Saulius Siparis: Fortūna, kekše!

Neatsimenu, ar esu mačius Saulių Siparį vaidinantį spektaklyje, ar filme. Gal kokiam seriale? Knyga susidomėjau po knygų savaitėje pažiūrėto knygos pristatymo, o kai dar savaitei nesibaigus knyga atsidūrė mano rankose, tai tiesiog ėmė ir užlindo eilėje, o pradėjus skaityt, niekaip negalėjau atsitraukti – taip buvo įdomu, taip pagauliai parašyta. Skaičiau pirmiausia apie žmogų, ne apie aktorių. Komplimentai leidybos namams Balto už naują “madą” priešlapiuose sudėti knygos herojaus nuotraukas – labai labai patinka!

Saulius Siparis kilęs iš labai įdomios šeimos, jo senelis iš mamos pusės buvo pamestinukas, o iš tėvo – aktorius. Jis pats jau trečios kartos aktorius, nors pats nelabai mėgsta taip būti vadinamas. Šios knygos puslapiuose nepajutau jokio susireikšminimo, kaip kai kurių mūsų aktorių, kurie nieko neveikia tik dejuoja, kaip pas mus aktoriai nedievinami, nes va, Rusijoje, tai ojojoj (nžn ar tokios pat nuotaikėlės ir prasidėjus karui).

Sauliaus Sipario prisiminimai ir kartu gyvenimo apmąstymas dvelkia prarasto laiko jausmu, bet jis toks ramus, susivokęs, susitaikęs, pirmiausia su savimi. O tai yra labai didelis pasiekimas – išbūti, atsikelti, pakilti. Kaip ir pats herojus sakė – išsitaškius ir išsišvaiščius iki kolegos Šapranausko nebūties buvęs pavojingai priartėjęs. Gera buvo justi tą ramybę. Bet čia jau dabar, o iki tol – viso gyvenimo nuotykiai, fortūnos šypsenos ir nugara, taip pat ir praėjusio laikmečio metraštis. Buvo labai įdomu.

____________________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams Balto.

Kantrybės akmuo. Sengė Sabur

Atiq Rahimi yra prancūzų-afganų rašytojas, kuris savo knygą dedikavo žiauriai vyro nužudytai afganų poetei. Vien jau žodžių junginys “afganų poetė” neįprastas ausiai. O tada pradedi savęs klausti, kodėl neįprastas, kas čia neįprasto. Aišku, kad neįprasta, nes Afganistanas – tikrai ne moterų žemė. Irano moteris pastaruoju metu ryškiai matome ir girdime, o Afganistano? O kai nematai moterų, geriausiu atveju, tik žmones plevėsuojančius čadromis, ar labai dažnai pagalvoji, kad po ta čadra – poetė? Tikriausiai nelabai, nebent Prancūzijoje?

Mažas, nesiliaujančių kovų apsuptas kambarys. Kambaryje – komos ištiktas vyras ir besimeldžianti žmona. Viena iš tų, kur po čadra – beveidė, beveik neegzistuojanti. Likusi viena (likti be vyriškos lyties globėjo vos ne tolygu mirčiai), ji tarsi suvokia, kad dabartinė, iš šono žiūrint beviltiška ir siaubinga situacija, yra vienitelis laikas, kai ji gali būti žmogumi, gali įgarsinti savo mintis, jausmus ir gyvenimą apskritai, tai momentas, kai praskleidžiama nuasmeninanti ir suprimityvinanti čadra, ir skaitytojas pamato žmogų, išgirsta tikrąją, nefasadinę istoriją. Netikėtą. Deja, laisvė trunka vos akimirką – ne tas laikas ir ne ta žemės vieta, kad ji galėtų trukt ilgiau.

Ši knyga yra pats tikriausias žodžių paminklas afganų poetei.

