Washington Black

Image result for washington black

Washington Black į mano akiratį pateko kaip viena iš best of 2018 – The New York Times ir The Washington Post, ir gal dar kokio laikraščio.

Su šia knyga mano santykis toks savotiškas, sakyčiau – labai patiko jos klausytis, įdomi, neįtikėtina, su magiškojo realizmo prieskoniu (sakyti, kad fantasy kažkaip nesiverčia liežuvis, bet pafantazuota biškį), bet kartu viena iš tų, kurias perskaičius pradedu ieškoti recenzijų, komentarų, nes kai jau taip aukštai užkelta ant pjedestalo, tai jaučiuosi, kad kažką praleidau, nesupratau, nepastebėjau ar nepajaučiau. Jei trumpiau, tai pasigedau knygos visumos ir kai kurių įvykių argumentacijos.

Washington Black yra vienuolikametis berniukas vergas Barbadose. Pasikeitus plantacijos savininkui, gyvenimas, švelniai tariant, nemielas – su vergais taip žiauriai elgiamasi, kad jie pradeda masiškai žudytis. Wash, taip sutrumpintai jis vadinamas, pasiseka, kai iš laukų jis pristatomas tarnauti plantacijos šeimininko broliui (Titch), kuriam vergija yra nesuvokiamas dalykas. Titch yra pirmas baltaodis žmogus, kuris su Washigtonu kalbasi kaip su žmogumi ir galiausiai atranda visus berniuko talentus, lemiančius jo neįtikėtinus gyvenimo posūkius.

Washingtonui ne savo valia tapus Titch pusbrolio savižudybė liudininku, Titch ryžtasi ilgai planuotam skrydžiui iš Barbadoso salos oro balionu (čia toji sunkiai įsivaizduojama dalis), pabėgimas pavyksta ir bėgliai atsiduria Amerikoje. Prasideda Washingtono kelionė laisvo žmogaus link. Ilga ir sunki, neįtikėtina nuo pat pradžių (bet kaip skaitytoja persijungiau į kitą dimensiją ir mėgavausi klausymu). Per Arktį, šiaurės Kanadą, Angliją, Olandiją. Tik kad didžjąją dalį kelionės jam tenka nueiti vienam, be Titch. Tas, kuris pirmiausia sudarė sąlygas laisvės oro įkvėpti, vėliau kažkaip labai nemotyvuotai juodaodį berniuką palieka likimo valiai Arktyje.

Washington Black yra kelionė iš vergijos į laisvę. Ta kelionė niekada nesibaigianti, o absoliuti laisvė, žinoma, yra nepasiekiama. Knyga be laisvės temos paliečia ir kitų įvairių temų (tėvo – sūnaus, žmogiško žiaurumo, atsakomybės už kitą žmogų), bet dažna paliesta taip ir paliekama neišvystyta ir neatsakyta – gal iš to ir randasi tas neužbaigtumo jausmas?

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s