Su senstančia visuomene ir literatūroje vis daugiau knygų apie senatvę, senus žmones, senus tėvus, jų karšinimą, gyvenimo pabaigos naštą, sustoja rankos prieš norėdamos klaviatūra sutarškinti “gyvenimo pabaigos grožį”, nes suabejoju, kiek ten to grožio. Bet gal yra? Labai mažose smulkmenose?

Pirmoji knygos tema – senstantis tėvas ir jo priežiūra, kuria, pasikeisdami, rūpinasi trys jo vaikai – du sūnūs ir dukra. Vieni labiau atliepdami žemiškuosius poreikius, kiti – dvasinius, visi stengiasi slaugoje nepamiršti žmogaus, jo poreikio būti tarp žmonių, būti mylimam ir reikalingam. Galiausiai vis dėlto iškyla nuolatinės slaugos poreikio klausimas – kada toji diena, ką ji reiškia tėvui ir ką reiškia vaikams. Kaip ją „nuotaikingai“ išgyventi visoms pusėms, bandant apsimesti, kad šis neišvengiamas žingsnis yra „nieko tokio“ – visiems bus patogiau, lengviau ir paprasčiau, tik šio palengvėjimo kaina yra amžina kaltė.

Šioje ypatingo jautrumo knygoje kaltė stebima iš dviejų perspektyvų. Viena – jau minėta – vaikų kaltė prieš tėvą. O kita, ypatingai skausminga, yra tokia kaltė, kuri atsiranda dėl akimirkos dalykų, nelaimingų atsitikimų, nutinkančių vos nusukus žvilgsnį. Na, žinot, kai vaikas išbėga į gatvę paskui kamuolį, kai kūdikis nusiridena, kai atsitinka kažkas negrįžtamo, ir tada ištinka milijonas klausimų – kodėl, kodėl, kodėl, kodėl. Ir tenka gyventi su ištikusia kalte tada, kai labiausiai norisi nebegyventi, su nelaime, kurią „kaltininkas“ norėtų prisiimti sau, visą likusį gyvenimą gyventi su graužatimi, su žvilgsniais, su artimiausių žmonių neapykanta ir kasdien duriančiom gyvenimo duženom.

Nu, siaubingai skausminga ir siaubingai gera knyga. Bet su vilties ir šviesos spindulėliu, kurį, tikriausiai, atneša atleidimas ir susitaikymas? Tikiuosi. Labai rekomenduoju.

________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”