Month: July 2026

Lietuvos žvalgybos legendos

~ kzL ~ Leave a comment

Meilę Miglės Anušauskaitės komiksams esu jau seniai išpažinus – esu absoliuti jos fanė. Šį komiksą nusigriebiau Knygų mugėj, jei neklystu, Valstybės saugumo departamente jis buvo dalinamas nemokamai. Na, tai ir gulėjo vasario knygų bokšte, kol, kaip jau minėjau, ėmiausi Joannos Bator storulės “Kartu, kartu”, kuri priešokiais nelabai skaitėsi, o va komiksai priešokiams pats tas! Su malonumu suskaičiau.

Miglės komiksai tai yra nektaras tinginiams kaip aš. Kodėl, pagalvosite. O todėl, kad Miglė paima kokią absoliučiai rimtą temą, apie kurią galima prirašyt plytą, viską perleidžia per savo super smegenis, išrenka skaniausias uogas, jas savo auksine rankele nupiešia – štai imkite ir skaitykite, o skaitydami grožėkitės, dargi švieskitės.

Šiuokart – Miglės radare atsiduria Lietuvos žvalgybos žvaigždės iš išilgėto ir grubiausiais būdais mums iš atminties trinto tarpukario, kurį vis labiau stengiamės pažinti. Šitas puikus komiksas, t.y. – trys viename – dar viena proga. Šįkart jūsų dėmesiui – Marcelė Kubiliūtė, Jonas Polovinskas-Budrys ir Juozas Albinas Lukša.

Labai rekomenduoju!

Kinderland

~ kzL ~ Leave a comment

Labai fainuoliškas komiksas apie laikus Vokietijoje prieš pat sienos griūtį. Mirkas Vacke (ant viršelio su akinukais stovi šalia savo susiraukusio draugelio mėlyna maikute) tikrai nėra populiariausias mokyklos mokinys, labiau iš tų, kurie traukia visokio plauko bulintojus ir pašlėmėkus. Mirkas yra mažiukas, akiniuotas, sąžiningas pionierius praplautom smegenim. Tėvai, kaip ir didelė dauguma po sovietų priespauda gyvenusių tėvų, nesistengia per daug pasakoti apie esamą santvarką, apie planus bėgti į vakarus, tad Mirkas gyvena su savo paaugliškom išgyvenimo mokykloj problemom, na, kad ir tokiom, kaip gerai pažįstamas deficitas, pvz., stalo teniso rakečių. Neturi raketės – nežaidi. Turi raketę – ją gali atimt koks peraugęs dičkis. Ir taip toliau ir panašiai.

Vieną dieną Mirko gyvenimas persikerta su tuo mėlynamarškiniu ir atsiveria kitokio pasaulio perspektyva – naujasis draugas ne pionierius, ne toks lengvatikis, gerokai piktas ant pasaulio ir nenusiteikęs nusileisti bulintojams. Ir visai neblogai žaidžia stalo tenisą. Ko daugiau reikia geros draugystės pradžiai? Sienos griūtis, o ne mokyklinės problemos bus didžiausias šios draugystės išbandymas.

Puikiai susiskaitė, tik kiek glumino, kad ne visada buvo aišku, kada peršokama nuo vienos temos prie kitos, na, nėr “taško” sakinio gale. Ir rekomenduoju užmesti akį į komikso pabaigą, nes ten yra šioks toks ir labai įdomus konteksto paaiškinimas, padedantis geriau suprasti, kas vyksta komikse + visų komikso veikėjų pristatymas, jei netyčia susimaišytumėt, kas kuriai chebrai priklauso.

____________________________________

Už komiksą dėkoju leidyklai “aukso žuvys”.

