kas rikiuojasi į eilę prie manosios?

Biblioteka LT

~ kzL ~ 18 Comments
Įėjimas į biblioteką

Pro Mickevičiaus biblioteką Vilniuje praeinu tikriausiai kas antrą dieną, vis pagalvodama, kad reikia užeiti, pasižiūrėti, užsirašyti. Bet kažkaip labai mane stabdė vis nugirstamos žinios, kad tokiose bibliotekose neįmanoma gauti naujesnių knygų, ilgiausios eilės ir taip toliau. Šiandien nusprendžiau, kad bus bibliotekos diena, tuo labiau, kad visai neseniai viename dienraštyje skaičiau apie bibliotekas Vilniuje. Aisku, skaitytos žinios buvo liūdnos – per metus Vilniaus bibliotekos įsigijo vos daugiau nei septynis tūkstančius knygų. Jei šitas knygas padalintume Vilniaus gyventojams, išeina, kad vienas gyventojas gautų po 0,01 knygos. Gal po vieną puslapį ir išeitų. Labiausiai mane sukrėtė tai, kad bibliotekininkės išspausdina naujai išleistų knygų viršelius ir sudeda lentynose – kad skaitytojai galėtų bent viršelius naujai išleistų knygų pažiūrėti. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, ar ne? Tai iš tikro ir ėjau pažiūrėti tų popieriaus lapelių.

Žinote, pirmas įspūdis mane iš tikrųjų sukrėtė. Kaip sukrėtė? Žiauriai. Sako, nėra laiko mašinų. Jei norite pakeliauti atgal laiku – keliaukite į Vilniaus Mickevičiaus biblioteką. Pasiimkite nosinių, nes nieko kito nelieka – tik verkti, nebent jums tas 30 m. atgal patinka. Man, pripratusiai prie naujos ir gražios Girulių bibliotekos, iš tikrųjų buvo šokas. Nes ten tokia senovė ir toks skurdas, remontas nedarytas nuo neatmenamų laikų. Pasijaučiau kaip kokia ateivė. Iš tikro net bijojau eiti prie lentynų ir žiūrėti, kas ten gero, nes visos knygos atrodė senos, suskaitytos, sulopytos.

Mickevičius ant padūmavusios sienos

Nepatiko man bibliotekos sistema, nes grožinės literatūros autoriai yra skirstomi pagal tautybę, o paskui pagal abėcėlę. Tai priėjęs prie lentynos rasi, pvz., italų literatūrą lietuvių kalba, paskui italų literatūrą rusų, lenkų kalbomis. Man atrodo žymiai paprasčiau visus sudėti lietuviškai pagal abėcėlę, paskui lenkiškai pagal abėcėlę – būtų žymiai lengviau susigaudyti, nei dabar, eini ir ieškai, kur prasideda naujos tautos literatūra. Na, bet pavaikščiojus kokį pusvalandį, jau maždaug įsivaizdavau, kaip ten ko ieškoti. 

Sustojęs laikas lentynose

 Akivaizdžiai visos naujos knygos paimtos, tai visų senesnių vaizdas liūdnas – populiaresnės – mirtinai suskaitytos, suklijuotos visais įmanomais būdais – kažkaip net nesinori jos neštis namo. Viršeliai taip suklijuoti, kad net nesimato, kokia ten knyga – turi traukti lauk, kad pamatytum viršelį. Lentynos nepritaikytos didesnio formato knygoms, pvz., dauguma Almos literos knygų yra įkištos nugarėlėmis į viršų, nes stačiai tiesiog netelpa. Na, bet knygų yra, ateidamas dažniau ir turėdamas kantrybės tikriausiai sulauksi tavo knygos, nesu susipažinusi su rezervavimo sistema, gal ir visai patogu. Gal jei pačios lentynos būtų ne šimto metų senumo, tai vaizdas nebūtų toks liūdnas, bet tada dar baisiau atrodytų šimtą metų nedažytos sienos, nekeisti langai.

Ką ir bepridursi...

Daug knygų užsienio kalbomis – rusų ir lenkų, bet tokios pat senos, kaip ir lietuvių kalba. Yra ir anglų, bet nieko panašaus, kuo giriasi Panevėžio Bitės biblioteka.

Bibliotekininkių bandymas pridengt baisias sienas

Pernai bibliotekos pastato fasadas suremontuotas, lyg ir stogas. Tik niekaip nesuprantu, kodėl mes remontuojame savo kultūrą iš išorės, o ne iš vidaus?

|…|

10 literatūrinių įžeidimų

~ kzL ~ 4 Comments

Atsimenat, rašėm apie tai, kaip susimušė du Nobelio premijos laureatai? Ir štai atradau literatūrinių įžeidimų dešimtuką, dėl kurių, manau irgi būtų galėję kilti muštynių, jei tik autoriai susitiktų akis į akį.

10. Gore Vidal on Truman Capote: “He’s a full-fledged housewife from Kansas with all the prejudices.”

Truman Capote

9. Truman Capote on Jack Keruac: “”That’s not writing, that’s typing.”

8. Ernest Hemingway vs. William Faulkner:

Faulkner: “[Hemingway] has never been known to use a word that might send a reader to the dictionary.”
Hemingway: “Poor Faulkner. Does he really think big emotions come from big words?”

 7. Edmund Wilson on Carl Sandburg

“The cruelest thing that has happened to Lincoln since he was shot by Booth was to fall into the hands of Carl Sandburg.”

RW Emerson

6. Ralph Waldo Emerson on Jane Austen: “”Miss Austen’s novels . . . seem to me vulgar in tone, sterile in artistic invention, imprisoned in the wretched conventions of English society, without genius, wit, or knowledge of the world. Never was life so pinched and narrow. The one problem in the mind of the writer . . . is marriageableness.”

Virginia Woolf

5. Virginia Woolf on Ulysses: “[Ulysses is] the work of a queasy undergraduate scratching his pimples.”

4. D.H.Lawrence on James Joyce: “My God, what a clumsy olla putrida James Joyce is! Nothing but old fags and cabbage stumps of quotations from the Bible and the rest, stewed in the juice of deliberate, journalistic dirty-mindedness—what old and hard-worked staleness, masquerading as the all-new!”

Elisabeth Bishop

3. Elizabeth Bishop apie “Rugiuose prie bedugnės”: “I HATED the Salinger story. It took me days to go through it, gingerly, a page at a time, and blushing with embarrassment for him every ridiculous sentence of the way. How can they let him do it?”

2. Charles Darwin on Shakespeare: “”I have tried lately to read Shakespeare, and found it so intolerably dull that it nauseated me.”

William Buckley

1. Gore Vidal Vs. William F. Buckley:

Vidal: “As far as I am concerned, the only crypto Nazi I can think of is yourself.”
Buckley: “Now listen, you queer, stop calling me a crypto-Nazi or I’ll sock you in you goddamn face and you’ll stay plastered.”
—Democratic National Convention, 1968

O čia keletas pasišaudymų ne iš šito dešimtuko:

Anthony Burgess on Samuel Beckett: “Beckett does not believe in God, though he seems to imply that God has committed an unforgivable sin by not existing.”

Oscar Wilde on George Moore: “He leads his readers to the latrine and locks them in.”

Visokių crazy dešimtukų galite rasti čia. O gal žinai lietuvių autorių pasižodžiavimų?

|PYYY|