Trečioji diena. Žydų šimtmetis

Bandysiu bent dalimis papasakoti apie tai, kokiuose susitikimuose ir diskusijose buvau. Taigi, pirmiausia lėkiau į neseniai mano perskaitytos knygos “Žydų šimtmetis” pristatymą ir susitikimą su autorium. Šitas susitikimas buvo pavyzdys, kaip netinkamai parinktas susitikimo vedėjas gali sugadinti visą susitikimą. Paminėsiu, kad susitikimas trunka apie 45 minutes, todėl kiekviena minutė yra labai brangi. Nors nesėkmingai prasidėjus susitikimui, Tyto albos direktorė bandė taisyti padėtį, prof. Z.Norkus nelabai suprato, ko iš jo norima ir toliau demonstravo savo nelabai gerą anglų kalbos tarimą. Buvo nerealiai pikta, susirinkusieji pradėjo brazdėti ir ploti (neigiama prasme), kai tik profesorius užsimiršdavo, kad yra ne studentų auditorijoj. Padėtį į antrą susitikimo pusę išgelbėjo neapsikentę klausimų uždavėjai, tiesiog nutraukę profesorių.

Dalyvavimas susitikimuose ir knygų pristaymuose man patinka, nes kai protingai pakalba pristatytojas, pats autorius papasakoja apie save ir knygą, perskaitytas kūrinys tarsi įgauna kažkokią visai kitokią aureolę, nežinau, kaip čia išsreikšti, – užsipildo/išsipildo/įgauna pilnatvę. Kai apie knygos pro ir antižydiškumą Rimvydas Valatka atsakė, kad knyga nėra nei prožydiška, nei antižydiška, atrodo, visos dar šviežiai apie knygą verdančios mintys pradėjo leistis į savo lentynėles. Kaip paminėjo pats Yuri Slezkine, jo knyga labiausiai yra apie tai, kaip iš Sėslumo zonos, apimančios senąsias LDK teritorijas – Lenkiją, Lietuvą – žydai migravo trijomis kryptimis: į socializmą (Rusijos didmiesčius), į kapitalizmą (JAV) ir į nacionalizmą (Palestiną), ir apie tai, kaip bolševikų revoliucija kartu buvo ir žydų revoliucija, jaunų žydų revoliucija prieš savo tėvus, jų gyvenimo būdą ir carinę Rusiją. Tai taip daug neblevyzgojant būtų galima apibūdinti knygą. Labai džiaugiuosi, kad ją perskaičiau prieš susitikimą ir labai rekomenduoju visiems, besidomintiems žydų tauta ir bolševikų revoliucija.

Tyto Albos direktorė, prof.Z.Norkus, Y.Slezkine, vertėjas L.Jonušys ir R. Valatka ir kažkieno galva 🙂

Iš karto atsiprašau už kai kurių nuotraukų kokybę, fotkinau su mažiuku fotiku, nes kažkaip jau dielių aparatūrų nešiotis nelabai norėjau, o dar iš jaudulio ir rankelės padrebėdavo, nors ir be jaudulio padreba.

Kadangi dabar esu kviečiama pažaisti, tai iš karto įdedu įrašą, nežinia, kada toliau galėsiu pasakot.

|FKŽ info :)|

Knygų mugė. Trečia diena. Mirus iš pavydo. Sau

Jau seniai neturėjau tokios dienos. Tikras penas sielai. Tiek įspūdžių, kad tikrai nežinau, kaip reikės viską parašyti, juk buvau aštuoniuose renginiuose-susitikimuose-diskusijose. Ne, ne, tikrai neįmanoma šiandien aprašyti, bet kartu ir gaila tų emocijų, kurios rašant ne šiandien vis labiau blės, o paskui iš viso aptingsiu ir neparašysiu. Ką daryt?

Gal nuoautografų pradėsiu. Neįtikėtina, bet šiandien pamiršau pasiimti “Žydų šimtmetį” autoriui pasirašyti. Kaip gali nepamiršti, kai lakstai be galvos. Bet nieko, paprašiau autoriaus pasirašyti ant skirtuko, kuris dabar jau saugiai įklijuotas į knygą.

Yuri Slezkine
Sofi Oksanen parašas panašus į jos šukuoseną
Dominikas Velička "Vyno istorijos"

D.Veličkos knygos pristatyme labai norėjau sudalyvauti, bet nebespėjau. Knygos neplanavau pirkti, bet kai pamačiau pasirašinėjantį autorių, nusprendžiau nepraleisti galimybės.

Tomas Venclova "Vilnius. Asmeninė istorija"

Bėgte bėgau pirkti Tomo Venclovos knygos po susitikimo. Nerealu, kad gavau autografą.

Gabija Grušaitė "Neišsipildymas"

Šis autografas Catalin Dorian Florescu. Jo knyga dar tik gimsta, o jos gimstančios ištraukas skaitė Sigitas Parulskis. Labai patiko. Vėlavau į šitą susitikimą, nežinojau, ką čia skaito, pradėjau klausinėt šalia sėdinčių žmonių, jie irgi nežinojo. Kai pamatysite knygynuose knygą “Zaira”, rėkite man čia visais įmanomais kanalais, labai noriu tos knygos ir jai labai pasisekė, nes ji turės autoriaus autografą. Irgi ant skrajutės ir dar su kažkokia užuomina!