Brodvėjaus Vitas

~ kzL ~ Leave a comment

Tikėjaus įdomios ir intriguojančios knygos, ypač būdama teniso mėgėja, o negavau nei to, nei ano. Man ji buvo nuobodu, vienu momentu strigau iki tokio lygio, kad nusprendžiau nebeskaityt. Gal dėl to, kad tikėjausi geros biografijos apie lietuvių legendą ir žvaigždę, o gavau romaną, pilną kažkokių kapotų, niekam nereikalingų dialogų apie nieką. Tai, ką sužinojau iš knygos, lengvai galėjau pasiskaityti wiki straipsnyje neskaičius tų išgalvotų. Na, sužinojau, kas buvo to meto teniso žvaigždės, kuriuos pasigooglinau, kad pažiūrėt, kaip atrodo (mielai paskaityčiau apie Bjorn Borg, tik, prašau, ne romaną, parašytą pirmuoju asmeniu), kad Vitą treniravo tėvas ir kaip jis mirė. Na, daug tūsino su daug garsių vardų. Na, ir ką? Uostė kartu su X, Y, Z? Maža tokių? Man toks jausmas liko, kad kaip asmenybė tas Bjorn Bjorg įdomiau atskleistas nei pats Vitas, kuris taip ir liko tolimas liūtas (kiek buvo galima apie tuos jo plaukus rašyt). Metų nusivylimas, ne kitaip. Deja.

Traukinys atvyksta laiku

~ kzL ~ Leave a comment

Knygą perkaičiau per dieną ir pusę dienos skaitydama verkiau. Beveik nevaldomai byrėjo ašaros, taip verkiau, kai prasidėjo karas. Knygoje vėl teko sugrįžt į tą patį tašką, į tą siaubo naktį, visiškai negalvojau, kad po keturių plius metų taip sureaguosiu į tą karo pradžios siaubą, juk jau seniai čia “senos naujienos”, nebestebina nei vaizdai, nei naujienos.

Atrodo, kas čia gali būti įdomaus skaityt apie traukinius ir geležinkelius? O man buvo taip įdomu visos tos techninės ir logistinės problemos, su kuriom susidūrė daugybė ukrainiečių geležinkelininkų. Kiek reikėjo ir vis dar reikia kūrybiškumo, atkaklumo, atsidavimo, drąsos ir dar tunto savybių, kad padaryti tai, ką reikėjo padaryti – per naktį persiorientuoti, išspręsti logistinius ir techninius rebusus, pervežti milijonus žmonių, link fronto vežti pagalbą, užtikrinti užsienio vadovų, lankančių Ukrainą, saugumą, ten kosmosas, ką žmonės darė ir padarė. Viena didžiausių šalies biurokratijų pavirto į lanksčiausią tokiomis sąlygomis įmanomą organizmą. Skaitai ir atrodo, kad tie žmonės nemirtingi. Jie tikriausiai ir buvo iš pareigos lyg bebaimiai. O juk žuvo ir geležinkelininkai, ir keleiviai, ir pačiai autorei teko geležinkelio stotyje išgyventi bombardavimą.

Antroj knygos pusėj knyga kasdieniškesnė, pasakoja apie labai žemiškas ir mažai ką su heroiškumu turinčias istorijas – mažus geležinkeliečių atlyginimus, biurokratinius reikalus, vietomis ji man tapo kiek PR’inė, ypač kai pasakoja apie kai kuriuos geležinkelių vadovus, bet gal aš kiek per daug skeptikė, gal jie ir buvo tokie nerealūs. Bet šiaip – puiki knyga. Paskaitykit. Nosines turėkit kur nors po ranka.

Prancūzo įlanka

~ kzL ~ 3 Comments

Jau radau vaistą nuo audio blokų – kai tik pastringu, ieškau klasikos, kurią seniau būčiau klausius tik todėl, kad “reikia”, o dabar klausaus tų romantikų ir mėgaujuos. Labiausiai gal autorių išmone, fatazija, istorijos pasakojimo būdu, paprastumu, kuris padeda smegenim atsijungti. Klausaus, šypsausi sau į ūsą patenktinta ir bandau įsivaizduoti, kaip šią knygą skaitė jos laikmečio skaitytojos – kokie dalykai jaudino, kas šokiravo, kokius tabu laužė autorė.

Šioji man buvo romantikos viršūnė – visi tie besiplaikstantys vėjyje plaukai, jodinėjimai ir išdykavimai, meilė tokiam romantiškam piratui, kad net saldu, nuotykiai, rizika, paslaptys ir nuolatinis balansavimas tarp taip norimos laisvės ir visuomenės suvaržymų. Nenustebkit, jei ateityje pradėsiu visokius romantasy skaityt. Hahaha.

