Giedre, lauk siuntinio iš tėvynės.
Goodreads apie naujienas iš mano lentynos
Šiandien gavau laišką iš goodreads.com apie autorių, kuriuos esu skaičius, naujausias knygas. Pirmos trys tiesiog nerealiai vilioja – dedu į norimų perskaityt sąrašą (reikia pradėti tokį rašyti).
Apie bibliotekas ir bibliotekininkes
Delfi.lt perskaičiau straipsnį apie tai, kaip bibliotekose idiegimi savitarnos aparatai.
Apsidžiaugianti, nes manau, jog labai gerai, kad bibliotekinkai bus atlaisvinti nuo tokio darbo ir galės daugiau dėmesio skirti bibliotekų lankytojams, patarti, rekomenduoti. Pagaliau galės pasiūlyti daugiau knygų skaitymo valandėlių vaikams, knygų aptarimus suaugusiems.
Apsidžaugiau, nes pagalvojau, jog bus pakankamai personalo išmokyti žmonės ieškoti informacijos, ruošti kokius įdomius renginius bibliotekoje.
Pamaniau, jog galės ramiai katalogizuoti ir organizuoti fondus. Gal atsiras galimybė daugiau laiko skirti fondų formavimi, sprendimui, kurias knygas pirkti, o kurių ne.
Bibliotekininkų darbas yra daug daugiau nei tų kortelių pildymas. Gaila, kad mūsų mokyklos bibliotekinkė to niekaip nesuprato. Ar galit įsivaizduot, jog per visus mokymosi metus gimnazijoje į pačią biblioteką net kojos nebuvau įkėlusi? Nes moksleivių ji ten tiesiog neįleisdavo. Sustabdydavo ant slenksčio, grubiai užklausdavo, kokios knygos nori ir pati ją atnešdavo.
O apie vieną mylimiausių mano bibliotekinkių esu rašiusi čia. Jos vardas- Dalia Greičiutė, dabar ji Nidos bibliotekos direktorė. Iki šiol ją prisimenu su didžiule meile.
Ir jei tarp blogą skaitančių yra bibliotekos darbuotojų, tai noriu pasakyti jiems AČIŪ už labai svarbų jų darbą.
K.Ž.G
Mažasis skaitytojas
Iš kur atsiranda vaikai?
Knygutę “Kurmis ir mamytė” nupirkau vaikams užėjus į knygyną Rotušės aikštėj, ten kur miela pardavėja Ramunė mus jau pažįsta. “Eik,” -sakau savo dukrelei,- “išsirink, kokią nori”. Išsirinko. Iš pradžių galvojau, kad man pasivaideno, bet pasirodo – ne, knygoje iš tikro parodo, iš kur atsiranda vaikai. Na gerai, šį kartą kiškio vaikai. Jei jums vis dar neaišku, iš kur jie atsiranda, tai pasakysiu – iš pilvelio. O kaip išlenda? Pro skylutę. Jei vis dar neaišku, visada galima pasižiūrėti paveikslėliuose. Prisipažinsiu, iš pradžių net nežinojau, kaip reaguoti. Bet paskui pagalvojau, gi viskas parodyta teisingai – jokios apgaulės, tai ko čia šokiruotis?
Mažoji princesė
Atsimenu, kaip prancūzų knygyne radau nuostabią knygutę apie Mažąją princesę. Neišlaikiau nenusipirkus, o grįžus namo, sėdau ieškoti kitų autoriaus knygelių. Labai džiaugiuosi, kad Mažoji princesė, kuri gyvena kiekvienoje mažoje mergaitėje ir kiekviename vaike, prabilo lietuviškai ir tapo visiems pasiekiama. Išverstos ir “manoknygos” išleistos 2 knygelės. Ačiū leidyklai ir vonioje, per kurią knygutės atplaukė į mūsų blogą. Visoms princesėms ir jų broliams labai rekomenduojame, o mažoji princesė Švedijoj gali laukti išankstinio Kalėdų senelio.
