Leviathan

Kai a.a. Paul Auster pernai mirė, prisipirkau krūvą jo audio knygų, nes neseniai buvau perklausius jo opus magnum 4 3 2 1. Kovą perklausiau, o balandį pasimirė. Labai nuliūdau, čia – visiškas paguodos pirkinys.

“Leviathan” prasideda stipriai – randamas neaiškiom aplinkybėm susisprogdinęs žmogus, FBI pradeda tyrimą, o knygos pasakotojas, taip pat rašytojas, žino kiek daugiau už visus, ir kol FBI dėlioja puzlą, papasakoja, kaip čia viskas nutiko, kaip pasakotojas susijęs su žuvusiuoju, ir kas apskritai atsitiko.

Man labai patinka Paul Auster rašymo stilius, knyga puikiai įskaityta ir gerai klausėsi, bet kažkaip nuo knygos vidurio pradžioj gerai suregztas ir įtraukiantis siužetas manęs nebeįtikina, paleidžia mano dėmesį ir nueina savais, ne tokiais įdomiais keliais. Nors gal tie keliai ir įdomūs, bet, na, žinot, kaip man reikia tikėt knyga ir tuo kas vyksta, net jei tai science fiction. Žodžiu, nebuvo pati geriausia autoriaus knyga, bet aš neprarandu vilties, klausysiu visas tas prisipirktas iš eilės (nors šiaip tai man kažkokia audio knygų krizė).

Knygos pradžią galima paskaityt čia.

4 3 2 1

Pastaruoju metu tokias plytas ryžtuosi tik audio klausyt. 37 valandos ir, išskyrus gal kelias vietas, kur labai jau įsiveliama į JAV vidaus politikos reiklaus, visai neprailgo, buvo įdomu, o Paul Auster balsas yra tiesiog nuostabus. Na, iš tų variantų, kur galėtų dar ilgiau skaityti ir mielai klausyčiau.

Pati knygos idėja gal ir nėra labai didelė naujovė, apie paralelinius to paties žmogaus gyvenimus skaičiau pas Kate Atkinson “Gyvenimas po gyvenimo“, tik Paul Auster Archie Ferguso gyvenimą pradeda keturis kartus ir tada jau jais žongliruoja. 1.0 skyriuje pasakoja, kaip iš rytų Europos štetlo į Ameriką atvažiuoja jo pro kažkuris senelis, greit prabėgama per gimimus iki tada, kai gimsta Archie, o tada jau skyriai 1.1, 1.2, 1.3, 1.4, 2.1, 2.2 ir t.t. Keturi skirtingi Archie Fergus gyvenimai, kuriuose daug autobiografiškumo, perpinto su autoriaus fantazija ir nelabai atskirsi, kur kas.

Vienuose gyvenimuose Archie užauga gražioje, mylinčioje šeimoje, tampa tuo ar anuo, kitoje – tėvai išsiskiria, trečioje dar kaip nors (tiesą sakant, per klausymo mėnesius net nelabai ir beprisimenu, tad puikiausiai galėčiau klausyti iš naujo ir manau, tikrai dar rasčiau visokių nepastebėtų dalykų), vienoje Archie įsimyli vieną mergina, kitoje iš vis neturi, tai va toks pynimėlis vyksta. Iš pradžių, gal atrodo, kaip čia viską prisimint ir nesumaišyt, bet, tiesiog klausiau nesiparindama, audio neatsiversi atgal ir nepasitikslinsi, tai tiesiog neverta sukt galvos. Puikus tekstas, nuostabus balsas, klausai ir tiek.

Knyga gal kiek priminė mano meilės Philip Roth “Portnojaus skundas“, nes, o dievai, kokių tik velnių nėra paauglio bachūro galvoj!!! Šitoj – įvairiausios variacijos sekso ir seksualinių orientacijų, tai jei tokie dalykai erzina, tai tikrai knygą geriau apeiti iš tolo. Man tai buvo žiauriai įdomu pabūti toj galvoj, pamatyt pasaulį iš tokios perspektyvos. Tai va kiek guodžiuos, kad kai perskaitysiu visas Roth knygas, man dar bus likęs Paul Auster (nes nusipirkau seną “Niujorko trilogijos” leidimą), kuris savo nuostabiu balsu, atrodo, yra įskaitęs visas savo knygas.

Pirmas pasimatymas su Paul

Pirmi pasimatymai yra labai geri tuo, kad abu stengiasi pasirodyti iš gerosios pusės. Abu stengiasi pasirodyti, jog yra įdomūs ir dėmsio verti žmonės, jog moka bendrauti. Na, žodžiu, bando pateikti pačią geriausią savęs versiją.

Norėčiau, kad taip būtų ir su rašytojai, kuriais pažindiniesi pirmąąjį kartą. Na, kad jie pasirodytų iš geriausios pusės.

Štai keletą dienų į pirmąjį skaitymo pasimatymą buvau nuėjusi su Paul Auster ir jo “Invisible”. Taip laukiau taip laukiau, bet gavosi tai labai vidutiniškai.

“Invisible” yra P.Auster, berods, penkioliktasis (!)  romanas, ir kiek supratau iš jo kritikos jame yra ir to, kas būdinga P.Auster kūrybai, bet ir kažko naujo.

O viskas prasideda labai įtraukiančiai. Pirmoji knygos dalis tiek struktūriškai, tiek stilistiškai man pasirodė gerai sustyguota, intriga įtraukianti, veikėjai įdomūs, bet vėliau pasakojimas kažkaip išskysta, išsilieja, nelieka to elegantiškumo, kuris man taip imponavo pirmuosiuose skyriuose.

Pavyzdžiui, New York Times recenzentas parašė, jog “It is the finest novel Paul Auster has ever written”, o vienas švedų apžvalgininkas “Invisible” pavadino “tarpknyge”- na eiline tarpus tarp gerų P.Auster knygų užpildančia knyga.

Bet nenoriu nurašyti P.Auster. Juo labiau, kad galbūt ne per daug pati ruošiausi pasimatymui. Reikėjo man labiau išsiaiškinti, nuo kurios knygos reikia įžengti į P.Auster kūrybą.

Taigi, nuo kurios knygos reikia pradėti skaityti P.Auster. Gal kas patarsit?

O tau, Paul, skiriu Sade dainą 🙂

“You think I’d leave your side baby?
You know me better than that
You think I’d leave down when your down on your knees?
I wouldn’t do that.

I’ll do you right when your wrong ”

K.Ž.G