Prieš porą dienų pabaigiau skaityti norvegų rašytojo H.H.Langeland knygą “Francis Meyers lidenskap” apie literatūros profesorių, kuris (ojojoj koks siurprizas) įsimyli savo studentę.
Dėl to profesoriaus tai ten pusė fakulteto ėjo iš proto, nors niekaip nesupratau, kuo jis ten toks patrauklus ir įdomus buvo.
Bet porą kartų tas profesorius gerokai supavydėjo, kai ta jo studentė keliuose knygos skyriuose pasirodė kartu su… H.H.Langeland t.y. pačiu autoriumi.
Autorius tiesiog ėme ir įkėlė save į knygą ir taip sukėlė savo paties sukurto herojaus pavydą.
Nežinau lietuviškojo termino, bet angliškai tokie rašytojiški pokštai vadinami self insertion, ir H.H. Langeland toli gražu ne pirmas taip pasielgęs.
Tokį pat dalyką savo knygose yra padarę A.Burgess (“A Clockwork Orange”), I.Asimov (“Murder at A.B.A.”), K.Vonnegut (“Skerdykla nr5”), P.Auster (“New York Trilogy”) ir kt.
Beje, niekaip nesprantu, kodėl universitete, kuriame jau tiek metų dirbu nėra tokių fantastiškų prfesorių, dėl kurių “lydytųsi” tiek studentės, tiek kitos profesorės ar dėstytojos. Bent jau manajame fakultete tai tokių nėra. Šiaip tai darbe egzistuoja daugybė klišių.
Velvetiniai švarkai? Yra.
Švarkai su odiniais lopais alkūnių vietoje? Yra.
Žiauriai nubodūs fakulteto susirinkimai? Yra.
Tam tikri studentų tipai? Taip. Kiekvienais metais.
Gražuoliai, nuostabiai įdomūs, komunikabilūs profesoriai, dėl kurių tiek kolegės tiek studentės eina iš proto? Nea.
Esu pasimetus laiko juostose, todėl nežinau kada, vakar ar užvakar, beveik visą parą prabuvau oro uoste/lėktuve. Apie oro uostų malonumus jau pasakojau čia. Šį kartą mano oro uostų jausmai buvo truputėlį kitokie. O kitokius jausmus labiausiai įtakojo Kindle. Dėl ko? Dėl to, kad garantuotai būčiau nusipirkus mažiausiai vieną knygą, o kelionėj atgalios, kai jau niekas nebepasvers tavo oro uosto pirkinių, tikriausiai dar gerą krūvelę, o dabar tik pastovėjau, paglostinėjau viršelius ir truputi pafotkinau, kad galėčiau parašyti knygų žiurkėms. Na, ir visas knygas, kurias noriu perskaityti taip pat nusifotkinau, tiesiog, kad žinočiau, ką parsisiųsti į Kindle.
Ir žinot, man tikrai buvo baisiai gaila to knygos nusipirkimo malonumo, nuo kurio turėjau susilaikyti. Žiauriai. To jausmo, kai išsišiepusi įsidedi knygą į rankinuką ir jauti jos svorį (na, arba grūdi į rankinuką prie kitų knygų, kur jau nebetelpa). Ir to jausmo, kai glostinėji viršelį, skaitai kas ant jo parašyta ir taip toliau. Na, stengiausi visa tai kompensuoti stovėdama prie lentynos. Tik negalvokit, kad nebepatinka, man mano Kindle – nerealus daiktas, kur aš visas tas knygas nešiojuosi, ir stovėdama knygyne galiu visas jas tuoj pat nusipirkti ir tampytis visur su savimi ir niekas neapkaltins ir negrasins dėl per didelio mano bagažo svorio. Va.
Ką dar įdomaus pastebėjau? Oro uostuose ir lėktuvuose žmonės skaito. Kuo arčiau Amerikos, tuo labiau skaito Kindle, Europoje daugiau dominavo popierinės knygos. Mačiau tiek daug, kad jau net nebesistengiau atsiminti, kas ką skaito. Šalia manęs sėdėjęs amerikietis vyrukas, mačiau, per savo iPod klausėsi Adam Douglas Hitchhikers Guide to the Galaxy, su kitu šalia sėdėjusiu pakeileiviu draugiškai skaidėm Kindle, vienam oro uoste šalia sėdėjusi močiutė irgi skaitė Kindle (kaip gerai – gali pasididint šriftą ir visai nereikia akinių!).