Niekada be pirštinių nešluostyk ašarų
Apie švedų rašytojų knygas, kurios nėra išverstos nei į anglų nei į lietuvių kalbas, stengiuosi nerašti šitame bloge. Bet šįkart nerašyti negaliu.
Yra svarbių dalykų ir temų, apie kurias nutylėti yra nuodemė, nes kaip sakoma, tam kad blogis triumfuotų, pakanka nieko nedaryti.
Visai neseniai Švedijoje pasirodė garsaus komiko ir rašytojo Jonas Gardell knyga “Torka aldrig tårar utan handskar. Kärleken” (Niekada nešluostyk ašarų be pirštinių. Meilė). Knyga yra pirmoji trilogijos dalis. Dar tik pasirodysiančios dalys vadinsis “Liga” ir “Mirtis”.
Pagal knygas jau pastatytas švediškas trijų dalių serialas, ir tris pirmadienius didelė dalis Švedijos kartu tuo pačiu metu priešais televizorių verkė (Pirmąją seriją matė 1 247 000 žiūrovai).
Aš pati verkiau balsu, pasikūkčiodama, susiėmusi už galvos, nes filmo pasakojimas buvo toks stiprus ir baisus tuo pačiu metu. Twitter’yje filmą komentavusieji dalijosi tomis pačiomis reakcijomis: visi sutartinai verkėme, nes nesuprantama kaip tokie dalykai, apie kuriuos kalba J.Gardell savo knygoje ir filme dar visai neseniai galėjo vykti Švedijoje. Ir kad jie tebevyksta.
Devintasis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Pasakojimas sukasi apie du jaunus vaikinus- Rasmus ir Benjamin. Rasmus palieka savo vaikystės namus ir atvažiuoja į Stokholmą, kur, kaip visi žino, gėjai gali gyventi atviriau nei likusioje Švedijoje. Ten jis susipažįsta su Jehovos liudininku Benjaminu, ir jie abu jauni ir gražūs vienas kitą įsimyli. Bet džiaugtis naujai atrasta meile ir laisve tenka neilgai. Iš pradžių tik iš užsienio atklystančios, vėliau paniką Švedijoje keliančios naujienos apie AIDS paplitimą apverčia ne tik Benjamino ir Rasmus gyvenimą, bet ir visą homoseksualų bendruomenę.
Jonas Gardell žino, apie ką jis rašo. Jis pats buvo ir yra tos bendruomenės dalis, jis išgyveno, o daugelis jo draugų- ne. Jis rašo:
” Tuos, kurie mylėjo labiausiai. Tuos, kurie buvo meilės apsėsti. Būtent juos šalna pasiėmė”
J.Gardell pasakojime pilna tikrų ir neišgalvotų detalių, tikrų nutikimų, ir būtent dėl pasakojimo autentiškumo buvo taip baisu. Būtent todėl tiek visi žiūrėję filmą verkėme.
Ta plonutė tolerancijos luoba, kuri sudaro didelė dalį švediškojo identiteto, nėra nekintama konstanta. Tik prieš keletą dešimtmečių, AIDS išgasdinta visuomenė elgėsi su marginaline grupe taip, kad protu nesuvokiama.
Knygos pavadinimas “Niekada nešluostyk ašarų be pirštinių” paimtas iš tikro nutikimo, kai vieną seselė užsimiršusi ligoninėje slaugydama nuo AIDS mirštantį pacientą, nubraukė nepirštinėta ranka ašarą nuo jo skruosto. Kita seselė davė jai pylos ir išbarė už tokį poelgį.
J.Gardell pasakoja apie tai, kaip net personalas kartais atsisakydavo įeiti į palatą, taip jauni vyrai mirė tuščiose palatose visiškai vieni.
Kai kurie mirė tėvams taip ir nepapasakoję apie savo ligą, nes tada būtų atskleidę paslaptį apie savo homoseksualumą.
O šeimos, kurios žinodavo kodėl mirė jų sūnūs, meluodavo, kad jie mirė nuo vėžio, bijodami “ką žmonės pasakys”, tai į laidotuves uždrausdavo ateiti homoseksualiems draugams ir net mirusiojo partneriui, kartais neatskleisdami net laidojimo vietos.