_______________________________________________

Už knygą dėkoju “Alma Litterai”

Meno klajūno eskizai

Iškart prisipažįstu, kad esu šališka, ir dar paminėta šitoje knygoje, kurioje autorius rašo, kad gauna laiškų iš gerbėjų. Tai, žinokit, čia apie mane. Prieš porą metų rašiau Stasiui Eidrigevičiui laišką per Facebook, kur rašiau, kokia man svarbi jo kūryba. Jei atvirai, tai dabar suprantu, kad mano supratimas apie jo kūrybą buvo per siauras, nes gerai žinojau tik jo iliustracijas vaikiškoms knygoms. Prisipažįstu, kad jo įkvėpta jo iliustracijų K. Sajos knygai „Už nevarstomų durų“, dailės mokykloje turėjau taškavimo periodą. Manau, kad didžiausia priežastis, kodėl jo iliustracijos taip mane užkabino, buvo jų daugiaprasmiškumas ir sugestyvumas. Kai mano vaikai buvo maži, daugely knygų buvo mokoma jausmų pavadinimų: linksmas, piktas, liūdnas, išsigandęs, bet jose nebuvo jausmo „nerimas“. Vaikų knygose neminimas angst arba anxiety, nors aš prisimenu, kad būtent tai dažnai jaučiau. Būtent tą jausmą man įkūnijo Eidrigevičiaus iliustracijos Vytautės Žilinskaitės knygose.

Kai KŽL paklausė manęs, ko norėčiau iš knygų mugės, pasakiau, jog Eidrigevičiaus. Ji pasakė, kad tą jau ir taip buvo suplanavusi. Tai gavusi autografuotą egzempliorių perskaičiau laiminga, kone išsišiepusi. Knyga sudaryta iš įvairių Eidrigevičiaus esė tekstų, tai skaitytojas tegu nesitiki, kažkokios chronologinės biografijos, nes čia – įspūdžių koliažas. Miestų, parodų, bienalių pavadinimai krenta ant skaitytojo kaip spalvoti konfeti. Eidrigevičius į savo skaitytoją žiūri kaip į labai kompetetingą, apsiskaičiusį žmogų, čia pilna kūrėjų pavardžių ir parodų pavadinimų. Tas, kas šiek tiek domisi šiuolaikiniu menu skaitys lengviau, o tas, kuris nori daugiau sužinoti apie tai, tikrai sužinos.

Pirmiausia, kas krenta į akis, yra autoriaus intelektualinis smalsumas. Jis godžiai „ima“ meną parodose, daug keliauja, su daug kuo susipažįsta. Labai graži žmogaus ypatybė yra būti atviru pasauliui, o pas Eidrigevičių, sprendžiant iš jo tekstų, ta savybė yra viena dominuojančių. Daug tekstų aprašo parodų įspūdžius ir autoriaus žvilgsnis yra labiau stebintis, nei vertinantis, nors kartais labai smagu pamatyti, kad net ir jam kyla abejonių apie kai kurių kūrinių meninę vertę.

Kitas imponuojantis Eidrigevičiaus kaip kūrėjo bruožas yra jo kosmopolitiškumas. Viena vertus, jam labai svarbios jo lietuviškos šaknys, bet tuo pačiu jis yra pasaulio žmogus, dažnai keliaujantis į Japoniją, Meksiką, Prancūziją, Veneciją.

Nė vienos esė negalėjau skaityti be pertraukos, nes man nuolat reikėjo pagooglinti tai kokį nežinomą kūrėją, tai paties Eidrigevičiaus kūrinį. Knygos pradžioje yra daug jo darbų fotografijų, bet kaip ir bet kuri meno knyga negali sutaplinti kiekvieno paminėto paveikslo, tai aš nuolat sustodavau ir ieškojau internete knygoje minimų instaliacijų, peformansų ir t.t. Bet tai, sakyčiau, yra knygos privalumas, o ne trūkumas, nes taip aš daug daugiau sužinojau ir pamačiau. Skaitau vieną puslapį, po to sėdžiu pusvalandį Youtube ir Instagrame, žiūriu, ieškau, skaitau. Smagu.