Taigi, lentynos Amsterdamo Shipol atrodo taip (kaip smagu matyti pažįstamus pavadinimus, autorius ir viršelius):
Svarbiausia parduotuvė oro uosteKen Follet - artėja ir šio autoriaus eilėčia galima pavėluot į lėktuvąDaug daug S.ClarkoJei keliauji pas prancūzusViena geriausių ever olandų knygų - Mečetės namaiGiedrė šitą jau minėjoMečetės namai olandiškaiCoelho tikrai nebeturi rūpintis pragyvenimuKaipgi be Zafon?
O čia jau už Atlanto. Akcija oro uoste – kaip perskaitysi, gražink ir gausi atgal 50% sumos. Įdomu, kiek tokių skaitytojų atsiranda, kurie į oro uostą tempia perskaitytas knygas?
Read and return
Šitą jau būčiau nusipirkus. Na, bent jau skaitysiu greitu metu. Apie šitą knygą labai gerai atsiliepia The Help autorė.
PaštininkėNaujienos JAVuoseKnygyno pardavėjos apie parduodamas knygas
Mano kompiuteryje man by default išmeta google.lt, kas man visai nepatinka, nes ten nebūna tokių grožybių, kaip Google.com, todėl aš dažniausiai per preivartą maigau, kad būtų galūnė .com, nes tada gali išvysti visokių grožių, kaip pavyzdžiui šiandien:
ir sužinoti, kad šiandien yra tokio šaunuolio amerikiečių vaikų rašytojo Richard Scarry gimimo diena! O Richard Scary garantuotai žino visos mamos ir tėčiai, kurie skaito su savo vaikais, nes jis parašė knygutę “Ką žmonės veikia visą dieną”.
Prisipažinkit, juk skaitėt apie laiško kelionę, arba kaip peliukai plaukė tokiu didžiuliu peliukų laivu. Ir taip toliau ir taip toliau. Paskaitykit ir šį varkarą. Gimimo dienos proga.
Jau rašėm, kad Nobelio premijos laureatas VS Naipaul prišnekėjo visokių keistų dalykų apie moteris. Be to, jis sakosi galintis iš vienos pastraipos atspėti, ar knygos autorius yra moteris ar vyras.
Vieną po kitos perskaičiau dvi knygas apie darbovietę: T. Rachman ”The Imperfectionists” ir J.Ferris “Then We came to the End”.
Abi knygos turi labai daug bendro, tad rašau bendrą apžvalgą. Jos abi parašytos jaunų rašytojų ir abiems jiems šitos knygos yra debiutinės.
T. Rachman knyga sudaryta iš atskirų novelių- kiekvienoje jų pasakojama apie vieną tarptautinio laikraščio, leidžiamo Romoje, darbuotoją. Kiek vėliau knygoje novelės susiliečia, susipina ir sudaro mažiau fragmentiską ir vis daugiau susisiejantį pasakojimą.
Laikraščio ekonominiai reikalai nesiklosto, daugelis darbuotojų yra atleidžiami ir daugelis bijo būti atleisti.
Lygiai ta pati situacija susiklostė J.Ferris knygoje “Then we came to the End”, kai didelio reklamos biuro darbuotojai vienas po kito atleidžiami, kai jie paskubomis susideda savo asmeninius daiktus į kartonines dėžes ir nuliūdę paspaudžia lifto mygtuką.
Man pačiai teko pajusto atleidimo iš darbo kartėlį, tai ši tema, ypač J.Ferris knygoje man buvo ”tiesiai į širdį”.
Abiejose knygose parodoma, koks svarbus mums yra darbas, kokia didžiulė mūsų identiteto dalis yra mūsų pareigos ir darbovietė. Ir kalba eina ne vien apie tokius akivaizdžius dalykus kaip kas mėnesį gaunamas atlyginimas arba su pareigomis susijęs stausas, bet ir tokie dalykai, kaip priklausymas bendruomenei, kaip bendros realybes darbe kūrimas, kaip mūsu maži darbiniai įpročiai kalbėtis su kolegomis, išgeti kavos, parūkyti, užtepti sviesto ant bandelės personalo kambaryje, bambeti dėl kvailų šefo sprendimų ar skųsti klientų elgesiu.
Apie T.Rchman "Imperfectionists" recenzentai sako "spectacular" ir "gorgeous" ir "beguiling"
Tačiau nors knygos kalba apie tuos pačius dalykus, jog kartu yra skirtingos.
Abiejose yra nuostabiai graži ir plati veikėjų paveikslų galerija. Bet T. Rachman, pasirinkdamas ”viena novele- vienas žmogus” struktūrą tuo pačiu savo knygai suteikia ir labai stiprią individo perspektyvą. Išgyvenimai, darbas jo aprašomoje laikraščio redakcijoje yra labai smarkiai individualizuojami ir tokiu būdu jis labai jautriai ir detaliai sugeba parodyti kiekvieno žmogiskąjį vienišumą, izoliaciją.
