Placebas

Jurgą Ivanauskaitę skaičiau mokyklos laikais – pirmąsias kultines, o paskui jos paskutines knygas, kažkaip krūva knygų liko neskaityta. Vis sunku senesnes knygas įkišt į eilę (net pagalvojau, kad bus mano 2024 metų tikslas – pradėt traukt senas knygas iš lentynos) – pastebėjau, kad pats geriausias būdas tokias perskaityt – skaityti knygų klube.

Pirma mintis, šovusi į galvą, buvo – knyga atlaikė laiko išbandymą (praėjo jau dvidešimt metų nuo pirmo leidimo) ir, kai buvo išleista, tikrai turėjo būti apskritai wow (ir kaip tada neskaičiau, nesuprantu niekaip). Iš vienos pusės knibždėjo mintis – žmonės nesikeičia, o iš kitos – negi taip nesikeičia!!! Kaip visais laikais, pilna lengvatikių, šiaip kvailių, kuriais manipuliuoja periodiškai vis naujai nušvintantys gelbėtojai, “elitas” kliaujasi tualetinio popieriaus užkalbėtojais, o galvose verda sąmokslo teorijos. Labai įdomiai sutapo, kad iš eilės skaitytos Manto Adomėno “Moneta ir Labirintas” bei Jurgos Ivanauskaitės “Placebas”, knygos su dvidešimt metų distancija kalba apie žmonių manipuliavimą per ezoteriką, būrėjus, ekstraseansus ir šiaip tokį nematomą pogrindinį pasaulį, per kurį paslaptingai veikiami ir valdomi žmonės.

Su pačia knyga tai visaip sekės. Vietomis labai traukė skaityt, o vietomis buvo nuobodu. Man tikriausiai būtų užtekę Julijos, jos katės (be konkurencijos fainiausios personažės) ir Vilniaus, na, gal dar brolių, Julija apskritai galėtų plūduriuot bardo, o katė perdavinėt signalus tarp dviejų pasaulių, ir murkčiau sau patenkinta. Didysis Placebo agentas galėjo ir glausčiau filosofuot, o žurnalistės lakstymai paskui diedą irgi buvo meh, buvo gal galima ir be jų, na, bet gal toks sumanymas, ką aš čia.

Skaitant pasijautė, kaip, nors ir negreit, bet pagaliau laisvėja kalba (absurdas, aišku čia džiaugtis tuo, kas turėtų būt savaime suprantama) – knygoje kai kurie nelabai kultūringi personažai labai jau kultūringai ir litaratūriškai kalba. Ankščiau tikriausiai net nebūtų užkliuvę, o dabar jau kliūva, ačiū protingiema ir drąsiems žmonėms, kad knygų veikėjai pagaliau gali kalbėti ir keiktis kaip žmonės.

Lietuvos vizionierės

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „lietuvos vizionieres“

Labai džiaugiuosi šios knygos atsiradimu dėl daugelio dalykų – dėl to, kad apie moteris, dėl to, kad Miglė Anušauskaitė nupiešė iliustracijas – komiksus, dėl to, kad sužinojau naujų įdomių dalykų (skaitydama, net googlinau, nes norėjau žinoti, kaip aprašomos moterys atrodo ir su kokiu velnio instrumentu ten groja). Truputį ir liūdėjau, nes norėjosi daugiau visko – ir moterų, ir komiksų (ypač komiksų, dėl manęs tai visa knyga galėjo būti komiksas), ir net teksto norėjau daugiau, nes su ne viena heroje atsitiko taip, kad per verti puslapį ir nustembi, kad jau viskas, reikia atsisveikint su tąja, apie kurią skaitau.

Manau, knyga taikliai pavadinta įspūdžiografija, nes tekstuose autorė labai asmeniškai pažvelgia į moteris, apie kurias rašo, o tai gal ir buvo didžiausias knygos netikėtumas. Man labai patiko, kaip Elena Gasiulytė tekste kalba su skaitytoju, o kartu ir bando suprasti ir “prakalbinti” savo herojes – Bonai Sforcai rašo laišką, nerimsta ieškodama sąlyčio taškų su Sofija Čiurlioniene, kuri iš kitų moterų išsiskyrė ramiu ir santūriu charakteriu. Kartais kyla jausmas, kad žaidimas “prakalbinimo būdais” gal kiek išfragmentuoja knygą ir pritrūkta kažkokio vientisumo ir išbaigtumo.

Jš kitų minimų moterų labiausiai įstrigo Birutė Pūkelevičiūtė, apie kurią buvau girdėjus, net esu skaičius jos “Aštuonis lapus” (nieko apie knygą nebeatsimenu, tik kad labai nustebino ir patiko, reikės ieškoti vėl skaityti). O štai apie iškilias Lietuvos žydes žinojau tikrai nedaug, tad buvau nustebinta ne vieną kartą. Tik kai jau kaip uogą ant torto buvau besiruošianti suskaityti paskutinę įspūdžiografiją apie Jurgą Ivanauskaitę, tai likau nelabai supratus, kažkaip, sakyčiau, paskutinis įspūdis gal labiausiai įspūdžiografiškas, tik man kažkaip nesusiskaitė ir apsirodė labai jau nuplaukęs nuo bendro vaizdo.

Bet šiaip visada esu tokių iniciatyvų gerbėja ir palaikytoja. Kad ir trumpas, bet malonumas, kviečiu pasimalonint save – ir pasijuoksit, ir sužinosit visokių naujienų. Manau, kaip ir aš, susigundysit nueiti į autorės organizuojamą ekskursiją.

Knygų žmonės Vilniuje: Jurga Ivanauskaitė

Vieną dieną vaikštinėdama po senamiestį pamačiau tokią atminimo lentą ir perskaičius pavardę joje labai nustebau. Nesitikėjau tokios perskaityt. Apie tą lentą kada nors vėliau, o šį kartą, eidama į parduotuvę pastebėjau, kad jau kabo atminimo lenta ant namo, kuriame gyveno Jurga Ivanauskaitė. Toj pačioj gatvėj, kiek tolėliau, aukštai iškėlęs uodegą Jurgos skverelyje stovi Jurgos katinas. Gražiai sutvarkytas sverelis, tik kad aplink skverelį aplinka tokia nelabai, o ir suoliukai nekokią publiką traukia… Bet, tikiuosi, kad čia tik šiandien. O dabar – lenta ir katinas 🙂

|besidairanti į namų sienas – miau|

PS atsakymas Eglei 🙂

Jurgos namo numeris. Katinas vaikštinėja kiek tolėliau, paėjus Kauno g. link