Klasiokai

„Klasiokus“, žinoma, skaičiau poilsiui ir iš smalsumo – norėjosi pamatyti, kaip atrodo lietuviškas detektyvas, nes vis dar negalime pasigirti jų gausa. Skaičiau jau senokai, bet iki šiol visai neblogai prisimenu, kas ten vyko ir man atrodo, kad tai geras ženklas, nes šiaip detektyvus labai greit pamirštu. Įsijausti į siužetą buvo labai paprasta: veiksmas vyksta pajūryje, o ir mano pačios klasės susitikimai vyksta ten pat. Tik nežinau, ar ateityje dar važiuosiu… Dabar jau truputį baisu – o jeigu kam nors klasėje neįtikau ir man gresia pavojus (ne paslaptis, kad aš tikrai labai įsijaučiu į skaitomas knygas)!!!

Dar vienas geras ženklas – neužkliuvau už jokių didelių kliurkų, kurios verstų vartyti akis. O klasiokų santykių raizgalynė – kas ką mylėjo, su kuo draugavo, kas ko nekentė, o gal ir iki šiol nekenčia – yra tiesiog puikus intrigų ir siužeto posūkių aruodas. Taigi nerekomenduoju tik tiems, kam artėja klasės susitikimas, o šiaip tai lay back, relax and enjoy the read.

——————–

Už knygą ačiū leidyklai “Balto”