Toliau mokausi neskaityti… jaučiuosi ne kaip, nes šį kartą nebeskaitysiu knygos nuostabiai gražiu viršeliu – Julian Barnes “Flobero papūga”. Knygos, kuri labai labai patiko vonioje, knygos autoriaus, kurio The Sence of Ending man taip patiko. Perskaičiau jau trečdalį ir nežinau, kas man daros, bet aš niekaip nesusikaupiu ir nesusigyvenu su knyga, man kažkoks blūdas, aš nesuprantu, kas yra pasakotojas, nes skaitydama įsivaizduoju, kad pasakotojas Barnes, o paskui, kad kažkoks gydytojas, o visi ten žvėrys, guvernantės meilužės ir papūgos man iš viso susuko galvą ir nebenoriu skaityti, kad skaityčiau ir būčiau perskaičius, visai nesimėgaudama ir nublūdijus. Taip tat.

Aišku, man nelabai smagu, kad aš visiškai nedraugauju su taip išgirta knyga: „Tuose laiškuose ši knyga buvo vadinama gražiausiais vardais: sielos atgaiva, didžiausiu malonumu skaityti. Labai džiaugiuosi šios knygos pergale, nors man ji buvo netikėta, kaip kad anksčiau jos sėkmė buvo netikėta ir pačiam autoriui: jis ilgai nebuvo tikras, ar ši knyga bus suprasta“. Ir nesmagu, kad pakliuvau į tą nesusipratėlių skaitytojų ratą, bet mes tikriausiai ne vietoje ir ne laiku šį kartą su Julian susitikom. Ką darysi.

Einu prie savo knygų lentynos.