Įsivaizduokit, kaip tas, kurį mylite nyksta akyse, kaip ligoninėje iki pat pabaigos laikot jo ranką, o po to neturite teisės net atsisveikinti, nes artimiejo net ir po mirties bandė neigti savo vaikų gyvenimus ir pasirinkimą.
Didelė dalis sirgusiųjų AIDS nusižudė. TVinterviu J.Gardell pasakojo, kad vienu metu darbe jis net turėjo juodą kostiumą. Tokiu būdu tiesiai iš darbo galėjo važiuoti į dar vienas laidotuves.
Kai Benjamino tėvai sužino, kad jis gėjus, jie , pagal egzistuojančias Jehovos liudininkų taisykles, privalo nutraukti su juo santykius. Vieną dieną jie užeina į jo namus, kur jis gyvena kartu su Rasmus, pasiterauja, ar jis tvirtai įsitikinęs, kad jis gėjus. Jie tryse sėdi geria kavą, valgo tėvų atsineštą tortą, ant stalo stovi jų nupirktos rožės. Ir tada Benjaminas suvokia, ko jie atėjo. Jis supranta, kad jo tėvai atėjo į jo laidotuves, kad nuo dabar jis jiems nebegzistuos. Jis stovi koridoriuje, kai tėvai rengiasi išeiti, ir šaukia: “Aš nesu blogas! Aš nesu blogas! ”
Tėvai apsisuka ir išeina.
Pasirodo, šita scena irgi nėra išgalvota. ir įvyko ji tikrame gyvenime tik prieš 5 metus. Knygos autorius rinkdamas medžiagą knygąi kalbėjo su vaikinu, kurio būtent taip atsižadėjo jo labai religinga šeima.
Kita labai stipri scena, kai Rasmus jau sužinojęs, kad ir jis susirgs, negali miegoti, verkia ir sako Benjaminui, jog jis nenori kad ji kaip šiukšlę po mirties įdėtų į juodą šiukšlių maišą, nes būtent taip buvo elgiamasi.
Knygoje ir filme naudojamos tikros tuometinių laikraščių rubrikos. Įsibaiminusi visuomenė siūlė košmariškus problemos sprendimus: izoliuoti visus užsikrėtusius Gotlando saloje, ištatuiruoti kokį nors ženklą pažastyje. Visa tai labai stipriai kontrastuoja su meile, kuri egzistuoja tarp Rasmus ir Benjamin.
Ir nesuvokiama, kaip tai, ką jie vienas kitam jaučia, gali kelti tokius negatyvius jausmus ir tokias baisias reakcijas kitiems. Nesuvokiama, kaip meilė gali būti taip priešiškai traktuojama. Nesuprantama, kaip meilė gali būti rezervuojama vieniems, bet draustina kitiems.
Ir baisu, jog net ir šiandien negalime nuo tokio elgesio atsižegnoti. Tai, kad kažkada jau istorijoje elgėmės kaip beširdžiai nedaro mus atsparius tokiam elgesiu ateityje. Ta tolerancijos, kultūros, civilizacijos luoba, kuria jau minėja anksčiau, yra tokia plonytė ir tokia nepatvari prieš mūsų baimes ir ribotumą.
Labai norėčiau, kad atsirastų drąsi leidykla ir išleistų šitą knygą lietuvių kalbą. Labai norėčiau, kad atsirastų drąsi televizija ir nuspirktų šitą filmą Lietuvos auditorijai, nes J.Gardell pasakojama istorija mus visus liečia, nes iš jos privalome visi pasimokyti.
Teisę rodyti serialą jau nusipirko Skandinavijos šalys, vedamos derybos su BBC, jau yra planų perdaryti serialą į filmą, ir tokiu būdu padaryti jį labiau prieinamą užsienyje.
Tiek literatūros, tiek filmo kritikai kalba apie svarbią kultūrinę gairę.SvD recenzuoja knygą
“Lyg rauda, lyg priminimas, lyg atpildas, lyg prisipažinimas meilėje ir kaip svarbus istorijos aprašas, suteikia man viską, ko norėčiau.”