“Juodosios gulbės” lobis

~ kzL ~ Leave a comment

Kažkaip manęs šios knygos viršelis nepatraukė visai, toks blankokas atrodė, tai net neplanavau greitu metu jos skaityt. Visai netyčia pasiemiau iš bokšto, nes knygą skaityt tingėjau ir nenorėjau skrolint telefono. Tai ir nepadėjau, kol neperskaičiau.

Ši knyga, galima sakyti, yra įtempto siužeto komiksas. Apie geriečius ispanus, blogiečius anglus (senovėje) ir amerikonus (dabartyje, nors buvo ir gerų) – labai juokinga buvo tie geriečiai ir blogiečiai, bet kažkaip labai smagiai skaitėsi apie povandeninius lobius, kuriuos nori nugviežti vienas turtuolis. Lobį tai jis surado, bet tada jau įsijungia visokie teisiniai mechanizmai, kas yra lobio savininkas ir kaip tą lobį legalizuoti, įteisinti ir taip toliau. Tai komikse ne tik nuotykiai, bet ir teisinis trileris, su “The Office” elementais, ypač kai reikia pašantažuoti kokį politiką. Nu, smagumėlis tiesiog. Tai žodžiu, neapsigaukit, kad čia koks vaikiškas komiksas apie tai, kaip plaukė laivelis. Kieti ten laiveliai ir teisiniai kazusai visokie, labai patiko. Skaitykit ir duokit vaikam skaityt.

Yesteryear

~ kzL ~ Leave a comment

Labai juokinga. “Yesteryear” perklausiau specialiai, kad žinočiau, apie ką instagramas kalba, ir susidaryčiau kažkokią nuomonę, o perklausiau ir neturiu nuomonės, ir dar visiškai vengiau kažką suskrebent būtent dėl to nuomonės neturėjimo. Greičiausiai dėl to, kad klausiau kaip reiškinio, ne kaip grožinės knygos.

Žodžiu, autorė labai laiku (bent jau aš tikrai dar neskaičiau kažko panašaus, gal socialinių tinklų tema labiau kokia YA skaitės) pasigriebė aktualias socialines temas, kurios konkuliuote kunkuliuoja instagrame ir portaluose – motinystė, tradewifes, daugiavaikės mamos influencerės, influencerių mamų vaikų reikalai, na ir visas gražus instagraminis pasaulio paviršius ir ne visada tokie faini, bet visada daug įdomesni užkulisiai. Ne veltui paskyros, kurios transliuoja tikrą pasaulį yra ne mažiau populiarios ir gal sukelia mažiau pykčio, nei tobulųjų moterų, turinčių dešimties vaikų ir x gyvulių fermą, gaminančių senovinėj viryklėj, nieko neperkančiai iš pardžių, bet viską parduodančiai sekėjams, na, ir poilsio valandėlėmis pašokančiai baletą kaip seno gyvenimo prisiminimą. Žodžiu, žiūri mamos ir linguoja galvas arba žiauriai pyksta. Daaaug emocijų ir visiškai pamirštama, kad yra mygtukas “unfollow” ir net nepastebi, kaip greitai erzinusi persona nustoja egzistavusi.

Tai man visai patinka šaršalas, kurį knyga sukėlė, visi iki vieno klausimai, kuriuos knyga kelia ir diskutuoja visos, kas netingi. Ir labai labai įdomus (ateities) klausimas apie tame pasaulyje gyvenančius vaikus, kas jiems atsitinka, kai jie pradeda suvokti, kad jų gyvenimas, augimas, emocijos ištransliuotas ir šito nebeatsuksi. O pati knyga? Na, nei patiko ji man, nei nepatiko, tiesiog kaip kūrinys liko antram plane, įtariu, goodreadsuose bus 3/5. Siužeto posūkis, kuris irgi matau, skaitytojoms kelia neigiamų emocijų man pasirodė visai galimas, kažkaip džiaugiaus, kad niekas nieko nenužudė, nors jau kvepėjo ir gan anksti man tas kvapas atsirado. Tai, žodžiu, pasidalinkit, kokias jums emocijas sukėlė.

Beje, knygą greitu metu išleis leidykla “Baltos lankos”.