Labai gražiai parašyta knyga, bet dar kartą supratau, kad Hannah Kent, kad ir kokia faina ir simpatiška asmenybė būtų, nėra mano rašytoja. Man įdomu jos pasirinktos temos, bet skaitau aš jas ir kažkaip nepajuntu to trigerio, kuris knygoje apsvaigina, nors tu ką. Taip man buvo su “Paskutinėm apeigom”, taip pat ir su “Atsidavimu”. Įdomu, bet… Dar turiu lentynoj “Gerieji žmonės” ir tikriausiai perskaitysiu kada nors vien dėl to, kad susipažint su autorės nagrinėjama tema, bet literatūriškai jau tikrai nieko nebesitikiu.

Šioje knygoje bandoma pasakoti istoriją apie senliuteronių emigraciją iš Europos dėl religinių priežasčių. Gal įdomiausia ir buvo kelionė vandenynu XIX amžiaus pradžioje, pirmosios dienos Australijoje, susidūrimas su aborigenais, tačiau nepatikėjau mergaičių draugystės peraugimo į meilę tema. Taip, gražiai surašyta, taip, gražus ryšys, nu, bet nepatikėjau, kažkaip nemanau, kad tai galėjo būti įmanoma mergaitėms, kilusioms iš tokių greižtai religingų šeimų, kad staiga va taip ėmė ir peršoko per amžius – man viskas pasirodė XX amžiaus, gal net XXI amžiaus reikalai, o ne XIX pradžios.

Patiko ir netikėtas siužeto posūkis knygos viduryje, bet jis gal ir pakiša autorei koją, kai peršokdama vieną dimensiją, pagrindinė veikėja Hanė staiga peršoka į XX amžių. Kažkaip šios linijos man pasirodė nesuvaldytos. Autorei gal reikėjo arba tęsti realistinę pirmąją knygos liniją arba iš viso rašyti visai kitokią knygą (kuri tikrai būtų išskirtinė knyga) apie modernių laikų santykius. Nesakau, kad nebūdavo tokios meilės aprašomuoju laikotarpių, bet, nu nežinau.

Na, bet rašau čia tuos savo įspūdžius ir žinau, kad autorės gerbėjoms visa tai bus nė motais. Nu ir gerai. Skaitykit, faina knyga, įtariu, kad kartas nuo karto vis tiek autore susigundysiu. Pati būsiu kalta, galėsiu vėl bambėti. Beje, knyga yra ir audio formatu.

_______________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”.