Išankstinis įspėjimas – Elizabeth Strout yra rašytoja, kuri gali parašyti bet ką ir man labai patiks. “Oh, William” yra trečioji Lucy Barton trilogijos dalis ir norit tikėkit, norit netikėkit, pati netikiu, bet savo audio knygų lentynoje susiradau “My name is Lucy Barton” ir klausysiu iš naujo. O niekada neskaitau knygų antrą kartą.
Pprisipažinsiu, kaip knygos veikėja Lucy Barton nėra tokia išskirtinė kaip Olive Kitterige (kuriai šiaip šešios žvaigždutės iš penkių), bet kadangi Olive iš numirusių neprikelsi, džiaugiuos Lucy. Man apskritai patinka Strout pasakojimo ritmas, istorijos pateikimo kampas ir tai, kaip ta istorija papasakojama, kaip visiškai joje paskęsti ir įsimyli veikėjus, nors nebūtinai jie ten labai simpatiški. Dėl to ir atrodo, kad tas personažas nebesvarbus, svarbu, kad tik autorė pasakotų.
William buvo pirmasis Lucy vyras, kuris ją ištraukė iš didžiulio iš ankstesnių knygų pažįstamo skurdo. To skurdo žymė, nors išoriškai nebematoma, yra tokia vaikystės trauma, kuri iki šiol Lucy paverčia nematoma (bent ji pati tokia jaučias, o ir aplinkiniams ji niekuo neišsiskirianti moteriškė), nepaisant to, kad ji yra sėkminga rašytoja. Bet dukroms užaugus, Lucy William palieka.
Kodėl ji taip pasielgia ir prie ko čia dabar tas William apskritai, skaitytojas sužino vėliau, kai Lucy vis užsukdama į vaikystę toliau pasakoja savo istoriją – ir apie William, ir savo anytą, ir apie kitus staiga jų gyvenime atsiradusius žmones. Žinia, labiau pasikapsčius bet kokiam gyvenime išlenda dalykai, kurių kartais visai ir nenorėtum žinoti. Arba, jei ir žinai, nenori įvardint. Šioj knygoj bus įvardinta net keletas. Tokių visiškai atvirų prisipažinimų ir įvardijimų. Labai toli nuo romantikos, tiesa, kuri dažniausiai tik sau tyliai prisipažįstama.
Jūs kaip norit, o aš einu klausyt Lucy Barton iš naujo. O paskui tikriausiai ir Olive 🙂
knyguziurkes.com 