K.Ž.G
The Poisonwood Bible
Be reikalo vengiau ir išsisukinėjau nuo šios knygos. Bus viena geriausių šiais metais. Vis dar apie ją galvoju ir perklausius kol kas nesiėmiau jokios kitos rimtai klausyti.
XX a. šeštas (atrodo) dešimtmetis. Amerikietis pamokslininkas, o gal ir kunigas, sugalvoja važiuoti misionieriauti į Afriką. Kadangi moterų nuomonės nelabai linkęs klausti, su savim išsitempia žmoną ir keturias dukteris – paauglę Rachel, dvynes Leah ir neįgalią Adah bei mažėlę Ruth May. Moteriškoji pusė – daugmaž normalios (kiek normalios gali būti pastoriaus žmonos ir dukterys) amerikietės nė neįsivaizduojančios, ko joms toje Afrikoje, kaime džiunglėse gali prireikti, kas gyvybiškai svarbu ir reikalinga. Tikriausiai, visų pirma – raminančiųjų pirmajam šokui nuraminti. Ir tikrai, su tokiu tėvu, kuriam viskas dievo valioje, tikrai reikia dievo palaimos ir malonės.
Visas pasakojimas vyksta šeimos moterų lūpomis, daugiausia mergaičių. Motina pasakoja apie praeitį, dukros apie dabartį – taip meistriškai sudėliojama įdomus pasakojimas. Tėvas knygoje nekalba. Iš pradžių lyg ir buvo įdomu sužinoti, kaip visas Afrikos reikalas jam atrodo, bet vėliau išryškėja tėvo vienpusiškumas, aklumas, egoistiškumas, supranti, kad nieko jis gero nepapasakos. Daug ką atspindintys jo trumparegiškumo žodžiai:
”Tata Jesus is bangala!” he shouts during his African sermons. It never occurs to him that in Kikongo, a language in which meaning hangs on intonation, bangala may mean ”’precious and dear,” but it also means the poisonwood tree — a virulent local plant — when spoken in the flat accent of an American zealot.
Afrikietiškam gyvenime daug nepriteklių, dar daugiau neteisybės. Ypač iš baltojo pasaulio pusės, kuris veržiasi gelbėti Afrikos, griauti įprastos gyvensenos. Tas išgelbėjimas beveik visada atneša tik dar didesnes nelaimes, pilietinius karus, sugriauna natūralius žmonių ryšius su jų gamta, su jų dievais, su jų aplinka. Kaip amerikietis gali tai suprasti? Tik pats gyvendamas Afrikos kaime be protekcijų ir be dolerių, tokiam pat skurde ir išgyvendamas tuos pačius jausmus.
Knygoje taip pat daug motinos ir vaikų santykio – kuri dukra mieliausia, kuri mylimiausia, kurią dukterį gelbės motina, kai per kaimą keliauja skruzdėlių žudikių armija, o išsigelbėjimas tik vienas – upė?
Kažkaip nesinori per daug pasakoti apie knygą, kad neatimčiau skaitymo malonumo. Galbūt gali pasirodyti, kad knyga niūri ir tamsi, bet taip nėra, gal dėl to, kad didžioji knygos dalis – vaikų lūpomis ir skaitytojui autorė leidžia pačiam visas emocijas pajausti tarp eilučių.
Bangala Bible. Pasilaikykim ją sau.
The Marriage Plot
Labai džiaugiausi, kai sužinojau, kad J.Eugenides parašė naują knygą, ir stebėjausi www.goodreads.com pamačiusi, kad knyga vertinama ganėtinai vidutiniškai (3.42). Galvojau, kad nepasiduosiu šitam vertinimui ir pulsiu skaityti ir mėgti, tačiau, kai maždaug trečiame knygos trečdalyje buvau užklausta, apie ką knyga, kurią dabar klausau, hmm, negalėjau iš karto atsakyti, kaip kad ir dabar negaliu. Nors tai gal ir nėra joks knygos rodiklis, nes, pavyzdžiui, pasakyti, apie ką yra ‘Laiškų knyga” irgi nėra taip paprasta.