J.Ferris, (nors jis irgi rašo apie daugybę reklamos biuro darbuotojų) pasirinko kitokį įrankį- knyga parašyta iš “mes ” perspektyvos. J.Ferris knyga- tarsi kolektyvinė griūties dokumentacija. Ir nors jis taip pat labai gražiai su didžiule ironija ir humoru parodo nervingus, vienišus, keistus pavienius žmones, tuo pačiu jis kalba apie bendrus tų žmonių išgyvenimus, nes laikosi ”mes…” perspektyvos:
”WE WERE FRACTIOUS AND overpaid. Our mornings lacked promise. At least those of us who smoked had something to look forward to at ten-fifteen. Most of us liked most everyone, a few of us hated specific individuals, one or two people loved everyone and everything. Those who loved everyone were unanimously reviled. We loved free bagels in the morning. They happened all too infrequently. Our benefits were astonishing in comprehensiveness and quality of care. Sometimes we questioned whether they were worth it. We thought moving to India might be better, or going back to nursing school. Doing something with the handicapped or working with our hands. No one ever acted on these impulses, despite their daily, sometimes hourly contractions. Instead we met in conference rooms to discuss the issues of the day.
Bet nors jis ir rašo iš „mes“ perspektyvos, jis taip pat kaip ir T.Rachman sugeba sukurti įdomius ir detalius veikėjų paveikslus.
Švediškojo leidimo viršelis su komentarais, kavos dėmėm ir t.t.
Abi knygos yra baisingai išgirtos, gavusios daug teigiamų recenzijų, nors man labiau patiko J.Ferris „The We Came to the End“. Priežasčių (žinoma, kad subjektyvių ) yra keletas.
Visų pirma jo knygoje daug daugiau juoko ir ironijos. (Toks literatūrinis “The Office” serialas.)
Nekyla jokių abejonių, jog spalvos čia kartais gerokai sutirštintos, situacijos tyčia užaštrintos, o veikėjai gerokai pašaržuoti. Ir nors tas reklamos biuro pasaulis yra crazy, daugelis įvykių ar veikėjų tikrai gali egzistuoti vienoje ar kitoje darbovietėje. Tai leidžia laisvai juoktis iš visų tų keistenybių, kurios vyksta biure, o T.Rachman knygoje “Imperfectionists” stengiasi neperžengti tos ribos, nors ir jis įdeda ironijos į savo veikėjus, man vis kilo jausmas, kas jis vistiek labai bandė juos padaryti tikėtinus.
Antra, man labai įdomūs pasirodė reklamos biuro darbuotojų darbo (nedarbo) aprašymai. Kadangi dėstau organizacines teorijas, vadovavimą ir panašius dalykus, tai visi tie J.Ferris aprašymai kaip biuro darbuotojai leidžia savo dienas darbe man buvo kaip medus širdžiai. Ko gero, teks mano studentams skaityti ištraukas iš šitos knygos ir analizuoti jas remiantis teorijomis vadovėliuose 😉
Daugelis situacijų man pasirodė gana pažįstamos iš vadovėlių, kai darbuotojai pasyviai priešinasi pokyčiams, kai prisigalvoja visokių keistenybių, kad paįvairintų savo darbo dieną. Pavyzdžiui vienas darbuotojas sugalvoja, kad praleis visą dieną darbe neliesdama kompiuterio klaviatūros ir pelės. Arba pastebėjęs, jog darbe daugelis kalba nesąmones, jis nusprendžia, jog nuo šiol jis kalbės tik citatomis iš filmų „Krikštatėvis 1 “ ir „Krikštatėvis 2“.
T.RachmanJ.Ferris
Beje, J.Ferris jau esame minėjusios bloge, švediškas žurnalas “Vi läser” įtraukė jį į jaunų amerikiečių rašytojų, nuo kurių kūrybos neturėtume nuleisti akių, dešimtuką.
Nobelio literatūros premijos laureatas VS Naipaul, paklaustas, ar yra kokia rašytoja moteris jam lygi, atsakė: “I dont think so.”
Ir dar prišnekėjo visokių pasipūtėliškų nesąmonių. Pavyzdžiui “I read a piece of writing and within a paragraph or two I know whether it is by a woman or not. I think [it is] unequal to me.”
Mizoginiško požiūrio ir didybės manijos pilnutėlis VS Naipaul
Jis dar pasakė, jog moterys turi siaurą pasaulio supratimą. Ir “And inevitably for a woman, she is not a complete master of a house, so that comes over in her writing too“.
