Keturi

Oi, dūsauju, kai reikia pasidalinti savo įspūdžiais apie apsakymus. Nemoku, sunku, o tada ir tingiu prisideda. Tai labai trumpai.

Super geras knygos Linos Sasnauskaitės viršelis, labai taikliai atspindi keturių knygos apsakymų pagrindinę temą, apsakymo ragautojas gali bandyti nuspėti kas jo laukia arba atvirkščiai – pasigėrėti, kaip gerai kiekvienas sušis atspindi apsakymo nuotaiką. Kiekvienas apsakymas dvelkia sava- pirmas gal tvyrančiu siaubu ir bloga nuojauta, antras kažkokia nemeile ir slogučiu, trečias – vienatvės ir vienišumo, nors vienišumas gal plūsta iš kiekvieno, ketvirtas kažkokia beprasmybe, savininkiškumu, beje, šiojo pabaiga akimirkai pritrenkė – tokia gerulė.

Tikriausiai vienintelis knygos trūkumas – ji tiesiog per trumpa ir sušių per mažai – norėtųs kokių aštuonių, kaip ir priklauso sušių porcijai, na, bet aišku, geriau keturi išgryninti delikatesai, gurmaniškai ir nepersiryjant nei fast food. Ir dar kažkaip kai rašo autorė apie uostamiestį, tai kažkaip vis tiek įsivaizduoju Klaipėdą, o buvo momentų, kur neklaipėdietiški, tai man kažkaip per smegenis ėjo, na, bet čia jau mano klaipėdietiškos problemos.