Kai studijavau Klaipėdoje turėjau vieną nuostabų dėstytoją istoriką Joną Genį. Jis mus, studentus, vedėsi į ekskursiją po Klaipėdos senamiestį: kas dešimt metrų sustodavome, nes jis mums apie kiekvieną gatvės kampą gali tiek visko įdomaus papasakoti, kad mes išsižioję klausėmės. Va toks nuostabus, daug žinantis gidas po šiuolaikinį meną yra ir Stasys Eidrigevičius – norisi gaudyti kiekvieną žodį ir matyti, kaip pasaulis atsiveria.

Kelios citatos iš knygos:

„…susiklostė taip, kad Hockney sutikau Los Andžele, o Niujorke atsitiktinai gavau kvietimą į Andy Warhole Party klube „Palladium“. Su savim turėjau eskizų blonknotėlį ir ėmiau piešti. Prie manęs priėjo tamsaus gymio jaunuolis. „Ką čia piešiat?“ paklausė. Paėmė plunksną ir brūkštelėjo kažkokią figūrėlę, − žiūriu, juk tai garsusis Basquiatas.“

„Tikėjausi, kad dar veikia Gustave Dore“ paroda, − deja, neseniai ji buvo uždaryta. Nusiminęs nuėjau žiūrėti van Gogho. Daugumą paveikslų esu matęs.“

KŽG

Kalė

Įdomiai su šia knyga gavos – labai su dideliais lūkesčiais ėjau skaityt, nes viena kolegė upinė knygų žiurkė nuo jos tiesiog užkaifavo, nu, tai sunku paskui skaityt, tikiesi super wow, o knyga trumputė, tikiesi, tikiesi, puslapiai slysta, aišku, kai tokio plonumo, skaitai pagreitintai, nu, ir lieki su tuo – kur, kur, kur tas knygos nerealumas. Ech, tai likau nepagavus knyginės laimės su šita knyga. Bet kartu ir labai įdomu, nes mintimis prie jos vis sugrįžtu, vis ką nors prisimenu. Apskritai dabar su plonomis knygomis darysiu taip – jei tik plona – skaitysiu labai lėtai, be jokio puslapių braukymo akimis.

Dar skaitydama prisiminiau knygą, kurioj žiauri Pietų Amerikos kasdienybė – Jennifer Clement “Maldos pagrobtosioms”. Man ten toks kažkoks “tikresnis” žiaurumas nei žadėta šios knygos anotacijoje. Manęs šiaip kažkaip nelabai įtikino kalės dalybos pirmyn atgal ir visokie ten savinimaisi ir isterikavimai, kieno ta kalė ir kur ji ten valkiojasi. Man pasirodė ši vieta gan išlaužta, kad ten labai kalės lavoną reikia slėpt, lyg rimtai tam kaime kam nors labai rūpi, virš ko tie maitvanagiai ratus suka. Tai istorijos įtikinamumas gal ir buvo didžiausia problema. Ir nežinau, man ten su ta motinyste rišimas, jei labai anotacija apie tai nekalbėtų, nelabai apie ją ir galvočiau. Tai man kažkaip nelabai pavyko išjaust knygos anotecijos temų, kažkaip kitaip aš ją skaičiau ir neperskaičiau, matyt. Nu, ką padarysi, judam toliau.

Allegedly

Dar viena mano klausymo knyga, kažkaip užtikau audible, gal net prie mano prenumeratos buvo, jau net nebeatsimenu, tad skubu surašyt įspūdžius, kol visai nepasimiršo.

Knygos istorija sukasi apie Mary B., kuri yra kažkokiam laisvo režimo kalėjime, nelabai man ten aišku tie kalėjimas, vienas iš minimų net vadinamas “baby prison”. Ji tokia gan nusišalinus nuo visų ir tyli, gal net visai paklusni mergaitė, kuriai priskirta dirbti slaugos namuose. Ten ji jaučiasi gerai, nes niekas nežino, kad kalėjime yra už baltojo kūdikio žmogžudystę. Taip, Mary – juodaodė ir tikriausiai galite įsivaizduoti, kiek užuojautos ir teisingumo gali sulaukti toks žmogus teisme. Teismo metu aplinka tiesiog žviegė reikalaudama devynmetei mirties bausmės.

