Prieš srovę. Sabiha – žuvų draugė

Knygų mugėje mane ištiko laimė susipažinti su vertėja, rašytoja Vytene Saunoriūte Muschick. Kai suvedžiau galus, kad čia Alinos Bronsky knygų vertėja, vos nenualpau iš laimės („Vėjo nublokšti“ įtaka). Vytenė buvo žmogus, kuris mugėje mane labiausiai prajuokino fraze: „Žinau, kad esi Žiurkė, bet koks tavo vardas?“. Priminė darželio laikus. Ir tada dėjom kalbos. Man atrodo, jei ne mugė būtume prakalbėjusios iki vakaro, na, bet mugė, tai autoriams bendravimo su skaitytojais ir glėbesčiavimosi su kitais autoriais laikas, nėr kada su žiurkėm. Bet vis dėlto labai trumpai spėjome pakalbėti apie tai, kaip atsirado „Prieš srovę. Sabiha – žuvų draugė“.

Kokios neįtikėtinos būna knygų atsiradimo istorijos. Atsimenu, kai paėmiau į rankas Sabihą pirmą kartą, tai niekaip negalėjau atsistebėti, kodėl Albanija, kodėl tokia knyga. Lietuviai, nuvažiavę į Albaniją, archyvuose (?) aptinka visų pamirštą (diktatoriaus pagalba) nuostabią albanų mokslininkę ichtiologę Sabihą Kasimati, ir parašo apie ją knygą! O paskui bando įtikinti albanus atsikvošėti ir pamatyti, kokį lobį turi pamiršę. Atrodo, kad įtikino sėkmingai, nes Tiranos zoologijos sodas įrengė specialią edukacinę erdvę, kurią pavadino „Sabihos Kasimati žuvų mokykla“. Ją sukūrė jauna energinga edukatorė Eni Dare (įkvėpta komikso), jos vyras menininkas Driant Zeneli su savo studentais susuko filmą „Those Sweet Murky Waters“, o komikso autorės (Vytenė su Lina) sukūrė edukacijų vaikams medžiagą. Kuo ne kosmosas?

Visai neseniai “Prieš srovę” perskaičiau dar kartą jau kitom akim. Kokia nuostabi, protinga, drąsi ir kūrybinga buvo Sabiha. Ji ne tik įkūrė gamtos mokslų muziejų, bet ir sukūrė albaniškus pavadinimus žuvim! Tik dar labiau liūdna, kad diktatūra anksti pasirūpino pašalinti šią išdidžią ir nepatogią moterį. Vienas gražiausių momentų Knygu mugėje buvo pamatyti mažytę mergaitę, gal kokių 7-8-erių, už savo santaupas perkančią “Žuvų draugę”. Mama net kelis kartus perklausė, ar tikrai šitą knygelę pirks pati. Koks ryžtingas ir neperkalbamas buvo jos veidelis, beveik apsižliumbiau žiūrėdama ir stebėdamasi, iš kur ji sugalvojo, kad reikia būtent šitos knygos. Tikriausiai auga Sabihos darbų tęsėja.

Grybo auksas

Labai labai faina knyga. Labai dėkoju autorėms, kad ji atsirado. Šį komiksą pavadinčiau “edukacija su malonumu” – per gerą valandžiukę tikrai apsišvieti ne tik apie žymųjį talentingąjį skulptorių, bet ir sužinai įvairiausių skulptūrų reikalų – nuo kūrybinių iššūkių (dieviškoji kūrybos dalis) iki gamybinių ir piniginių reikalų (žemiškoji nemalonioji). Apie Vincą Grybą nežinojau nieko ir likau labai nustebinta šios istorijos, talento, kuris buvo pastebėtas Grybui piemenaujant (kokia laimė, kad pastebėtas), o vėliau pripažintas studijuojant Prancūzijoje.

Ši knyga dar labai ypatinga asmeniškumo aspektu – viena iš autorių, Rasa Grybaitė, yra skuptoriaus anūkė, tad komikse įpinami Vinco Grybo žmonos ir anūkų prisiminimai, jie netikėtai sukurią labai šiltą ir jaukią atmosferą. Nenoriu sakyti, kad knyga privaloma visiems komiksų gerbėjams, tiesiog sakau – nepražiūrėkit šitokio malonumo (kad ir su labai liūdna, beprasme baigtim – tikrai norėjos bliaut balsu).

Bravo, autorėms!

Sibiro haiku

sibiro haiku

Švelni knyga. Apie baisius dalykus taip švelniai, kad net užliūliuoja. Gal dėl to, kad nepaisant nesuvokiamo siaubo, ji pilna meilės? Kaip “Tarp pilkų debesų” yra knyga apie tremtį užsieniečiams, taip “Sibiro haiku” yra knyga apie Sibirą dabartiniams vaikams, kurie irgi yra savotiški užsieniečiai, gimę nepriklausomoje Lietuvoje, ir, jei labai nesusidūrę, net nelabai žinantys, kurioj pusėj tas Sibiras, kur neauga obuoliai. Bet, aišku, visiškai nededu šios knygos į vaikų lentyną. Kiekviena knyga yra ir suaugusiems, ypač vaikiška.

Atsimenu, mano tarybinėse pradinėse klasėse linksmai skaičiau eilėraštį apie tarybinį karį su tuščia rankove, visai nesupratau, ko ta rankovė tuščia. Kai supratau, tai apėmė toks slogutis, iki dabar prisiminus apima – labai aiškiai save matau garsiai skaitančią, bet nieko nesuprantančią pirmūnę. Įdomu, kaip gyvenimiškas Sibiro baisybes be paaiškinto konteksto suprastų dabartiniai išmaniųjų ekranų vaikai?  Kaip supras po upės ledu plaukiančių kūnų sceną? Gal kažkaip mistiškai, ypač po Hario Poterio? Gal tie kūnai – tai burtininkai, vandeniu besikeliantys į kitą pasaulį?

Labai rekomenduoju. Nors labai nemėgstu visokių “privalomų sąrašų” – tikra nesąmonė, bet tikrai manau, kad būtų naudinga ir prasminga skaityti ir išsiaiškinti visas šios knygos “tuščias rankoves”…