Rūstybės kekės

Paskutiniu metu storules knygas daug sėkmingiau sekasi klausyti nei skaityti. 20 valandų klausymo visai nebaugina, o štai 500 plius puslapiams suskaityti kažkaip yra reikalų, labai lėtai stumiuosi, ypač kai anksti nueinu miegot.

Ėmiausi knygos beveik iš karto po “East of Eden”, nes niekaip neužsikabinau už jokios audio, o Steinbeckas klausymui labai tinka. O bet tačiau neapturėjau tokio malonumo, kaip su Rojum. Tikrai rūsčios tos “Rūstybės kekės”, net skauda skaityti apie iš gimtųjų namų išgrūstus žmones. Tokia neviltybė, kad negaliu – vėl buvo momentų, kad visai nenorėjau žinoti, kaip tiem nelaimėliam baigsis, nes baigsis vis tiek blogai, autorius čia tikrai pasistengs parodyti visus bjauriausius kapitalizmo veidus. Kol kas šioji yra niūriausia mano skaityta Steinbecko knyga, net “Konservų gatvės” gyventojai laimingesni toje savo gatvėje, kurioje turi savo kampą, pašiūrę ar savo vamzdį-namus. O štai šios knygos personažai su viltimi traukia į Kaliforniją, pažadėtąją žemę, kurioje jų laukia visiškas pragaras. Kažkaip man labai sunku buvo atsiriboti ir neįsijausti į visas tas jų negandas.

Žinoma, Steinbecko meilė žmogui ir čia švyti pramušdama visas tamsybes ir nelaimes. Šeima čia yra visa ko pagrindas, svarbiausia laikytis vienas kito, nepabirti. Tik kad su tuo fermerių nuvarymu nuo žemės, senasis pasaulio ir šeimos modelis, kai žemė galėjo išmaitinti kartų kartas, tėvas žemę perduodavo sūnui, ir pasaulis turėjo užtikrintą tęstinumą, nebeveikia. Naujajame pasaulyje į laukus atrieda traktoriai, o autorius skaitytojui išaiškina visą kapitalizmo darbo jėgos pasiūlos ir paklausos sistemą pačiu žiauriausiu būdu. O tada jau viskas byra, pabyra – vienam neatlaiko nervai, kitiem – sveikata, tretiem kūnas apskritai. Taip saugotos šeimos lieka tik draiskanos.

Jau nuo kokio knygos vidurio galvojau, na, ir kaipgi viskas baigsis, negi Steinbeckas čia ims visus užmuš ar išmarins badu, kaip jis čia su ta pabaiga išsisuks. Labai gražiai išsisuko – netikėta ir talentingai susukta pabaiga, beveik norisi sakyti – žmogiškumo triumfas, bet labai jau čia fanfariškai nuskambės. Aišku, po to triumfo, nelaimėlių veikėjų likimas vis tiek išbyra iš rankų kaip smėlis iš saujos…

Keturi

Oi, dūsauju, kai reikia pasidalinti savo įspūdžiais apie apsakymus. Nemoku, sunku, o tada ir tingiu prisideda. Tai labai trumpai.

Super geras knygos Linos Sasnauskaitės viršelis, labai taikliai atspindi keturių knygos apsakymų pagrindinę temą, apsakymo ragautojas gali bandyti nuspėti kas jo laukia arba atvirkščiai – pasigėrėti, kaip gerai kiekvienas sušis atspindi apsakymo nuotaiką. Kiekvienas apsakymas dvelkia sava- pirmas gal tvyrančiu siaubu ir bloga nuojauta, antras kažkokia nemeile ir slogučiu, trečias – vienatvės ir vienišumo, nors vienišumas gal plūsta iš kiekvieno, ketvirtas kažkokia beprasmybe, savininkiškumu, beje, šiojo pabaiga akimirkai pritrenkė – tokia gerulė.

Tikriausiai vienintelis knygos trūkumas – ji tiesiog per trumpa ir sušių per mažai – norėtųs kokių aštuonių, kaip ir priklauso sušių porcijai, na, bet aišku, geriau keturi išgryninti delikatesai, gurmaniškai ir nepersiryjant nei fast food. Ir dar kažkaip kai rašo autorė apie uostamiestį, tai kažkaip vis tiek įsivaizduoju Klaipėdą, o buvo momentų, kur neklaipėdietiški, tai man kažkaip per smegenis ėjo, na, bet čia jau mano klaipėdietiškos problemos.

