Plonytė.
Maniškiame leidime tik 81 puslapis.
81 puslapis su biografiniais knygos autorės Marguerite Duras prisiminimais.
Tie prisiminimai tokie poetiški, be detalių, be ilgų aprašymų. Juose svarbiausia JAUSMAS.
Penkiolikos metų mergaitės jausmas, kai ji laive per Mekongo upę sutinka už save vyresnį kinietį meilužį.

Jausmas apie alinantį karštį, geltonus ir sraunius upės vandenis.
Apie nutrinto šilko plonytes sukneles.
Jausmas apie paslaptį, kurią reikia išlaikyti.
Jausmas apie tai, kaip santykiams nepritariama dėl rasistinio požiūrio.
Kai skaičiau atsiliepimus apie knygą, jei buvo labai dvejopi.
Vieni peikė knygą, vadino ją nuobodžia, nes joje nieko neatsitinka. Kiti buvo pakerėti ir sužavėti knygos nuotaikos ir M.Duras kalbos, sukuriančios tuos perregimus plonyčius it šilkas prisiminimus.
Aš priklausau tai antrajai skaitytojų kategorijai. Tie 80 puslapių man buvo pats tas tvankią liepos paskutinę dieną.
M.Duras “Meilužis” man yra puikus pavyzdys, kad knygos neturi būti storos, kad kažką papasakotų. Kad jose neturi būti įtraukiančių įvykių, kad jas prarytum.
Užtenka nostalgiškos magiškos nuotaikos, fragmentiškų prisiminimų, nuostabiai gražios nenuvalkiotos kalbos ir aštuoniasdešimties puslapių.
1984aisiais M.Duras už šitą knygą gavo Goncourt premiją.
1992 metais pagal knygą pastatytas filmas
K.Ž.G.