Bet, kaip sakau, buvau 3/3 knygos, o vis dar nelabai supratau, kurlink knyga eina ir kas turėtų būti vadinamoji knygos kulminacija (Tikriausiai galvodama apie knygos kulminaciją turėjau galvoti apie tai, už kurio Madeleine ištekės? Hmm), net galvojau, kad šioj knygoj tikriausiai iš viso jos nebus, nereikia nei laukti. Tada pasiėmiau diskų dėžutę ir dar kartą perskaičiau “apie ką knygą”, tikėdamasi rasti kažkokią užuominą, pagal kurią toliau bandyčiau vynioti siūlų kamuolį – gal kažko nepagaunu?
1980-ieji. Amerikos koledžas. Mergina – Madeleine – nei labai graži, nei labai populiari. Pažistamas jausmas, kai susirenka fuksai, uostinėjasi, žiūrinėjasi, pritampa-nepritampa ir t.t. Tai va, ji studijuoja anglų kalbą, kurią US studijuoja tie, kurie realiai nesupranta “kuo nori būti užaugę”.
“Some people majored in English to prepare for law school. Others became journalists. The smartest guy in the honors program, Adam Vogel, a child of academics, was planning on getting a Ph.D. and becoming an academic himself. That left a large contingent of people majoring in English by default. Because they weren’t left-brained enough for science, because history was too dry, philosophy too difficult, geology too petroleum-oriented, and math too mathematical – because they weren’t musical, artistic, financially motivated, or really all that smart, these people were pursuing university degrees doing something no different from what they’d done in first grade: reading stories. English was what people who didn’t know what to major in majored in.”
Tada dar yra Mitchell, kuris myli Madeleine ir yra įsitikinęs, kad šioji turi būti jo žmona, bet trumpai tariant, pats yra toks truputį ‘kaimietis’, kad merginai jis reikalingas tik tada, kai nėr kas veikti arba nėr su kuo pasibučiuoti. Nu, čia taip labai jau tiesmukiškai, aišku. Mitchell knygoje spėja pakeliauti po Europą ir Indiją, ieško religijos, bet kam visa tai aprašinėjama nelabai aišku. Ir dar yra Leonard, prie kurio mergos kaip prie medaus – o jis staiga prie Madeleine. Bet kad nebūtų liūdna, šis gražus populiarus ir labai protingas vaikinas dar serga maniakine depresija ir karts nuo karto papuola į ligoninę, turi nuolatos gerti vaistus ir panašiai. Ta maniakinė depresija gan išsamiai aprašoma ir, aišku, gerokai paįtakoja M ir L gyvenimą.
Visa istorija pasakojama trijų veikėjų ir tie paskojimai taip sakyčiau labai įdomiai sudėlioti: vienas papasakoja iš savo pusės, staiga po gero gabalo klausymo, kitas veikėjas užsimena apie tą patį įvykį iš savo pusės ir taip autorius sudėlioja visą paveikslą. Būtent paveikslas kol kas man atrodo geriausias knygos apibūdinimas. Knyga yra trijų to laikmečio žmonių paveikslas.
Klausyti buvo visai įdomu ir tik vienoj vietoj nuobodoka, bet tuo pačiu galvojau, ar perkaityčiau iki galo, jei skaityčiau popieriuje? Keista knyga. Vietomis tikrai įdomiai nuklystama į visokius knygų/depresijų/genetikos aprašinėjimus, bet klausai ir galvoji, o kam šitas nukrypimas? Parodyti, kokį tyrimą padarei rašydamas knygą? Middlebook.
Pati pabaiga man patiko. Nors realiai knygoje yra dvi pabaigos. Gal pirmosios būtų užtekę? Taip įdomiai, po 12 diskų jau galvojau, kad tikrai pabaiga, nes kaip tik baigėsi diskas. Tik nustebau, kas kaip paprastai niekas nesako: “this was the end of the book, for other books please refer to bla bla”, tada nusprendžiau pasitikrinti ir radau dar vieną CD, kur jau buvo tikroji pabaiga. Kurioziška, ar ne?