Atsidavimas

Labai gražiai parašyta knyga, bet dar kartą supratau, kad Hannah Kent, kad ir kokia faina ir simpatiška asmenybė būtų, nėra mano rašytoja. Man įdomu jos pasirinktos temos, bet skaitau aš jas ir kažkaip nepajuntu to trigerio, kuris knygoje apsvaigina, nors tu ką. Taip man buvo su “Paskutinėm apeigom”, taip pat ir su “Atsidavimu”. Įdomu, bet… Dar turiu lentynoj “Gerieji žmonės” ir tikriausiai perskaitysiu kada nors vien dėl to, kad susipažint su autorės nagrinėjama tema, bet literatūriškai jau tikrai nieko nebesitikiu.

Šioje knygoje bandoma pasakoti istoriją apie senliuteronių emigraciją iš Europos dėl religinių priežasčių. Gal įdomiausia ir buvo kelionė vandenynu XIX amžiaus pradžioje, pirmosios dienos Australijoje, susidūrimas su aborigenais, tačiau nepatikėjau mergaičių draugystės peraugimo į meilę tema. Taip, gražiai surašyta, taip, gražus ryšys, nu, bet nepatikėjau, kažkaip nemanau, kad tai galėjo būti įmanoma mergaitėms, kilusioms iš tokių greižtai religingų šeimų, kad staiga va taip ėmė ir peršoko per amžius – man viskas pasirodė XX amžiaus, gal net XXI amžiaus reikalai, o ne XIX pradžios.

Patiko ir netikėtas siužeto posūkis knygos viduryje, bet jis gal ir pakiša autorei koją, kai peršokdama vieną dimensiją, pagrindinė veikėja Hanė staiga peršoka į XX amžių. Kažkaip šios linijos man pasirodė nesuvaldytos. Autorei gal reikėjo arba tęsti realistinę pirmąją knygos liniją arba iš viso rašyti visai kitokią knygą (kuri tikrai būtų išskirtinė knyga) apie modernių laikų santykius. Nesakau, kad nebūdavo tokios meilės aprašomuoju laikotarpių, bet, nu nežinau.

Na, bet rašau čia tuos savo įspūdžius ir žinau, kad autorės gerbėjoms visa tai bus nė motais. Nu ir gerai. Skaitykit, faina knyga, įtariu, kad kartas nuo karto vis tiek autore susigundysiu. Pati būsiu kalta, galėsiu vėl bambėti. Beje, knyga yra ir audio formatu.

_______________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”.

Karo nuotaka

Visiškai netikėtai “Karo nuotaką” perskaičiau praktiškai vienu prisėdimu ir pati likau nustebusi, kad apturėjau tokį malonumą. Manau, kad autorei puikiai pavyko koncentruotai pateikti istorinius faktus per daug neapsunkinat knygos literatūrinėm vingrybėm. Viskas pasakojama trumpai glaustai ir nenukrypstant į aprašymus ir pamąstymus – nedaugiažodžiaujant aprašomos net įspūdingomis turėjusios būti suknelės ir brangenybės iš lobynų. Kartais net atrodo, kad būtų galima daugiau viena ar kita tema papliurpt – kai kurie skyreliai visai trumpučiai, per daug neišsiplėtojant aprašomas tik koks svarbus faktas ar susitikimas – bet man kuo puikiausiai suveikė, nes buvo ir intrigos, ir įdomumo, ir įtampos, svarbiausia, kad neužtempta niekur.

Buvo labai įdomu susipažinti su visų kitų istorinių asmenybių Lietuvoje užgožta Kotryna Jogailaite, kuri tikrai ilgai laukė svarbiausių savo gyvenimo įvykių, prasidėjusių santuoka (nuotaka buvo tikrai solidaus amžiaus). Jai vis piršdavosi tai vienas tai kitas, bet vis neatitikdavo tai kokios politinės krypties, ar šiaip pasitaikydavo apsimetėlis. Karalaitę net buvo nusižiūrėjęs beprotis Maskvos kunigaikštis. Bet, va, būna, lauki lauki ir sulauki. Tiek susivėlinęs susvarbiais įvykiais, Kotrynos gyvenimas kaip driokstelėjo, tai nepagailėjo – geriausias pavyzdys likimo pokštų ir netikėtų posūkių.

Knyga patiko, smagiai skaitėsi, o svarbiausia praplėtė istorinį akiratį į šiaurę ir į vakarus. Kažkaip man istoriškai šiaurėje nuo LDK, Livonijoje pasibaigdavo pasaulis, ten galvoje buvo kažkoks pasaulio kraštas, nuo kurio ateina priešas. Kraštas, kuris va, šios knygos dėka lyg iš kokių pelkynų ir vandenų ėmė ir iškilo.