Slaugos namuose Mary susipažįsta su panašaus likimo bičeliu ir… laukiasi. Protinga mergina supranta, kad nieko nebus, vaiką iš jos greičiausiai atims ir atiduos įvaikinimui, tad palankiai susiklosčius aplinkybėms bando panaikinti savo teistumą ir įrodyti, kad dėl kūdikio mirties kalta ne ji, o jos mama.

O daugiau nesakysiu, nes, oi, kaip ten viskas priraityta, laikykitės! Visai rekomenduoju į tarpą tarp rimtesnių knygų, buvo geriau nei tikėjaus.

Įvykis

Ši knyga yra smūginė. O žiūrint į jos apmitį – 86 puslapiai, galvoja sukasi “svarbu ne ūgis, o smūgis”. Šitas toks – nokautuojantis. Kaip ir viršelio žvilgnis – hipnotizuojantis, klausiantis, provokuojantis, laukiantis skaitytojo reakcijos. Išgyvenusi nerimastingą AIDS testo rezultato laukimą, jau gavusi neigiamą atsakymą, knygos autorė prisimena jau patyrusi tokį laukimą. Abiem atvejais teigiamas atsakymas absoliučiai keičia gyvenimą, abiem savotiškai išstumia į užribį, kai net palaikantys ar tolerantiški laikosi atokiai. Absoliuti vienatvė.

1963 metai. Prancūzijoje abortas – nelegalus, autorė kažkuriuo momentu sau pripažįsta, kad taip laukiamų mėnesinių ji nesulauks, kūdikio ji nenori ir jai reikia rasti žmones, pažįstančius reikiamus žmones, kurie žino reikiamus adresus. Reikia pinigų. Reikia apsimesti, kad viskas po senovei. Ji keliauja per kabinetus, per žmones, visiems gyvenimas teka sava vaga, o autorė, kaip ir bet kuri moteris tokioje sistuacijoje, kaip ant kranto išmesta žuvis – spės ar nespės? Pavyks ar nepavyks? Toks labai ryškus gyvenimo skirtingais greičiais jausmas – juk žinot, kaip laikas eina, kai lauki, ir kaip, kai skubi.

Visas tekstas savotiškai sausas, faktinis – buvo taip ir anaip. Toks savotiškas šaltumas, savisauginis abejingumas, nes jei jau leisi sau įsijaust, nieko gero iš to nebus, vis tiek reikės savo galva priimt sprendimus, savo kojom nueit duotu adresu, savo rankom ištiest paskolintus pinigus, lipt ant stalo ir išskėst kojas. “Rašydama kartais turiu priešintis pykčio ir skausmo lyrizmui. Nenoriu šitame tekste rėkti ir verkti, nes tuo momentu gyvenime to nedariau, ar bent jau tik truputį” sako autorė. Labiausiai tikriausiai prikausto ir sukrečia tas teksto nuogumas ir autorės atvirumas – nerėkiant ir nesiraunant plaukų – paprastais žodžiais sukuriama emocinė klaikuma. O svarbiausia knygos scena, tikriausiai vienintelė, kur tarsi pereinama į kitą lygį, atitūkstama nuo buitinio pasakojimo – “Tai scena, neturinti pavadinimo, gyvenimas ir mirtis vienu metu. Aukojimo scena.”

Skaitant knygą mintys iš karto, žinoma, šoka į šias dienas, JAV, per kurių valstijas ritas abortų draudimo banga, tad skaitytojui nereikia nusikelti laiku į “siaubingus” senus laikus, viskas lygiai taip pat vyksta šiandien. Manau, lygiai taip pat, ypač neturint finansinių galimybių nuvažiuoti į reikiamą valstiją. Klaikuma, kokios trapios yra moterų teisės. Nė sekundei negalima atsipalaiduoti ir priimti kaip savaime suprantamo dalyko.