C.D.Florescu "Zaira"

Ir dar prašau padėti man iššifruoti, ką vakar parašė poetas Marius Burokas?

Marius Burokas "Išmokau nebūti"

Beje, taip ir nesugebėjau knygoje rasti to eilėraščio, apie kurį kalbėjau. Gal į knygą neįdėjo?

|to be cont|

Namų darbai

Giedre, atsimeni vieną istorijos pamoką, kai mokytoja pasakė, kad kitai pamokai turime susižinoti apie Izraelį ir jo istoriją? Aš labai gerai atsimenu. Ir atsimenu, kaip klasėje niekas nieko nesusižinojo. Ne dėl to, kad tingėjo, tiesiog, manau, nelabai buvo iš kur susižinoti. Interneto nebuvo (gal ir gerai, nes tada, jaučiu visi būtų tiek visko susižinoję, mokytojai nebūtų reikėję pamokos dėstyti), o bibliotekose daugiausiai tik senos propagandinės knygos, jei ir tokių būtum galėjęs resti. Tada atsiminiau, kaip pagalvojau, kaip niekada man nešovė į galvą mintis, kaip tas Izraelis atsirado, o labiausiai nustebau sužinojusi – kaip. Tai tikriausiai buvo vienas iš labiausiai mane nustebinusių istorinių įvykių.

Taigi, po kokių daugiau nei dešimties metų, nusprendžiau perskaityti jau senokai nusipirktą knygą (2007 m. knygų mugėj), kaip namų darbą ir kaip tokį pasiruošimą perskaityti neseniai Tyto Albos išleistą “Žydų šimtmetį”. “Jei pavyks” sakau visai nuoširdžiai, nes negaliu pasakyti, kad esu mėgėja skaityti negrožines knygas, jei tai nėra būtina ir reikalinga, nors ir labai įdomu. Skaitau negrožinę ir man gaila visų tų veikėjų iš grožinės literatūros, kurie manęs laukia. Iš tikro, negrožinę man skaityti žymiai sudėtingiau (vis kur nors nusvajoju). Bet buvusio Lietuvos ambasadoriaus Izraelyje Alfonso Eidinto ir jo sūnaus Donato Eidinto knygą skaityti tikrai buvo (ir yra) įdomu. Perskaičiau ne visą knygą, skaičiau iki tol, kol atlikau namų darbus – sukūriau Irzaelį, bet štai sėdėdama vartau knygą, ir vis sustoju paskaitinėju tai vienoj tai kitoj vietoj, taip ir visą perskaitysiu.

Knygoje rasit žydus nuo Mozės laikų, sužinosit apie jų kaip tautos vystymąsi, žydų civilizacijos sugebėjimą išlikti žlungant šimtams kitų tautų ir civilizacijų . Skaitydama knyga, nebesistebiu, kaip ši tauta tiek pasiekė, kai nuo senovės “švietimas buvo privalomas kiekvienam berniukui, bet negalėjo būti atsakyta ir pramokusioms rašyti bei skaityti mergaitėms, kurios norėjo toliau mokytis. Mokytojams algos turėjo būti didelės, kad darytų profesiją pagarbią ir patrauklią.” Jei kiekvienoj tautoj šimtmečius tai būtų vienas svarbiausių principų, pasaulis būtų visai kitoks ir nereiktų tikriausiai vieniems ant kitų dantų griežti. Na, bet, žinoma, čia yra tik viena citata iš knygos, tikrai įdomios paskaityti ar bent jau pavartyti, paskaitinėti.

O štai vakar pabaigiau skaityti Yuri Slezkine “Žydų šimtmetis”. Iš esmės skaičiau knygą, kad pasiruoščiau knygų mugei – labai noriu nueiti į susitikimą su šiuo autorium. Nors, kaip jau minėjau, nekantrauju sugrįžti prie grožinės literatūros, knyga tikrai įdomi, sužinojau labai daug. Sužinojau, kad nieko nežinojau. Nelabai net galiu diskutuoti su autorium, kažką knotrargumentuoti, nes mano žinios šiuo klausimu ganėtinai skystos. Na, nieko, šviečiamės šviečiamės.

Kardinaliai kitokia knyga apie žydus nei Eidintų. Net nežinau, kaip čia išsireikšti: viena tokia teigiama, kita gal labiau demoniškai intriguojanti. Skaitant knygą kilo milijonas visokių minčių, kurios vis dar dėliojasi mano galvoje, net nežinau, ar susidėlios, nes, niekas tikriausiai nepaneigs, žydų tautos istorija yra išskirtinai įdomi ir sudėtinga. Kažkaip realiai pagalvojus, iki knygos perskaitymo mano žinios apie žydų tautą apsiribojo holokaustu, na, ir tiek, kiek perskaičiau Eidinto knygoje, o štai “Žydų šimtmeyje” ypatingas dėmesys skiriamas žydams ir komunizmui, žydams Sovietų Sąjungoje. Knyga patvirtino vieną iš istorijos aksiomų – revoliucija suėda savo vaikus. Pačiais neįtikimiausiais ir žiauriausiais būdais.

Nekantraudama laukiu susitikimo su autorium. Esu įsitikinus, kad neišdrįsiu užduoti nė vieno klausimo.

Interviu su autorium čia.

Ištraukos iš knygos čia.

|išsiilgusi grižinės literatūros L|