___________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Naujagimiai

Va čia tai buvo geras. Visiškas kosmosas, žiauriai patiko. Ir dar tik metų pradžia! Manau, Jurga Tumasonytė jau gali ruošti lentynas apdovanojimams. Rimtai, žinokit, skaičiau ir maldavau (tikriausiai autorės arba tos raganos iš knygos), kad taip gerai varytų iki pabaigos. Ir čia visiškai suprasdama, kad aš dar ten tikriausiai pusės knygos galų nesugaudžiau ir nesuvedžiau. Pabaiga iš pradžių buvo tokia nžn, biškį pasukau galvą, kaip čia ją prie knygos prijungt, bet, žinokit, nieko čia keisto, nes ir šiaip knygoje reikia ten galvą pasukt, ši knyga yra kaip šarada. Galiausiai per dieną susigalvojau tą pabaigos prijungimą, bet vis tiek norisi dar kartą paskutines porą novelių paskaityt.

Bet apskritai man vežė tiesiog stogą nuo autorės fantazijos ir žongliravimo realybe ir magija. Taip, taip, tiems, kam su magiškuoju realizmu nepakeliui, knygos geriau nuoširdžiai venkite. Ir prašau, neklauskite apie ką knyga, nes nežinau, ar įmanoma papasakoti. Ir, kai skaitau kur nors knygos aprašymą, tai man atrodo, kad čia visai ne apie šitą knygą, nes sako, kad ” ši knyga apie pažinimo džiaugsmą, gražių idėjų ir baisių nuodėmių gimimą”. What? Kokių dar idėjų? Nu, idėjų dalies aš nesupratau. Bet ir papasakot, apie ką knyga nemoku. Bet čia ir yra geros knygos savybė, kad jos dviem sakiniais nepapasakosi. Nes, nu, žmonės gerieji, apie ką knyga, jei skaitytojas vėtomas ir mėtomas laike, blaškomas tarp gyvųjų ir mirusių pasaulio, jam prieš akis vyksta raganystės, meilės, apgaulės ir pagreitintos evoliucijos. Tikrai rekomenduoju – prisisekite saugumo diržus, kad ant posūkio neiškristumėt iš reliatyvumo teorijos.

O šiaip tai rekomenduočiau ant kokio popieriuko pasibraižyti veikėjus ir jų ryšius, kad paskui kaip man nereiktų beveik iš naujo knygos skaityti ir burti pabaigos. Labai nuoširdžiai rekomenduoju tai padaryti. Kad knygą rekomenduoju, tai jau tikriausiai ir taip aišku.

________________________________________

Už knygą ačiū Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Pasaulio pabaigos istorija

Naiviai tikėjausi, kad didžiausias mano išgyventas istorijos momentas bus Sovietų Sąjungos griūtis, o nuo tada visi tik į šviesų rytojų. Tik į kitą pusę, nei buvo žadėta iš rytų. Na, o kokioje naujoje karo realybėje gyvename, visiems aišku, tik gal sunkiai suvokiama, kodėl reikėjo sukelti šitokį chaosą – pasaulio taisyklės ir aiškumas visiškai išskydo, o šis neapibrėžtumas bent jau man kelia didžiulį stresą. Neužtenka, kad šiaip esame klimato katastrofos pradžioje, dar esame ir pasaulio istorijos pabaigoje?

“Pasaulio pabaigos istorija” – gera knyga-santrauka, koks gi tas buvo pasaulis iki tol, kaip po dviejų pasaulinių karų buvo kuriamas pagrindas ilgalaikei taikai, kaip ir kodėl vienaip ar kitaip susidėliojo pasaulio jėgos, ir kaip buvo priauginta autokratų ir diktatorių, su kuriais dabar ir tenka stovėti akistatoje, kokie iššūkiai laukia vakarų pasaulio/kultūros rytoj.

Rekomenduoju visiems, primiršusiems istorijos/politologijos/ekonomikos pamokas. Ši knyga – trumpas, jau sukramtytas kąsnis tokiems tinginiams ir/arba laiko neturėtojams, kaip aš. Taip pat geras tramplinas toliau domėtis, aiškintis, skaitinėti. Jau padovanojau ir beveik gailiuosi, nes visai naudinga būtų lentynoj turėti.

_____________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”