_____________________________________

Už knygą dėkoju “baltoms lankoms”

Kontūrai

Pasinėriau į knygą, kaip ta plaukikė ant viršelio. Nors plaukt moku šiaip sau, skaitydama jaučiaus lyg plaukčiau laisvai. Sąmoningai stengiaus neskubėdama skaityti (plonų knygų prakeiksmas – praryju ir nespėju įsijaust), nes turėjau daug laiko skaitymui ir jokios kitos popierinės knygos po ranka. Reikės dažniau taip daryti. Ir labai daug vietų prisižymėjau – jau senokai taip nebraukiau teksto. Nebūtinai kažkokių cituojamų citatų, bet vietų, kurios labai surezonavo, kurias norėčiau kada knygą perversdama dar kartą perskaityti ir prisiminti vieną ar kitą mintį ar nuotaiką.

Kaip man patiko pagrindinė veikėja rašytoja! Ji kaip ir pagrindinė knygos veikėja, bet, atrodo, neveikia joje nieko svarbaus, labiau stebi, plaukia per kitus personažus. Ji tiesiog būna esamajam laike – skrenda, plaukia, eina, vakarieniauja, bet tai nėra reikšminga knygos gija, nes svarbiausia istorijos, kurias pasakoja aplinkiniai žmonės – jos mokiniai, draugai, jau minėtas lėktuve sutiktas šalia sėdėjęs vyriškis, “kaimynas”. Kaip man patiko, kaip ji visiškai nevengia pachallengint (hmm, mest iššūkį) savo pašnekovų – diskusijose, kur aš įsivaizdavau save tuose pačiuose pokalbiuose patylint, ji elgėsi atvirkčiai, na, maždaug aš: “Oi, šašas, nekrapštykim”, rašytoja: “O! Šašas! Nukrapštom!”

Taigi, mano pamėgta veikėja atvažiuoja į Atėnus vesti rašymo kursų, skrisdama susipažįsta su jau minėtu “kaimynu”, kuris jai pasakoja gyvenimą, jo šašus ji gerai pakrapšto ir jam nepavyksta savęs parodyt tokiu geručiu, kaip iš pradžių noris, vis tenka traukt iš kepurės tai vieną, tai kitą triušį – dar vieną santuoką ar nutylėtą viską pakeisiančią ginčo temą. Šioje knygoje apskritai labai daug vyro ir moters santykių, santuokos, susiklosčiusių ir nesusiklosčiusių vaikų likimų ir kaip tie likimai veikia jų tėvus. Va tokių visokių:

“Atsakiau nesanti užtikrinta, kad santuokoje įmanoma susivokti, kas iš tiesų esi, tikriau, buvusią save atskirti nuo asmens, kuriuo tapai per kitą žmogų. Man netgi dingtelėjo, kad visa “tikros” savasties idėja gali būti tik iliuzija: kitaip sakant, gali justi, kad tavyje yra kažkokia atskira, autonomiška savastis, bet galbūt toji savastis apskritai neegzistuoja. Kartą mano mana prisipažino, pasakiau, nekantriai laukusi, kada išvažiuosim į mokyklą, bet kai mūsų neliko, ji neišmanė, ko griebtis, tad ėmė svajoti, kad vėl grįžtume. Dar ir dabar, kaip jos vaikai jau suaugę, ji gana griežtai nutraukia mūsų viešnages ir išgena mus namo, tarsi nutiktų kas nors siaubinga, jei pasiliktume. Tačiau esu gana įsitikinus, kad mums išėjus ją apima tas pats netekties jausmas, ir ji nebesupranta, ko tikėjosi ir kodėl mus išprašė.”

Labai patiko, bus viena iš geriausių šių metų knygų. Dabar jau nekantrauju imtis antrosios trilogijos dalies “Tranzitas”. Noriu, kad skaitant įspūdžiai būtų kuo šviežesni.