Iš mano skaitytinų knygų eilės VS Naipaul knyga yra išbraukiama. Kadangi mano pasaulio suvokimas ir taip, anot dėdulės, yra siauras, tai nežadu skaityti dar labiau siauraprotiškų mizoginiškų autorių knygų.
Ką tik pasirodė “Mergina su drakono tatuiruote” anonsas. Filmas pastatytas pagal švedų rašyto S.Larsson knygą, apie kurią turbūt visi jau yra ne kartą girdėję.
Kaip jums Daniel Craig žurnalisto Mikael Blomkvist vaidmeny?
Kol dar nepasibaigė birželio pirmoji- vaikų gynimo diena- skubu padaryti įrašą apie tai, kokias vaikiškas knygeles skaitau kartu su savo dvimečiu žiogeliu.
Viena mėgstamiausių knygelių yra apie tai, kaip Trolis Mumis ieškojo mažosios My. Tai aš vis skaitau “Ar mažoji My pasislėpė palapinėje?”. Tada žiogas atverčia, o aš turiu įsijautusiu balsu sakyti “Nee! Čia Mumis Tėtis/Snusmumrikas/ Panelė Snork ir t.t.”
Ar mažoji My palapinėje? Nee! Čia Snusmumrikas!Ar mažoji My pasislėpė po skėčiu?O čia aš turiu dainuoti dainą apie Pepę Ilgakojinę. Tjolahopp tjolahej tjolahoppsan-sa
Vienos mano mėgstamiausių vaikiškų knygelių- apie vaiduokliuką Laban. Jei kada užtiksit jas arba DVD filmus, tai griebkit iškart.
Nuostabiai gražios mažiems vaikams pritaikytos istorijos (Hmmm… gal sakau bloge reikėtų DVD apie Laban kokiam skaitytojui padovanoti?). Trumpą ištrauką galite pažiūrėti čia.(Tėtis vaiduoklis susirgo raudonlige ir negali naktį eiti vaidentis)
Vaiduokliukas Laban bijo tamsos, nėra pats drąsiausias, užtat jo sesė Labolina yra visiška priešingybė. Ji ir baisingai pykti moka, ir brolio ne visada nori klausyti. Jie gyvena kartu pilyje su savo tėvais ir karaliaus šeima (Karalienė dažnai pjauna žolę su žoliapjove).
Labanas, jo geriausias draugas Princas Bus ir Labolina susiruošė į pikniką
Ne visos knygelės, kurias skaitom, turi vienokį ar kitokį pasakojimą. Kai kurios knygos yra tiesiog pabaksnojimui ir naujų žodžių išmokimui
Stina Wirsén (vienos žinomiausių naujųjų iliustratorių ) knygelę “AJ!” pirkau ne tik dėl įdomių iliustracijų, bet ir tam, kad mano mažius suprastų, kad ir kitiems skauda ir kad jei kas nors užsigavo, reikia papūsti, paguosti, paglostyti ar užklijuoti pleistrą. Žodžiu, mokomės empatijos.
Guodžia ir klijuoja pleistrą
O čia dar vienas vaikiškos literatūros lobis- Barbro Lindgren knygelės apie Maxą.
Tų knygelių yra koks dešimt- “Maxo sauskelnės”, “Maxo puodukas”, “Maxo lempa”, “Maxo tūtė” ir t.t. Knygutėse labai trumpi sakiniai ir labai juokingos iliustracijos.
Čia Lisa muša Maxą, o po to Maxas muša Lisą, nes jie nepasidalijo žaislinės mašinytėsBe komentarų. Ir taip viskas aišku
Visa krūva knygų apie Maxą
Sunku būtų surasti švediškus namus, kuriuose nebūtų Elsa Beskow (1874 – 1953) knygelių. Šiandien jos yra vaikiška klasika.
Dar vienas literatūrinis hitas- sidabrinė knyga iš “Vaikų kambario knygos” . Apie tą seriją jau esu rašiusi čia. Tik viena problema- toje Sidabrinėje knygoje vien dainos. Mano mažasis beda pirštu ir sako “Šitą”, o man tenka dainuoti. O kadangi aš Švedijoj neužaugusi, tai didelės dalies dainų nežinau. Kai kurias teko išmokti, bet kitų dar nespėjau.
-Kiek tu turi vaikų, žiurkele? -72.
Drambliai balansavo ant plono plono voratinklio
O šitą knygą mano mamytė užtiko kažkokioje second hand parduotuvėje. Gyvūnėliai yra magnetiniai, tai jie lengvai prikimba prie knygos puslapių. Absoliutus gėris!
O kokius vaikiškos literatūros lobius esat jūs susikaupę?
literatūros profesorių, kuris (ojojoj koks siurprizas) įsimyli savo studentę.
knyguziurkes.com 