Tikrai sutikčiau su šituo vienos goodreaderės įvertinimu:
The Marriage Plot is pretentious. And also pompous, elitist, privileged and self-important.
Eilė
Tai gerulė knygutė – vienas ilgas dialogas. Skaičiau ilgoj kelionėj traukiniu. Dabar galvoju, išversta į anglų kalbą, bet ne sovietams tikriausiai nesuprast iki galo šitos knygos. Nes didžioji dalis, dabartine galva galvojant, tiesiog nesuvokiama. Tikrai. Atrodo neįtikėtinas toks gyvenimas, vos ne science fiction, panašiai kaip koks Hitchhiker. Nes kaipgi galima kitaip pavadinti stovėjimą eilėj prie nežinia ko kokias dvi tris paras? Na, kaip belaukiant Godo, ar kokio kito ne ką daugiau apibrėžto “tovariščiaus” ar “graždanino”. Iki absurdo neįmanomas patikėti reikalas, nors ir žinai, kad visa tai tiesa, visa tai nepajudinamas sovietinis palikimas, kurį kaip kokią nors nematerialinę “vertybę” išsaugo Sorokinas. Kaip baigiamajame žodyje sako autorius, eilės dingimas buvo didelis šokas sovietiniam žmogui, nes dingo dalis to meto kultūros, bendravimo galimybės ir vos ne mentalitetui nebeliko kur pasireikšti.
Kūrinys neįtikėtinai meistriškai perduoda įvairiausias nuotaikas, žmonių masės eilėje bangavimą, grūstis, nuotaikų kaitimą vos ne iki muštynių ir paskui vėl… ramų atoslūgį. Iš pradžių galvojau, kad apsisuks galva nuo tokio tempo ir puslapių vertimo, nuo netiesioginės kalbos nebuvim0, bet viskas taip neįtikėtinai meistriškai parašyta, kad net nepajunti, kai pagaliau Godo ateina. Tikrai! Importinės prekės ar moters pavidalu. Čia jau kaip kam.
G. apie knygą rašė čia.
Naujas formatas
Prieš metus Švedijoje pasirodė naujas knygų formatas Excess. Laikiau rankoje, pasirodė labai patogu. O kas svarbiausia- telpa į kišenę!
Kaip jums tai patinka?
Sala po vandenynu
Gal jau persiskaičiau Allendes? Gi gali taip atsitikti, ane? Ir dabar, atsisukus į savo knygų šimtuką, aš joje vis dėlto palikčiau tik “Dvasių namus”. Taip ir padarysiu.
“Sala po vandenynu” įtraukia ir susikaito greitai, o gal tas greitis atsiranda todėl, kad biblioteka jau skalambija visais varpais ir kviečia ją grąžinti? Jau neberandu joje nieko naujo kažkaip. Viskas taip pažįstama, matyta ir girdėta, skaitai ir tiek. Norisi kažko daugiau. Puiki knyga atsipalaidavimui ir atostogoms, dar tinka visiems, kurie Allendės knygų nėra skaitę – šioji bus prie geresniųjų ir viršelis gražus. O man noris į kokias labiau nepažįstamas salas.
Google Maironiškai
Underground New York Public Library
http://undergroundnewyorkpubliclibrary.com/ yra internetinis puslapis, kuriame publikuojamos New York metro skaitantys žmonės.
Puslapio įkūrėja Ourit Ben-Haim šešias dienas per savaitę publikuoja naują nuotrauką. Penktadieniais įdedama nuotrauka, kur sunku įdentifikuoti, kokia knygą yra skaitoma.
Žiūriu į skaitančius New Yorko gyventojus ir kažkaip užsinoriu, kad ir mano autobuse į darbą daugiau būtų skaitančių.
K.Ž.G
Hilary Mantel “‘Bring Up the Bodies’” Booker 2012
ir Booker 2009 !
Hilary Mantell yra pirmoji moteris laimėjusi Bookerį 2 kartus.
Ir dar…pirmą kartą Bookeris duotas už tos pačios serijos knygas (“Bring Up the Bodies” yra “Wolf Hall” tęsinys)
knyguziurkes.com 