Seserų varpai

Lars Mytting antroji knyga lietuviškai (pirmoji – labai patikusi “Plauk su skęstančiais”) prastumdė eilėje laukiančias knygas ir padovanojo man keletą gero skaitymo vakarų. Gan spalvingas, žaismingai atrodantis knygos viršelis išradingai perteikia knygoje pasakojamą istoriją, bet kartu ir kažkaip apgaulingas, nes spalvų knygoje mažai, man apskritai knyga labai niūri, bet tas niūrumas labiausiai nulemtas atšiaurios Norvegijos gamtos, kuri atšiauriu paverčia ir kaimą, vasaros metu beveik visiškai atkirstą nuo pasaulio.

Tokiam kaime – laikas visiškai sustojęs, gal tiksliau, tiesiog sukasi gamtos ratu, savos tradicijos, savi prietarai ir taisyklės, todėl naujai atvykusiam pastoriui – nelengva. Ypač, kai sugalvoja perstatyti vos ne tūkstantį metų kaime stovinčią bažnyčią (kad geriau įsivaizduot, kokia ji, spauskit linką). Bažnyčia, kurioje kabo Siamo dvynių Heknių Halfridos ir Gunhildos atminimui XVI amžiuje nulieti varpai, bus išardyta ir kaip istorinė vertybė perkalta į Drezdeną, o stabuklingais laikomi varpai bus pakeisti naujais.

Heknių Astrida, jauna, prie kaimo tamsumų visiškai nederanti ir nenorinti derėti mergina, atstūmusi jau kelis jaunikius, jaučia, kad varpus reikia gelbėti. Bet kokiomis priemonėmis. Tik tos priemonės ir planai susijaukia į kaimą atvykus jaunam architektui (kilmės iš Mėmelio nuo Baltijos), kuriam priskirta paruošti bažnyčios eskizus, prižiūrėti išardymą. Dalinti pažadus charizmatiškajai Astridai į jo pareigas tikrai neįėjo.

Tai va. Du varpai, du vyrai ir, kaip sufleruoja viršelis – du vaikai, kurie gal simbolizuoja siamo dvynes, o gal ir ne. Toks maždaug siužetas, o aplink jį apipintos vietinių gyvenimo ypatybės, medinio viduramžių architektūros šedevro paslaptys, nebyli kova dėl meilės sukuria ypatingą knygos aurą, kuri garantuotai sužavės skandinaviškos literatūros mėgėjas ir mėgėjus.

Man labai patiko, įtraukiau į geriausių preitų metų knygų sąrašą.

Plauk su skęstančiais

plauk

Iki šiol galvojau, kad “Norvegian Wood” yra visiška Murakamio nuosavybė, pasirodo, visai ne. Lars Mytting taip pat yra parašęs knygą “Norvegian Wood”, irgi bestsellerį, irgi išverstą į daug kalbų, tad, jei ieškosit neapsisprendusių plaukt ar skęst knygos pagal autorių, primiausia rasite maždaug tokį vaizdelį (čia, beje, autorius):

lars-mytting (1)

Taigi, labai jau neaišku, kam dabar labiau tie miškai priklauso. Na, bet nesvarbu. Knygų dievas susimylėjo ir man (ir tau) atsiuntė dar vieną superinę knygą šiais metais, ir nesitveriu džiaugsmu norėdama pasidalinti. Bėk, lėk jos ieškoti,  nes šitas bičas prie kelmo ir va tokių malkų stirtų yra tiesiog nerealus ir parašė nerealią knygą, nuo kurios neįmanoma atsitraukti (prisimenu, kaip senais laikais per Donna Tartt nukentėjo paskutinė naktis prieš egzą 🙂 ).

lars

Nežinau, kaip čia papasakoti, kad labai neišsiduoti, nes knygoje vien paslaptys ir nesusipratimai, ir, nors tiek knygos viršelis, tiek pats tekstas nuolatos duoda visokių užuominų, vis tiek iki pat knygos pabaigos yra ko nežinoti ir tenka irtis irtis per puslapius iki pabaigos, iki tiesos, iki aiškumo.

Tiesa, kai kurios paslaptys, sukurtos iš užsispyrusio nekalbėjimo “kol mirtis mus išskirs” gal sunkiai važiuoja su įtikinamumu (na, bent jau man užkliūna), kaip ir kai kurios meilės gal kiek per daug paprastai ištinkančios, bet visa tai atleidžiu už gerai sumegztas pinkles, visą kitą istorijos pusę, įtampą ir neįmanomybę miegoti, kol neperskaitei iki galo.

Labai rekomenduoju.