Joannos Bator knyga iš tų, kur nėr ką rašyti – tiesiog gera ir tiesiog reikia skaityt. Reikia pasiryžt imt plytą į rankas (galima susivilioti gėlėtu viršeliu), o paskui reikia apsišarvoti kantrybe, nes tekstas tirštas kaip medus, gausit gryno lėto skaitymo (ir nesakykit, prašom – nee čia ne man), nuskubėti niekaip nepavyksta, o kad nepasimirštų, kas kam priklauso ir su kuo, tai reikia labai disciplinuotai skaityt. Man net teko, po kurio laiko grįžus prie knygos, skaityti nuo pradžių. Gerokai užtrukau, kol perskaičiau, bet labai verta – rikiuosiu prie geriausių šių metų knygų.

Keturios moterys: Berta, Barbaros motina, Violetta (su dviem t), Barbaros dukra ir Kalina, Barbaros anūkė. Daug meilės, kurią keičia nemeilė, o meilė ir nemeilė, man atrodo, yra visa ko pagrindas. Visi mes ieškom meilės ir namų, kuriuose mylima. Ir nenoriu nieko daugiau rašyti, nes atrodo, kad bet kas ką parašysiu bus istorijos spoilinimas, malonumo iš skaitytojų atėmimas. Pasimėgaukit ilga kelione per XX amžių, įdomia giminės moterų saga, kurioje likimai pinasi, persipina, susivelia, atsispindi ir atsikartoja, sprendžiasi ir neišsisprendžia, keliauja iš kartos į kartą, kol įveikia burtą, nužiūrėjimą, užkerėjimą. Likimą.

Šiaip įdomus faktas. Viduje kiek paburbėjau dėl vieno labai laimingo knygos epizodo, kuris pasirodė kiek per daug laimingas pagal bendrą knygos atmosferą. Na, bet nuprendžiau autorei šį “nukrypimą”, kuris pasirodė per daug neįtikimas, atleisti. O po kokios geros savaites, bac, ir perskaičiau tokią pat istoriją vienam portale. Štai tau ir neįtikimas. Skeptikė gavo per nosį.

Labai labai rekomenduoju, tik įspėju, kad po jos sunku rast ką skaityt, nes viskas rodos per paprasta ir per lengva.

_____________________________

Už knygą dėkoju “Almai litterai”.