_____________________________________________________________

Už knygą dėkoju “Tyto Albai”

Katarinos kodas

Bijau kartotis, bet Jorn Lier Horst ir toliau išlieka didžiausių detektyvinių meilių sąraše. Būtent už subtilumą ir sugebėjimą išsiversti be kraujo fontanų ir devintą mėnesį dvyniais nėščių per tvorą lipančių policininkių. Horstas puikiausiai laiko įtampą be ypatingų butaforijų ir pribumbasų. Meistrystės ženklas.

“Katarinos kodo” byla jau užsigulėjus dėžėse kelis dešimtmečius. Išsijudina kiek netikėtai, atsiradus ryšiui su kita sena byla, kurios imasi naujai įsteigtas senų bylų peržiūrėjimo padalinys. Mūsų herojui detektyvui Viljamui Vistingui prireikia moralinių jėgų į bylas pažvelgti objektyviai, nes bylas siejanti gija – beveik Viljamo draugu tapęs Katarinos vyras. Kiek keistas pasirodė Adriano Stilerio, senų bylų skyriaus šefo portretas. Kažkokia labai jau neaiški jo praeitis, ir su tokia jis čia policijoje karjerą daro, hmm… Bet gal dar autorius prie jo sugrįš?

Einu pasitikrinsiu, ar tikrai visus vertimus perskaičiau, gal net ieškosiu angliškų vertimų, nes labai jau man patinka.

________________________________________________

Už knygą dėkoju “baltoms lankoms”

Mergina iš niekur

Norėjos kokio greito ir neįpareigojančio skaitymo, tai ši knyga kuo puikiausiai tiko. Stengiaus labai nekreipt dėmesio į lyginimus su Taros Westover “Apšviestąja“, žinia, tokie palyginimai signalizuoja, kad knygą reikia ištempti, pati neišvažiuos. Man kažkaip jos net nelabai turi ką bendro, na, nebent, kad abi užaugo crazy šeimose.

Knyga pasakoja Cheryl, kurios vardas tuo metu buvo, o gal ir yra – Harbajana (tarp tų vardų tikrai galima pasimesti) gyvenimą nuo tada kai jai ketveri metukai. Šeima knygos pradžioj atrodo kažkiek hipiška, keliauja po pasaulį, patys moko savo tris vaikus ir propaguoja sveiką gyvenimo būdą – vaikai visiškai negauna cukraus ir apskritai grūdinami tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tik vėliau paaiškėja, kad jie nuo kažko bėga, dėl to visa šeima nuolatos laikosi tam tikrų taisyklių, kurios turi padėti nuslėpti jų tikrąją tapatybę – dažniausiai vos tik kas nors iš aplinkos pradeda kiek giliau knists ar klaust apie šeimos ar tėvų gyvenimo aplinkybes, verslo niuansus.

Pirmoji knygos dalis man kiek prailgo, kiek pradėjo erzint, kad autorė niekaip nepapasakoja, nuo ko jie čia bėga – kaip ir natūralu, nes ji ir pati to iki tam tikro amžiaus normaliai nežinojo ir nesuprato, bet vis tiek, tada tiesiog savo nesibaigiančius kraustymųsis galėjo papasakoti glausčiau. Knyga įgauna pagreitį, kai autorė galiausiai sužino bėgimo priežastis ir jai dar vaikui tenka sunki našta suvokimo, kad josios šeimynėlė toli gražu ne ideali (nespoilinsiu bėgimo priežasčių, nes tada nebebus dėl ko iš viso skaityt).

Šiaip tetukas toks machinacijų genijus ir manipuliatorius kaip reta, ir dar “Catch me if you can” variantas. Visi šeimynykčiai sustyguoti ir surikiuoti pagal jo matą. Net suaugusiems vaikams sudėtinga nuo jo atsiplėšti, nes iškriepta ištikimybė taip įkalta į galva, kad skaitydama gali ant rankų pirštų skaičiuoti visokius sindromus ir traumas. Vis dėlto manau, kad jie vis tiek turėjo geresnius šansus ir lengvesnį kelią iš savo šeimos nei “Apšviestoji”, nu, kur jau ten lygint.

Tai šiaip buvo įdomu paskaityt, kokių crazy žmonių būna pasauly, bet jei labai kabinėjantis, tai kažko man pritrūko knygoj, sunku įvardint, ko tiksliai, gal koncentruotumo? Nors aišku, jei buvo, kaip buvo, o ir šeimynykčiai tokie, kokie yra, tai ir neprikursi, kad būtų įdomiau. Gal skaitėt, kaip įspūdžiai?

_____________________________________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams “Balto”

Siena

“Tyto Alba” Marlene Haushofer “Sieną” išleido prieš 19 metų, tad ją rasti įmanoma nebent bibliotekoje. Tiesa, sena.lt ji kainuoja kokį milijoną, na, gal ne milijoną, bet tokią sumą, kad net knygų žiurkė nesusigundė. Buvau pasiėmus iš bibliotekos, bet kadangi man sunku skaityti tada, kai reikia, o ne kai noris, tai teko po kelių pratęsimų grąžinti. Galiausiai neapsikentus susiradau audio knygą, kuri dar, pasirodo įtraukta į mano audible membership. Tai jei turite pagerintą audible prenumeratą, tai galit irgi perklausyt. Šią knygą vis medžiojau, nes apie ją per trumpą laiką perskaičiau keliuose interviu, tai ir man parūpo.

Pagrindinė knygos veikėja išvažiavusi su draugais į kalnus ryte atsibunda viena, neskaitant šuns. Į miestelį nusileidę bičiuliai taip ir nebegrįžta, o knygos veikėja įkalinta nematomos sienos – ji nuo savo namų gali nutolti tam tikru atstumu, kurį ta siena ir rėmina. Taigi, turi kartu likusį šunį, katę ir iš ganyklų atlingavusią karvę. Jos laimei – karvę melžti ji moka. Vis dar vasara, bet ateitis nieko gero nežada – niekas negrįžta, niekas jos nepasigenda ir neieško, ne tropikuose užstrigo ir reikia galvoti apie ateinačią žiemą – kaip pramisti ir kaip pasirūpinti gyvūnais, su kuriais diena iš dienos tampa vis artimesnė.

Ši knyga – tai išgyvenimo ir žmogaus sugrįžimo į gamtą, prieš kurią nepašokinėsi, istorija. Suvokimo, kokia trapi yra civilizacija. Manau, kad karo Ukrainoje fone, kai žinojom, kad žmonės ištisom parom neturi elektros, šilumos ir vandens, labai aiškiai suvokėme savo priklausomybę nuo tokių įprastų dalykų, kurių knygos herojė neteko. Degtukai ir bet kokios kitos civilizacijos apraiškos, net batai tampa didele brangenybe. Bet svarbiausia – maistas ir šiluma, jiems susikurti prireikia daugiausia jėgų ir laiko. Kaip senovėje. Ištinka suvokimas, kad apleidus fizinėms jėgoms, kai nebegalės pjauti žolės, sodinti bulvių ir kapoti malkų, tiesiog ateis badas, šaltis ir mirtis.

Keliaudama per knygą užsiliūlavau paprasta veikėjos kasdienybe, jau atrodė, kad kas čia begali nutikti, negi keliausim su veikėja iki jos paskutinės dienos. Na, bet autorė parinko kitokią pabaigą. Netikėtą. Tarsi parodo, kad vis dėlto gamta ir jos šviesos-tamsos, šilumos-šalčio ir žalumos-pilkumos ciklas yra visiškai natūralus, savotiškai taikus, aiškus ir prognozuojamas, o didžiausias žmogaus priešas yra žmogus. Knyga patiko, bet gal po tų interviu tikėjausi kažko labai ypatingo, tai net nežinau dabar, kiek nuėjus į goodreads žvaigždžių vertinti. Gal 3,5?